- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-03
- Bylos Nr.
- 2A-209-345/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Tatjana Žukauskienė, Henrichas Jaglinskis (pran.)
- Ieškovas
- T. S.
- Atsakovas
- A. P., A. O., R. K., A. K., Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro
- Advokatai
- Žilvinas Mišeikis
- Kategorijos
- 30.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,
kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Tatjanos Žukauskienės
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės T. S. apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams A. P., A. O., R. K., A. K., Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarei R. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia 2008-04-09 pirkimo-pardavimo sutartį, patvirtintą Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro, registro Nr. RS-3020, nuo jos sudarymo momento; pripažinti negaliojančiu paveldėjimo pagal įstatymą teisės 2009-06-17 liudijimą Nr. RS-5051 dalyje dėl ? dalies turto paveldėjimo; pripažinus sutartį bei paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiais, taikyti restituciją grąžinant šalis į pradinę padėtį, buvusią prieš sutarties pasirašymą; priteisti iš atsakovų visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji yra nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtė. Minėtą turtą ji įgijo paveldėjimo būdu pagal motinos E. K. testamentą. 2008-04-09 pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro, registro Nr. RS-3020, buvo sudaryta ignoruojant ir tuo pačiu pažeidžiant ieškovės kaip bendraturtės teises, todėl ji pripažintina negaliojančia nuo pat jos sudarymo momento. Ieškovės bei mirusios L. P. dalys bendroje nuosavybėje iki ginčijamos sutarties pasirašymo buvo lygios, t.y. joms priklausė po ? dalį turto. Atsakovai Ruslanas bei A. K., parduodami savo turto dalis tik L. P., pažeidė bendraturtės ieškovės T. S. teises, nesuteikdami jai galimybės pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamą dalį. Ji daugybę kartų prašė savo sūnėnų parduoti jai dalį turto. Tarp visų bendraturčių turėjo būti pasiektas bendras sutarimas dėl turto dalies pardavimo tik L. P.. Tokio sutarimo pasiekta nebuvo, nes jei toks būtų, tai notarė turėtų gauti jos atsisakymą pirkti dalį turto. Kita vertus, notarė negalėjo nežinoti apie jos kaip bendraturtės egzistavimą ir nepreziumuoti jos suinteresuotumą sandoriu dėl tos paprastos priežasties, kad nuosavybės teisė užfiksuota viešajame registre, iš kurio paimama ir pažyma sandoriui. Neturėdama duomenų apie jos sutikimą arba atsisakymą pirkti dalį turto, notarė neturėjo tvirtinti sandorio. Atsakovų veiksmai verčia abejoti sandorio šalių sąžiningumu bei notaro nešališkumu. O abejonės sustiprinamos dar ir ta aplinkybe, kad visiškai eliminavus ją (ieškovę) iš pirkimo-pardavimo proceso, notarė nepamiršo paimti L. P. sutuoktinio atsakovo A. P. sutikimą pirkti turto dalį, t.y. vienu atveju notarė budriai saugo vieno bendraturčio (L. P.) teises, o kitu atveju - atvirai ignoruoja kito bendraturčio (T. S.) teises. Ieškovės nuomone, abi sutarties šalys - ir pardavėjai, ir pirkėja elgėsi nesąžiningai kito bendraturčio (ieškovės) atžvilgiu. Atsakovų nesąžiningumą skatino ir notarės neteisėtas neveikimas. Sutartyje pardavėjai atsakovai Ruslanas bei A. K. nurodomi kaip ? dalies turto savininkai, nors VĮ Registrų centre jie nurodyti kaip atskiri asmenys, turintys po 1/6 dalį. Notarė neturėjo pagrindo sujungti dvi dalis į vieną. Taigi, iš esmės tai turėjo būti dvi sutartys, o ne viena. Todėl sutartis pripažintina negaliojančia dar ir dėl to, kad sutarties turinys neatitinka VĮ Registrų centre užfiksuotų duomenų. Iš VĮ Registrų centro išrašo matyti, kad po ginčijamos sutarties sudarymo VĮ Registrų centre užregistruotas juridinis faktas pagal notarės pranešimą apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, jau skaidant turtą po 1/6 dalį (notaro pranešimas 2008-04-09 Nr.179), kada sutartis dėl 1/6 dalies pirkimo-pardavimo realiai neegzistavo. Toks pranešimas įneša dar daugiau painiavos ir dar kartą patvirtina ginčijamos sutarties neteisėtumą. Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia, taip pat pripažintinas negaliojančiu ir paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, kurio pagrindu atsakovas A. P. paveldėjo 2/12 dalis L. P. turto, o atsakovas A. O. paveldėjo 6/12 dalis. Jei nebūtų sudaryta ginčijama sutartis, atsakovai A. P. bei A. O. būtų paveldėję mažesnes turto dalis. Todėl paveldėjimo teisės liudijimas naikintinas dalyje dėl ? turto dalies paveldėjimo.
Atsiliepimas
Atsakovas A. O. teismui atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad po 2008-09-27 L. P. mirties visas likęs turtas, įskaitant ir ? dalis nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atiteko jos įstatyminiams paveldėtojams – atsakovui A. P. ir velionės L. P. sūnui, atsakovui A. O.. Atsakovas nurodė, kad atsakovai R. K. ir A. K. 2008-04-09 sudarė Pirkimo - pardavimo sutartį ir pardavė savo, po senelės E. K. mirties paveldėtą, ir nuosavybės teise jiems priklausančio ? bendro turto dalį kitai šio paveldėto nekilnojamojo turto bendrasavininkei velionei L. P., o ne kitam trečiajam asmeniui (ne bendraturčiui). Todėl šiuo atveju atsakovai R. K. ir A. K., parduodami nekilnojamojo turto dalį kitam bendraturčiui, neturėjo pareigos raštu ir per notarą informuoti apie ketinimą parduoti kitų likusių bendraturčių, o būtent ieškovės T. S.. Atsakovai R. K. ir A. K. turėjo laisvą valią sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį su vienu ar kitu bendraturčiu, todėl tokia jų laisvė sudaryti sutartis ir nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas negali būti niekaip apribota, jei tai neprieštarauja įstatymams. Kartu atsakovas pabrėžė, kad tarp atsakovų, kaip bendraturčių, sudarytas sandoris negali būti traktuojamas kaip ieškovės teises bei teisėtus interesus pažeidžiantis, priešingai, jis kaip tik turėtų būti laikomas teigiamu bendraturčių veiksmu, siekiant užtikrinti bendrąja nuosavybe turimo turto bendro valdymo efektyvumą ir operatyvesnį komunikavimą. Atsakovai R. K. ir A. K. prieš parduodami ieškovės ginčijamos sutarties objektą visiems nekilnojamojo turto bendrasavininkiams žodžiu pasiūlė pirkti jų testamentiniu paveldėjimu įgytą ir nuosavybės teise priklausančio bendro turto dalį, tačiau tik velionė L. P. sutiko su atsakovų pateiktomis jų nekilnojamojo turto dalies pirkimo - pardavimo sutarties sąlygomis ir pirmoji priėmė pateiktą pasiūlymą, t.y. pasinaudojo savo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto bendrasavininkės pirmenybės teise. Pažymėtina, jog iš esmės ginčijama sutartimi du pardavėjai - ? dalies bendro nekilnojamojo turto bendrasavininkiai, atsakovai R. K. ir A. K., turintys po 1/6 turto dalį atskirai arba, kitaip tariant, ? dalį turto lygiomis dalimis pardavė savo turimas ir jiems asmeninės nuosavybės teise priklausančias dalis tam pačiam pirkėjui nesudarydami dviejų atskirų sutarčių. Toks jų veiksmas neprieštarauja jokioms teisės normoms, kadangi jie, kaip pardavėjai, vadovaudamiesi ekonomiškumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgdami į tai, jog pirkimo - pardavimo sandorio objektas buvo tos pačios rūšies, tais pačiais požymiais apibrėžtas ir tokios pat dalies nekilnojamasis turtas, nusprendė savo valią dėl jiems priklausančio turto dalies pardavimo išreikšti sudarydami ne du sandorius, o vieną sandorį. Tai, kad ginčijamoje sutartyje yra nurodyta bendra pardavėjams, atsakovams Ruslanui ir A. K., nuosavybės teise priklausanti ir parduodama nekilnojamojo turto dalis, o VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje ta pati atsakovams asmeninės nuosavybės teise priklausanti nekilnojamojo turto dalis užfiksuota atskirai (išskaidant), tačiau rezultate vis tiek turint tą pačią atsakovams priklausančią nekilnojamojo turto dalį (1/6 + 1/6 = ?), nekeičia pačios sutarties esmės, sutarties tikslo ir sutarties šalių valios išraiškos.
Atsakovas A. P. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindė iš esmės tokiais pačiais motyvais kaip ir atsakovas A. O..
Atsakovė Ukmergės rajono 1-ojo notaro biuro notarė R. S. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovai A. K. ir R. K. parduodami ? dalį nekilnojamojo turto bendraturtei L. P. pagal 2008-04-09 pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr.RS-3020, neturėjo pareigos pranešti ieškovei T. S. apie ketinimą sudaryti tokį sandorį ir savo veiksmais ieškovės T. S. teisių nepažeidė. Aplinkybė, kad bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios nuosavybės valdymo ir naudojimo, nagrinėjant ginčą dėl sandorio sudarymo teisėtumo neturi teisinės reikšmės. Ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2009-06-17 paveldėjimo liudijimą, registro Nr. RS-5051, turi būti atmestinas, kadangi išduotą paveldėjimo teisės liudijimą gali ginčyti tik asmuo pretenduojantis į palikimą. Ieškovės reikalavimas taikyti restituciją taip pat turi būti atmestinas kaip netinkamas pažeistų teisių gynimo būdas.
Žemesnės instancijos teismas
Ukmergės rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovų A. P. ir A. O. naudai 3 796 Lt bei atsakovės Ukmergės rajono 1-o notarų biuro notarės R. S. naudai 800 Lt bylinėjimosi išlaidų; valstybei 52,35 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovai Andrius ir R. K. turto, esančio bendrojoje nuosavybėje, dalį pardavė kitam bendraturčiui – L. P., todėl ieškovės, kaip bendraturčio pirmenybės teisė nėra pažeista, nes bendraturčių teisės pažeidimas atsiranda tik tuomet, kai bendraturtis turto dalies pirkimo–pardavimo sutartį sudaro su trečiuoju asmeniu. Ieškovė, aiškindama CK 4.79 str. prasmę, visiškai nepagrįstai išplečia šio straipsnio taikymo ribas, todėl jos motyvai, teismo nuomone, nėra teisiniu požiūriu teisingi, neparemti jokia teisine norma ir yra tik teoriniai samprotavimai. 2008-04-09 pardavėjams, atsakovams R. K. ir A. K. sudarant pirkimo-pardavimo sandorį, dalyvavo tik pirmasis, turintis įgaliojimą atstovauti kitą pardavėją. Šiuo atveju, sandorio šalys pasirėmė ekonomiškumo principu ir sudarė vieną pirkimo-pardavimo sutartį. Sudarius dvi atskiras pirkimo-pardavimo sutartis, sandorio esmė bei rezultatas nepasikeistų ir L. P. atitektų ? d. (1/6+1/6) perkamo turto. Be to, ginčijamos sutarties 3.3. p. pažymėta, kad pardavėjams ? d. žemės sklypo ir ? d. pastatų priklauso lygiomis dalimis asmeninės nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos CK 6.224 str. nurodyta, kad sutartis gali būti pripažinta negaliojančia šio kodekso pirmosios knygos numatytais sandorių negaliojimo pagrindais <…>. Analizuojant CK pirmosios knygos normas bei esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms prieinama išvados, kad ieškovės argumentai nėra tinkamas pagrindas 2008-04-09 pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Juolab, ieškovė nėra sandorio šalis, kuri galėtų ginčyti sandorio sudarymą. Atsakovų atstovai teisme prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti, kadangi ieškovė praleido CK 4.79 str. 3 d. numatytą ieškinio senaties terminą. Lietuvos Respublikos CK 4.79 str. 3 d. nustatytas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas per kurį bendraturtis turi teisę pareikšti reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo. Ieškovė, galutinai suformavusi reikalavimus, 2009-11-19 patikslintame ieškinyje bei 2010-02-03, 2010-03-08 teismo posėdžiuose, priešingai nei 2009-04-09 patikslintame ieškinyje, neprašo teismo perkelti jai pirkėjo teises ir pareigas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad neturi būti taikoma CK 4.79 str. 3 d. nuostata, reglamentuojanti ieškinio senaties taikymą. Ieškovės reikalavimai pripažinti negaliojančiu 2009-06-17 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. RS-5051 dalyje dėl ? dalies turto paveldėjimo bei taikyti restituciją grąžinant šalis į pradinę padėtį, buvusią prieš sutarties pasirašymą, yra išvestiniai iš pirmojo atmesto reikalavimo. Remiantis Lietuvos Respublikos CK 5.11 str., 5.13 str. atsakovai A. P. ir A. O. yra teisėti įpėdiniai mirus L. P. ir byloje nėra jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą pripažinti negaliojančiu 2009-06-17 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. RS-5051 dalyje dėl ? d. turto paveldėjimo. Be to, pagal Lietuvos Respublikos CK 5.8 str. palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą gali ginčyti tik asmuo, pretenduojantis į palikimą. Tai gali būti įpėdinis tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą. Ieškovė į šių subjektų ratą neįeina. Atsižvelgiant į tai, šie ieškovės reikalavimai taip pat yra atmestini.
Šalies argumentai
Ieškovė T. S. apeliaciniu skundu prašo Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; pranešti prokurorui dėl civilinėje byloje galimai paaiškėjusių advokato Ž. Mišeikio nusikaltimo požymių; skirti rašysenos ekspertizę atsakovui A. P. bei nurodyti ekspertui užduotis; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad nors turtas ir buvo neatidalintas, tik ieškovė visą laiką po motinos mirties turtą prižiūrėjo, juo rūpinosi, gerino jo būklę; ir tik ji viena mokėjo visus susijusius su minimu turtu mokesčius. Teismas nesiaiškino faktinių aplinkybių dėl to kaip buvo prižiūrimas turtas, todėl darytina išvada, kad teismas vienašališkai nagrinėjo bylą ir nesistengė atskleisti pačios bylos esmės, todėl nebuvo ištirtos visos bylos faktinės aplinkybės ir nustatyta tiesa byloje. Teigia, kad apie pirkimo-pardavimo sandorį 2008-07-23 sužinojo iš svetimų žmonių. Ieškovė kaip bendraturtė privalėjo būti informuota apie kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą bent jau žodžiu, o apie bendrosios nuosavybės nekilnojamojo daikto dalies pardavimą – vadovaujantis CK 4.79 str. 2 d. per notarą. Mano, kad teismas negalėjo remtis LAT 2005-03-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2005 dėl to, kad minėta nutartis priimta byloje, susijusioje su mainų sutartimi. Teismas savo sprendime iškraipė LAT 2008-02-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007. Advokatas Ž. Mišeikis galimai sukčiavo išrašydamas PVM sąskaitas faktūras už tariamai atliktą darbą, o atsakovo A. P. parašas yra suklastotas, nes A. P. yra sakęs ieškovei, jog su advokatu Ž. Mišeikiu nėra niekada bendradarbiavęs.
Atsiliepimas
Atsakovė Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S. atsiliepimu į ieškinį prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovės minimos aplinkybės, kad ji viena rūpinosi gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), neatitinka ieškinio pagrindo, todėl neturi teisinės reikšmės ir yra atmestinos. Mano, kad įstatyme nereglamentuota pirmenybės teisės tarp bendraturčių įsigyti parduodamą dalį bendrojoje nuosavybėje, todėl ieškovės akcentuojama atsakovų pareiga pranešti visiems bendraturčiams apie parduodamą turto dalį negali turėti teisinės reikšmės šios bylos atveju.
Atsakovas A. O. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovė neteisingai interpretuoja CK 4.79 str. Pažymi, kad atsakovai R. K. ir A. K. pardavė nuosavybės teise jiems priklausančio 1/3 bendro turto dalį kitai nekilnojamojo turto bendrasavininkei velionei L. P., o ne kitam trečiajam asmeniui (ne bendraturčiui). Atsakovai R. K. ir A. K., prieš parduodami ieškovės ginčijamos ieškovės ginčijamos sutarties objektą, visiems bendrasavininkiams žodžiu pasiūlė jų testamentiniu paveldėjimu įgytą ir nuosavybės teise priklausančio bendro turto dalį, tačiau tik velionė L. P. sutiko su atsakovų pateiktomis sąlygomis ir pirmoji priėmė pateiktą pasiūlymą. Pirmosios instancijos teismas laikėsi teisminės praktikos tokios kategorijos bylose. Teismas pagrįstai nevertino aplinkybių, kas ir kaip prižiūrėjo turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kaip neturinčias jokios įtakos bei juridinės reikšmės ieškovės ginčijamo sandorio pripažinimui negaliojančiu. Teismas pagrįstai nekvietė atsakovo A. P. į teismo posėdį, nes jį tinkamai atstovavo įgaliotas atstovas, be to, pati ieškovė teismo posėdžio metu nenurodė, kokias konkrečias ir bylai reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti ar paneigti į posėdį iškviestas atsakovas. Ieškovės pateiktas antstolės N. V. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo prokolas vertintinas kritiškai, kadangi neaišku, kokias aplinkybes patvirtina ar paneigia. Nurodo, kad atsakovo A. P. parašai negalėjo būti suklastoti, nes jų paprasčiausiai ant sąskaitų už teisines paslaugas, išrašytų atsakovui A. O., nėra ir neturi būti.
Atsakovas A. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia iš esmės tokiais pat motyvais kaip ir atsakovas A. O..
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės T. S. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, o apeliacinio skundo motyvai ir apeliacinės instancijos teismo priimti bei ištirti nauji įrodymai nesudaro pakankamo ir pagrįsto pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.
Apeliantė savo skundą grindžia aplinkybe, kad ji, kaip bendraturtė, privalėjo būti informuota apie kitų bendraturčių bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą bent jau žodžiu, o apie bendrosios nuosavybės nekilnojamojo daikto dalies pardavimą – vadovaujantis CK 4.79 str. 2 d. per notarą, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neteisingai išaiškino CPK 4.79 straipsnio nuostatas, o teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausio Teismo tokios kategorijos bylose suformuotai praktikai. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip visiškai nepagrįstą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmenybės teisės instituto tikslus, nurodė, kad CK 4.79 straipsnio normomis yra siekiama, jog tuo atveju, kai bendraturtis parduoda jam priklausančią dalį, kitas bendraturtis turėtų teisę ją įsigyti, taip padidindamas savo dalį bendrojoje nuosavybėje arba tapdamas vieninteliu turto savininku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007). Taigi, pirmenybės teisė įsigyti parduodamą dalį yra vienas iš būdų spręsti pagrindinę bendrosios nuosavybės instituto problemą – kelių savininkų nuosavybės teisių į bendrą daiktą įgyvendinimo suderinimo klausimą, mažinant bendraturčių skaičių ar transformuojant bendrosios nuosavybės teisę į asmeninę. Įgyvendinus pirmenybės teisę ir bendraturčiui įsigijus parduodamas dalis, bendraturčių skaičius mažėja. Dėl to parduodančio savo dalį bendraturčio pareiga atsižvelgti į kitų bendraturčių pirmenybės teises galioja tik tada, kai daiktas parduodamas trečiajam asmeniui. Jei daiktas parduodamas ne trečiajam asmeniui, o vienam iš bendraturčių, CK 4.79 straipsnio nuostatos netaikomos. Taigi nėra svarbu, ar parduodama dalis bendrojoje nuosavybėje buvo pasiūlyta įsigyti vienam bendraturčiui, priėmusiam pasiūlymą ir įsigijusiam parduodamą turto dalį, ar visiems bendraturčiams, nes tai neturi reikšmės siekiant pirmiau nurodyto tikslo – mažinti bendraturčių skaičių ir taip užtikrinti ekonomišką turto valdymą ir laisvą disponavimą juo. Pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2009).
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė T. S. po savo motinos E. K., mirusios 2006-04-19 (b.l. 10), paveldėjo ? dalį žemės sklypo, ? dalį pastato - gyvenamojo namo, ? dalį pastato - sandėlio, bei ? dalį kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 21, 22). ? dalis aukščiau minėto nekilnojamojo turto priklausė L. P. ir po 1/6 dalį atsakovams R. K. ir A. K. (b.l. 129-132). Atsakovai R. K. ir A. K., atstovaujamas pagal įgaliojimą R. K. (b.l. 177), už 9000 Lt pardavė L. P., atstovaujamai A. O. pagal įgaliojimą, ? dalį žemės sklypo, ? dalį pastato - gyvenamojo namo, ? dalį pastato - sandėlio, bei ? dalį kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių, esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 52-55). L. P. mirė 2008-09-27 (b.l. 11). Atsakovai A. P. ir A. O. palikimą priėmė (b.l. 49, 50). 2009-06-17 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas patvirtina, kad ¾ d. turto paveldi atsakovas A. O., o ¼ d. – atsakovas A. P.; paveldimą turtą, kuriam išduotas šis liudijimas, sudaro ? d. žemės sklypo, ? d. pastato-gyvenamojo namo, ? d. pastato - sandėlio, ? d. kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių, esantys (duomenys neskelbtini) (b.l. 90-91). Kaip matyti iš šalių paaiškinimų, ieškinio ir jo patikslinimų, atsiliepimų, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis 2/12 d. žemės sklypo, 2/12 d. pastato-gyvenamojo namo, 2/12 d. pastato - sandėlio, 2/12 d. kitų statinių (inžinierinių) - kiemo statinių, esantys (duomenys neskelbtini) priklauso atsakovui A. P., 6/12 d. – atsakovui A. O. ir ? d. – ieškovei T. S. (b.l. 129-132, 133-135). Kadangi pardavėjo teisė pasirinkti, kuriam iš bendraturčių parduoti savo dalį bendrojoje nuosavybėje, įstatyme neribojama, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovai R. K. ir A. K. parduodami savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje vienam iš bendraturčių, pažeidimų nepadarė. Todėl apeliantės argumentai dėl CK 4.79 straipsnio nuostatų pažeidimo atmestini. Be to, apeliacinio teismo posėdyje apeliantė nurodė, kad nesutinka pirkti 1/3 dalį žemės sklypo, ? dalį pastato - gyvenamojo namo, ? dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), tačiau pirktų 1/6 dalį minėto nekilnojamojo turto, taip pat abejoja dėl parduodamos turto dalies kainos, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nesiekia savo teisių įgyvendinimo.
Apeliantė nurodo, jog teismas nesiaiškino faktinių aplinkybių dėl to kaip buvo prižiūrimas turtas, nes ieškovė visą laiką po motinos mirties turtą prižiūrėjo, juo rūpinosi, gerino jo būklę ir tik ji viena mokėjo visus susijusius su minimu turtu mokesčius, todėl teismas vienašališkai nagrinėjo bylą, neatskleidė bylos esmės, neištyrė visų bylos faktinių aplinkybių bei nenustatė tiesos byloje. Tačiau šios aplinkybės nagrinėjamam ginčui šioje byloje neturi esminės reikšmės bei nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, kadangi šioje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, t.y. ar teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 4.79 straipsnio nuostatas. Be to pirmosios instancijos teismas šiomis aplinkybėmis savo pagrindinių išvadų, kad 2008-04-09 sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, patvirtinta Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro, nepripažintina negaliojančia bei pažeidžianti ieškovės teises ir teisėtus interesus, ir negrindė.
Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi nepakvietė į posėdį liudytojų A. O. ir A. P. tam, kad būtų nustatytos aplinkybės, kaip buvo prižiūrimas turtas, aplinkybes apie sandorio sudarymą. Tačiau bylos duomenys tvirtina, jog tiek A. O., tiek A. P. teismui pateikė savo atsiliepimus, tiek ieškovės pradinį ieškinį, tiek į patikslintą ieškinį, nurodydami nesutikimo su ieškiniu motyvus bei atitinkančius kitus CPK 142 straipsnyje nurodytus reikalavimus. Iš 2010-03-08 teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismo posėdyje A. O. ir A. P. interesus atstovavo jų atstovas advokatas Žilvinas Mišeikis (b.l.189-193).Todėl apeliantė teigdama, jog teismas, atsisakydamas kviesti jos nurodytus liudytojus, pažeidė proceso teisės normas, nepagrindė, koks konkretus CPK normų pažeidimas buvo padarytas, nepateikė teisinių argumentų dėl šios apeliacijos pagrindo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nusprendė bylą nagrinėti esant A. O. ir A. P. interesus atstovaujančiam atstovui advokatui Žilvinui Mišeikiui.
Apeliantė taip pat nurodo, kad advokatas Ž. Mišeikis galimai sukčiavo išrašydamas PVM sąskaitas faktūras už tariamai atliktą darbą, o atsakovo A. P. parašas yra suklastotas, nes A. P. yra sakęs ieškovei, jog su advokatu Ž. Mišeikiu nėra niekada bendradarbiavęs, todėl teismas turėtų CPK 300 straipsnio nustatyta tvarka pranešti prokurorui dėl galimų nusikaltimo požymių. CPK 184 straipsnio 2 dalis numato, kad, jeigu teismas padaro išvadą, kad įrodymas yra suklastotas, jis nepripažįsta jo įrodymu ir reikiamais atvejais apie suklastojimo faktą praneša prokurorui. Pažymėtina, kad ši norma nenumato teismo pareigos visais atvejais pranešti prokurorui apie galimus įrodymo suklastojimo faktus – teismas praneša prokurorui tik reikiamais atvejais, t. y. apsisprendimas, ar reikia pranešti prokurorui, įstatymo leidėjo priskirtas teismo dispozicijai. Šiuo atveju teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, nenustatė apeliantės paminėtų neteisėtų veikų požymių, todėl nėra teisinio pagrindo apie apeliantės nurodomus esą nusikalstamus atsakovų atstovo veiksmus informuoti prokurorą. Apeliantė, manydama, kad yra prielaidų iškelti baudžiamąją bylą bei atlikti ikiteisminį tyrimą dėl atsakovų atstovo Ž.Mišeikio veiksmų, siekiant nustatyti, ar Ž.Mišeikio pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose už atsakovams suteiktas teisines paslaugas, A. P. parašas yra tikras, turi teisę kreiptis į prokuratūrą dėl jo minimo tyrimo inicijavimo.
LR teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Nagrinėjama byla yra analogiška bylai Nr.3K-3-280/2009, užbaigtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartimi. Todėl nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas yra saistomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių ir jomis vadovaujasi. Dėl to šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, analogiškoje situacijoje kilusį ginčą išsprendė nevienodai, nevienodai aiškino ir taikė tas pačias teisės normas, dėl ko pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui principus.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovės priteistina 27,45 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ukmergės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės T. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 27 (dvidešimt septynis) litus 45 centus pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.