Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. D. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendį, iš kaltinimo pašalinti, kad nusikalstama veika padaryta pažeidus KET 75, 76 ir 196 punktų reikalavimus, panaikinti įpareigojimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, sumažinti U. K. iš jo priteistą neturtinę žalą iki 10000 Lt., o A. K. iki 3000 Lt. Nurodo, kad teismas, priimdamas jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, kurie turėjo esminės reikšmės išsamiai ir objektyviai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nes pranešime apie įtarimą, kaltinamajame akte ir nuosprendyje skirtingai aprašoma nusikalstama veika, atskleidžiant BK 281 str. objektyviąją ir subjektyviąją sudėtis, dėl ko teigia, kad buvo pažeista jo, kaip kaltinamojo teisė, numatyta BPK 44 str. 7 d. (kad būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai). Kadangi BK 281 str. 3 d. norma yra blanketinė, todėl būtina įrodyti KET pažeidimus ir šių pažeidimų ryšį su autoįvykio pasekmėmis. Jam pareikštame įtarime nurodyta, kad jis pažeidė KET 53 ir 172 p., t.y. kliudė „šalia pėsčiųjų perėjos į važiuojamąją dalį išbėgusią U. K.“ (t. 1, b. 1. 57) ir dėl šio įtarimo jis ir buvo apklaustas, tačiau kaltinamajame akte nurodyta, kad jis pažeidė KET 50, 53, 75, 76 ir 172 punktų reikalavimus, bet dėl šių papildomų įtarimų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklaustas, negalėjo jų paneigti, dėl to teigia, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą. taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje pripažino (nuosprendžio 5 lapas, 3 eilutė), kad jis pažeidė dar ir KET 196 punkto reikalavimus, nors jam dėl to kaltinimas nebuvo pareikštas, dėl to, teismas suvaržė jo teisę į gynybą, atėmė bet kokią kvalifikuotos teisinės gynybos galimybę (LR Konstitucijos 31 str. 6 d., Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. "a" punktas). Taip pat teigia, kad kaltinamajame akte nebuvo nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas dėl KET 75 ir 76 punktų pažeidimo, dėl to buvo pažeistas LR BPK 219 str. 4 p. reikalavimas, nes KET 75 ir 76 punktai reglamentuoja tiek vairuotojo, tiek pėsčiojo padėtį pėsčiųjų perėjoje. Kaltinamajame akte netgi nurodyta, kad jis kliudė „už pėsčiųjų perėjos į važiuojamąją dalį įbėgusią pėsčiąją“. Ikiteisminio tyrimo metu jam nebuvo pareikštas įtarimas, jog pėsčiųjų perėjoje pertrenkė nukentėjusiąją. Teigia, kad šis procesinės normos pažeidimas nėra formalus ir turi esminę reikšmę pareikšto kaltinimo esmei. Kadangi Lietuvos Respublikos BK 281 str. sudėtis yra materialioji, tai KET pažeidimas šios nusikalstamos veikos prasme turi būti pagrindinė sąlyga sukėlusi žmonių mirtį, sužalojimus, transporto priemonės sudaužymą ir „tik išvada, kad yra būtinasis priežastinis ryšys, leidžia daryti kitą išvadą - kad tiriamoje veikoje yra nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai“ (Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. - Vilnius, 1996, 98-99 p.). Mano, kad kaltinimas, pažeidus KET normas, reglamentuojančias vairuotojo elgesį, pėsčiajam einant per kelią pėsčiųjų perėjoje, neturi priežastinio ryšio su autoįvykiu, nes pėsčioji U. K. ėjo ne per pėsčiųjų perėją, o staigiai išbėgo į važiuojamąją kelio dalį, ir automobilis, kuriuo važiavo liudytoja Z. Ž., sustojo ne prieš pėsčiųjų perėją KET 75 punkto reikalavimų prasme, o, siekdamas išvengti užvažiavimo ant neleistinoje vietoje išbėgusios pėsčiosios. Šios faktinės aplinkybės nurodytos kaltinamajame akte, tačiau nėra nurodytų jokių aplinkybių, pagrindžiančių nukentėjusiosios pertrenkimą pėsčiųjų perėjoje. Todėl dėl įtarimo ir kaltinamojo akto formuluotės neatitikimo jis neturėjo galimybės įrodyti, kad pėsčiųjų perėjos šioje kelio atkarpoje iš viso nebuvo, o kaltinimas dėl KET 75 ir 76 punktų pažeidimo jam iš viso negalėjo būti pareikštas.

Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d., nes neteisingai argumentavo išvadas, vertindamas faktinių aplinkybių visumą ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl KET 75 ir 76 punktų pažeidimo, nepagrįstai nuosprendyje kaip neginčijamą nustatė aplinkybę, kad nukentėjusioji išėjo į važiuojamąją kelio dalį už pėsčiųjų perėjos, nors pėsčiųjų perėjos šioje kelio atkarpoje iš viso nebuvo, nes pagal KET 31 p. - pėsčiųjų perėja – tai važiuojamojoje dalyje esanti perėjimo per kelią vieta, pažymėta ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis arba tik ženklais „Pėsčiųjų perėja“. be to, įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b.l. 7) nėra nurodyta, kad yra ženklas „Pėsčiųjų perėja“, šio ženklo nematyti ir fotonuotraukose (t. 1, b.l. 10-11), o iš horizontalaus kelio ženklinimo matyti, kad prieš susidūrimą su pėsčiąja vietą yra lygiagrečios linijos, kas pagal KET 1.13.3 p. reiškia pėsčiųjų perėjos, kurioje eismas reguliuojamas šviesoforu, žymėjimas. Pagal KET 210 p., jeigu šviesoforas išjungtas arba įjungtas geltonas mirksintis jo signalas, vairuotojas turi vadovautis kelio ženklais. Horizontalus kelio ženklinimas nėra kelio ženklas, numatytas Kelių eismo taisyklių 1 priede, o tai reiškia, kad įsijungus mirksinčiam geltonam šviesoforo signalui, t.y. šviesoforui neveikiant, vairuotojas, važiuojantis tiesiai, neprivalo sustoti prieš tokią perėją, o pėstysis neturi jokios pirmumo teisės eiti per tokią perėją. Šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino liudytojai J. I. ir R. S., dirbantys kelių patruliais (t. 2, b. 1. 6), tačiau šių parodymų teismas neįvertino ir net neaptarė. Teismas ignoravo įstatymo reikalavimą, kad asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d.), nes, vertindamas byloje surinktus įrodymus, teismas savo išvadas grindė ne konkrečiais ir kategoriškais duomenimis, o tikėtinais samprotavimais dėl galimos susidūrimo vietos. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad „nėra pagrindo teigti, kad ji, įbėgusi į antrąją eismo juostą, buvo ne perėjos ribose“, nes tokiu samprotavimu teismas išdėstė savo prielaidą, kad nukentėjusioji galėjo būti pertrenkta būtent pėsčiųjų perėjos ribose, o tai prieštarauja kaltinimo esmei. Teismas neatsižvelgė į liudytojo R. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad mergaitė gulėjo kokie 3-4 metrai už perėjos – „kritimo metu ją atmetė arčiau perėjos“ (t. 1, b.1.27, 28) ir liudytojos Z. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (t. 1, b.l. 30, 31), jog „mergaitė bėgo ne per pėsčiųjų perėją, nes iki jos dar buvo likę kokie 8 metrai“. Aplinkybę, jog mergaitė bėgo ne per perėją, o staigiai išbėgo į važiuojamąją kelio dalį, šie liudytojai patvirtino ir teisme (t. 2, b.l. 8). Teismas taip pat neįvertino liudytojos Z. Ž. parodymų, kad automobilis, kuriuo ji važiavo, sustojo, kad praleistų mergaitę, bėgančią ne per perėją, t.y. automobilis siekė išvengti užvažiavimo ant pėsčiosios, o ne vien tik dėl pėsčiųjų perėjos. Todėl nepagrįsta teismo išvada, kad jis turėjo sustoti prieš nereguliuojamą sankryžą dėl sustojusio prieš sankryžą kito automobilio. Teigia, kad per kelią bėgančios nukentėjusiosios nematė, jam užstojo kitas automobilis. Kadangi teismai privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinamąjį kaltinančios, tiek jį teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinus visus surinktus byloje įrodymus priimti teisingą sprendimą. teigia, kad teismo nuosprendyje vertinami tik jį kaltinantys įrodymai, o nukentėjusiosios U. K. padaryti KET 89 punkto pažeidimai, buvę tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykiu ir kilusiomis pasekmėmis, nepagrįstai nuosprendyje įvertinti kaip formalūs, nors tai ir prieštarauja byloje surinktiems ir teisiamajame posėdyje ištirtiems įrodymams, nes specialisto išvadoje nurodyta, kad pėsčiosios veiksmai techniniu požiūriu buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu (t. 1, b.l. 53). Betarpiškai autoįvykį matę liudytojai R. V. ir Z. Ž. patvirtino, kad nukentėjusioji taip pat buvo kalta dėl autoįvykio. Nukentėjusiosios padaryti KET pažeidimai buvo reikšminga eismo įvykio kilimo priežastis, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog U. K. padarytas pažeidimas daugiau formalus. Be to, teismas šių įrodymų netyrė, nuosprendyje dėl jų nepasisakė, nors šie duomenys, apelianto nuomone, yra svarbūs teisingai išspręsti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d.).

Apeliantas taip pat prašo nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nes teismas, skirdamas jam bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, nepagrįstai įpareigojo jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Kadangi jis neturi jokio turto, iš kurio galėtų atlyginti žalą, yra atleistas iš darbo, užsiregistravo darbo biržoje, todėl mano, kad šis įpareigojimas iš jo atima teisę išvykti į užsienį ir užsidirbti, tuo turėtų galimybę atlyginti ieškinius nukentėjusiesiems. Taip pat teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 1 d., nes priteistas neturtinės žalos atlyginimas neatitinka įstatyme numatytų kriterijų. Teisingumo principas siekia skirtingų interesų pusiausvyros ir šis įpareigoja, kad būtų atlyginta asmeniui padaryta žala, tačiau kartu turi būti atsižvelgta į žalą padariusio asmens kaltę, turtinę padėtį, kitas aplinkybes. Teigia, kad teismas nuosprendyje šiuo skirtingų interesų pusiausvyros principu nesivadovavo, nes teismas nuosprendyje neįvertino neturtinės žalos priteisimo kriterijų visumos ir neatsižvelgė į Lietuvos teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio. Kadangi įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 str., bet ir 6.282 bei 6.283 straipsniuose nurodytais kriterijais, t.y. teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-04 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2005, skelbta „Teismų praktika“, Nr. 24, p. 168). Nurodo, kad jis yra VGTU neakivaizdinio skyriaus studentas, moka už mokslą, yra atleistas iš darbo, užsiregistravo Darbo biržoje, pats yra išlaikomas tėvų, dėl sunkios ekonominės padėties valstybėje neturi jokios galimybės įsidarbinti, taip pat neturi jokio turto, todėl mano, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo finansines galimybes ir tuo pažeidė sąžiningumo, teisėtumo ir teisingumo kriterijus. Be to, teismas nepagrįstai nukentėjusiosios U. K. padarytus KET pažeidimus įvertinęs tik formaliu pažeidimu, neteisingai įvertino padarytos neturtinės žalos dydį, teismas nepagrįstai nenustatė nukentėjusiosios veiksmuose didelio neatsargumo (tai paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ar sudarė sąlygas jai atsirasti). Nukentėjusioji, staigiai išbėgdama į važiuojamąją kelio dalį, pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, jos veiksmai sąlygojo žalos atsiradimą, todėl mano, kad žala turėjo būti mažinama. Taip pat teismas neatsižvelgė, kad nusikaltimas padarytas neatsargiais veiksmais, kad tokiu atveju neturtinė žala padaroma mažesnė negu tyčiniais veiksmais, dėl to mano, kad priteistas neturtinės žalos dydis U. K. ir A. K. prieštarauja Lietuvos teismų praktikai, kur net tyčinių nužudymų bylose artimiesiems priteisiamos mažesnės neturtinės žalos atlyginimo sumos. Siekiant atlyginti patirtą neturtinę žalą asmenims, kuriems padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, panašiose bylose priteistos sumos neturtinei žalai atlyginti svyravo nuo 3000 Lt iki 8000 Lt (2006 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-182/2006, 2005 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2005). Teismas, priteisdamas neturtinę žalą, rėmėsi nukentėjusiajai U. K. nustatytu vidutiniu neįgalumu, bet neatsižvelgė, kad jis nustatytas tik vieniems metams (t. 2, b.l. 43-44). Todėl, atsižvelgęs į visas nurodytas aplinkybes, mano, kad iš jo priteista neturtinė žala mažintina - U. K. iki 10000 Lt, o A. K. iki 3000 Lt.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios U. K., nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. K. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 24 d. nuosprendį, iš Š. D. priteisti U. K. 66547,2 Lt neturtinės žalos atlyginimo, A. K. 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio pagrįstai motyvavęs, kad absoliučių vertybių, tokių kaip žmogaus gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės ir asmens sužalojimo atveju turi būti įvertintas ne tik sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, tačiau teismas nepagrįstai sumažino priteistiną neturtinę žalą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismai priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tos pačios kategorijos analogiškose bylose ir rėmimasis jais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-1/2009). Kadangi teismas nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos ir netinkamai išsprendė ieškinio dydžio klausimą, todėl mano, kad ieškiniai turėjo būti patenkinti visiškai.