- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-16
- Bylos Nr.
- I-3261-428/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui D. S., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 30000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-5) nurodė, kad bausmę Alytaus pataisos namuose atlieka nuo 2010 m. liepos 20 d. Teigė, jog nuo kalinimo pradžios jam draudžiama bendrauti, t. y. susirašinėti su draugais, pažįstamais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, susilpnėjo socialiniai ryšiai, pajuto diskriminaciją. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas - Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Alytaus PN), su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-11) nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisė siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų, t. y. nuteistųjų teisė susirašinėti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu susirašinėjo su artimaisiais, valstybinėmis įstaigomis, advokatais. Duomenų, kad pareiškėjas būtų bandęs susirašinėti su kitais nuteistaisiais, esančiais laisvės atėmimo vietose, atsakovas neturi. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 99 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuteistųjų teisės susirašinėti ribojimas – nuteistųjų laiškų cenzūravimas, kuriuo siekiama užkirsti kelią pažeidimams ar nusikalstamoms veikoms arba apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Atsižvelgiant į BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą susirašinėti tarpusavyje laisvės atėmimo vietose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, pagal BVK 99 straipsnio 5 dalį gali būti cenzūruojami laiškai, kuriuos gauna (siunčia) laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji susirašinėdami su nuteistais laisvės atėmimo vietose laikomais savo sutuoktiniais ar artimais giminaičiais, tai pat su visais kitais asmenimis, kurie nėra laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjas skunde nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip jis paskaičiuotas. Prašė taikyti ieškinio senatį. Prašė skundą atmesti.
Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas D. S. Alytaus PN jam paskirtą bausmę atliko laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2016 m. kovo 9 d. (išskyrus laikotarpius, kuriais buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių, Kauno tardymo izoliatorių, Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę; b. l. 12-13)
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, bausmės atliko laikotarpiu draudžiant jam susirašinėti su draugais, pažįstamais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.
Atsakovas prašo teismą taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 8-9).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str. 1 d.). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba, įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39).
Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2010-2016 m. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas bei savo jurisprudencijoje yra suformavęs taisyklę, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne nuo tos dienos, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-167/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, į skunde nurodytus pareiškėjo patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę suvokti, jog jo teisė susirašinėti yra galimai neteisėtai ribojama jo buvimo Alytaus PN metu, tačiau į teismą kreipėsi tik 2016 m. gegužės 25 d. (b. l. 6).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 25 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nuo 2013 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. gegužės 25 d.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų, kurie pasireiškė draudimu susirašinėti su draugais, pažįstamais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, atlyginimo.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje D. G. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Marijampolės PN neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).
Ginčo teisinius santykius (ginčo laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) reglamentavo Bausmių vykdymo kodeksas. Šio kodekso 99 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų teisę susirašinėti, 2 dalyje nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.
Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame nutarime pažymėta, kad Konstitucijos 22 str. 2 d. įtvirtinta asmens teisė į susirašinėjimo neliečiamumą nėra absoliuti; nuteistųjų teisę į susirašinėjimo neliečiamumą galima apriboti tik įstatymu, kuriame turi būti nurodyti tokio ribojimo pagrindai ir tvarka; ribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Konstituciją ribojantis nuteistųjų teisę susirašinėti teisinis reguliavimas inter alia turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos pakankamai individualizuoti šios nuteistųjų teisės ribojimus, įvertinus individualią jų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes. Nutarime konstatuota, kad teisiniu reguliavimu kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, yra draudžiama susirašinėti tarpusavyje, neatsižvelgiant nei į tai, ar dėl jų susirašinėjimo galėtų kilti grėsmė visuomenės saugumui, kardomojo kalinimo vietų, areštinių ir pataisos įstaigų vidaus tvarkai, kitų asmenų teisėms ir laisvėms, nei į jokias kitas reikšmingas aplinkybes. Vadinasi, tokiu Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. nustatytu teisiniu reguliavimu nesudaroma prielaidų pakankamai individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, todėl šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.
Konstituciniam Teismui pripažinus Bausmių vykdymo kodekso 99 str. 2 d. prieštaraujančia Konstitucijai, yra pagrindas spęsti pareiškėjui kilusios neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Kaip jau minėta, siekiant konstatuoti neteisėtumą Civilinio kodekso 6.271 str. prasme, būtina nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas D. S. skunde nurodė, kad draudžiant susirašinėti su draugais, pažįstamais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, susilpnėjo socialiniai ryšiai, pajuto diskriminaciją.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo leista susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kalinčiais kituose pataisos namuose. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitus pataisos namus ir minėti laiškai būtų buvę jam grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių laikotarpių, asmenų vardų, pavardžių, giminystės ryšių, kuriems jis rašė ar ketino rašyti laiškus, atlikdamas bausmę Alytaus PN. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus kitiems draugams į kitus pataisos namus ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės būtų kreipęsis į Alytaus PN. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyta Alytaus PN neteisėtų veiksmų.
Atsakovas į bylą pateikė pareiškėjo susirašinėjimo apskaitos kortelės kopiją, Alytaus PN 2016 m. spalio 4 d. pažymą Nr. 8-11860 (b. l. 14-30, 32), kuriose tiksliai nurodyta kada ir kam pareiškėjas siuntė laiškus bei iš ko jis pats gavo laiškus, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo žinoma laiškų išsiuntimo tvarka, o teiginiai, apie draudimą siųsti laiškus į kitus pataisos namus, atmestini kaip nepagrįsti.
Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.250 str. 1 d. neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, skunde nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo bendravimo galimybės, susilpnėjo socialiniai ryšiai, pajuto diskriminaciją, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialią Alytaus pataisos namų pažymą Nr. 8-11860 (b. l. 32), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dėl skunde minimų dvasinių išgyvenimų į gydytojus nesikreipė.
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 str. turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Esant minėtiems argumentams konstatuotina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veikų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.