Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nutartis

Įžanginė dalis

nedalyvaujant institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir inspekcija) atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. skundą dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 23 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 4K-2 (2.26.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiamu nutarimu įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas vadovas V. J. buvo nubaustas 725 Eur bauda, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 83 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, privalėjo užtikrinti, kad tiesioginės rinkodaros pasiūlymas elektroniniu paštu nukentėjusiajam E. A. būtų siunčiamas tik turint išankstinį nukentėjusiojo sutikimą, o to nepadaręs, jis pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir ERĮ) 69 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su priimtu nutarimu, pateikė skundą, kuriuo prašo Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2021 m. rugpjūčio 23 d. priimtą nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 4K-2 (2.26) panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo nutarimą priėmusioje institucijoje.

Skunde nurodė, kad nutarimas buvo priimtas neišnagrinėjus visų VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ surinktų ir atsiųstų įrodymų, kurie patvirtina, kad tiesioginės rinkodaros laiškai nukentėjusiajam E. A. buvo siunčiami tik gavus išankstinį gavėjo sutikimą. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ bendradarbiavo su inspekcija. Gavus inspekcijos laiškus buvo atliktas išsamus vidinis tyrimas, kurio metu buvo nustatyta, kad elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) buvo įvestas užpildžius atitinkamą formą ir pažymint sutikimą gauti reklaminio pobūdžio informaciją.

Skundžiamą nutarimą priėmusi institucija teismui pateikė atsiliepimą, kuriuo teismo prašo nutarimą palikti nepakeistą ir skundo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad el. laiškas su tiesioginės rinkodaros pasiūlymų E. A. buvo siųstas turint išankstinį jo sutikimą. Pareiškėjas savo atsakymuose inspekcijai tik kėlė prielaidas, kaip galėjo būti ir nepateikė jokių įrodymų, o prievolė įrodyti asmens sutikimą gauti rinkodaros pasiūlymus tenka duomenų valdytojui.

Nukentėjusysis E. A. teismo posėdžio metu parodė, kad jis nesupranta V. J. veiksmų. Visa situacija prasidėjo nuo 2017 m. Į jo darbinius paštus pareiškėjas pradėjo siuntinėti reklaminio pobūdžio pranešimus. Jis nežino, iš kur pareiškėjas gavo jo asmeninį paštą. Galiausiai buvo paduotas skundas inspekcijai. Kuriai pareiškėjas pateikė neįtikinamus atsakymus. Skųsdamas nutarimą teismui pareiškėjas nurodė, kad naudojo jo el. pašto adresą rinkodaros tikslais, nors inspekcijai teiktuose paaiškinimuose teigė, kad el. pašto nenaudojo rinkodaros tikslais. Dėl V. J. elgesio jam kyla daug klausimų, nes pareiškėjas net ir po skundo gavimo, inspekcijos nutarimo priėmimo vis tiek siunčia reklaminio pobūdžio laiškus. V. J. el. laiškais siūlo dalyvauti rinkodaros, prekybos ir panašiuose mokymuose. Nors jis nesupranta, kodėl pareiškėjas jam siunčia tokius laiškus. Jis rašydavo, kad pareiškėjas pateiktų informaciją, iš kur gavo jo duomenis, tačiau į jo prašymą buvo nesureaguota, todėl jis dar kartą kreipėsi į pareiškėją ir vėl negavus atsakymo, jis kreipėsi į instituciją. El. pašto adresai, kuriais jis gaudavo rinkodaros pasiūlymus iš pradžių buvo jo darbiniai, o vėliau pasiūlymai buvo siunčiami į asmeninį jo el. pašto adresą. Pareiškėjas net ir šiuo metu nėra pateikęs, kaip ir iš kur gavo jo asmeninius duomenis. Jis asmeniškai su V. J. nebendravo, tik gaudavo iš jo elektroninius laiškus. Į jo prašymus nesiųsti elektroninių laiškų pareiškėjas nereaguodavo ir toliau siųsdavo tą pačią informaciją. Paskutiniuose laiškuose pareiškėjas prisistato labiau kaip fizinis asmuo, asmeniškai. Jis V. J. savo asmeninio el. pašto adreso neteikė. Jis niekuomet nepildė jokių formų, kurių užpildymas reikštų sutikimą su komercinių pasiūlymų gavimu.

Skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 641 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai jame padarytos išvados dėl administracinio nusižengimo įvykio, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens kaltumo, jam paskirtos nuobaudos ir kitų nutarime sprendžiamų klausimų pagrįstos ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2AT-14-139/2016).

Administracinio nusižengimo bylos medžiaga nustatyta, kad nukentėjusysis E. A. 2020 m. liepos 27 d. skundu dėl neteisėtos tiesioginės rinkodaros kreipėsi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją prašydamas pripažinus skundą pagrįstu, taikyti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ teisės aktuose nustatytas sankcijas, įpareigojant VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ nutraukti neteisėtą veiklą, t. y. masinį tiesioginės rinkodaros laiškų siuntimą jo asmeniniu elektroniniu paštu, neturint išankstinio sutikimo dėl tiesioginės rinkodaros. Kartu su skundu Inspekcijai pateikė įmonės VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ siųstus elektroninius laiškus (b. l. 12-33).

Valstybinė duomenų inspekcija 2020 m. liepos 30 d., 2020 m. rugsėjo 9 d., 2020 m. rugsėjo 24 d. ir 2020 m. lapkričio 10 d. raštais kreipėsi į VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ prašydamas pateikti informaciją (b. l. 34-36, 45). VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atsakydama į inspekcijos raštus nurodė, kad nuo minimo laiško išsiuntimo iki skundo užregistravimo praėjo 11 kalendorinių mėnesių, o sprendžiant pagal prisegtą laiško tekstą, adresatas galėjo būti užpildęs registracijos formą ir vėliau davęs sutikimą dėl informacijos apie vėlesnius renginius gavimo. Paaiškino, kad nurodytas el. pašto adresas nėra naudojamas tiesioginės rinkodaros tikslais. Laiško siuntimas buvo vykdomas automatizuotai, siuntimą atliko kompanija „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi nuo konkretaus laiško išsiuntimo praėjo daug laiko, praktiškai neįmanoma patikrinti visos tuo metu egzistavusios statistikos ir duomenų (b. l. 47).

2021 m. sausio 22 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimu Nr. 3R-43 (2.13-1.E) E. A. skundas buvo pripažintas pagrįstu, todėl nuspręsta VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atsakingam asmeniui už ERĮ 69 straipsnio 1 dalies pažeidimą surašyti administracinio nusižengimo protokolą ir institucija 2021 m. gegužės 27 d. šaukimu Nr. 2R-2692(2.13.) kvietė VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovą administracinio nusižengimo protokolo surašymui (b. l. 47).

2021 m. liepos 2 d. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nedalyvaujant VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovui vadovui V. J. surašė jam administracinio nusižengimo protokolą su administraciniu nurodymu, kuriuo už nusižengimo, numatyto ANK 83 straipsnio 1 dalyje, padarymą V. J. pasiūlyta iki 2021 m. rugpjūčio 4 d. sumokėti 150 eurų baudą (b. l. 49-50).

2021 m. rugpjūčio 23 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nutarimu Nr. 4K-2(2.26.) VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovas vadovas V. J. buvo nubaustas 725 eurų bauda pagal ANK 83 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, privalėjo užtikrinti, kad tiesioginės rinkodaros pasiūlymas elektroniniu paštu nukentėjusiajam E. A. būtų siunčiamas tik turint išankstinį įmonės sutikimą, o to nepadaręs, jis pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 1 dalį (b. l. 51-52).

Pareiškėjas nesutinka su priimtu nutarimu, skundą motyvuoja tuo, kad nukentėjusysis E. A. davė sutikimą siųsti jam rinkodaros pasiūlymus užpildydamas atitinkamą formą. Be to, jis nurodo, kad nesiuntė nukentėjusiojo elektroniniu paštu jokių rinkodarinių pasiūlymų. Kartu su skundu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad E. A. iš tiesų davė sutikimą siųsti jam rinkodaros pasiūlymus, nes nurodė, jog tokia informacija saugoma tik tris mėnesius. Vis dėl to, šią aplinkybę paneigia E. A. bylos nagrinėjimo teisme metu pateikti papildomi įrodymai, iš kurių matyti, kad net ir po inspekcijos nutarimo priėmimo VšĮ „Gamink“ vadovaujama V. J. vis tiek siunčia rinkodarinius pasiūlymus, tačiau šiuo metu naudojamas kitas elektroninis paštas. Tai įrodo, kad E. A. elektroninis paštas yra vis dar saugomas ir naudojamas siunčiant komercinius pasiūlymus.

ANK 567 straipsnio 2 dalis nustato, kad priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Teismas kiekvienu atveju turi visapusiškai įvertinti visus byloje surinktus įrodymus ir nuspręsti, ar jų pakanka konstatuoti, kad buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 straipsnio 4 dalis). Priimdamas nutarimą (nutartį), teismas turi įvertinti, ar teismo nustatytos aplinkybės atitinka administracinio nusižengimo protokole išdėstytoms aplinkybėms, ir protokole nurodytą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens padarytą veiką; įrodymus, kurie patvirtina padarytą veiką, ar nusižengimą atitinka kvalifikacija. Administracinio nusižengimo byloje priimtas nutarimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ANK 636 straipsnio 4 dalyje).

Pagal ANK 83 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatyme nustatyto asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos pažeidimas užtraukia baudą asmenims nuo vieno šimto penkiasdešimt iki penkių šimtų aštuoniasdešimt eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt eurų.

Nagrinėjamu atveju skundžiamą nutarimą priėmusi Valstybinė duomenų apsaugos tarnyba konstatavo, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ pažeidė Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 1 dalį, todėl įmonės VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovui V. J., kuris atsakingas už Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio nuostatų laikymąsi, paskirta 725 eurų bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo 69 straipsnio 1 dalimi, naudoti elektroninių ryšių paslaugas, įskaitant elektroninio pašto pranešimų siuntimą, tiesioginės rinkodaros tikslu leidžiama tik gavus išankstinį abonento ar registruoto elektroninių ryšių paslaugų naudotojo sutikimą. Teismų praktikoje nurodyta, kad aiškinant minėtą įstatymo nuostatą pažymėtina, tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas minėtą įstatymą, be kita ko, siekė įgyvendinti įvairius Europos Sąjungos teisės aktus, įskaitant 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), kurios 13 straipsnio (neprašyti pranešimai) 1 dalyje nurodyta, kad naudoti automatinio skambinimo ir ryšių sistemas be žmogaus įsiterpimo (skambinimo automatus), faksimilinius aparatus (faksus) ar elektroninį paštą tiesioginės rinkodaros tikslais gali būti leidžiama tik gavus išankstinį abonentų ar naudotojų sutikimą. Direktyvos 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybės narės imasi tinkamų priemonių, kuriomis būtų užtikrinta, kad tiesioginės rinkodaros tikslais siunčiami neprašyti pranešimai būtų draudžiami tais atvejais, kurie nenurodyti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse, jeigu nėra gauta atitinkamų abonentų ar naudotojų sutikimo arba jeigu abonentai ar naudotojai nepageidauja jų gauti – šių galimybių pasirinkimas turi būtų numatytas nacionalinės teisės aktuose, atsižvelgiant į tai, kad abi galimybės abonentui ar paslaugos gavėjui turi būti nemokamos. Direktyvos 13 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad 1 ir 3 dalys taikomos abonentams, kurie yra fiziniai asmenys, o valstybės narės taip pat užtikrina, kad laikantis Bendrijos teisės ir taikomų nacionalinės teisės aktų būtų pakankamai apsaugoti teisėti abonentų, kurie nėra fiziniai asmenys, interesai, susiję su neprašytais pranešimais. Direktyvos Preambulės 12 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad viešųjų elektroninių ryšių paslaugų abonentai gali būti fiziniai ar juridiniai asmenys, o Preambulės 17 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad šioje direktyvoje abonento ar naudotojo, ir fizinio, ir juridinio asmens, sutikimas turėtų būti apibrėžiamas taip, kaip ir duomenų subjekto sutikimas buvo apibrėžtas ir patikslintas Direktyvoje 95/46/EB (šiuo metu – BDAR 4 straipsnio 11 dalis). Sutikimas gali būti duotas bet kuriuo tinkamu būdu, specialiu ir pakankamai informatyviu, leidžiančiu naudotojui laisvai išreikšti savo valią, įskaitant ir atitinkamame interneto tinklavietės langelyje dedamą varnelę aktai. Nurodytos Direktyvos 2002/58/EB nuostatos patvirtina, kad joje nurodytais atvejais Direktyvos normos susijusios ir su fizinių, ir su juridinių asmenų teisių ir teisėtų interesų apsauga, o Direktyvos 13 straipsnio 5 dalis valstybėms narėms, kiek tai susiję su neprašytais pranešimais, įtvirtina pareigą priimti nacionalinės teisės normas, užtikrinančias ir juridinių asmenų interesų apsaugą. Taigi, ERĮ 69 straipsnio 1 dalimi buvo siekiama įgyvendinti Direktyvos 2002/58/EB 13 straipsnio nuostatas, o nustatydamas teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas teisės normų nediferencijavo pagal subjektus ir visų, tiek fizinių, tiek juridinių, asmenų atžvilgiu nustatė tokį patį teisinį reguliavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-143/2014).

Nagrinėjamu atveju, skunde pareiškėjas neginčija faktinės aplinkybės, kad jo atstovaujama įmonė VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ išsiųsdama elektroninį laišką nukentėjusiajam E. A. atliko tiesioginės rinkodaros veiksmus. Skunde pareiškėjas nurodė, kad laiškus siuntė gavęs nukentėjusiojo sutikimą po specialios formos užpildymo. Laiškai buvo siunčiami automatiškai. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad šiam veiksmui atlikti buvo būtinas išankstinis BDAR 4 straipsnio 11 punkto reikalavimus atitinkantis ūkio subjekto, t. y. nukentėjusiojo E. A., kuriam buvo išsiųstas elektroninis laiškas, sutikimas. Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjas gavo išankstinį tiesioginės rinkodaros tikslais duotą sutikimą, atitinkantį BDAR 4 straipsnio 11 dalies, pagal kurią, duomenų subjekto sutikimas – bet koks laisva valia duotas, konkretus ir nedviprasmiškas tinkamai informuoto duomenų subjekto valios išreiškimas pareiškimu arba vienareikšmiais veiksmais, kuriais jis sutinka, kad būtų tvarkomi su juo susiję asmens duomenys, reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad nukentėjusysis pateikė savo sutikimą užpildydamas atitinkamą formą, tačiau nepateikė jokių realių duomenų, patvirtinančių tokį teiginį, nes tokie duomenys, pareiškėjo teigimu, nėra saugomi ilgiau kaip 3 mėnesius. Tačiau tai, kad pareiškėjas net ir po inspekcijos nutarimo priėmimo toliau siuntė laiškus su komerciniais pasiūlymais parodo, jog duomenys apie sutikimą vis dar saugomi. Nukentėjusysis teismo posėdžio metu nurodė, kad nedavė jokio sutikimo, kad jam būtų siunčiami komerciniai rinkodaros pasiūlymai.

Teismų praktikoje nurodyta, kad sutikimas gauti informaciją tiesioginės rinkodaros tikslais negali būti numanomas, todėl asmens, prieš elektroniniu paštu pateikiant jam tam tikrą komercinį pasiūlymą, pirmiausiai turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atsiklausiama dėl jo elektroninio pašto adreso naudojimo konkrečiu tiesioginės rinkodaros tikslu ir tik gavus aiškų sutikimą atlikti tokius veiksmus. Būtent ūkio subjektui, kuris naudoja asmens duomenis tiesioginės rinkodaros tikslais, kyla pareiga įrodyti, kad jis šiuos duomenis naudoja teisėtai, t. y. su duomenų subjekto aiškiai išreikštu sutikimu. Duomenų valdytojai turėtų rinkti ir saugoti įrodymus, patvirtinančius, kad sutikimas iš tikrųjų buvo duotas, t. y. sutikimą turėtų būti įmanoma patikrinti. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusiojo sutikimas buvo iš tikrųjų duotas.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal esamą teisinį reglamentavimą kaip jau minėta sutikimas gauti informaciją tiesioginės rinkodaros tikslais negali būti numanomas, todėl asmens, prieš elektroniniu paštu pateikiant jam tam tikrą komercinį pasiūlymą, pirmiausiai, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai atsiklausiama dėl jo elektroninio pašto adreso naudojimo konkrečiu tiesioginės rinkodaros tikslu ir tik gavus aiškų sutikimą tokius veiksmus vėliau atlikti, teismas, įvertinęs byloje išnagrinėtas aplinkybes bei pateiktus duomenis konstatuoja, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ prieš elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam E. A. išsiųsdama informaciją tiesioginės rinkodaros tikslu tokio sutikimo negavo, todėl Inspekcija skundžiamame nutarime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja pažeidė ERĮ 69 straipsnio 1 dalį. Darytina išvada, kad 2021 m. rugpjūčio 23 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 4K-2 (2.26.) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovo V. J. skundas atmestinas.

Nustatyta, kad V. J. buvo paskirta 725 Eur dydžio bauda. ANK 83 straipsnio 1 dalyje numatyta minimali bauda yra 300 Eur, o maksimali – 1150 Eur, vadinasi V. J. buvo paskirta vidurkiui lygi bauda. Kaip matyti, institucija atsižvelgė į tai, kad nebuvo nustatyta nei V. J. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, kitų aplinkybių, kodėl bauda turėtų būti mažinama, teismas nenustatė, todėl laikytina, kad skiriant baudą institucija nepažeidė ANK 34 straipsnyje nustatytų administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, V. J. skundas atmestinas, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus R. A. 2021 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas paliktinas galioti nepakeistas (ANK 642 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. J. skundą atmesti.

Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus R. A. 2021 m. rugpjūčio 23 d. nutarimą Nr. 4K-2(2.26.) palikti nepakeistą.

Nutartis per 20 (dvidešimt) kalendorinių dienų nuo nutarties administracinio nusižengimo byloje kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.