- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-19
- Bylos Nr.
- 2A-453-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-38992-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Atsakovas
- V. N.
- Ieškovas
- BUAB „Intertrust“
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. N. (V. N.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Intertrust“ ieškinį atsakovui dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Intertrust“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo V. N. 58 705,13 Lt žalos, atsiradusios atsakovui pažeidus pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Intertrust“, atlyginimo.
Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Intertrust“, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Actualis“. Minėtoje nutartyje konstatuota, kad UAB „Intertrust“ nuo 2009 m. neteikė finansinių ir kitų ataskaitų, nuo tų pačių metų įmonėje darbuotojų nebebuvo, įmonės veikla nebebuvo vykdoma. Įmonė jau 2008 m. turėjo įsiskolinimą VSDFV biudžetui. Iš antstolės pateikto kreditorinio reikalavimo matyti, kad Vilniaus apskrities VMI jau 2008 m. lapkričio 13 d. išdavė vykdomąjį dokumentą dėl 64 611,34 Lt skolos išieškojimo, vėliau dar vieną vykdomąjį dokumentą dėl 53 119,24 Lt išieškojimo iš UAB „Intertrust“ , tačiau šie dokumentai įvykdyti nebuvo. Atsakovas, kaip UAB „Intertrust“ vadovas ir vienas iš akcininkų, aplaidžiai vystė įmonės ūkinę veiklą, neįvertino verslo rizikos, buvo nesąžiningas. Įmonė ilgą laiką iki bankroto bylos iškėlimo nevykdė jokios veiklos, įmonėje nebuvo apdraustųjų asmenų, tačiau atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokiu būdu buvo didinamas įsiskolinimas biudžetui ir kitiems kreditoriams. Atsakovas, būdamas ieškovo bendrovės vadovu, žinojo įmonės finansinę padėtį, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, kad įmonės skola nedidėtų. Pareiga atsakovui kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado sudarius 2008 m. bendrovės balansą. Reikalaujam priteisti žalą sudaro skolos padidėjimas (skirtumas tarp 2008 m. buvusio įsiskolinimo VMI ir teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų ieškovo bankroto byloje).
Atsakovas V. N. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nėra bendrovės kreditorius ir neturi teisės reikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo. Ieškovo turtas nuo 2008 m. gruodžio 31 d. nesikeitė, o įsipareigojimai 2009 m. sumažėjo Tai reiškia, kad atsakovo veiksmai nepablogino ieškovo turtinės būklės. Dėl atsakovo neveikimo – bankroto nepaskelbimo, kreditorių reikalavimai nepadidėjo, taigi ieškovo nurodoma žala neatsirado. 2008 m. atsiradę ieškovo įsipareigojimai kreditoriams yra ekonominio nuosmukio pasekmė. Dėl ekonominio nuosmukio ieškovo klientai atšaukė kompiuterinio programavimo darbų užsakymus, todėl įmonė neteko pajamų. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu konstatuota, kad atsakovo veiksmuose, nepaskelbus UAB „Intertrust“ bankroto, nėra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 506 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėties. Atsakovo vertinimu, neteisinga kreditorinių reikalavimų sumą laikyti žalos dydžiu. Bankroto administratorius gali išieškoti skolas iš bankrutuojančios įmonės skolininkų, šiomis lėšomis taip pat bus tenkinami kreditorių reikalavimai. Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir dėl ieškinio senaties termino pabaigos, kadangi ieškovas mokumą prarado 2008 m., kreditoriai apie savo teisių pažeidimą taip pat sužinojo 2008 m., todėl, atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, ieškinys vėliausiai galėjo būti pareikštas 2011 m. gruodžio 31 d.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui BUAB „Intertrust“ iš atsakovo V. N. 52 775,28 Lt žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovo V. N. į valstybės biudžetą 1 583,25 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad, įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį, ieškovas pagrįstai teigia, kad įmonė jau 2008 m. nebuvo ekonomiškai pajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir buvo nemoki. Bankroto byla UAB „Intertrust“iškelta 2013 m. liepos mėn. pagal vieno iš kreditorių pareiškimą. Pagal kasacinio teismo praktiką priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemokia, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas yra neteisėtas veiksmas. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama. Tai reiškia, kad ieškovas šioje byloje neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją ir remtis kaltės nebuvimu, turi atsakovas.
Teismas pažymėjo, kad įmonės finansiniai rodikliai jau 2008 m. pabaigoje, t. y. sudarius 2008 m. gruodžio 31 d. balansą, negalėjo suteikti atsakovui, kaip įmonės vadovui, pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, išlikti veikiančiu ūkio subjektu ir tapti mokia. Kadangi atsakovas buvo ir bendrovės akcininkas, ir vadovas, tai neabejotinai žinojo, kiek įmonė turi pradelstų įsipareigojimų, žinojo, kad negalės atsiskaityti su kreditoriais, jog dėl to ji nebegali vykdyti ir ūkinės komercinės veiklos. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki kreditoriaus kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo ėmėsi realių įmonės veiklai atgaivinti. Ta aplinkybė, kad, dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą pasikreipus įmonės kreditoriui, atsakovui nebuvo skirta nuobauda pagal ATPK 506 straipsnį, nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo neveikimo, nuo 2008 m. nevykdant įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismas konstatavo, kad dalies kreditorinių reikalavimų padidėjimo buvo galima išvengti laiku (dar 2008 m.) inicijavus įmonei bankroto bylą. Atsakovo padarytą žalą, teismo vertinimu, sudaro bendrovės kreditorinių reikalavimų padidėjimas nuo 2008 m. lapkričio mėn., iki bankroto bylos iškėlimo.
Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas turi teisę kreiptis į teismą, ir pateikdamas ieškinį nėra praleidęs trejų metų ieškinio senaties termino, kuris skaičiuotinas nuo bankroto bylos iškėlimo momento t. y. 2013 m. liepos 4 d.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. N. prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. prejudiciniu sprendimu konstatavo, kad UAB „Intertrust“ bankroto byla buvo iškelta kreditorių iniciatyva, tačiau įmonės įsipareigojimai liko nepakitę nuo nemokumo būklės atsiradimo 2008 m. iki bankroto bylos iškėlimo 2013 m. liepos 4 d. Tai reiškia, kad atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų ir nepadarė žalos bendrovei dėl vėlavimo paskelbti bankrotą, todėl atsakovo veiksmuose nėra CK 6.246 ir 6.249 straipsniuose numatytų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis prejudiciniu Vilniaus apygardos teismo sprendimu ir tuo pagrindu atmesti ieškinį. Ieškovo bendrovės turtas nesikeitė visu laikotarpiu, įsipareigojimai sumažėjo 2009 m. Tai reiškia, kad atsakovo veiksmai dėl bankroto nepaskelbimo nepablogino ieškovo turtinės būklės, kuri išliko stabili. Nors VMI vykdomąjį dokumentą išdavė 2010 m. gegužės 24 d., tačiau šis VMI reikalavimas atsirado kartu su bankroto būsena 2008 metais.
2) Kadangi BUAB „Intertrust“ ir UAB „Actualis“ nėra nei kreditoriais, nei kreditoriaus atstovais, jie neturi procesinio statuso ir negali dalyvauti procese, taip pat negali pareikšti ieškinyje suformuluotų reikalavimų.
3) Kreditoriai apie savo teisių pažeidimą vėliausiai sužinojo 2008 m. gruodžio 31 d., todėl trejų metų senaties terminas baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d. Ieškinys priimtas 2013 m. gruodžio 19 d., t. y. praėjus beveik dviems metams po ieškinio senaties termino pabaigos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Intertrust“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Ieškovo atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1) Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-944-200/2013 buvo sprendžiamas klausimas ne dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo, o dėl to, ar atsakovas turėtų būti nubaustas administracine tvarka dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Intertrust“. Teismo procesinis sprendimas nurodytoje byloje neturi prejudicinės galios šiai bylai.
Atsiliepimas
2) Atsakovo ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime yra aiškiai nurodyta, kaip buvo apskaičiuotas įmonei padarytos žalos dydis. Vilniaus apskrities VMI 2008 m. lapkričio 13 d. išdavė vykdomąjį dokumentą dėl 64 611,34 Lt nesumokėtų mokesčių, kai tuo tarpu bankroto bylą nagrinėjantis teismas patvirtino 117 386,65 Lt dydžio VMI kreditorinį reikalavimą. Tarp atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir kreditorinių reikalavimų padidėjimo yra akivaizdus priežastinis ryšys.
3) Dėl bankroto administratoriaus teisės atstovauti bankrutuojančios įmonės interesus ne kartą yra pasisakęs tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Atsakovo argumentai dėl ieškinio senaties taip pat atmestini, nes ieškinio senaties terminas šiuo atveju yra skaičiuojamas nuo bankroto bylos iškėlimo dienos t.y. 2013 m. liepos 4 d.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnis). Kolegija CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Tarp bylos šalių kilęs ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės už bendrovės kreditoriams padarytą žalą, pažeidus įstatyme numatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliantas ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia šiais pagrindinias argumentais: 1) ieškinys byloje pareikštas netinkamo ieškovo ir praleidus ieškinio senaties terminą; 2) byloje nenustatytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad iškėlus įmonei bankroto bylą, joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimą, siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas. Jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Kadangi kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius, o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Taigi, pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai sprendė, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje yra pareikštas tinkamo ieškovo. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada visiškai atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką (CPK 4 straipsnis). Bankroto administratorius, atstovaujantis bankrutuojančiai bendrovei ir jos kreditoriams, sužinoti apie bendrovei ir jos kreditoriams padarytą žalą gali ne anksčiau, nei yra paskiriamas vykdyti konkrečios įmonės bankroto procedūras, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje pareikštas tinkamo ieškovo, pagrįstai ieškinio senaties termino eigos pradžią siejo su bankroto bylos ieškovui iškėlimo diena, ir pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje nėra praleistas.
Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad ieškovas, siekdamas savo ieškinio reikalavimų patenkinimo, nagrinėjamoje byloje privalėjo įrodyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad UAB „Intertrust“ buvo nemoki jau 2008 metų pabaigoje, taigi iš esmės sutinka su tuo, kad jau 2008 metų pabaigoje egzistavo jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Intertrust“ iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, taip pat pagrįstai nurodė, kad, nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).
Esminis ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl žalos kaip privalomosios atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014).
Ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Interstust“ iškėlimo konstatuota atsiradusia 2008 m. gruodžio 31 d. Ieškovo reikalaujamą žalos dydį sudarė skirtumas tarp 2008 m. įsiskolinimo VMI ir visų ieškovo bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, žalos dydį skaičiavo pagal VMI padidėjusį reikalavimą (117 386,65 Lt VMI reikalavimas, patvirtintas ieškovo bankroto byloje, minus 64 611,34 Lt įsiskolinimas, buvęs 2008 metais).
Byloje nustatyta, kad UAB „Intertrust“ bankroto byloje patvirtinti VSDFV Vilniaus skyriaus (4 726,62 Lt), VMI prie FM (117 386,65 Lt) ir antstolės D. P. (1 200,77 Lt) kreditoriniai reikalavimai (b.l. 9). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartimi nustatyta, kad įmonė turto neturi, jai taikytas supaprastintas bankroto procesas (teismų sistemos LITEKO duomenys). Bankroto byloje patvirtintą antstolės kreditorinį reikalavimą sudaro vykdymo išlaidos, vykdant 2008 m. lapkričio 13 d. Vilniaus apskrities VMI vykdomąjį dokumentą ir 2010 m. gegužės 24 d. Vilniaus apskrities VMI vykdomąjį dokumentą. Vykdymo išlaidos susidarė 2012-2013 m. (b.l. 11-12). VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinį reikalavimą sudaro 4 359,13 Lt pradelstų įmokų suma ir 367,49 Lt delspinigių (b.l. 13). Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktą pažymą, po 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiuotas 176,57 Lt įsiskolinimas, kita skola susidariusi iki 2008 m. gruodžio 31 d. (b.l. 14). UAB „Intertrust“ apdraustųjų asmenų neturi nuo 2009 m. lapkričio 7 d. (b.l. 27).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iš byloje esančių duomenų nebuvo aiškūs laikotarpiai, kuriais susidarė UAB „Intertrust“ skola VMI, patvirtinta UAB „Intertrust“ bankroto byloje, 2015 m. vasario 10 d. nutartimi atsinaujino šios bylos nagrinėjimą iš esmės ir pareikalavo VMI prie FM pateikti atitinkamus duomenis. Iš 2015 m. kovo 10 d. gauto VMI prie FM atsakymo matyti, kad UAB „Intertrust“ skola VMI susidarė 2007 m. gruodžio 18 d. – 2008 m. lapkričio 26 d. (b.l. 101). Taigi, sutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai sprendė, jog ieškovo skola VMI padidėjo tuo laikotarpiu, kai atsakovas nevykdė savo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir nepagrįstai dalį VMI finansinio reikalavimo pripažino atsakovo bendrovei padaryta žala, atsiradusia dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Kaip jau minėta, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad dalis teismo BUAB „Intertrust“ bankroto byloje patvirtinų kreditorių finansinių reikalavimų atsirado tuo laikotarpiu, kai buvo delsiama kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (antstolės D. P. reikalavimas, dalis VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimo, viso 1 377,34 Lt). Tačiau, kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl atsakovo bendrovei galimai padarytos žalos, turi būti atsižvelgiama ir į bendrą bendrovės turtinės padėties pokytį per nurodytą laikotarpį. Pagal į bylą pateiktus UAB „Intertrust“ finansinės atskaitomybės dokumentus, 2008 m. gruodžio 31 d., t.y. tuo metu, kai atsakovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovės trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 217 585 Lt (b.l. 53). Nuo 2009 m. gruodžio 31 d. bendrovės balanse fiksuojama 153 352 Lt mokėtinų sumų ir įsipareigojimų (b.l. 54, 61-62), t.y. bendrovės skolos iki 2009 m. gruodžio 31 d. sumažėjo 64 233 Lt suma. Esant tokioms aplinkybėms pagal byloje surinktus įrodymus nėra pagrindo spręsti, kad per laikotarpį, per kurį atsakovas nepagrįstai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „Intertrust“ skolos kreditoriams išaugo. Taigi, nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta viena iš būtinųjų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – žala. Vien atsakovo neteisėtų veiksmų faktas nėra pakankamas pagrindas tenkinti ieškovo byloje pareikštą reikalavimą dėl žalos atslyginimo. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija panaikina byloje primtą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prima naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kolegija
nusprendžia:
Apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir primti naują sprendimą - BUAB „Intertrust“ ieškinį atsakovui V. N. atmesti.