Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Liudmilos Zaborovskos ir Halinos Zaikauskaitės, sekretoriaujant Santai Buivydaitei, vertėjaujant Ritai Nasalytei, dalyvaujant pareiškėjui – V. N. (V. N.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – V. N. skundą atsakovei – Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

3. Komisija sprendime, esant prieštaravimams ir neteisingai nustatytoms aplinkybėms, nustatė, kad atsakovės sprendimas yra tvirtintinas. Tačiau ji nenustatė nė vienos neteisingos VMI prie LR FM sprendime nustatytos aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo 2009 m. gruodžio 14 d. skunde. Pareiškėjo nuomone, jam pateikus R. M. 2008 m. liepos 6 d. pareiškimą, Komisija turėjo nustatyti, kad dėl jam suteiktos 46 000 Lt paskolos nėra ginčo, nes paskolos sutartyje šalys pripažįsta realų pinigų gavimą. Komisija sprendime nenustatė, kad dėl paskolos atsakovė savo sprendime kelia priešingus reikalavimus, nei pareiškėjo J. V. suteiktai paskolai įrodyti.

4. Be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas į Baltarusiją 2002 - 2005 metais vyko pas gimines daug kartų, todėl jokių išlaidų su paskolos gavimu iš R. M. neturėjo. Taigi, VMI prie LR FM sprendime neteisingai nustatė jo vykimo į Baltarusiją tikslus, neteisingai nustatė, kad jis Muitinės departamente nedeklaravo vežamų piniginių lėšų ir kad nepateikė įrodymų apie 13 700 JAV dolerių konvertavimą į litus. Anot pareiškėjo, administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyvai išaiškinti kiekvieną bylos aplinkybę, o nenustatinėti neteisingas versijas, remiantis prielaidomis. Nei Utenos AVMI, nei atsakovė, nei Komisija sprendimuose neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktas rašytines pastabas ir skundus, kuriuose jis tvirtino, kad Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje jis nedeklaravo lėšų, nes vežėsi mažesnes nei 10 000 Lt vertės sumas. Pažymėjo, kad 13 700 JAV dolerių konvertavo ne iš karto, o nedidelėmis sumomis.

5. Pabrėžė, kad Komisija nenurodė, kokiais argumentais remiantis, neteisingai nustatė, kad pareiškėjas iš R. M. skolinosi mažesnėmis nei 10 000 Lt vertės sumomis. Komisija neteisingai nustatė, kad atsakovė pareiškėjo apmokestinamoms pajamoms priskyrė 49 000 Lt pinigines lėšas ir jas apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – ir GPM), t. y. 33 proc. GPM apskaičiavo nuo 45 346 Lt (49000 Lt -3480 Lt - 174 Lt). Komisija taip pat neteisingai nustatė, kad pareiškėjas 49 000 Lt J. V. paskolino 2004 m., nors sprendime konstatuota, kad atsakovė nustatė, kad jis 2005 m. balandžio 22 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje deklaravo J. V. suteiktą 49 000 Lt paskolą. Taigi, Komisija nustatė priešingai nei VMI prie LR FM savo sprendime. Komisija sprendime nenustatė J. V. paskolintų 49 000 Lt lėšų pajamų gavimo šaltinio, tačiau nurodė, kad jos buvo apmokestintos, kaip kitos gautos pajamos, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka. Komisija nenagrinėjo pareiškėjo 2009 m. gruodžio 14 d. prie skundo pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. R. M. 2008 m. liepos 6 d. pareiškimo ir jos sesers D. G. 2009 m. gruodžio 7 d. pareiškimo, kuri pardavusi butą Voronove, Baltarusijoje 2002 metais buvo paskolinusi R. M. 10 000 JAV dolerių.

6. Atkreipė dėmesį, kad paskolos J. V. suteikimo fakto Komisija neginčija, nors pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų apie 49 000 Lt paskolos jam suteikimą. Kad pareiškėjas suteikė J. V. paskolą, Utenos AVMI, atsakovei ir Komisijai pakako pareiškėjo ir jo patvirtinimo. Tačiau pareiškėjo gautai 46 000 Lt paskolai iš R. M. patvirtinti Utenos AVMI, Inspekcija ir Komisija reikalauja pateikti pareiškėjo parašytą paskolos sutartį, kurios jis nesaugojo ir sunaikino.

7. Komisija neteisingai nustatė, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl 49 000 Lt pajamų gavimo šaltinio yra prieštaringi, kad pradžioje pareiškėjas nurodė paskolos davėją G. N., o po to R. M.. Akcentavo, kad VMI prie LR FM sprendime nustatė, kodėl jo paaiškinimai nėra prieštaringi, nes R. M. prašė sakyti, kad paskolą gavo iš G. N..

8. Komisija sprendime klaidingai nustatė, kad 49 000 Lt paskolą J. V. pareiškėjui grąžino 2005 metais. Utenos AVMI patikrinimų skyriaus vyresniajai specialistei pareiškėjas yra paaiškinęs, kad per apsirikimą J. V. ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamosios bylos 2006 m. spalio 12 d. liudytojo apklausos protokole yra nurodęs, kad J. V. jam paskolą grąžino 2005 metais.

9. Tvirtino, kad Komisija sprendime, taip pat neteisingai nustatė ir tai, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė pačios deklaracijos. Tvirtino, kad ją pareiškėjas yra pateikęs 2009 m. rugpjūčio 11 d. Todėl, laiko, kad Komisija neteisingai konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui sumokėtiną GPM.

10. Be kita ko, Komisija sprendime neteisingai nustatė, kad pareiškėjas neturėjo oficialiai deklaruotų pajamų 2003 metais sutekti J. V. 49 000 Lt paskolą.

11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N-3-955-07 konstatavo, kad sutinkamai su teismų praktikos pripažįstamais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, nutarimą grindžiant prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn kaltę padarius pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes, turi būti laikomasi asmens nekaltumo prezumpcijos principo. Nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, administracinių teisės pažeidimų procese, be kita ko, reiškia, kad asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn kaltė turi būti įrodyta, bet kokią abejonę vertinant šio asmens naudai.

12. Pasak pareiškėjo, jam inkriminuojamas pažeidimas yra nepagrįstas kaltinimas, nesant pakankamai surinktų objektyvių įrodymų, todėl negali būti laikomas įrodytu, o sprendimas teisėtu ir pagrįstu. Pažeidimas turi būt grindžiamas objektyviais įrodymais, atitinkančiais GPM įstatymo (toliau – ir GPMĮ) ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatas. Padarytas administracinis teisės pažeidimas turi būti tinkamai įrodytas vadovaujantis atitinkamomis GPMĮ ir MAĮ nuostatomis, kurios nustato, kad administracinių teisės pažeidimų bylos teisenos uždaviniai yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyvai išaiškinti kiekvieną bylos aplinkybę, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, ir įpareigoja instituciją ar pareigūną, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, išaiškinti visas aplinkybes turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tai reiškia, jog konstatuojant pažeidimą, turi būti įvertintos visos aplinkybės ir negali kilti abejonių dėl pažeidime fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės.

II

2. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 22 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje deklaravo J. V. suteiktą 49 000 Lt paskolą.

Motyvuojamoji dalis

3. Pagal Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalies nuostatas, fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų, tačiau patikrinimo metu minėtos paskolos suteikimą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti. 2006 m. gruodžio 4 d. pateiktame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad dokumentų dėl J. V. suteiktos paskolos neišsaugojo, šalys viena kitai pretenzijų neturi, o sandorio aplinkybių neatsimena, nes sandoris vyko seniai. Pareiškėjas 49 000 Lt paskolos suteikimą J. V. patvirtino ir apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje. Patikrinimo metu, vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius už 2000 - 2003 metus, juos pagrįsti bei pateikti pinigų skolinimą patvirtinančius dokumentus, pareiškėjas nurodė, kad 2003 metais disponavo 49 300 Lt ne banke turimomis piniginėmis lėšomis, kurias sudarė iš Baltarusijos gyventojo G. N. gauta 46 000 Lt paskola, 3 000 Lt santaupų bei 300 Lt vertės privalomas registruoti turtas (automobilis „VW Passat“). Pareiškėjas paaiškino, kad 2003 metais iš Baltarusijos Respublikos gyventojo G. N. pasiskolino 46 000 Lt sumą, kurią po metų grąžino, tačiau nenurodė paskolos davėjo adreso bei nepaaiškino jokių kitų šio sandorio vykdymo aplinkybių, išskyrus tai, kad į Brestą važiavo pats, o paskola buvo suteikta JAV doleriais. Pareiškėjui nepateikus jokių rašytinių dokumentų bei įrodymų, pagrindžiančių realų 46 000 Lt paskolos gavimą iš minėto Baltarusijos gyventojo, 2007 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akte konstatuota, kad realiai 46 000 Lt paskola pareiškėjui nebuvo suteikta.

4. Pareiškėjui pateikus rašytiniais pastabas ir paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios galėjo turėti įtakos mokestinės prievolės dydžiui, buvo paskirtas pakartotinis patikrinimas. Pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių paskolos gavimo iš R. M. aplinkybių, išskyrus, tai, kad pinigus gavo JAV doleriais, apie 13 000 JAV dolerių, šiuos pinigus pasiskolino 2003 metais, grąžino 2004 metais. Pareiškėjas teigė, kad jis gautų iš R. M. pinigų nepanaudojo, todėl ir gražino, tačiau negalėjo konkrečiai nurodyti, kokiame mieste, gyvenvietėje ar kaime gyvena R. M..

5. Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad Lietuvos gyventojas turi pareigą deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. pasiskolintas ir negrąžintas pinigines lėšas, jeigu jų bendra suma viršija 2 000 Lt. Minėtoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, pateiktoje 2005 m. gegužės 2 d. pareiškėjas nedeklaravo nei iš G. N., nei iš R. M. gautos bei negrąžintos 46 000 Lt paskolos. 2007 m. lapkričio 9 d. paaiškinime prašė ištaisyti jo teiktą Vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, įrašant, kad yra gavęs 49 000 Lt paskolą. Kartu su 2008 m. liepos 23 d. rašytinėmis pastabomis pateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0593G priedą, kuriame nurodo, kad 46 000 Lt paskolą suteikė R. M..

6. Taigi, patikrinimų metu įvertinus informaciją, surinktą iš bankų, taip pat tai, kad pareiškėjas yra bedarbis, jo sutuoktinė niekur nedirba nuo 1999 m. gruodžio 6 d., Visagino savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius mokėjo pareiškėjo šeimai socialines pašalpas, pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis, apskaičiuotų pareiškėjo, jo sutuoktinės, jo išlaikomos nepilnametės dukters metinės namų ūkio išlaidos sudarė 9 794,40 Lt, Muitinės departamento duomenimis pareiškėjas pasienyje nedeklaravo įvežamų ar išvežamų piniginių lėšų nei 2003 metais, nei 2004 metais, nors Muitinės departamento 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.423 „Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“ yra nustatyta privaloma įvežamų ir išvežamų grynųjų pinigų, viršijančių 10 tūkst. Lt ar jas atitinkančių sumų užsienio valiuta deklaravimo tvarka, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neturėjo realaus pajamų šaltinio suteikti 49000 Lt paskolą J. V., todėl ši suma pripažintina pareiškėjo gautomis pajamomis, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ir apskaičiuota 14 964 Lt (49 000 Lt -3 480 Lt - 174 Lt (pagal GPMĮ 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą) x 33 proc.) GPM suma.

7. Be kita ko, įvertinusi surinktus duomenis, konstatuota, kad 2003 metais realios pareiškėjo šeimos pajamos buvo 8 714,50 Lt (3 000 Lt (pareiškėjo nurodytos santaupos) + 364,50 Lt (socialinė pašalpa) + 100 Lt (vienkartinė išmoka) + 1 250 Lt (pajamos už 2003 m. gruodžio 23 d. parduotą turtą) + 4 000 Lt (pajamos už 2002 m. gruodžio 30 d. parduotą turtą)).

8. Byloje nustatyta ir nėra ginčo, kad pareiškėjas 2003 metais paskolino J. V. 49 000 Lt.,o pareiškėjo gauta 46 000 Lt paskola (JAV doleriais) iš R. M., vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nevertintina civiline teisine prasme, nes, ginčo atveju, svarbu, ar pareiškėjas faktiškai buvo gavęs minėtą pinigų sumą. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar poziciją, todėl pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis iš tiesų gavo 46 000 Lt paskolą. Pareiškėjas pirmo patikrinimo metu nurodė, kad paskolą gavo iš G. N., vėliau nurodė, kad pinigus jam skolino R. M., tačiau šios gautos paskolos jis nedeklaravo vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje. Aplinkybė, kad pareiškėjas 13 700 JAV dolerių atsivežė iš Baltarusijos, nepatvirtina jokiais įrodymais. Kaip minėta, Muitinės departamento duomenimis, pareiškėjas pasienyje nedeklaravo įvežamų ar išvežamų piniginių lėšų nei 2003 metais, nei 2004 metais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie gautos paskolos – 13 700 JAV dolerių konvertavimą į litus (J. V. paskolino 49 000 Lt). Be to, tokia pareiškėjo versija prieštarauja ekonominei logikai. Pareiškėjas yra bedarbis, pareiškėjo sutuoktinė niekur nedirba, Visagino savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius mokėjo jo šeimai socialines pašalpas. Pareiškėjas, ilgą laiką negaudamas jokių oficialių pajamų, be atlygio, vyko į Baltarusiją, patyrė išlaidas, skolinosi ten pinigus, kuriuos vežė į Lietuvą ir be jokios ekonominės naudos sau paskolino kitam asmeniui.

9. Kadangi pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, o mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, todėl jis mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.

10. Mano, kad patikrinimo metu pagrįstai, vadovaujantis GPMĮ 6 straipsnio 3 dalimi, apskaičiuota 14 964 Lt GPM, bei, vadovaujantis MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto GPM, pagrįstai apskaičiuota 10096,21 Lt GPM delspinigių bei, vadovaujantis GPMĮ 36 straipsnio 2 dalimi ir MAĮ 139 straipsniu, pagrįstai paskirta 30 procentų dydžio – 4 489 Lt GPM bauda.

III

Tretysis suinteresuotas asmuo – Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo – V. N. skundą nepateikė.

IV

1. Teismo posėdyje pareiškėjas –V. N. patvirtino skunde išdėstytus argumentus, skundą palaikė ir prašė jį tenkinti visiškai.

2. Teismo posėdyje liudytojas – J. V. parodė, kad jis 2003 m. rugsėjo mėn. iš V. N. pasiskolino 49 000 Lt, kuriuos gavo grynaisiais, kad paskolą ketino naudoti buto Vilniuje pirkimui, kad paskola buvo įforminta raštu, tačiau paskolos sutarties neišsaugojo, kad paskolą grąžino 2004 m. sausio mėn., nes ja nepasinaudojo.

Teismas konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo skunde pateiktas prašymas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-35(7-734/2009) „Dėl V. N. 2009-12-14 skundo“ (b. l. 4-10), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 68-347 „Dėl V. N. 2009-10-08 skundo“ (b. l. 24-27) ir Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-28 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 18-23), yra pagrįstas, reikia apsibrėžti šios bylos tyrimo dalyką. Šios bylos dalykas yra nustatyti, ar pagrįstai mokesčių administratoriai 49000 Lt pripažino pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis ir apmokestino GPM.

2. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas – V. N. 2003 m. paskolino 49 000 Lt J. V., nes šią faktinę aplinkybę pastarasis paliudijo ir teismo posėdyje. Tačiau šioje administracinėje byloje ypač svarbu nustatyti, ar pareiškėjas faktiškai gavo 46 000 Lt paskolą iš R. M.. Pažymėtina, kad Komisijos byloje yra 2008 m. liepos 6 d. pareiškimas (Komisijos byla, b. l. 5), pasirašytas R. J. M., kuriame nurodyta, kad R. M. 2003 m. skolino V. N. 13 700 JAV dolerių, kad 2004 m. V. N. skolą grąžino, kad R. M. prašė, jog jos duomenų V. N. negarsintų, o sakytų, jog pinigai yra G. N. iš Bresto.

2.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar poziciją, todėl pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis iš tiesų gavo 46 000 Lt paskolą. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. kovo 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A-1-203/2005 konstatavo: „ <...> Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) <...>“.

2.2. Šiame kontekste ypač pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N3-955-07 konstatavo, kad sutinkamai su teismų praktikos pripažįstamais administracinės atsakomybės principais, asmuo negali būti nubaustas pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, nutarimą grindžiant prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn kaltę padarius pažeidimą ir kitas svarbias bylos aplinkybes, turi būti laikomasi asmens nekaltumo prezumpcijos principo. Nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Konstitucijos 31 straipsnyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, administracinių teisės pažeidimų procese, be kita ko, reiškia, kad asmens traukiamo administracinėn atsakomybėn kaltė turi būti įrodyta, bet kokią abejonę vertinant šio asmens naudai. Pasak pareiškėjo, jam inkriminuojamas pažeidimas yra nepagrįstas kaltinimas, nesant pakankamai surinktų objektyvių įrodymų, todėl negali būti laikomas įrodytu, o sprendimas teisėtu ir pagrįstu. Pažeidimas turi būt grindžiamas objektyviais įrodymais, atitinkančiais GPM įstatymo ir MAĮ nuostatas. Padarytas administracinis teisės pažeidimas turi būti tinkamai įrodytas vadovaujantis atitinkamomis GPMĮ ir MAĮ nuostatomis, kurios nustato, kad administracinių teisės pažeidimų bylos teisenos uždaviniai yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyvai išaiškinti kiekvieną bylos aplinkybę, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus, ir įpareigoja instituciją ar pareigūną, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, išaiškinti visas aplinkybes turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tai reiškia, jog konstatuojant pažeidimą, turi būti įvertintos visos aplinkybės ir negali kilti abejonių dėl pažeidime fakto ir pažeidimą padariusio asmens kaltės.

Teismas atmeta šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus, nes administracinių teisės pažeidimų teisenoje, kurią skunde mini pareiškėjas ir kuri pirmiausia yra skirta nubausti prasikaltusius asmenis, iš tiesų galioja nekaltumo prezumpcija. Tuo tarpu mokestiniuose ginčuose, jų teisenoje nėra tikslo asmenį nubausti, nes mokesčiai yra prievolė, grindžiama įstatymais, kurią privalo vykdyti visi mokesčių mokėtojai. Būtent todėl šioje byloje negali būti taikomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 18 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. N3-955-07, nuostatos.

2.3. Šioje administracinėje byloje vertinant, ar pareiškėjas faktiškai gavo 46 000 Lt paskolą iš R. M., pabrėžtina, kad pareiškėjas pirmo patikrinimo metu nurodė, kad paskolą gavo iš G. N. (žr. Utenos AVMI 2007 m. gruodžio 28 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-49, ypač jo priedą (Komisijos byla, b. l. 135-139, 140-145)) (Šiame kontekste paminėtina, kad Utenos AVMI 2008 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. (1015.)-10.1-7 (Komisijos byla, b. l. 130-133)) buvo pavesta pakartotinai patikrinti pareiškėją). Vėliau, t. y. pareiškėjui pateikus 2008 m. vasario 15 d. rašytines pastabas (Komisijos byla, b. l. 59)), pareiškėjas nurodė, kad pinigus jam skolino R. M. (taip pat žr. Utenos AVMI 2008 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-34 (Komisijos byla, b. l. 96-101)).

Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas nurodytosios 46 000 Lt paskolos, kurią jis, esą, gavo doleriais iš R. M., nedeklaravo vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (Komisijos byla, b. l. 45-46), kurią jis pildė 2005 m. balandžio 22 d. Vėliau, t. y. 2007 m. lapkričio 9 d. paaiškinime (Komisijos byla, b. l. 167), pareiškėjas parodė, kad pamiršo minėtoje deklaracijoje nurodyti gautą 46000 Lt paskolą. Tik 2008 m. liepos 23 d. pildytoje deklaracijoje „Gautos paskolos“ (Komisijos byla, b. l. 94) pareiškėjas nurodė, kad gavo 46 000 Lt paskolą iš R. M.

Teismas dėl minėtų neatitikimų vertina minėtus įrodymus (2008 m. liepos 6 d. pareiškimą (Komisijos byla, b. l. 5)) labai kritiškai ir konstatuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 13 700 JAV dolerių atsivežė iš Baltarusijos kaip paskolą, nepatvirtinta jokiais patikimais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie gautos paskolos – 13 700 JAV dolerių konvertavimą į litus (J. V. paskolino 49 000 Lt). Be to, pareiškėjo pateikta 46 000 Lt gautos paskolos versija prieštarauja ekonominei logikai: pareiškėjas nuo 1993 m. liepos 29 d. yra bedarbis (žr. Komisijos bylą, b. l. 147), pareiškėjo sutuoktinė niekur nedirba, Visagino savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius mokėjo jo šeimai socialines pašalpas (žr. Utenos AVMI 2008 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-34 (Komisijos byla, b. l. 96-101)); pareiškėjas ilgą laiką negaudamas jokių oficialių pajamų, be atlygio vyko į Baltarusiją, patyrė išlaidas, skolinosi ten pinigus, kuriuos vežė į Lietuvą ir be jokios ekonominės naudos sau paskolino kitam asmeniui (J. V.).

3. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr.VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 dalyje taip pat numatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių mokėtojas į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis (kaip yra nustatyta šioje administracinėje byloje).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2004 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-60-2004 (Administracinių teismų praktika, 2004, Nr. 5, 44-55 psl.), kuri yra formuojanti teismų praktiką, konstatavo: „<...> Akivaizdu, kad dėl įvairių priežasčių gali susidaryti ir tokia situacija, kai mokesčio mokėtojas mokesčio administratoriui nepateikia mokesčio deklaracijos, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus duomenis apie savo arba įmonės turtą, pajamas, pelną ar jų naudojimą, kai mokesčio mokėtojas nepateikia buhalterinės apskaitos dokumentų, registrų arba pateikia juos ne visus, kai mokesčio mokėtojas neturi dokumentų, reikalingų mokesčiui apskaičiuoti, dokumentai suklastoti arba neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Mokesčiai ir tokiais atvejais turi būti apskaičiuoti ir sumokėti. Kad galima būtų apskaičiuoti, kokio dydžio konkretų mokestį turi mokėti konkretus mokesčio mokėtojas, turi būti nustatytas konkretus apmokestinamasis objektas, šis objektas turi būti įvertintas pinigų suma, t.y. turi būti nustatytas (apskaičiuotas) konkrečios mokesčio bazės dydis. Teisinėje valstybėje negali būti tokios teisinės situacijos, kai įstatymu nustačius mokestį nebūtų nustatyta, kaip konkreti mokesčio bazė (jos dydis) nustatoma (apskaičiuojama) tuo atveju, kai konkrečios mokesčio bazės (jos dydžio) negalima nustatyti (apskaičiuoti) tiesiogiai. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, gali įvairiai reguliuoti, kaip konkreti mokesčio bazė (jos dydis) turi būti nustatoma (apskaičiuojama) tais atvejais, kai jos neįmanoma nustatyti (apskaičiuoti) tiesiogiai. Įstatymų leidėjas gali įstatyme įtvirtinti nuostatą „jei mokesčio bazės neįmanoma nustatyti mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčio administratorius (...) turi teisę netiesiogiai nustatyti mokesčio bazę ir pasirinkti mokesčio bazės nustatymo metodus“. Pažymėtina ir tai, kad tuo atveju, kai mokesčio bazės negalima nustatyti (apskaičiuoti) mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, mokesčio administratorius ne tik turi teisę, bet ir privalo nustatyti (apskaičiuoti) mokesčio bazę netiesiogiai (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas) <...>“.

Šiuo atveju pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, todėl mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Tai yra pagrindas, kuriam esant mokesčių administratoriai pagrįstai mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydami išlaidų metodą, pagrįstai 49000 Lt pripažino pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis ir apmokestino GPM.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, patikrinimo metu pareiškėjui pagrįstai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, apskaičiuota 14964 Lt GPM, bei, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 97 straipsnio 2 dalimi, nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuoto GPM patikrinimo metu pagrįstai apskaičiuota 10096,21 Lt GPM delspinigių bei, vadovaujantis GPM įstatymo 36 straipsnio 2 dalimi ir Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsniu, pagrįstai paskirta 30 procentų dydžio – 4489 Lt GPM bauda. Todėl pareiškėjo skundo dalyje, kuria prašoma panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-35(7-734/2009) „Dėl V. N. 2009-12-14 skundo“ (b. l. 4-10), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 68-347 „Dėl V. N. 2009-10-08 skundo“ (b. l. 24-27) ir Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. (10.15.)-10.1-28 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (b. l. 18-23), negalima tenkinti, o jis atmestinas kaip nepagrįstas.

5. Pareiškėjas skundu taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Netenkinus pareiškėjo skundo dalyje dėl minėtų sprendimų panaikinimo, netenkintinas pareiškėjo skundas dalyje dėl išlaidų atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo – V. N. (V. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.