- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-05
- Bylos Nr.
- A-575-928-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00538-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Utenos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Utenos AVMI), atlikusi pareiškėjo V. N. mokestinį patikrinimą, surašė 2007 m. gruodžio 28 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-49 (MGK byla, b. l. 135-139). Šiame patikrinimo akte nustatyta, jog pareiškėjas neturėjo realaus pajamų šaltinio suteikti 49 000 Lt paskolą J. V., todėl ši suma buvo pripažinta pareiškėjo gautomis pajamomis. Pareiškėjo teiginius, jog jis pajamas gavo iš G. N. (G. N.) (gavęs iš jo 46 000 Lt paskolą) mokesčių administratorius vertino kritiškai. Šis patikrinimo aktas nebuvo patvirtintas, nes pareiškėjas pateiktose rašytinėse pastabose nurodė naujų aplinkybių – tai, jog jis paskolą gavo ne iš G. N., bet iš R. M., kuri buvo išreiškusi valią neatskleisti paskolos davimo jos vardu fakto (2008 m. kovo 14 d. Utenos AVMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (10.15.)-10.1-7, MGK byla, b. l. 130-133).
Utenos AVMI, atlikusi pakartotinį pareiškėjo patikrinimą, surašė 2008 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-34, kuriame nustatė, jog pareiškėjas neturėjo realaus pajamų šaltinio suteikti 49 000 Lt paskolą J. V., todėl šią sumą pripažino pareiškėjo gautomis pajamomis, apskaičiavo gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) bei šio mokesčio delspinigius (MGK byla, b. l. 96-101). Šis patikrinimo aktas buvo patvirtintas Utenos AVMI 2008 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (10.15.)-10.1-22 (MGK byla, b. l. 87-92). Tačiau Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI), išnagrinėjusi dėl minėtų aktų kilusį mokestinį ginčą (2008 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. 68-255), pavedė pakartotinai atlikti mokestinį patikrinimą, nes mokesčių administratorius neįvertino, ar pareiškėjas J. V. išties suteikė paskolą (MGK byla, b. l. 78-81).
Utenos AVMI, atlikusi pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą, surašė 2009 m. birželio 30 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-31 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (MGK byla, b. l. 37-43), kuriuo pareiškėjui pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalį apskaičiavo 14 964 Lt GPM bei 10 096, 21 Lt GPM delspinigių mokestinę nepriemoką.
Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas neturėjo realaus pajamų šaltinio suteikti 49 000 Lt paskolą J. V., todėl ši suma pripažinta pareiškėjo gautomis pajamomis, kurios nebuvo apmokestintos įstatymo nustatyta tvarka.
2009 m. rugsėjo 11 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (10.15.)-10.1-28 (toliau – ir Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo) Utenos AVMI patvirtino Patikrinimo aktą (MGK byla, b. l. 25-30). Skyrė 30 procentų (4 489 Lt) baudą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į VMI, prašydamas panaikinti Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MGK byla, b. l. 23-24).
Nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu rašytinės paskolos sutarties nepateikė, nes ją sunaikino, kai grąžino skolą R. M.. Pareiškėjo nuomone, teisės aktai jo neįpareigoja saugoti paskolos sutartį. Teigė, kad R. M. adresą pateikė 2008 m. vasario 15 d. rašytinėse pastabose – ji gyvena (duomenys neskelbtini). Taip pat kartu su 2008 m. rugsėjo 5 d. skundu VMI buvo pateiktas ir 2008 m. liepos 6 d. R. M. pareiškimo originalas, kurio vietos mokesčių administratorius neįvertino (MGK byla, b. l. 5-6). Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją pareiškėjas patikslino 2009 m. rugpjūčio 11 d. – joje deklaravo iš R. M. gautą paskolą. Taip pat pažymėjo, kad Sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nenurodyta, kokius kitus papildomus dokumentus pareiškėjas dar turi pateikti, jog būtų įrodytas paskolos gavimas. Pareiškėjas nesutiko, jog jo teikti paaiškinimai dėl 46 000 Lt paskolos gavimo aplinkybių yra prieštaringi. Paaiškino, jog pati R. M. buvo prašiusi neatskleisti, kad ji esanti paskolos davėja, ji pati nurodė G. N.. Šis faktas nurodytas R. M. 2008 m. liepos 6 d. pareiškime. Paskolos gavimo ir atidavimo datos vienos paros tikslumu atitinka žymoms pase, kurių kopijas pareiškėjas pateikė 2008 m. rugsėjo 5 d. skundo centriniam mokesčių administratoriui ir 2009 m. rugpjūčio 12 d. rašytinių pastabų prieduose. Pareiškėjas nurodė, jog per Lietuvos ir Baltarusijos Respublikų sienas įvežė ir išvežė mažesnes nei 10 000 Lt ar ją atitinkančias sumas užsienio valiuta, todėl jų deklaruoti nereikėjo (tai nustatyta Muitinės departamento 1997 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. 423 „Dėl į Lietuvos Respubliką įvežamų ir iš jos išvežamų pinigų kontrolės“). Tokie veiksmai buvo atlikti dėl saugumo, siekiant neviešinti vežamų pinigų sumos dydžio. Ginčijamame sprendime, pareiškėjo nuomone, taip pat neteisingai nustatyta jo trijų asmenų šeimos 2003 m. namų ūkio išlaidos, kadangi ne visus 12 mėnesių mano trijų asmenų šeima gyveno Lietuvoje. Realiai šios išlaidos buvo žymiai mažesnės.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija), prašydamas panaikinti 2009 m. lapkričio 18 d. Sprendimą ir Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MGK byla, b. l. 2-3).
Pakartojo skunde centriniam mokesčių administratoriui nurodytas aplinkybes ir jų vertinimą. Papildomai pateikė R. M. sesers – D. G. 2009 m. gruodžio 7 d. paaiškinimą, jog ji 2002 m. buvo paskolinusi savo seseriai R. M. 10 000 JAV dolerių, kuriuos gavo, pardavusi butą (MGK byla, b. l. 4). Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimta byloje Nr. N3-957/07. Nesutiko su mokesčių administratoriaus nuomone, jog į Baltarusiją vyko skolintis pinigų. Pateikė pasą, siekdamas įrodyti, jog į Baltarusiją 2002-2005 m. vyko pas gimines (MGK byla, b. l. 11-12). Nurodo, jog pinigus skolindavosi ir grąžindavo pakeliui. 13 700 JAV dolerių į litus konvertavo ne iš karto, o nedidelėmis sumomis. Vertino, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo delspinigius. Nesutiko su mokesčių administratoriaus nurodytomis jo namų išlaidomis, kadangi jo žmona ir dukra ne visus 12 mėnesių gyveno Lietuvoje, pateikė žmonos ir dukters paso kopijas (MGK byla, b. l. 7-10, 13-14).
Žemesnės instancijos teismas
Komisija 2010 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-35(7-434/2009) (toliau – ir 2010 m. vasario 2 d. Sprendimas) pareiškėjo skundą atmetė (MGK byla, b. l. 179-185).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2010 m. vasario 2 d. Sprendimą, VMI 2009 m. lapkričio 18 d. Sprendimą ir Utenos AVMI Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei priteisti iš atsakovo jo naudai 112 Lt bylinėjimosi išlaidų (b. l. 1-3).
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 33-35).
Nurodė, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 22 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijoje deklaravo J. V. suteiktą 49 000 Lt paskolą. Patikrinimo metu minėtos paskolos suteikimą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti. 2006 m. gruodžio 4 d. paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad dokumentų dėl J. V. suteiktos paskolos neišsaugojo, šalys viena kitai pretenzijų neturi, o sandorio aplinkybių neatsimena, nes sandoris vyko seniai. Pareiškėjas 49 000 Lt paskolos suteikimą J. V. patvirtino ir apklaustas liudytoju baudžiamojoje byloje. Patikrinimo metu, vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodymą pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir (ar) pajamų gavimo šaltinius už 2000 - 2003 metus, juos pagrįsti bei pateikti pinigų skolinimą patvirtinančius dokumentus, pareiškėjas nurodė, kad 2003 metais disponavo 49 300 Lt ne banke turimomis piniginėmis lėšomis, kurias sudarė iš Baltarusijos gyventojo G. N. gauta 46 000 Lt paskola, 3 000 Lt santaupų bei 300 Lt vertės privalomas registruoti turtas (automobilis „VW Passat“). Pareiškėjas paaiškino, kad 2003 metais iš Baltarusijos Respublikos gyventojo G. N. pasiskolino 46 000 Lt sumą, kurią po metų grąžino, tačiau nenurodė paskolos davėjo adreso bei nepaaiškino jokių kitų šio sandorio vykdymo aplinkybių, išskyrus tai, kad į Brestą važiavo pats, o paskola buvo suteikta JAV doleriais. Pareiškėjui nepateikus jokių rašytinių dokumentų bei įrodymų, pagrindžiančių realų 46 000 Lt paskolos gavimą iš minėto Baltarusijos gyventojo, 2007 m. gruodžio 28 d. patikrinimo akte konstatuota, kad realiai 46 000 Lt paskola pareiškėjui nebuvo suteikta.
Pakartotinio patikrinimo metu pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių paskolos gavimo iš R. M. aplinkybių, išskyrus, tai, kad pinigus gavo JAV doleriais, apie 13 000 JAV dolerių, šiuos pinigus pasiskolino 2003 metais, grąžino 2004 metais. Pareiškėjas teigė, kad jis gautų iš R. M. pinigų nepanaudojo, todėl ir gražino, tačiau negalėjo konkrečiai nurodyti, kokiame mieste, gyvenvietėje ar kaime gyvena R. M..
Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje, pateiktoje 2005 m. gegužės 2 d., pareiškėjas nedeklaravo nei iš G. N., nei iš R. M. gautos bei negrąžintos 46 000 Lt paskolos. 2007 m. lapkričio 9 d. paaiškinime prašė ištaisyti jo teiktą Vienkartinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, įrašant, kad yra gavęs 49 000 Lt paskolą. Kartu su 2008 m. liepos 23 d. rašytinėmis pastabomis pareiškėjas pateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0593G priedą, kuriame nurodo, kad 46 000 Lt paskolą jam suteikė R. M..
Taigi patikrinimų metu įvertinus informaciją, surinktą iš bankų, taip pat tai, kad pareiškėjas yra bedarbis, jo sutuoktinė niekur nedirba nuo 1999 m. gruodžio 6 d., Visagino savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius mokėjo pareiškėjo šeimai socialines pašalpas, pagal Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenis, apskaičiuotų pareiškėjo, jo sutuoktinės, jo išlaikomos nepilnametės dukters metinės namų ūkio išlaidos sudarė 9 794, 40 Lt, Muitinės departamento duomenimis pareiškėjas pasienyje nedeklaravo įvežamų ar išvežamų piniginių lėšų nei 2003 metais, nei 2004 metais, nors Muitinės departamento 1997 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 423 yra nustatyta privaloma įvežamų ir išvežamų grynųjų pinigų, viršijančių 10 000 litų ar jas atitinkančių sumų, užsienio valiuta deklaravimo tvarka, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neturėjo realaus pajamų šaltinio suteikti 49 000 Lt paskolą J. V., todėl ši suma pripažintina pareiškėjo gautomis pajamomis, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, ir apskaičiuota 14 964 Lt (49 000 Lt -3 480 Lt - 174 Lt (pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ 16 str. 1 d. 5 p.) x 33 proc.) GPM suma.
Be kita ko, įvertinęs surinktus duomenis, mokesčių administratorius konstatavo, kad 2003 metais realios pareiškėjo šeimos pajamos buvo 8 714,50 Lt (3 000 Lt (pareiškėjo nurodytos santaupos) + 364,50 Lt (socialinė pašalpa) + 100 Lt (vienkartinė išmoka) + 1 250 Lt (pajamos už 2003 m. gruodžio 23 d. parduotą turtą) + 4 000 Lt (pajamos už 2002 m. gruodžio 30 d. parduotą turtą)).
Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2003 metais paskolino J. V. 49 000 Lt, o pareiškėjo gauta 46 000 Lt paskola (JAV doleriais) iš R. M., vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nevertintina civiline teisine prasme, nes, ginčo atveju, svarbu, ar pareiškėjas faktiškai buvo gavęs minėtą pinigų sumą. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje yra laikomasi nuostatos, jog kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar poziciją, todėl pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis iš tiesų gavo 46 000 Lt paskolą. Pareiškėjas pirmo patikrinimo metu nurodė, kad paskolą gavo iš G. N., vėliau nurodė, kad pinigus jam skolino R. M., tačiau šios gautos paskolos jis nedeklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) turto deklaracijoje. Aplinkybė, kad pareiškėjas 13 700 JAV dolerių atsivežė iš Baltarusijos, nepatvirtina jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie gautos paskolos – 13 700 JAV dolerių konvertavimą į litus (J. V. paskolino 49 000 Lt). Be to, tokia pareiškėjo versija prieštarauja ekonominei logikai. Pareiškėjas yra bedarbis, pareiškėjo sutuoktinė niekur nedirba, Visagino savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius mokėjo jo šeimai socialines pašalpas. Pareiškėjas, ilgą laiką negaudamas jokių oficialių pajamų, be atlygio vyko į Baltarusiją, patyrė išlaidas, skolinosi ten pinigus, kuriuos vežė į Lietuvą, ir be jokios ekonominės naudos sau paskolino kitam asmeniui.
Kadangi pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, o mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, atsakovo vertinimu, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 49–56).
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas 2003 m. paskolino J. V. 49 000 Lt, nes šią faktinę aplinkybę pastarasis paliudijo ir teismo posėdyje. Tačiau šioje administracinėje byloje ypač svarbu nustatyti, ar pareiškėjas faktiškai gavo 46 000 Lt paskolą iš R. M..
Vertindamas, ar pareiškėjas faktiškai gavo 46 000 Lt paskolą iš R. M., Vilniaus apygardos administracinis teismas pabrėžė, kad pareiškėjas pirmo patikrinimo metu nurodė, jog paskolą gavo iš G. N. (žr. Utenos AVMI 2007 m. gruodžio 28 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-49, ypač jo priedą (MGK byla, b. l. 135-139, 140-145)). Vėliau pareiškėjas pateikė 2008 m. vasario 15 d. rašytines pastabas (MGK byla, b. l. 59)), nurodydamas, kad pinigus jam skolino R. M. (taip pat žr. Utenos AVMI 2008 m. birželio 10 d. patikrinimo aktą Nr. 7.28-34 (MGK byla, b. l. 96-101)). Pareiškėjas nurodytosios 46 000 Lt paskolos, kurią jis, esą, gavo doleriais iš R. M., nedeklaravo Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (MGK byla, b. l. 45-46), kurią jis pildė 2005 m. balandžio 22 d. Vėliau, t. y. 2007 m. lapkričio 9 d. paaiškinime (MGK byla, b. l. 167), pareiškėjas parodė, kad pamiršo minėtoje deklaracijoje nurodyti gautą 46 000 Lt paskolą. Tik 2008 m. liepos 23 d. pildytoje deklaracijoje „Gautos paskolos“ (MGK byla, b. l. 94) pareiškėjas nurodė, kad gavo 46 000 Lt paskolą iš R. M..
Pirmosios instancijos teismas dėl šių neatitikimų minėtus įrodymus (2008 m. liepos 6 d. pareiškimą (MGK byla, b. l. 5)) vertino labai kritiškai ir konstatavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas 13 700 JAV dolerių atsivežė iš Baltarusijos kaip paskolą, nepatvirtinta jokiais patikimais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie gautos paskolos – 13 700 JAV dolerių konvertavimą į litus (J. V. paskolino 49 000 Lt). Be to, pareiškėjo pateikta 46 000 Lt gautos paskolos versija, kaip ir teigė atsakovas, prieštarauja ekonominei logikai.
Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negalėjo nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, kadangi pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas išlaidų metodą, t. y. pagrįstai 49 000 Lt pripažino pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis ir apmokestino GPM.
III.
Pareiškėjas V. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą ir išnagrinėti jo skundus iš esmės (b. l. 61-63). Taip pat prašo iškviesti ir apklausti kitos šalies pilietę – R. M. (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 4 d.) arba informuoti jį, ar nepakanka byloje esančių duomenų, jog R. M. faktiškai jam perdavė 13 700 JAV dolerių, kadangi tuomet pareiškėjas turėtų galimybę pakviesti, o teismas – apklausti liudytoją R. M.. Tai padėtų nustatyti, kokiais metais R. M. pareiškėjui faktiškai perdavė 13 700 JAV dolerių ir kada ši paskola buvo grąžinta. Pareiškėjas prašo priteisti 112 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ir 102 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų paduodant apeliacinį skundą.
Pareiškėjas remiasi skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais.
Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, kad ginčo esmė yra tai, ar pagrįstai mokesčių administratorius 49 000 Lt pripažino pareiškėjo pajamomis ir jas apmokestino GPM, neteisingai apibrėžė bylos dalyką. Neaišku, kodėl teismas nurodė 49 000 Lt, o ne 3000 Lt mažesnę sumą, kurią pareiškėjas yra deklaravęs kaip ne banke turimas pinigines lėšas ir pirmoje, ir 2009 m. rugpjūčio 10 d. patikslintoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje.
Atsižvelgdamas į tai, kad, teismo nuomone, ypač svarbu nustatyti, ar faktiškai pareiškėjas gavo 46 000 Lt paskolą iš R. M., pareiškėjas nurodo, jog ją buvo būtina iškviesti ir apklausti. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo apklausti R. M. (analogiškai kaip teismo posėdžio metu buvo apklaustas liudytojas J. V.). Pareiškėjas nurodo, kad šia prasme įrodinėjimo subjektas yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad kirsdamas Lietuvos ir Baltarusijos Respublikų sienas, pareiškėjas veždavosi mažesnes nei 10 000 Lt ar ją atitinkančias sumas užsienio valiuta.
Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas nevertino 2009 m. gruodžio 7 d. D. G. pareiškimo.
Taip pat neįvertino ir to, kad 13 700 JAV dolerių paskolą iš R. M. pareiškėjas skolinosi asmeniniais tikslams, o ne paskolai J. V. suteikti, bei kad 2009 m. gruodžio 14 d. skunde, 2009 m. rugpjūčio 12 d. rašytinėse pastabose nurodoma, jog 13 700 JAV dolerių konvertuota ne iš karto, o nedidelėmis sumomis dėl saugumo. Kadangi JAV dolerių konvertavimo į litus čekių pareiškėjas nerinko, jis neturėjo galimybės jų pateikti.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutinka su teismo išvada, jog jo veiksmuose nebuvo ekonominės logikos. Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas į Baltarusiją 2002 - 2005 m. vyko pas gimines daug kartų, todėl jokių išlaidų, susijusių su paskolos gavimu iš R. M. neturėjo. Teismas skundžiame sprendime šališkai nustatė kituose sprendimuose konstatuotas neteisingas versijas, išvadas bei prielaidas, o pareiškėjo skunduose nurodytų aplinkybių, nepatvirtino. Ginčijamame pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo visapusiškai, pilnutinai ir objektyvai išaiškintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 67-69).
Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu ir motyvais, remiasi savo atsiliepime į pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktais argumentais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos AVMI atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
2010 m. rugpjūčio 19 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas V. N. pareiškimas dėl atsakovo atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą. Jame pakartojamos pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, pridedami 2008 m. liepos 6 d. R. M. ir 2009 m. gruodžio 7 d. D. G. pareiškimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo 49 000 Lt pripažinti pareiškėjo gautomis pajamomis bei, įvertinus jo gautas pajamas bei turėtas išlaidas, pareiškėjui apskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas.
Mokesčių administratorius nustatęs, kad 2003 metais pareiškėjo turėjos išlaidos viršijo pajamas, tai yra pareiškėjas deklaravo, kad J. V. suteikė 49 000 Lt paskolą, tačiau nepagrindė visų šios sumos gavimo šaltinių, pripažino jas pareiškėjo gautomis pajamomis ir apmokestino jas GPM. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, nurodė, kad pajamas (46 000 Lt) gavo iš R. M..
Atsižvelgiant į tai, šioje byloje, visų pirma, analizuotina, ar iš tiesų pareiškėjas J. V. suteikė 49 000 Lt paskolą, antra, vertintina, ar iš tiesų pareiškėjas iš R. M. gavo 46 000 Lt dydžio paskolą.
Dėl J. V. suteiktos 49 000 Lt dydžio paskolos
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaravo J. V. suteiktą 49 000 Lt paskolą (MGK byla, b. l. 45-46). Pareiškėjas šios aplinkybės viso mokestinio ginčo metu neginčijo (žr. pvz., 2006 m. spalio 12 d. pareiškėjo apklausos protokolą (MGK byla, b. l. 148-149); 2006 m. gruodžio 4 d. pareiškėjo paaiškinimą (MGK byla, b. l. 150-152); 2009 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjo rašytines pastabas (MGK byla, b. l. 66-67)). Paskolos gavimo faktą pirmosios instancijos teismo posėdžio bei paaiškinimų davimo Utenos AVMI metu taip pat patvirtino ir J. V. (b. l. 46, MGK byla, b. l. 31-32). Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir į tai, kad byloje nėra nustatyta jokių duomenų, iš esmės paneigiančių minėtos paskolos suteikimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas J. V. 2003 metais suteikė 49 000 Lt dydžio paskolą.
Dėl iš R. M. gautos 46 000 Lt dydžio paskolos
Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (šiuo aspektu žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575–926/2011).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, savo pajamas grindė iš R. M. 2003 metais gauta 46 000 Lt dydžio paskola.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamus įrodymus ir paneigė šios paskolos gavimą. Ši išvada išplaukia iš tokių byloje nustatytų aplinkybių visumos: pareiškėjas iš R. M. 2003 metais gautos 46 000 Lt dydžio paskolos 2005 m. gegužės 2 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje nenurodė (MGK byla, b. l. 45-46), minėtos paskolos gavimo faktą jis nurodė tik 2008 m. liepos 23 d. pildytos deklaracijos FR0593G priede (MGK byla, b. l. 94); pirmo patikrinimo metu (MGK byla, b. l. 136) pareiškėjas teigė, kad paskolą gavo iš G. N., tik vėliau, tai yra 2008 m. vasario 15 d. rašytinėse pastabose (MGK byla, b. l. 134) pareiškėjas patvirtino paskolą gavęs iš R. M.. Tokie prieštaringi pareiškėjo veiksmai ir paaiškinimai leido mokesčių administratoriui daryti pagrįstą prielaidą, kad pareiškėjas iš R. M. paskolos faktiškai negavo.
Vis dėlto pažymėtina, kad pareiškėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus anksčiau pateiktu papildomai apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų pagrindimu, galėjo ir turėjo pateikti savo įrodymus, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus pateiktą pagrindimą ir įrodytų, kad 46 000 Lt dydžio paskola pareiškėjui vis tik buvo suteikta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas to nepadarė ir mokesčių administratoriaus įrodytas aplinkybes paneigiančių pagrįstų įrodymų nepateikė (pvz., nebuvo pateikta nei su R. M. sudaryta paskolos sutartis, nei 13 700 JAV dolerių konvertavimo į litus čekiai, nei dokumentai, patvirtinantys gautos paskolos įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją ir kt.).
Akcentuotina, kad įstatymų leidėjas Mokesčių administravimo įstatyme expressis verbis yra įtvirtinęs šias mokesčių mokėtojo pareigas: teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus (MAĮ 40 str. 1 d. 6 p.); pateikti mokesčių administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis bei kitą informaciją (MAĮ 40 str. 1 d. 8 p.); pateikti paaiškinimus apie pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti (MAĮ 41 str.). Iš to išplaukia, jog mokesčių mokėtojas, atlikdamas mokestines teisines pasekmes galinčius sukelti veiksmus, turi būti protingas, atsakingas ir rūpestingas, tai yra saugoti dokumentus, galinčius pagrįsti jo atliekamus veiksmus.
Atsižvelgiant į minėtas mokesčių mokėtojui tenkančias pareigas, pareiškėjo teiginiai, jog jis, kirsdamas Lietuvos-Baltarusijos sieną, pinigus vežėsi mažesnėmis nei 10 000 Lt sumomis, taip pat jog jis nerinko JAV dolerių konvertavimo į litus čekių, o grąžinęs paskolą, sunaikino rašytinę paskolos sutartį, negali būti vertintinos mokesčių mokėtojo naudai ir pagrįsti minėtos paskolos gavimą. Išanalizavus anksčiau pateiktas aplinkybes ir atsižvelgus į mokesčių mokėtojui nustatytas pareigas, konstatuotina, kad vieninteliai pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai – R. M. ir D. G. pareiškimai (MGK byla, b. l. 4-6), kuriuose nurodyti faktai nepatvirtinti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, taip pat vertinti kritiškai, kaip nepagrindžiantys pareiškėjo pateikiamos pozicijos. Papildomai pažymėtina, kad R. M. pareiškimas pateiktas tik kartu su 2008 m. liepos 23 d. rašytinėmis pastabomis. Teisėjų kolegija laikosi nuomonės, jog R. M. iškvietimas į teismo posėdį dėl konkrečios paskolos pareiškėjui suteikimo ir grąžinimo datos įvardijimo, nepaneigtų anksčiau konstatuotų aplinkybių, todėl nėra būtinas.
Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio GPMĮ 5 straipsnio 2 dalį (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), nuolatiniam Lietuvos gyventojui buvo nustatyta prievolė mokėti GPM už visas pajamas, kurių šaltinis buvo Lietuvoje ir ne Lietuvoje (išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį).
Taigi konstatavus, kad pareiškėjo J. V. suteikta 49 000 Lt paskola negali būti pagrįsta iš R. M. gauta 46 000 Lt paskola ar kitomis pareiškėjo nurodomomis pajamomis, mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai 49 000 Lt sumą pripažino pareiškėjo gautomis pajamomis ir, taikydamas išlaidų metodą (įvertinęs ir 3 000 Lt sumą, pareiškėjo deklaruotą kaip ne banke turimas lėšas (MGK byla, b. l. 41)) bei vadovaudamasis GPMĮ 6 straipsnio, 36 straipsnio 2 dalies, MAĮ 70 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio, 139 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apskaičiavo 14 964 Lt GPM, 10 096, 21 Lt GPM delspinigių ir 4 489 Lt GPM baudos.
Pareiškėjo teiginiai, kad jo žmonos ir dukros išlaidos 2003 metais buvo žymiai mažesnės nei nustatė mokesčių administratorius, yra nepagrįsti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl teisėjų kolegija jais nesivadovauja. Pareiškėjo pateiktos žmonos ir dukters paso kopijos (MGK byla, b. l. 7-10) akivaizdžiai nepagrindžia jų 2003 metais turėtų išlaidų. Priešinga išvada darytina dėl mokesčių administratoriaus Patikrinimo akte pareiškėjui priskirtos išlaidų sumos, kadangi ši suma apskaičiuota vadovaujantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės namų ūkių biudžetų tyrimo rezultatais už 2003 metus (MGK byla, b. l. 41).
Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto teiginio, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į jo paaiškinimus, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4 – 1212/2006 yra konstatavęs, jog proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str. 4 d.). Tačiau ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, faktines ginčo aplinkybes, motyvuojamoje dalyje išdėstė išvadas padarytas visų bylos įrodymų analizės pagrindu ir pasisakė dėl visų esminių aplinkybių bei pareiškėjo pateiktuose skunduose pareikštų reikalavimų, todėl teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio ir 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytą prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, pažymi, jog atmetus jo skundą, teisė gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą jam nėra numatyta (ABTĮ 44 str.).
Teisėjų kolegija taip pat nurodo, kad pareiškėjas, pateikdamas apeliacinį skundą, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 60), nors pagal ABTĮ 39 straipsnio 2 dalį už apeliacinį skundą yra mokamas 50 Lt žyminis mokestis. Dėl šios priežasties pareiškėjo permokėta žyminio mokesčio suma (50 Lt) jam yra grąžintina (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.
Grąžinti pareiškėjui V. N. 50 Lt žyminį mokestį.
Nutartis neskundžiama.