Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jurgitos Mačionytės, teisėjų Lauretos Ulbienės, Viktoro Dovidaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau LR BK) 260 str. 1 d. 2 metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis LR BK 81 str. 2 d., 82 str. 1 d. 1, 5 p., 83 str., 87 str. 1 d., 2 d. 2 p., 3 d. 5 p., 90-92 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams ir paskirtos auklėjimo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas, įpareigojant tęsti mokslą ir dirbti bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą, dalies, kuria V. M. bausmės vykdymas atidėtas, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis, 2011 m. gegužės 22 d. apie 23.30 val., Vilniaus mieste, N. V. mikrorajone, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo nenustatytą kiekį metamfetamino kurį nugabeno į savo namus Vilniuje, Gerovės g. 45-19, ten jį laikė iki tol, kol 2011 m. gegužės 23 d. apie 11.00 val., Vilniaus mieste, N. V. mikrorajone pardavė nenustatytą kiekį K. Ž. ir teismo nagrinėjimo metu nenustatytam asmeniui. Likusią dalį – 13 vnt. maišelių su metamfetaminu, kurio bendroji masė 0,227 g, kurią laikė savo rankinuke, nugabeno į Vilniaus r. Šatrininkų sen., Grigaičių k., Pergalės g., kur 13.20 val. buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie paėmė iš jo nurodytą kiekį metamfetamino.

Apeliaciniu skundu Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžio dalį, kuria V. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas ir paskirti jam laisvės atėmimą 2 metams. Nurodo, kad nuosprendis keistinas, kadangi neteisingai atidėjus bausmės vykdymą, buvo netinkamai pritaikytas įstatymas (LR BPK 326 str. 2 d. 2 p.). teismas, taikydamas bausmių nepilnamečiams skyrimo ypatumus, rėmėsi tuo, kad V. M. buvo pritaikyta administracinė atsakomybė už tai, kad pastarasis veikų žaidimų aikštelėje pasidėjęs popierinį taikinį, šaudė iš pneumatinio šautuvo ir tai rodo, jog jis yra nepilnai subrendęs. Vien tiks elgesys nesudaro pagrindo manyti, kad nuteistasis pagal savo socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui. Iš bylos aplinkybių matyti, kad padarytas sunkus nusikaltimas, susijęs su psichotropinių medžiagų platinimu. Nusikaltimo padarymo būdas – psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti, neteisėtas laikymas, jų platinimas. Prekyba draudžiamomis medžiagomis nerodo asmens socialinio nebrandumo, priešingai, paprastai prekyba kaip verslu, užsiima jau suaugę ir socialiai subrendę asmenys. Be to, prekybai psichotropinėmis medžiagomis būtinos ir tam tikros pastangos (pardavėjų ir pirkėjų suradimas, išlikimas anonimišku ir pan.), kurios kaip tik rodo pakankamą asmens socialinę brandą, o ne vaikišką elgesį. V. M. dirba ir pats save išlaiko, tai rodo, kad jis yra socialiai subrendęs. Nei nusikaltimo pobūdis, nei jo padarymo būdas, motyvai, nusikaltimo dalykas ar kitos aplinkybės, neleidžia abejoti V. M. visiška socialine branda. Šaudymas iš pneumatinio šautuvo negali būti vertinama kaip aplinkybė, pakankama įrodyti, kad V. M. yra nesubrendęs. Jis nešaudė iš žaislinio vandens šautuvo, kas galbūt ir leistų suabejoti jo brandumu. Priešingai, šaudymu iš tokių (pneumatinių) ginklų neretai užsiima ir suaugusieji. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, V. M. negali būti paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, kadangi padarytas sunkus nusikaltimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis V. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

LR BK 81 str. 2 d. nustatyta, kad šio kodekso 90-94 str. nuostatos, taip pat 82 str. 1 d. 1, 2, 3 ir 5 p. numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų šio kodekso 80 str. numatytą paskirtį. Iš šios normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas klausimo apie asmens, padariusio nusikalstamą veiką, socialinę brandą išsprendimą pirmiausia susieja su paties teismo teise tai nustatyti, atsižvelgiant į paties kaltininko fizines ir psichinio išsivystymo ypatybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes ir tik prireikus į specialisto paaiškinimus ar išvadą.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokios išvados padarymui, šiuo atveju, specialios žinios nereikalingos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus, byloje esančius objektyvius V. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis, duomenis apie sveikatos būklę, jo duotus parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad V. M. socialinė branda nusikalstamos veikos padarymo metu nevisiškai atitiko jo biologinį amžių, todėl yra pagrindas taikyti V. M. baudžiamuosiuose įstatymuose numatytas nepilnamečiams skirtas lengvatas.

V. M. nusikalstamą veiką padarė praėjus nedaug laiko nuo pilnametystės, todėl buvo pagrindas svarstyti ar jo socialinė branda iš tikrųjų atitinka pilnamečio subjekto koeficientą, o jei ne, spręsti klausimą, ar nėra pagrindo, vadovaujantis LR BK 81 str. 2 d., taikyti nuteistajam BK XI skyriaus nuostatas. Pirmosios instancijos teismas kilo abejonių, kad V. M. yra nesubrendęs, tačiau tokią išvadą teismas padarė faktiškai šių aplinkybių visiškai nenustatinėjęs ir jų nevertinęs.

Bylos duomenimis nustatyta, kad V. M. nusikaltimą padarė būdamas 18 metų ir 8 mėnesių amžiaus. Byloje nustatytos aplinkybės - tai, kad nuteistojo motina mirė kai jam buvo tik 10 metų amžiaus (t. 2, b.l. 21), gyveno su močiute iš močiutės pensijos ir pašalpos už mirusią motiną, tėvas juo nesirūpino – leidžia manyti, kad V. M. dvasinis, moralinis asmenybės brendimas nebuvo toks, kokį paprastai patiria kitas vaikas, gaunantis jo vystymosi sąlygoms būtiną dėmesį bei materialinį išlaikymą. Socialinės aplinkos, kurioje formavosi nuteistojo asmenybė, įvertinimas duoda pagrindą manyti apie nepakankamą nuteistojo socialinę brandą, būdingą eiliniam pilnamečiui asmeniui.

Iš nuteistojo parodymų matyti, kad jis nusikalstamos veikos ėmėsi nevisiškai suvokdamas tokios veikos pobūdį, tiesiog, norėdamas tokiu būdu prasimanyti pinigų. Apie nepakankamą savo nusikalstamo elgesio, gręsiančios atsakomybės ir neigiamų pasekmių sau pačiam suvokimą byloja ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, jog taip elgdamasis norėjo pasirodyti prieš draugus, nors baudžiamasis įstatymas už sunkų tyčinį nusikaltimą numato itin griežtą atsakomybę. Byloje nėra duomenų, kad nusikalstama veika buvo nuteistojo pragyvenimo ar pasipelnymo šaltinis - ji yra atsitiktinio pobūdžio ir padaryta iš lengvabūdiškumo, pirmą kartą.

Darytina išvada, kad tokios asmens savybės rodo sulėtintą nuteistojo socialinio supratingumo lygį, nepakankamą pagal amžių orientavimąsi ją supančioje socialinėje aplinkoje. Tai pagrįstai teismui leidžia manyti, kad dėl savo nepakankamos brandos bei jauno amžiaus V. M. nepakankamai suvokė įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir padarinius.

V. M. mokosi Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro Transporto ir verslo skyriuje, jo vedėjos charakterizuojamas kaip ramaus būdo, drausmingas, bendraujantis, su mokytojais ir grupės draugais gerai sutaria, dėl jo elgesio nusiskundimų ir pastabų nebuvo (t. 2, b.l. 50). Laisvu nuo mokymosi metu nuteistasis nuo 2011 m. liepos 19 d. dirba UAB „Čili pica“ kepėjo pareigose. Minėtos bendrovės pateiktoje V. M. charakteristikoje nurodoma, jog jis yra labai atsakingas, kruopštus bei pareigingas, stropiai atlieka jam pavestus darbus, gerai sutaria su bendradarbiais, visada padeda kitiems, net jei jo ir neprašo. Darbo drausmės pažeidimų neturėjo (b.l. 59). Vien aplinkybės, jog nuteistasis mokosi ir dirba, nėra pagrindas išvadai, jog pakankamą socialinį subrendimą, be to, nusikaltimo padarymo metu nuteistasis nedirbo. Aplinkybė, jog V. M. buvo nubaustas administracine tvarka už tai, kad vaikų žaidimų aikštelėje pasidėjęs popierinį taikinį į jį šaudė, nerodo jo pakankamos, pilnamečiam asmeniui būdingos socialinės brandos. Teisėjų kolegija vertina nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir daro išvadą, kad V. M. nusikaltimo padarymo metu savo socialine branda prilygo nepilnamečiui.

Nors V. M. būtų paskirta ir minimali, tačiau reali LR BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, tai, teismo nuomone, sukeltų neigiamų pasekmių - paveiks nuteistojo teigiamus socialinius ryšius (jis neteks galimybės baigti mokslą, įgyti specialybę, praras darbą).

Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegijos nuomone, laisvės atėmimas, kurio dydis artimas BK 50 str. 2 d. nustatytai šios bausmės rūšies minimaliai ribai, nuteistajam turėtų padaryti pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes, kurias nusikalstamų veikų padarymas sukelia pačiam kaltininkui. Tokia bausmė atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti V. M. už nusikalstamos veikos padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo.

LR BK 92 straipsnyje nustatyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo ypatumai nepilnamečiams: bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidėtas nepriklausomai nuo jo padarytų tyčinių nusikaltimų sunkumo kategorijos; galutinė subendrinta bausmė už tyčinius nusikaltimus negali būti didesnė kaip ketveri metai laisvės atėmimo, o už neatsargių nusikaltimų padarymą – nepriklausomai nuo paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės dydžio; atidedant bausmės vykdymą skiriama ne baudžiamojo poveikio priemonė ir (ar) įpareigojimai, bet auklėjamojo poveikio priemonės (Teismų praktika taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalga (Baudžiamojo kodekso 75 ir 92 str.)).

Teismas, spręsdamas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį skirdamas tam, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar neįgaliųjų ir pan.). Taigi bausmės vykdymo atidėjimas išreiškia humanizmo, bausmės individualizacijos bei jos ekonomijos principus. Bausmės vykdymo atidėjimas suteikia galimybę nusikalstamą veiką padariusiam ir už tai nuteistam asmeniui išvengti realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog tokiu būdu bus įgyvendinti bausme siekiami tikslai.

Nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę ir neneigė jos ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų. Padarytas nusikaltimas yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos, jis nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos.

Šie duomenys sudaro prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, skiriant nuteistajam auklėjamojo poveikio priemones, ribojančias nuteistojo elgesį ir kartu turinčias auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismo nuomone, tokios poveikio priemonės bus pakankamai efektyvios, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas.

Pažymėtina, kad LR BK 41 str. (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi.

Aukščiau paminėtos aplinkybės rodo, kad V. M. nėra tiek pavojingas, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo.

Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kolegijos nuomone, nuteistajam V. M. laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvos Respublikos BK 81 str., 92 str. pagrindais gali būti atidėtas, todėl prokuroro skundas jame nurodytais motyvais netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

prokuroro apeliacinį skundą atmesti.