Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andrius Verikas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Balttruboprovodstroj“ nemokumo administratoriaus R. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo, suinteresuotas asmuo V. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1976-864/2019 atsisakyta bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Balttruboprovodstroj“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Pareiškėjas BUAB „Balttruboprovodstroj“ nemokumo administratorius R. M. 2020 m. birželio 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) Atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. eB2-1976-864/2019 ir pripažinti BUAB „Balttruboprovodstroj“ bankrotą tyčiniu. Nurodo, kad, siekdamas nustatyti nuo kada išryškėjo įmonės nemokumas, užklausė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir 2020 m. gegužės 12 d. gavo patikslintą jos finansinio reikalavimo detalizavimą, iš kurio matyti, kad įmonė nuo 2013 m. kovo 26 d. nemokėjo pridėtinės vertės mokesčio, kurio skola su delspinigiais jau 2013 m. lapkričio 26 d. išaugo iki 17 257,89 Eur. Šiuo laikotarpiu mokestiniai reikalavimai iš UAB „Balttruboprovodstroj“ sąskaitos banke negalėjo būti padengiami, nes nuo 2013 m. į įmonės sąskaitą piniginės lėšos nepatekdavo, o mokėjimus, vadovo prašymu, iš savo sąskaitos banke, atlikdavo vienintelė įmonės skolininkė UAB „Vilniaus dujotiekio statyba“. Tai parodo, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tai atitinka ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį – mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pažymėjo, kad įmonės vadovas žinodamas, kad yra nemokamas pridėtinės vertės mokestis ir sąmoningai pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnį laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. spalio 22 d. trečios eilės kreditoriams sumokėjo 5 473,33 Eur (18 898,32 Lt) bei 2015 m. liepos 15 d., žinodamas, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo yra pateiktas teismui, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnį, atliko dar du mokėjimus įmonės kreditoriams 4 618,57 Eur sumoje. Už 2013 metus VĮ Registrų centrui pateiktame ir akcininkų susirinkimo patvirtintame balanse, nekilnojamo turto iš viso nėra nurodyta, tačiau Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktoje pažymoje nurodoma, kad už 2013 metus nesumokėtas nekilnojamojo turto mokestis sudarė 1 294,31 Eur, o delspinigiai – 69,85 Eur. Tai yra vienas iš naujai nustatytos apgaulingai vestos buhalterijos apskaitos faktinių įrodymų, už kurią tiesiogiai atsakingas įmonės vadovas. 2015 m. spalio 1 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus buvo gautas finansinis reikalavimas 8 046,56 Eur sumai, kuris 2016 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo patvirtintas. Šiame reikalavime, nebuvo konkretizuota skolos susidarymo laikotarpio pradžia ir jos dinamika. Buvo gautas ir patikslintas kreditoriaus finansinio reikalavimo detalizavimas. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktų finansinių ataskaitų matyti, kad jau 2013 m. birželio 30 d. UAB „Balttruboprovodstroj“ Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo skolinga 2 850,21 Eur (9 841,20 Lt) sumą, kuri pastoviai didėjo. Nuo 2013 m. birželio 30 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus mokestiniai reikalavimai buvo pateikiami bankui, tačiau iš UAB „Balttruboprovodstroj“ sąskaitos banke, dėl lėšų trūkumo, nebuvo padengiami, nes, kaip jau buvo minėta, nuo 2013 metų į įmonės sąskaitą piniginės lėšos nepatekdavo, o mokėjimus už UAB „Balttruboprovodstroj“, vadovo prašymu, iš savo sąskaitos banke atlikdavo vienintelė įmonės skolininkė UAB „Vilniaus dujotiekio statyba“. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendime (civilinė byla Nr. e2A-676-656/2020) nustatyta, kad įmonės vadovas V. B. negalėjo pateikti teismui 2015 m. liepos 15 d. jo pasirašyto Reikalavimų įskaitymo akto ir kitų su šiuo susijusių dokumentų originalų, todėl teismas juos pripažino niekiniais ir nusprendė priteisti ieškovei BUAB „Balttruboprovodstroj“ iš atsakovės OAO „Beltruboprovodstroj“ 5 889,39 Eur skolą ir palūkanas bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (5 889,39 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. birželio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tai patvirtina, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Suinteresuotas asmuo V. B. atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti ir priteisti jam iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pareiškėjas nenurodė teisiškai reikšmingų ir naujų aplinkybių, kurios nebuvo išnagrinėtos civilinėje byloje eB2-1976-864/2019. Naujai paaiškėjusios aplinkybės grindžiamos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. gegužės mėn. raštais. Šiuose raštuose nurodoma BUAB „Balttruboprovodstroj“ skolos susidarymo detalizacija. Tiek Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansiniai reikalavimai įmonės bankroto byloje patvirtinti 2016 m. gegužės 17 d. nutartimi. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančio juridinio asmens nemokumo administratorius. Nemokumo administratorius kreditorių pareikštus reikalavimus, patikrinęs jų pagrįstumą pagal įmonės apskaitos dokumentus, pateikia teismui tvirtinti arba ginčija kaip nepagrįstus (ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 10 punktas). Taigi, vadovaujantis dar iki 2020 m. sausio 10 d galiojusio ĮBĮ nuostatomis, 2020 m. birželio 18 d. prašymu pateikti duomenys apie šiems kreditoriams susidariusių skolų detalizacijas ne tik galėjo, bet ir privalėjo būti žinoma dar iki 2016 m. gegužės 17 d., kuomet ir buvo patvirtinti jų finansiniai reikalavimai, todėl nemokumo administratoriui teigti, jog tik 2020 m. gegužės mėn. buvo sužinotos naujos aplinkybės apie skolos susidarymą, nėra jokio pagrindo. Pažymėjo, kad pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; šis reguliavimas, priešingai negu įtvirtintas ĮBĮ, nesiejamas su įmonės nemokumu ar situacija, kai yra pagrindas konstatuoti, kad įmonė ne tik šiuo metu negali, bet ir negalės ateityje atsiskaityti su kreditoriais, todėl nagrinėjamu atveju norma, kuria remiasi administratorius negali būti taikoma, nes įmonė jau buvo bankroto būsenos. Kadangi CK 6.930¹ straipsnis nereglamentuoja nemokios įmonės atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos ir nėra skirtas bankrutuojančios įmonės ar jos kreditorių teisėms ginti, įmonės nemokumo administratorius neturi teisės reikšti ieškinio dėl lėšų priteisimo minėto CK straipsnio pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019). Net ignoruojant aukščiau išdėstytą teisminę praktiką ir vertinant administratoriaus argumentą dėl įmonės vadovo mokėjimų eiliškumo matyti, jog tie mokėjimai, kuriuos ginčija administratorius yra 4 618,57 Eur sumai ir yra per maža, kad galėtų turėti įtakos sprendimui dėl tyčinio bankroto konstatavimo. Nemokumo administratorius 2020 m. balandžio 28 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą interpretuoja naudingai sau, tačiau sprendimu buvo išspręstas įskaitymo buvimo/nebuvimo klausimas, tačiau niekiniais, kaip teigia administratorius, reikalavimo įskaitymo aktai sprendimu nebuvo pripažinti. Sprendimu buvo išspręsti šalių tarpusavio civiliniai santykiai ir tai niekaip nepatvirtina apgaulingo ar netinkamai vedamo buhalterinės apskaitos vedimo, kaip jis teigia. Nemokumo administratorius patikslintu prašymu procesui atnaujinti taip pat pakartotinai dėsto aplinkybes kaip ir jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-1976-864/2019 dėl bendrovės 2013 m. nesumokėto nekilnojamojo turto mokesčio, kuris sudarė 1 294,31 Eur. Pareiškėjas nurodo, jog bendrovė turto neturėjo, todėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodyti mokesčiai pagrindžia apgaulingai vestą įmonės buhalteriją ir vadovo neatsakingumą. Šie nepagrįsti nemokumo administratoriaus teiginiai jau yra aptarti ir išnagrinėti. Sprendimu teismas pasisakė, jog įmonė 2012-2015 metais turėjo turto, o 2013 metais, kuriuos administratorius ginčija, turto buvo 67 455 Eur.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Dėl proceso atnaujinimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nuosekliai išaiškinta, kad proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-684/2015). Tai reiškia, kad procesas civilinėje byloje, baigtoje įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, gali būti atnaujintas tik nustačius ypatingas aplinkybes, atitinkančias CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, ir tik griežtai laikantis CPK XVIII skyriuje suformuluotų procesinių taisyklių.

Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu – kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015; 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau apibrėžtus kriterijus CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015).

Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusias aplinkybes nurodo tai, kad: 1) Bankrutavusios įmonės kreditoriai Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, atsakydami į jo 2020 m. gegužės 12 d. ir 2020 m. gegužės 18 d. užklausimus, pateikė detalią informaciją apie įmonės įsiskolinimų jiems susidarymo laikotarpio pradžią ir jų dinamiką, iš kurios matyti, kad įmonė jau nuo 2013 m. buvo nemoki ir privalėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą – kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Taip pat šie duomenys, kartu su kitomis aplinkybėmis – nuo 2013 m. į įmonės sąskaitą piniginės lėšos nepatekdavo, o mokėjimus, vadovo prašymu, iš savo sąskaitos banke atlikdavo vienintelis įmonės skolininkas UAB „Vilniaus dujotiekio statyba“; vadovas, žinodamas, kad yra nemokamas pridėtinės vertės mokestis ir, sąmoningai pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnį, laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. spalio 22 d. trečios eilės kreditoriams sumokėjo 5 473,33 Eur; vadovas 2015 m. liepos 15 d., žinodamas, kad ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo yra pateiktas teismui, pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnį, atliko dar du mokėjimus įmonės kreditoriams 4 618,57 Eur sumoje – patvirtina, kad įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikti duomenys apie tai, kad įmonė už 2013 m. nesumokėjo nekilnojamojo turto mokesčio, patvirtina ir tai, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai; 2) Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 28 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-676-656/2020, kuriuo nustatyta, kad įmonės vadovas V. B. negalėjo pateikti teismui 2015 m. liepos 15 d. jo pasirašyto reikalavimo įskaitymo akto ir kitų su tuo susijusių dokumentų originalų, todėl teismas juos pripažino niekiniais, kas patvirtina, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Teismas vertina, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis – kreditorių Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjui pateikti duomenys bei Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-676-656/2020 nustatytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados neturi esminės reikšmės bylai, kurioje buvo sprendžiamos įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1976-864/2019 konstatavo, jog įmonė nemoki tapo nuo 2014 m., o ne nuo 2013 m., kaip remdamasis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos gautais duomenimis teigia pareiškėjas, tačiau visgi sprendė, kad įmonės vadovas neįvykdė ĮBĮ nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kas, įvertinus tolimesnius įmonės vadovo veiksmus (neveikimą) jo vadovaujamai įmonei esant faktiškai jau nemokios būsenos, nebuvo teisiniu pagrindu pripažinti įmonės bankrotą esant tyčiniu. Taip pat Vilniaus apygardos teismas įvertino ir pasisakė dėl įmonės kreditoriams per kitą įmonę atliktų mokėjimų bei pripažino, kad buvęs įmonės vadovas prašė atlikti mokėjimus jo įmonės kreditoriams, iš esmės pažeidžiant įstatyme įtvirtintą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką. Tačiau įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla) bei tai, kad nagrinėjamu atveju didesnę dalį mokėjimų buvo prašoma atlikti asmenims, kurie buvo įmonės darbuotojai, sumokant jiems darbo užmokestį, asmenims, kuriems buvo skola už patalpų nuomą, smulkiems įmonės kreditoriams, atsiskaitant už ryšio paslaugas, sprendė, kad toks buvusio įmonės vadovo veiksmas nėra laikytinas sąlygojančiu žymų įmonės finansinės padėties pablogėjimą bei atitinkamai galinčiu būti vertinamu kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančiu kriterijumi, įtvirtintu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad gavus duomenis iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir po Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-676-656/2020 priėmimo, paaiškėjo, jog įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, t. y. egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis – teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas. Pirmiausia, pareiškėjas tai, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai sieja su tuo, kad VĮ Registrų centrui pateiktame ir akcininkų susirinkimo patvirtintame balanse nekilnojamojo turto nėra nurodyta, tačiau Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktais duomenimis, įmonė yra skolinga 1 294,31 Eur nekilnojamojo turto mokesčio už 2013 metus. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įmonės vardu nekilnojamojo turto registruota niekada nebuvo. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį už juridiniam asmeniui neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniam asmeniui (asmenims) arba jo (jų) įsigyjamą, tuo laikotarpiu moka šis juridinis asmuo. Iš pareiškėjo teismui pateiktų duomenų matyti, kad įmonė 2013 metais mokėjo fiziniams asmenims už gyvenamųjų patalpų nuomą. Todėl vertintina, kad įsiskolinimas už nekilnojamąjį turtą, galimai, susidarė šiuo pagrindu, kas paneigia pareiškėjo teiginius, jog VĮ Registrų centrui pateiktame ir akcininkų susirinkimo patvirtintame balanse turėjo būti nurodytas nekilnojamasis turtas, priklausantis įmonei. Taip pat pareiškėjas tai, kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai sieja su Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-676-656/2020. Civilinėje byloje Nr. e2A-676-656/2020 ieškovė BUAB „Balttruboprovodstroj“ prašė priteisti jai iš atsakovės OAO „Beltruboprovodstroj“ 5 889,39 Eur skolą ir palūkanas bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovė OAO „Beltruboprovodstroj“ prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad 2015 m. liepos 15 d. ieškovė UAB „Balttruboprovodstroj“ ir atsakovė OAO „Beltruboprovodstroj“ susitarė ir pasirašė reikalavimų įskaitymo sutikrinimo aktą, kuriuo susitarė, jog įsiskolinimas buvo įskaitytas ir ieškovė liko skolinga atsakovei 9 600,02 Eur, todėl atsakovė neturi jokių įsiskolinimų ieškovei. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo atstovo su atsiliepimu pateikti rašytiniai įrodymai, kuriais jis grindžia atsikirtimus į ieškinį (argumentą, kad atliktas priešpriešinių piniginių reikalavimų įskaitymas) neatitinka reikalavimų, keliamų dokumentų nuorašų tvirtinimui, todėl negalėjo būti vertinami kaip leistini įrodymai. Pažymėjo, kad atsakovės atstovas pripažino, jog originalių dokumentų gauti jis neturi galimybės, nors ir atstovauja vieną iš bendrovių OAO „Balttruboprovodstroj“, kuri pasirašė dokumentus, todėl sprendė, kad išnaudotos visos galimybės surinkti atsikirtimus į ieškinį grindžiančius įrodymus, o tai reiškia, kad atsakovas neįrodė, aplinkybių, kuriomis grindžia savo atsikirtimus į ieškinį. Vertintina, kad remiantis šiais duomenimis, nėra pagrindo spręsti, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto požymis, t. y. nėra pagrindo vertinti, jog dėl minėtame sprendime padarytų išvadų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Taigi, atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, vertintina, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nebūtų pagrindo panaikinti Vilniaus apygardos teismo priimto sprendimo ir priimti priešingą sprendimą – įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, todėl prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Suinteresuotas asmuo V. B. prašo priteisti jam iš pareiškėjo 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pateikti įrodymai, patvirtinantys išlaidų dydį, bei į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą neviršija priteistino maksimalaus užmokesčio už advokato pagalbą dydžio nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, suinteresuotam asmeniui V. B. iš pareiškėjo BUAB „Balttruboprovodstroj“ nemokumo administratoriaus R. M. priteistinos 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidos, nustatant, kad šios išlaidos atlygintinos iš BUAB „Balttruboprovodstroj“ bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 370 straipsnio 3 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Netenkinti pareiškėjo BUAB „Balttruboprovodstroj“ nemokumo administratoriaus R. M. prašymo dėl proceso atnaujinimo.

Priteisti suinteresuotam asmeniui V. B., a. k. (duomenys neskelbtini), iš pareiškėjo BUAB „Balttruboprovodstroj“ nemokumo administratoriaus R. M. 1 210 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, nustatant, kad jos atlyginamos iš BUAB „Balttruboprovodstroj“ bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.