- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-30
- Bylos Nr.
- 2A-518-227/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pirm.), Margarita Dzelzienė (pran.), Laimutė Sankauskaitė
- Atsakovas
- V. A.
- Ieškovas
- Panevėžio miesto savivaldybės
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-518-227/2012
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. rugpjūčio 30 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-76-400/2012 pagal ieškovo Panevėžio miesto savivaldybės ieškinį atsakovui V. A. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas pareiškė ieškinį, kuriuo prašė iškeldinti atsakovą V. A. su visu jam priklausančiu turtu iš buto, priklausančio Panevėžio miesto savivaldybei, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybė yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Tarp šalių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nebuvo sudaryta. 2006-09-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1975-589/2006, papildytu 2007-03-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi Nr. 2A-73-544/2007, V. A. buvo įpareigotas su Panevėžio miesto savivaldybe pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, tačiau šis teismo sprendimas neįvykdytas ir nuomos sutartis nepasirašyta. Mano, kad yra pagrindas remiantis CK 6.612 str. atsakovą iškeldinti, kadangi jis yra savavališkai užėmęs gyvenamąją patalpą. Be to, atsakovas nemoka mokesčių. Kadangi ieškovas yra patalpų savininkas, o nuomos sutartis su atsakovu nesudaryta, ieškovui atsiranda pareiga atsiskaityti už V. A. užimtoms patalpoms suteiktas paslaugas.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu ieškinį tenkino: iškeldino atsakovą V. A. su jo turtu iš gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kito gyvenamojo ploto, priteisė iš jo valstybei 100 Lt žyminio mokesčio ir 28 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nustatė, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Panevėžio miesto savivaldybei (b.l.91-92). Iš buto suteikimo atsakovui dokumentų, orderio nuorašų matyti, jog komunalinis butas (duomenys neskelbtini), buvo paskirtas atsakovui pagal Panevėžio miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1974-12-19 sprendimą Nr.428 ( b.l.11-27). 2006-09-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1975-589/2006 buvo patenkintas ieškovo Panevėžio miesto savivaldybės ieškinys ir V. A. įpareigotas su Panevėžio miesto savivaldybe pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. 2007-03-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi Nr. 2A-73-544/2007 2006-09-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistu, papildant jo rezoliucinę dalį sekančiai: atsakovas V. A. su ieškovu Panevėžio miesto savivaldybe įpareigojamas pasirašyti gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį; nustatyti, kad teismo sprendimo dalį dėl atsakovo įpareigojimo pasirašyti gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su Panevėžio miesto savivaldybe, atsakovas V. A., g. 1940-06-27, turi įvykdyti per 1 mėnesį nuo Panevėžio miesto apylinkės 2006-09-26 teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei nurodyta, kad atsakovui V. A. neįvykdžius teismo sprendimo dalies pasirašyti minėtos gyvenamos patalpos sutartį su Panevėžio miesto savivaldybe per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsakovui V. A. skiriama 100 Lt bauda (b.l.11-16). Teismo sprendimas neįvykdytas ir nuomos sutartis nepasirašyta. Teismas įvertino tai, kad komunalinis butas buvo paskirtas atsakovui Panevėžio miesto DŽDT VK 1974-12-19 sprendimu Nr. 428 (b. l. 6-11P), jam 1975-01-07 buvo išduotas orderis Nr. 2586, suteikęs teisę užimti minėtą paskirtą gyvenamąją patalpą nurodytu adresu (b. l. 75), atsakovas suteiktą gyvenamą patalpą nurodytu adresu priėmė, išduotojo orderio Nr. 2586 pagrindu joje apsigyveno, deklaravo savo gyvenamą vietą, šia patalpa naudojosi ir naudojasi iki šiol, iki 2002 metų mokėjo nuomos, komunalinius, eksploatacinius mokesčius. Laikė, kad abiejų šalių valia konkliudentiniais veiksmais tarp jų susiklostė minėtos gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai ir be rašytinio gyvenamosios patalpos nuomos sutarties įforminimo, nors to imperatyvia norma reikalavo tiek tuo metu galiojusio 1964 m. CK 320 str., Butų kodekso 52str., tiek šiuo metu reikalauja galiojančio CK 6.579 str. (1964 m. CK 41 str. 2 dalis, 4 str. 1 dalis), todėl atmetė ieškovo argumentą, jog šiuo atveju taikytina bendroji norma, nustatanti nuomotojo teisę iškeldinti nuomininką, nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.612 str.). Atsakovas turėjo ir iki šiol turi didelių įsiskolinimų už buto nuomą ir komunalines paslaugas: AB „Panevėžio būtų ūkis “ (už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki 2012-01-01) – 1061,22 Lt, AB „Panevėžio energija“ (už laikotarpį nuo 2007-09-01 iki 2012-01-02-01)- 3089,42 Lt. (2 t., b.l. 106,120). Laikė, kad atsakovas pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą mokėti buto nuomos mokesčius ir mokesčius už komunalines bei kitas paslaugas (CK 6.487 str. 1 d., 6.576 str., 6.584 str.). Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad tarp jo ir ieškovo susiklostė būsto panaudos santykiai ir už jo užimama būstą visus mokesčius privalo sumokėti savivaldybė, kadangi įstatymuose nenumatyta, kad pagal anksčiau galiojusius įstatymus įgytos nuomininko teisės būtų panaikintos arba laikomos išnykusiomis nuo naujojo įstatymo įsigaliojimo dienos. Aiškindamas CK 6.611 straipsnio ir CK 6.575 straipsnio nuostatas darė išvadą, kad būsto nuomininkas ir jo šeimos nariai gali būti iškeldinami iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos tais atvejais, kad nuomininkas nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas bei nustačius, ar toks pažeidimas yra esminis, kokio yra tokio pažeidimo konkrečios aplinkybės ir priežastys. Laikė, kad atsakovo nemokėjimas nuomininkui priklausančio mokėti nuomos mokesčio ir mokesčių už komunalines paslaugas yra pagrindas jį iškeldinti, nes pradelstas įsiskolinimas yra žymus ir tęsiasi pakankamai ilgą laiko tarpą nuo 2002 m. lapkričio mėnesio (priteistos sumos išieškomos Antstolio) iki 2012-02-01 (2 t.,b.l.108,-110, 112). Atsižvelgė į tai, kad atsakovas 2012-02-24 teismo posėdžio metu patvirtino, jog jam mokama senatvės pensiją, kurią jis kaupia banke savo asmeninėje sąskaitoje, tik kartais paimdamas pinigų pragyvenimui, nemoka nurodytų mokesčių, nuo tada kai jam nebetaikomos mokesčių lengvatos ir sutiktų mokėti mokesčius už komunalines paslaugas, jei savivaldybė jam leistų butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis. Įvertino tai, kad atsakovas nevykdo teismų sprendimų pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Laikė esant pakankamai duomenų pripažinti, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai, nerodo jokių pastangų likviduoti įsiskolinimą, aplamai jį neigdamas ir tendencingai sudarydamas naują. Įsiskolinimo didėjimas yra pagrindas nuomotojui iškeldinti atsakovą iš gyvenamosios patalpos, nesuteikiant kito gyvenamojo ploto (CK 6.611 str.). Vadovaudamasis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) darė išvadą, kad nuomininkas piktnaudžiauja savo teisėmis ir tai sudaro pagrindą nuomininką iškeldinti. Iš atsakovo patenkinus ieškinį priteisė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas V. A. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo teisinį santykį, taikė netinkamas materialines teisės normas. Teismas girdėjo tik ieškovo poziciją tuo buvo pažeistas CPK 6 straipsnyje įtvirtintas lygybės įstatymui, 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi, 17 straipsnyje įtvirtintas šalių procesinio lygiateisiškumo ir kiti principai. 2000 m. Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, jokių išimčių esant buto nuomos santykiams nenumatyta (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d.). Atsakovas bute teisėtai apsigyveno 1974 m., todėl visos teisės, pareigos bei sutarties nesilaikymo pasekmių visetas buvo numatytos teisės aktuose, galiojusiuose iki naujojo CK įsigaliojimo. Teismas nepagrįstai pripažino, kad tarp šalių egzistavo faktiniai buto nuomos santykiai, kadangi tokiu atveju turėjo būti sudaryta rašytinė nuomos sutartis, o atsakovas, būdamas neįgalus, nepamena, kur padėjo buto nuomos sutartį, ar ji buvo iš viso sudaryta, todėl jos neturėdamas, ją įvardino panaudos sutartimi, o ieškovas sąmoningai nuomos sutartį slepia, nes jos egzistavimas jai nenaudingas. Gavęs orderį, asmuo privalėdavo vykti į butų ūkio tarnybą, kurioje, su juo būdavo sudaroma tipinė butų nuomos sutartis, tada išduodama atsiskaitymo knygelė ir perduodami buto raktai. Be atsiskaitymo knygelės negalėjo būti priimami jokie mokesčiai. Jei asmuo mokėjo mokesčius, nuomos sutartis su juo buvo sudaryta. Teismas turėjo vadovautis Lietuvos TSR Komunalinio ūkio ministerijos 1968 m. kovo 7 d. įsakymu patvirtintomis „Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos, valstybinės, kooperatinės ir visuomeninės organizacijos name nuomos tipinė sutartis“ nuostatomis, kuriose nenumatyta galimybė nuomininką iškeldinti, jeigu jis nemoka mokesčių ir nuomos. Rėmimasis Butų kodekso, įsigaliojusio tik 1982 m., 2000 m. CK normomis laikytinas absoliučiu teisiniu nonsensu. Pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti CK 6.487 straipsnio 1 dalies, 6.576 straipsnio, 6.584 straipsnio, kadangi jokios faktinės aplinkybės šiomis materialinėmis normomis negali būti ir nėra kvalifikuojamos, šalių teisės, pareigos, pareigų nevykdymo pasekmės kyla iš tipinės sutarties. Byloje netaikytinas Konstitucijos 24 straipsnis, kadangi santykiai sureglamentuoti įstatymais ir poįstatyminiais aktais, nepagrįstai teismas remiasi EŽTT išnagrinėtomis bylomis nesugebėdamas atskleisti suformuluotų taisyklių turinio, bylos faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad išnagrinėtų bylų ir šios bylos faktinės aplinkybės yra tapačios. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje, tačiau teismas nusprendė priešingai, nenustatęs teisės normos, kuri tai leistų daryti, poreikio demokratinės visuomenės požiūriu atsakovą iškeldinti. Byloje netaikytini Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymai, kadangi jokio ginčo dėl šiais įstatymais reglamentuojamų teisinių santykių šioje byloje nebuvo. Byloje netaikintinas CK 320 straipsnis, nes 1974 m. jis reglamentavo tarnybinių gyvenamųjų patalpų ir vietų bendrabučiuose suteikimą. Jokios logikos neturi teiginys, kad CK 6.611 straipsnio aiškinimas neatsiejamas nuo CK 6.575 straipsnio turinio aiškinimo, kadangi 2000 m. CK tuo metu nebuvo, CK 6.575 str. yra informacinio pobūdžio, CK 6.611 straipsnis reglamentuoja jau konkrečią nuomotojo teisę nuomininkui nemokant nuomos mokesčių. Teismas privalėjo vadovautis Tipine gyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi ir 1964 m. CK 356 straipsniu, pateikiančiu baigtinį sąrašą pagrindų, nusakančiais, kada nuomininkas gali būti iškeldintas iš užimamų patalpų nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų. Teismas nepagrįstai iškeldino atsakovą nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principas. Neaišku, kuo remiantis teismas pripažino, kad susidaręs įsiskolinimas yra didelis, nesvarstė, ar egzistuoja išieškojimo iš pensijos galimybė. Teismo sprendimas teisiškai neargumentuotas, turi visus sprendimo, turinčio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, numatytus CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymus prijungti nurodytas bylas, kadangi juose yra apeliacinį skundą pagrindžiantys dokumentai, bei nepagrįstai neleido pateikti eilės dokumentų, kurie būtų paneigę nepagrįstą ieškinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, 2012 m. kovo 15 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, sutinka su teismo išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1d.1 p.).
Byloje nustatyta, kad butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Panevėžio miesto savivaldybei (b.l.91-92). Iš buto suteikimo atsakovui dokumentų, orderio nuorašų matyti, jog komunalinis butas (duomenys neskelbtini), buvo paskirtas atsakovui pagal Panevėžio miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1974-12-19 sprendimą Nr.428 ( b.l.11-27). 2006-09-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1975-589/2006 buvo patenkintas ieškovo Panevėžio miesto savivaldybės ieškinys ir V. A. įpareigotas su Panevėžio miesto savivaldybe pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. 2007-03-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi Nr. 2A-73-544/2007 2006-09-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas paliktas nepakeistu, papildant jo rezoliucinę dalį sekančiai: atsakovas V. A. su ieškovu Panevėžio miesto savivaldybe įpareigojamas pasirašyti gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį; nustatyti, kad teismo sprendimo dalį dėl atsakovo įpareigojimo pasirašyti gyvenamosios patalpos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį su Panevėžio miesto savivaldybe, atsakovas V. A., g. 1940-06-27, turi įvykdyti per 1 mėnesį nuo Panevėžio miesto apylinkės 2006-09-26 teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei nurodyta, kad atsakovui V. A. neįvykdžius teismo sprendimo dalies pasirašyti minėtos gyvenamos patalpos sutartį su Panevėžio miesto savivaldybe per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, atsakovui V. A. skiriama 100 Lt bauda (b.l.11-16). Teismo sprendimas neįvykdytas ir nuomos sutartis nepasirašyta. Už buto nuomą ir komunalines paslaugas susidarę įsiskolinimai AB „Panevėžio būtų ūkis“ (už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki 2012-01-01) – 1061,22 Lt, AB „Panevėžio energija“ (už laikotarpį nuo 2007-09-01 iki 2012-01-02-01)- 3089,42 Lt. (2 t., b.l. 106,120).
Apelianto teiginiai nenuoseklūs, vienu metu jis teigia, kad nepamena, kur sudarytą buto nuomos sutartį padėjo, kad ieškovas sutartį sąmoningai slepia, kitur, kad neatsimena, ar sutartis buvo sudaryta, bet sutinka, kad nesudarius sutarties jam nebūtų išduota atsiskaitymo knygelė ir nebūtų galima mokėti mokesčių. Apeliantas teigia, kad šalių santykiai reglamentuoti Lietuvos TSR Komunalinio ūkio ministerijos 1968 m. kovo 7 d. įsakymu patvirtintomis „Gyvenamosios patalpos vietinės Darbo žmonių deputatų tarybos, valstybinės, kooperatinės ir visuomeninės organizacijos name nuomos tipinės sutarties“ nuostatų, tačiau byloje duomenų, kad šalys pasirašė tipinę butų nuomos sutartį, nėra ir spręsti, kad aukščiau minėtu įsakymu patvirtintos nuostatos taikytinos sprendžiant šalių ginčą, negalima. Pagal 1964 m. CK 322 straipsnį gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, įmonė, organizacija, turėjo būti sudaroma raštu. Ją turėjo pasirašyti įgaliotasis pareigūnas ir nuomininkas. Bylos duomenimis, šalys nebuvo pasirašiusios jokių sutarčių, tačiau pripažinta, kad tarp šalių 1974 metais susiklostė nuomos teisiniai santykiai. Panevėžio miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1975-589/2006 nustatyta, kad atsakovas nepasirašė 1984-12-20, 1998-11-04 tipinių gyvenamosios patalpos nuomos sutarčių, neatvyko pasirašyti tokios sutarties pagal 2005-10-24 kvietimą, nors tokią pareigą jam numatė atitinkamai kvietimų metu galiojusios 1964 m. CK 320 str., Butų kodekso 52 str., CK 6.579 str. nuostatos. 2006-09-26 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-1975-589/2006, papildytu 2007-03-07 Panevėžio apygardos teismo nutartimi Nr. 2A-73-544/2007, V. A. buvo įpareigotas su Panevėžio miesto savivaldybe pasirašyti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį konstatavus, kad tarp šalių nuomos teisiniai santykiai egzistuoja, tačiau rašytinė sutartis taip ir nebuvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju netaikytina 6.612 str. įtvirtina norma dėl nuomininko iškeldinimo nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos.
CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 1 d. numatyta, kad 2000 m. civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus įstatyme numatytoms išimtims. Esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. CK įsigaliojimo, CK taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (įstatymo 4str.2d.). Kadangi šalių nuomos santykiai prasidėję 1974 m. tęsėsi ir įsigaliojus 2000 m. CK, jau galiojant naujam kodeksui susidarė įsiskolinimai už naudojimąsi būstu, tai teismas ginčo sprendimui pagrįstai taikė 2000 m. CK nuostatas. Pagal CK 6.576 str. gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja suteikti už mokestį gyvenamąją patalpą nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti gyvenimui, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa pagal paskirtį ir mokėti nuomos mokestį (pirmosios instancijos teismas dėl suklydimo vietoj CK 6.576 str. nurodo CK 6.575 str.). Taigi nuomos sutartis atlygintinė. Nuomininko pareiga naudoti gyvenamąsias patalpas pagal paskirtį ir už naudojimąsi patalpomis mokėti periodiškai nuomos mokestį vienos iš pagrindinių nuomininko pareigų, už kurių nevykdymą nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti nuomos sutartį ir nuomininką iškeldinti, jam nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Pastebėtina, kad ir sudarant nuomos sutartį pagal 1964 m. CK nuostatas už gyvenamųjų patalpų nuomą turėjo būti mokami nuompinigiai (1964 m. CK 326-328 str.).
CK 6.611 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti nutraukta ir asmenys iškeldinti iš nuomojamos patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, jeigu nuomininkas nuolat (ne mažiau kaip tris mėnesius, jeigu sutartis nenumato ilgesnio termino) nemoka buto nuompinigių ar mokesčio už komunalines paslaugas. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra pažymėjęs, kad, spręsdamas ginčus dėl gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo dėl jos pažeidimo, teismas turi įvertinti tokios teisinės priemonės proporcingumą padarytam pažeidimui, taip pat sutarties nutraukimo neigiamus padarinius kartu su teisės į būstą ribojimo pagrįstumu ir teisėtumu. Nors gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo vertinimui taikytinos CK normos, tačiau kai ginčo šalys saistomos išskirtinio pobūdžio – socialinio būsto – nuomos sutarties, teismai turi atsižvelgti ir į šios sutarties pobūdį bei sudarymo tikslus, suponuojančius didesnę labiau pažeidžiamų visuomenės grupių apsaugą – be nacionalinės teisės normų subsidiariai garantuojamą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, dėl kurių taikymo Lietuva įsipareigojo. Žmogaus teisė į būsto neliečiamybę yra konstitucinė teisė, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas taip pat įtvirtintas tarptautiniu lygmeniu – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje. Valstybės organai, vykdantys teisinę žmogaus teisių ir laisvių gynybą, tiesiogiai taiko Konstitucijos normas, taip pat įgyvendina Konvencijos nuostatas. Konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet yra ir faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių griežčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad valdžios pareigūnai gali apriboti asmens teisę į būstą tik įstatymuose nustatytais atvejais ir tvarka bei tik tada, kai tai būtina demokratinėje visuomenėje (Stankova v. Slovakia, judgement of 9 October 2007, ap. no. 7205/02, § 58; Prokopovich v. Russia, jugdement of 18 February 2005, ap. no. 58255/00 §§ 43–45). Nors įstatyme numatyta galimybė iškeldinti asmenį, jei jis nemoka nuomos bei kitų mokesčių, tačiau teismas, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, privalo atsižvelgti į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, kieno interesai yra svarbesni - savivaldybės, ar individo, viešasis, bendrasis interesas ar piliečio interesas.
Teismai kiekvienu konkrečiu atveju privalo spręsti dėl teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui asmens nenaudai priimti griežčiausią teisinę sutarties pažeidimo priemonę – iškeldinimą iš gyvenamųjų patalpų nesuteikiant kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012). Sprendžiant dėl teisės į būstą ribojimo proporcingumo ir atitikties būtinumui nutraukti nuomos sutartį, kiekvienu atveju turi būti tiriamos ir aiškinamos faktinės aplinkybės dėl skolininko socialinės padėties (turtinės būklės, amžiaus ir galimybių gerinti turtinę būklę, buitinio elgesio, nepilnamečių vaikų, kitų nedarbingų asmenų išlaikymo); skolos aplinkybių (skolos susidarymo laiko, dydžio, priežasčių); skolininko pastangų gerinti turtinę padėtį ir (ar) galimybių grąžinti skolas; nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo padarinių (skolininko galimybių apsirūpinti kita gyvenamąja patalpa, nepilnamečių vaikų ir kitų paramos reikalingų asmenų būsto netekimo ir kitokių neigiamų padarinių). Pagal šių ir kitų konkrečiam ginčui reikšmingų aplinkybių visumą teismai turėtų spręsti, ar pareikštas ieškinys dėl gyvenamosios patalpos nuomos sutarties nutraukimo pagrįstas. Ar priežastys, dėl kurių socialinio būsto nuomininkas nemoka nuomos mokesčio, yra pateisinamos, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, todėl savivaldybei, siekiančiai iškeldinti nuomininką iš socialinio būsto dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, kartu tenka pareiga įrodyti, kad toks nemokėjimas yra ne sunkios nuomininko materialinės padėties, kurios jis neturi galimybių pakeisti, rezultatas, o piktnaudžiavimas socialinėmis garantijomis bei sąmoningas vengimas savo jėgomis užsitikrinti materialinį minimumą, kuris būtų pakankamas, be kita ko, nuomos mokesčiui sumokėti.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas yra nesumokėjęs AB „Panevėžio butų ūkis“ (už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki 2012-01-01) – 1061,22 Lt už nuomą, AB „Panevėžio energija“ (už laikotarpį nuo 2007-09-01 iki 2012-01-02-01) - 3089,42 Lt už šilumos energiją. (2 t., b.l. 106,120). Įsiskolinimas yra ženklus, įvertinant ir tai, už kokį laikotarpį jis susidaręs. Kadangi atsakovas su ieškovu nėra pasirašęs nuomos sutarties, taip pat šilumos pirkimo-pardavimo sutarties su AB „Panevėžio energija“, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-504-755/2010, AB „Panevėžio energija“ ieškinys dėl susidariusio įsiskolinimo priteisimo iš V. A. atmestas, nurodant, kad tokiu atveju už skolas atsako būsto savininkas, t.y. ieškovas. Akivaizdu, kad atsakovui atsisakius sudaryti rašytinę nuomos sutartį su ieškovu, šilumos pirkimo-paradavimo sutartį su šilumos tiekėju bei nemokant už patalpoms teikiamą šilumos energiją, ieškovui daroma žala. Atsakovas 2012-02-24 teismo posėdžio metu patvirtino, kad AB „Panevėžio energija“ siunčiamų sąskaitų net neskaito, jas išmeta (t.2, b.l. 129), atsakovo nuomone, jis neturi pareigos mokėti nei nuomos, nei už teikiamą šilumos energiją. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad atsakovas gauna pensiją, taupo pinigus, tačiau nemoka mokesčių dėl to, kad jam panaikintos mokesčių lengvatos, mokesčius sutiktų mokėti, jei jam būtų leista privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis pirmosios instancijos išvadas, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai, nerodo jokių pastangų likviduoti įsiskolinimą, jį neigdamas ir tendencingai sudarydamas naują. Teismas atsižvelgia į aukščiau nurodytas aplinkybes, į tai, kad atsakovas yra garbingo amžiaus, pensininkas, atsakovui, jo teigimu, yra nustatyta globa, jam paskirtas globėjas, į tai, kad byloje yra duomenų, jog V. A. savivaldybei priklausančiame bute nuolat negyvena (t.2, b.l. 109, 115), todėl tikėtina, kad turės galimybę apsirūpinti kita gyvenamąja patalpa, į tai, kad pats atsakovas vengė sudaryti su ieškovu rašytinę nuomos sutartį, taip išreikšdamas savo nuomonę, jog tęsti nuomos santykių nepageidauja, bei pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuspendė atsakovą iškeldinti iš nuomojamų patalpų CK 6.611 str. pagrindu. Teismas pagrįstai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), įvertinęs bylos aplinkybes pripažino esant svarbesnį ne individo, o savivaldybės interesą.
Apeliantas deklaratyviai teigia, kad proceso metu buvo pažeisti CPK 6, 12, 17 ir kituose straipsniuose įtvirtinti principai, savo teiginio niekaip neargumentuoja. Tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė atsakovui nepalankų sprendimą, nereiškia, kad atsakovo procesinės teisės buvo pažeistos, teismas vertino visus byloje esančius įrodymus, todėl atmestinas teiginys, kad sprendimas priimtas atsižvelgiant tik į ieškovo paaiškinimus. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdamas į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimas, o teismas imasi priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu (CPK 7 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo prie bylos prijungti visas civilines bylas, nagrinėtas po kompensacijų mokėjimo nutraukimo, buto užėmimo, iškeldinimo, tokį prašymą pareiškus jau nagrinėjant bylą teismo posėdyje, kai atsakovas turėjo pakankamai laiko pasiruošti bylos nagrinėjimui, pateikti teismui reikalingų dokumentų kopijas.
Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai.
Apeliaciniame skunde atsakovas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, savo prašymo nemotyvavo. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis teismas pripažino, kad netikslinga šioje byloje rinkti naujus įrodymus, jokių pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsakovas nenurodė, jis turėjo galimybę pateikti visus norimus įrodymus ar atsikirtimus iki bylos nagrinėjimo dienos. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl apelianto prašymo netenkino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.