- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-02
- Bylos Nr.
- I-1119-811/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. P. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2012-10-12 iki šiol Lukiškių TI-K laikinio sulaikymo kamerose jis laikomas nepriimtinomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Tuo atveju, kai sulaikyti asmenys yra vežami į teismą ar policijos komisariatą, jie pastoviai yra laikomi laikino sulaikymo kamerose po 2 val., o kartais ir ilgiau. Dėl ilgo sulaikymo termino pareiškėjas 46 kartus buvo etapuotas į kitas įstaigas. Dažniausiai jis buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose Nr. 4, 5, 6, 7, 13, 14, taip pat buvo laikomas kamerose Nr. 1, 2. Šiose kameros pareiškėjas buvo laikomas išvykstant iš įstaigos ir atvykstant ją, todėl buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose mažiausiai 90 kartų. Teiginį, kad jo laikymas laikino sulaikymo kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų pareiškėjas grindžia tuo, kad Lukiškių TI-K jis buvo nuolat laikomas: labai mažo ploto (0,76, 1,5 kv. m) laikino sulaikymo kamerose kartu su kitais asmenimis; laikino sulaikymo kamerose nebuvo aliarmo mygtuko ir sanitarinio mazgo, todėl norint pasinaudoti tualetu reikėdavo daužyti į duris, kadangi laikino sulaikymo kameros nuolat būdavo perpildytos, pareiškėjas turėdavo kęsti nuolatinį kitų suimtųjų daužymo į duris keliamą triukšmą; laikino sulaikymo kamerų būklė buvo antisanitarinė – sienos nudažytos dažais, kurie, prisilietus prie sienos, išpurvindavo drabužius; laikino sulaikymo kamerose veikianti ventiliavimo sistema keldavo didelį triukšmą, yra sena, nusidėvėjusi ir neužtikrina minimalių švaraus kameros oro kiekio ir oro judėjimo reikalavimų. Pareiškėjas nurodo, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, depresiją, dvasines kančias, baimę ir nepilnavertiškumo jausmą, sutriko visavertis gyvenimas. Paaiškino, kad jis neturi teisinio išsilavinimo ir tik praėjus tam tikram laiko tarpui gavo skundui parengti reikalingą informaciją. Pareiškėjo teisių pažeidimai yra susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. ir su Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statuto 7, 29 str. nuostatų, kurioms senaties terminas netaikomas, pažeidimu. Be to, Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kuriems senaties terminas netaikomas.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 17-21).
Paaiškino, kad pareiškėjo keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Laikino laikymo patalpos yra administraciniame pastate. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 p., tai tokios patalpos, kuriose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau, nei 2 valandas, t. y. laikinai, prieš teismą, po teismo iki paskirstymo į gyvenamąsias kameras ir pan. Laikino laikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas, kur suimtieji (nuteistieji) gali atsisėsti. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Teisės aktai nenustato vienam asmeniui tenkančio ploto laikymo sulaikymo kameroje, o informacija apie vienu metu laikomų asmenų skaičių trumpalaikio laikymo kamerose Lukiškių TT-K nekaupiama. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo bei etikos principų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų švarai palaikyti reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 p., pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato. Lukiškių TI-K kamerų langai pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, o reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas, todėl būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų fakto, todėl nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas R. P. 2016-10-31 pateikė teismui paaiškinimus dėl atsakovės atstovo atsiliepime į skundą nurodytų argumentų, taip pat patikslintą skundą, kurio turinys yra iš esmės analogiškas pirminio skundo turiniui (b. l. 35-38).
Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nenurodė duomenų, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti prašomą priteisti žalą, taip pat nuslėpė faktus ir nenurodė visos informacijos apie laikino sulaikymo kamerų plotus. Lukiškių TI-K yra mažesnių, nei 0,76 kv. m ploto, kamerų, tačiau tokių duomenų atsakovės atstovas nenurodė, taip pat nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių dėl laikino sulaikymo kamerose laikomų suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus. Pareiškėjas pabrėžė, kad nors laikino sulaikymo kameros skirtos naujai į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir įstaigoje laikomų asmenų etapavimui, tačiau jis yra nuolatinis Lukiškių TI-K suimtasis ir laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas 90 kartų. Laikino sulaikymo kamerose pareiškėjas buvo laikomas be teisinio pagrindo, nes jis galėjo būti vedamas į teismą tiesiai iš pastovaus laikymo kameros. Atsakovės atstovo pateikti duomenys apie sulaikymo kamerų plotus patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas, kartu su kitu asmeniu laikomas 0,76 kv. m ploto laikino sulaikymo kameroje, patyrė dideles kančias. Atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą argumentai dėl švaros palaikymo kamerose, kamerų remonto ir vėdinimo nesusiję su nagrinėjamu ginču, nes juose pasisakoma apie pastovaus laikymo kamerų būklę. Dėl laikymo laikino sulaikymo kamerose, kurių būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas rašė skundus įvairioms valstybės institucijoms, taip pat ne mažiau, nei 60 kartų, kreipėsi dėl psichologinės pagalbos suteikimo, pareiškėjui psichiatras nustatė esant asmenybės sutrikimus ir skyrė medikamentinį gydymą, o šeimos gydytojas skyrė vaistus nuo nemigos. Pareiškėjas nurodė, kad ieškinio padavimo teismui senaties terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai būrio viršininkas Suimtųjų priėmimo asmeniniais klausimais apskaitos žurnale padaro įrašą apie tai, kad suimtajam yra išaiškintos jo teisės ir pareigos, ir šią aplinkybę įrodžius teisės aktuose nustatyta tvarka.
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 9000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš teismui pateiktame skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2012-10-12 iki skundo teismui padavimo momento (2016-09-21) Lukiškių TI-K jis buvo nuolat laikomas labai mažo ploto laikino sulaikymo kamerose, kurių būklė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Atsakovės atstovo teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012-10-12 laikomas Lukiškių (b. l. 22-25).
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.
Reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti CK 1.125 str. 8 d. yra nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašo taikyti CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą (b. l. 17-21). Byloje yra aktualus ieškinio senaties termino taikymas, todėl ginčo teisiniams santykiams svarbus CK reglamentavimas, kurio 1.124 str. nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka (CK 1.130 str. 1 d.). CK 1.131 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2012-10-12 iki 2016-09-21, o skundą teismui pateikė 2016-09-21 (pagal spaudą ant voko) (b. l. 1-6, 15), t. y. praleidęs CK 1.125 str. 8 d. nustatytą ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2012-10-12 iki 2013-09-20.
Vertinant šioje byloje pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį pažymėtina, kad tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinę, jog įgyvendinant teisinės valstybės principą turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jei teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl tarp jų praeityje susiklosčiusių teisinių santykių nebus inicijuojamas teisminis ginčas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1790/2008; 2008-07-25 nutartis adm. b. Nr. A146-335-08; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-08-23 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-344/2011 ir kt.). Taip pat akcentuota, kad asmuo privalo tinkamai rūpintis savo teisių gynyba, sąžiningai naudotis įstatymo nustatytomis procesinėmis teisėmis, tame tarpe ir skundo teismui padavimo teise, tuo tarpu esant neapdairiam, nerūpestingam ir pasyviam paties suinteresuoto asmens elgesiui, jo galimai pažeistos teisės negali būti ginamos ir jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Pabrėžiama, jog tais atvejais, kai teisės pažeidimas egzistavo ir asmuo tai suvokė, tačiau nesiėmė priemonių pažeistai teisei ginti, galima konstatuoti, kad civilinių teisinių santykių stabilumas, kaip didesnė vertybė, turi būti išsaugota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-01-31 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-27/2011 ir kt.).
Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Pagal CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas nenurodė teismui jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 str. 8 d. nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimui dėl laikotarpiu nuo 2012-10-12 iki 2013-09-20 patirtos neturtinės žalos atlyginimo, praleidimą, taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškinta, jog bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo sveikatos būklė ar kokios nors kitos objektyvios aplinkybės atėmė pareiškėjui galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe - skundą teismui išsiųsti paštu. Atsižvelgiant į šioje byloje keliamo teisės pažeidimo pobūdį darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jis laikomas laikino sulaikymo kamerose galimai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo dėl laikotarpio, kuris prasideda nuo 2012-10-12, jis turėjo teisę pateikti teismui vėliausiai iki 2015-10-12, tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2016-09-21, t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpiu nuo 2012-10-12 iki 2013-09-20 patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl laikotarpiu nuo 2012-10-12 iki 2013-09-20 patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimams dėl aukščiau nurodyto laikotarpio taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas ir skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta aukščiau, toliau šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013-09-21 iki 2016-09-21 teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo pagrįstumo ir sąlygų Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kamerose.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 p. nustatyta, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes: 1) vyrai – atskirai nuo moterų; 2) nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; 3) suimtieji – atskirai nuo nuteistųjų; 4) asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių; 5) suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, anksčiau neatlikę laisvės atėmimo bausmės, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 6) nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 7) asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 8) asmenys, nurodyti Lietuvos Respublikos karo padėties įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; 9) asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su jo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose pagrįstumu
Pareiškėjas teigia, kad jis be pagrindo 90 kartų kartu su kitais asmenimis buvo laikomas labai mažo (1 - 0,76 kv. m) ploto laikino sulaikymo kamerose. Teiginį, kad jis be pagrindo buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose pareiškėjas grindžia tuo, kad jis galėjo būti vedamas į teismą tiesiai iš gyvenamosios Lukiškių TI-K kameros, o ne iš laikino sulaikymo kameros.
Byloje esančios Lukiškių TI-K 2016-08-11 pažymos Nr. „Dėl informacijos pateikimą apie konvojavimą“ Nr. 96-2811 turinys patvirtina, kad šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu (laikotarpis nuo 2013-09-21 iki 2016-09-21) pareiškėjas iš viso buvo etapuotas iš Lukiškių TI-K į kitas įstaigas 39 kartus (b. l. 14).
Teismas pažymi, kad vadovaujantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis trumpalaikio laikymo kameros yra patalpos, skirtos laikinai (ne ilgiau, nei dvi valandas), laikyti suimtuosius, kol bus atlikti procedūriniai su tolimesniu tokių asmenų judėjimu susiję veiksmai (įforminti dokumentai dėl tokio asmens konvojavimo į teismus ir kt. įstaigas, dėl konkrečios pataisos įstaigos gyvenamosios kameros skyrimo ir kt.). Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jis Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikomas tik tais atvejais, kai buvo etapuojamas į kitas įstaigas arba grįždavo iš tokių įstaigų atgal į Lukiškių TI-K, taip pat pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės, kad jo laikymo trukmė trumpalaikio laikymo kamerose neviršydavo teisės aktuose nustatytos maksimalios suimto asmens laikymo tokiose kamerose trukmės (2 val.).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad atsakovės atstovo veiksmuose neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su jo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose pagrįstumu, nėra nustatytas.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su trumpalaikio laikymo kamerų plotu
Pareiškėjas teigia, kad kartu su kitais asmenimis jis buvo laikomas labai mažo ploto (0,76, 1,5 kv. m) trumpalaikio laikymo kamerose Nr. 1, 2, 4, 5, 6, 7, 13, 14 ir dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didelius dvasinius sukrėtimus.
Atsakovės atstovas teismui paaiškino, kad Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo patalpos nėra didelės, kiekvienoje iš jų yra suolas, kur suimtieji gali atsisėsti, taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K yra tokio ploto trumpalaikio laikymo kameros: kamera Nr. 1 - 7,43 kv. m, kamera Nr. 2 - 6,40 kv. m, kamera Nr. 3 - 18,35 kv. m, kameros Nr. 4 - Nr. 7 - 0,76 kv. m, kameros Nr. 8 - Nr. 11 - 1,575 kv. m, kameros Nr. 12 - Nr. 15 - 0,723 kv. m (b. l. 17-21).
Teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato minimalaus trumpalaikio laikymo kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 3 str. nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (5 str. 3 d.).
Teismas pažymi, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios" Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz„ EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08).
Atsižvelgdamas į tai, kad asmens laikymas kartu su kitais asmenimis itin mažo ploto (0,72, 0,76, 1,5 kv. m) trumpalaikio laikymo kamerose gali sukelti asmeniui kančias, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis bei jo žmogiškąjį orumą pažeidžiančiomis sąlygomis pripažintina pagrindu neturtinės žalos atlyginimui, taip pat į tai, kad teisės aktai nenustato minimalaus trumpalaikio laikymo kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 7 d. teismas šioje byloje taiko panašius teisinius santykius reglamentuojantį, t. y. minimalų vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje tenkantį plotą nustatantį teisės aktą - Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo”, kurio 1.3.1 p. nustatyta, kad minimalus vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje tenkantis plotas turi būti ne mažesnis, kaip 3,6 kv. m.
Atsakovės atstovas nurodė, kad informacija apie vienu metu trumpalaikio laikymo kamerose laikomų asmenų skaičių Lukiškių TI-K nėra kaupiama ir nepateikė teismui duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma trumpalaikio laikymo kamerose. Taigi, atsakovės atstovas iš esmės nepaneigė pareiškėjo teiginių apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias nesuteikiant pareiškėjui teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus trumpalaikio laikymo kamerose tenkančio ploto. Nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių apie netinkamas laikymo sąlygas, pasireiškusias minimalaus ploto nesuteikimu ir nustačius, kad iš viso pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo etapuotas iš Lukiškių TI-K į kitas įstaigas 39 kartus (b. l. 14), darytina išvada, kad visais pareiškėjo laikymo trumpalaikio laikymo kamerose atvejais (39x2=78, iš viso – 156 val. (78x2 val.), kas sudaro 6,5 paros) buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą. Dėl nurodytų aplinkybių šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį nesuteikiant pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų atitinkančio ploto trumpalaikio laikymo kamerose. Todėl pareiškėjo skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, pasireiškusių pažeidžiant teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.
Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su trumpalaikio laikymo kamerų būkle
Pareiškėjas teigia, kad trumpalaikio laikymo kamerose nebuvo sanitarinio mazgo ir aliarmo mygtuko, todėl asmeniui, norinčiam pasinaudoti sanitariniu mazgu, reikėdavo daužyti duris ir dėl šios aplinkybės būdamas trumpalaikio laikymo kameroje pareiškėjas turėdavo kęsti kitų kartu su juo trumpalaikio laikymo kameroje esančių asmenų daužant į duris keliamą triukšmą. Taip pat pareiškėjas teigia, kad trumpalaikio laikymo kamerų sienos buvo nudažytos drabužius tepančiais dažais, šiose kamerose buvo įrengta sena ir daug triukšmo kelianti ventiliavimo sistema, kuri neužtikrino tinkamo švaraus oro kiekio ir oro judėjimo greičio.
Teismas pažymi, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 2 d. 6, 7 p. nuostatomis, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pateikti teismui skunde išdėstytus argumentus, patvirtinančius objektyvius duomenis, kuriuos teismas nagrinėdamas bylą galėtų ištirti ir įvertinti bei jais pagrįsti daromas išvadas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014-02-27 nutartis a. b. Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013-12-22 nutartis a. b. Nr. A756-2072/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartis a. b. Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartis a. b. Nr. A525-197/2013).
Teismo vertinimu, anksčiau nurodyti pareiškėjo skundo argumentai, susiję su netinkama trumpalaikio laikymo kamerų būkle, yra abstraktaus pobūdžio, nes iš skundo teiginių turinio negalima spręsti, kuriose konkrečiai trumpalaikio laikymo kamerose ir kokie pažeidimai galimai buvo padaryti, todėl tokie skundo teiginiai negali būti teismo tinkamai ištirti ir įvertinti.
Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose reglamentuoja higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 ((Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymo Nr. V-241 redakcija, galiojusi iki 2015-10-31). Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 p. nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; temperatūra šiltuoju laikotarpiu turi būti 18-28, šaltuoju 18-22 °C, santykinė oro drėgmė kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 proc., šaltuoju – 35–65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju laikotarpiu 0,15-0,25 m/s, šaltuoju laikotarpiu 0,05-0,15 m/s (26 p.); gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (28, 56 p.); patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (62 p.).
Byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kamerų Nr. 1, 3 ir kameros, esančios prieš sanitarinį mazgą (antra iš dešinės), patikrinimo aktų turinys patvirtina, kad patikrinimo metu šių patalpų būklė iš esmės atitiko higienos normų reikalavimus (išskyrus trumpalaikio laikymo kamerą, esančią prieš sanitarinį mazgą (antra iš dešinės), kurios sienos buvo nudažytos dažais, dažančiais prie jų prisiliečiančius daiktus) (b. l. 26-30). Taip pat byloje nustatyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl netinkamos trumpalaikio laikymo kamerų Nr. 1, 2, 13, 15 ir kameros, esančios prieš sanitarinį mazgą (antra iš dešinės) būklės, atlikęs šių patalpų patikrinimus nustatė, kad minėtų trumpalaikio laikymo kamerų sienos buvo nudažytos dažais, dažančiais prie jų prisiliečiančius daiktus, kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 7-13). Šiuo metu kitų Lukiškių TI-K trumpalaikio laikymo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklės, buvusios pareiškėjo laikymo šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu metu, nėra galimybės nustatyti. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, jog kamerų Nr. 1, 2, 13, 15 ir kameros, esančios prieš sanitarinį mazgą (antra iš dešinės), sienos buvo nudažytos kitus paviršius tepančiais dažais, nelaikytinos esminiu HN 76:2010 reikalavimų pažeidimu, savaime galinčiu sukelti tokiose patalpose laikomam asmeniui tam tikrus neigiamus padarinius, o pareiškėjas nenurodė, kaip minėtos aplinkybės nulėmė neturtinės žalos atsiradimą ir kaip konkrečiai ji pasireiškė.
Pažymėtina, kad pareiškėjas su sanitarinio mazgo neįrengimu trumpalaikio laikymo kameroje susijusią prašomą atlyginti neturtinę žalą kildina ne iš tokios patalpos neįrengimo trumpalaikio laikymo kameroje, o iš aplinkybės, kad norint pasinaudoti sanitariniu mazgu, reikėdavo belsti į duris, tuo sukeliant triukšmą, kuris, pareiškėjo teigimu, neigiamai veikė jo savijautą. Dėl trumpalaikio laikymo kameroje pareiškėjo girdėto triukšmo teismas pasisako, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. V-604 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomeninės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ 4 p. nustatyta, kad ši higienos norma netaikoma paties fizinio, juridinio asmens ar filialo keliamo ir jį veikiančio triukšmo, žmonių bei gyvūnų keliamo triukšmo, triukšmo darbo vietose ir transporto priemonių viduje esančio triukšmo, buitinių įrenginių (prietaisų) keliamo triukšmo vertinimo atvejais. Taigi, teisės aktai nereglamentuoja žmonių keliamo triukšmo lygio, taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytas beldimas į duris, siekiant iškvieti pareigūną, gali būti įvairaus intensyvumo ir skirtingai veikti toje patalpoje esantį asmenį. Nors pareiškėjas nurodė, kad jį neigiamai veikė trumpalaikio laikymo kameroje kitų asmenų beldžiant į duris keliamas triukšmas, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtent dėl šios aplinkybės teikė skundus / prašymus įstaigos administracijai, prašydamas perkelti jį į kitą trumpalaikio laikymo kamerą ir pan.
Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmuose neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su trumpalaikio laikymo kamerų būkle nenustatytas.
Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 6,5 paras buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (trumpalaikio laikymo kamerose, kurių plotas neatitiko minimalaus vienam asmeniui nustatytų ploto reikalavimų), sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimus, nepatogumus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas suimtas tinkamomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.). Pažymėtina, kad neturtinė žala CK 6.250 str. 1 d. yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, vienam asmeniui turinčios tekti minimalios ploto normos pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko - teisingumo principo (žr., pvz,, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr, AS22-1440/2014, 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-264-525/2017). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovės atstovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad šioje byloje nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas dėl nemigos, padidėjusio jautrumo nuolat kreipdavosi dėl psichologinės pagalbos suteikimo ir ji jam būdavo teikiama skiriant atitinkamus medikamentus (b. l. 50, 55-108). Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio intensyvumo, jog yra pagrindas juos įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 2 d.). Teismas, įvertinęs pareiškėjo R. P. patirtų pažeidimų mastą, trukmę, pasekmes jo sveikatos būklei, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT jurisprudencija, protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, kurioje 9,00 Eur yra maksimali suma už 1 dieną, praleistą Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų (pvz., LVAT 2015-04-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1219-502/2016), ir vertina, kad šiuo atveju pareiškėjui priteistina 100 Eur suma yra protingo dydžio neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtų neigiamų pasekmių mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 9 000 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikytina adekvačia dėl netinkamų laikymo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 100 Eur (vieno šimto eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo reikalavimo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.