- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-770-180/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00490-2013-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- L. J.
- Atsakovas
- P. J.
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei ,,Swedbank“
- Kategorijos
- 2.3.2.9.1Bendrosios dalinės nuosavybės teisė
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-575-730/2015 pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovui P. J., dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei bendrovei ,,Swedbank“, dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad ji ir atsakovas P. J. vykdė jungtinę veiklą ir buvo sudarę susitarimą įgyti butą adresu (duomenys neskelbtini), du butus adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypą su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), ir jame esančius namų apyvokos daiktus, automobilį ,,Opel corsa“, automobilį ,,Fiat ulysse“, automobilį ,,Renault“, lėšas banko sąskaitose bendros dalinės nuosavybės teise, kurioje šalims priklauso 1/2 nuosavybės teisės dalis. Taip pat prašė jai (ieškovei) asmeninės nuosavybės teise priteisti: butą (duomenys neskelbtini), butus (duomenys neskelbtini), automobilį ,,Opel corsa“, 1/2 dalį atsakovo banko sąskaitų likučio, buvusio bendro gyvenimo pabaigoje; atsakovui asmeninės nuosavybes teise priteisti: automobilį ,,Fiat ulysse“, automobilį ,,Renault“, baldus ir namų apyvokos daiktus, esančius name (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį jos (ieškovės) banko sąskaitų likučio, buvusio bendro gyvenimo pabaigoje. Žemės sklypą su gyvenamuoju namu bei statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), prašė padalinti natūra po 1/2 dalį; pripažinti, kad 2003 m. liepos 16 d. AB „Swedbank“ suteiktas 36 100 Lt kreditas ir 2011 m. spalio 11 d. AB „Swedbank“ suteiktas 45 000 Lt kreditas, kurių bendras likutis 2013 m. rugpjūčio 2 d. – 68 426,14 Lt, buvo paimti bendriems jos (ieškovės) ir atsakovo poreikiams tenkinti; priteisti iš atsakovo jai (ieškovei) 50 405,88 Lt kompensaciją ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškovė paaiškino, kad jos ir atsakovo santuoka nutraukta 1995 m. liepos 28 d., bet po, maždaug, 6 mėnesių jie susitaikė ir kartu pragyveno 18 metų. Nutraukus santuoką nusprendę toliau gyventi kartu. Ji ir atsakovas keletą metų gyveno pas jos (ieškovės) motiną. Siekdami kurti savarankišką šeimyninį gyvenimą, bendru sutarimu, jos (ieškovės) vardu iš AB ,,Swedbank“ gavo 36 100 Lt kreditą ir 2003 m. liepos 4 d. įsigijo dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris įregistruotas jos (ieškovės) vardu. 2006 m. kovo 14 d. atsakovo vardu buvo įsigytas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), turint tikslą ateityje jame statyti gyvenamąjį namą, kurti bendrą ateitį. Po truputį įgyvendinti savo planus dėl namo statybos, abu (ieškovė ir atsakovas) 2009 m. lapkričio 24 d. gavo gyvenamojo namo statybos leidimą, išduotą atsakovo vardu. Judviejų dukrai Simonai 2011 metų rugsėjo mėnesį įstojus mokytis į Mykolo Romerio universitetą Vilniuje, bendru sprendimu, 2011 m. rugsėjo 26 d. už 82 000 Lt buvo įsigyti du butai – kambariai, bendrabutyje, Vilniuje, įregistruoti jos (ieškovės) vardu. Šiems butams įsigyti bendru sprendimu gautas 45 000 Lt kreditas, taip pat panaudotos jos (ieškovės) asmeninės lėšos: 9 500 Lt, gautų už parduotą garažą ir jos motinos dovanotų jai 30 000 Lt. Ieškovė teigė, kad atsakovas nuo 2010 metų vykdavo uždarbiauti į Norvegiją, o ji dirbo Lietuvoje, rūpinosi buitimi, statomame name atliko smulkius remonto darbus, užsakė reikiamas medžiagas, derino visus su statybomis susijusius klausimus, o nuo 2011 metų rugpjūčio mėnesio kartu su atsakovu persikėlė iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), į nebaigtą statyti namą. Rūpinosi šio turto priežiūra, išlaikymu, naudodami bendras lėšas, mokėjo mokesčius. Kai atsakovas pradėjo dirbti užsienyje, jo elgesys jos (ieškovės) atžvilgiu ėmė keistis: atsakovas tapo irzlus, priekabus, nesukalbamas ir agresyvus, dažnai vartojo alkoholį. Judviejų bendras gyvenimas nutrūko 2013 metų birželio mėnesio pabaigoje, nes dėl atsakovo staigaus agresijos proveržio, ji (ieškovė) su tuo metu iš Vilniaus grįžusia dukra buvo priversta išeiti iš namų. Visas turtas, įgytas gyvenant kartu su atsakovu yra jų bendra dalinė nuosavybė.
II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad sprendžiant dėl nesusituokusių asmenų teisių į gyvenant kartu įgytą turtą, tokie asmenys gali įgyti bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę abipusio susitarimo pagrindu, jei nustatomos tokios sąlygos: gyvenimas kartu, bendras ūkio tvarkymas (ne epizodinis, bet nuolatinis, trunkantis ilgą laiką), bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu. Aplinkybė, kad šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Jungtinės veiklos, kaip ir bet kurios kitos sutarties, dalyviai turi teisę susitarti, kokį turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, o koks turtas nebus laikomas jungtinės veiklos rezultatu. Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia – dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544-2011).
Pasisakydamas dėl šalių gyvenimo drauge, bendro ūkio tvarkymo, teismas vertino ieškovės atsiskaitomosios sąskaitos banko pavedimus nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. birželio 27 d. už elektros energiją AB „Lesto“, sunaudotą (duomenys neskelbtini), mokėjimo nurodymus už atsakovo naudojamo automobilio draudimą, sutartis dėl mobiliojo ryšio ir interneto paslaugų teikimo, 2013 m. rugpjūčio 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 528 apie SMS žinutes, gautas iš atsakovo telefono, šalių 2013 m. rugsėjo 24 d. pokalbio išklotinę, liudytojų S. J., I. V., T. P. parodymus, 2003 m. spalio 2 d. ieškovės sudarytą Fizinio asmens sąskaitos sutartį atsakovo naudai, fotonuotraukas. Teismas sprendė, kad šie įrodymai įrodo šalių tarpusavio santykius 2000–2003 metais, kai atsakovas pripažįsta, kad gyveno kartu su ieškove, o taip pat šalių tarpusavio santykius 2012–2013 metais, kai, atsakovo teigimu, išvykus jam į Norvegiją 2010 metais, jis leido ieškovei gyventi ginčo name.
Teismas nesivadovavo šalių dukters S. J. parodymais apie tai, kad šalys nuolat gyveno kartu ir bendrai tvarkė ūkį per visą ieškovės nurodytą laikotarpį, t. y., nuo 1996 metų iki 2013 metų rugpjūčio mėnesio. Teismas sprendė, kad ši liudytoja gali būti suinteresuota duoti ieškovei palankius parodymus, nes atsakovo ir dukters S. J. tarpusavio santykiai nutrūkę ir konfliktiški. Be to, jos (liudytojos) parodymai prieštarauja kitų byloje esančių įrodymų visetui, ir tai sudaro pagrindą abejoti jos, kaip liudytojos, parodymų objektyvumu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos įrodinėjamu laikotarpiu šalys gyveno kartu pas jos motiną ir bendrai tvarkė ūkį. Ieškovės pateiktos kelios 1998, 2005, 2008, 2009 metų fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad bylos šalys yra kartu dalyvavusios kelėtoje švenčių, taip pat ieškovės buto fotonuotraukos, jos (ieškovės), bylos šalių dukters, atsakovo asmeninės (be ieškovės) fotonuotraukos nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad šalys ieškovės nurodytu laikotarpiu gyveno kartu ir bendrai tvarkė ūkį, nes fotonuotraukos įrodo ne ieškovės ir atsakovo, kaip kartu gyvenančių asmenų ryšį, o atsakovo tarpusavio santykius su dukra S. J..
Teismas rėmėsi atsakovo kaimynų parodymais, patvirtinančiais, kad atsakovas vienas statė namą, o gyvenamojo namo statyba buvo pradėta daug anksčiau nei 2009 metais, kaip nurodyta Nekilnojamojo turto registre, kai atsakovui buvo 27 metai: atsakovas ginčo name pradėjo gyventi ir gyveno vienas nuo 2002 metų, o ieškovę yra matę tik retkarčiais, nuolat – nuo 2011 metų, kai atsakovas išvyko dirbti į Norvegiją. Teismas sprendė, kad ginčo statinių statybos pradžia, sprendžiant dėl šalių bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, neturi reikšmės. Teismas sutiko su atsakovo paaiškinimais, kad jis leido laikinai ieškovei gyventi jam priklausančiame name, jam išvykus dirbti į Norvegiją. Tokią išvadą grindė duomenimis, kad iš atsakovo darbo užmokesčio 2006–2011 metais priverstine tvarka buvo išieškomas išlaikymas šalių dukrai ir pervedamas į ieškovės atsiskaitomąją sąskaitą. Byloje nėra įrodymų, kad šalys būtų deklaravusios bendrą gyvenamąją vietą. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad šalių tarpusavio santykiai nebuvo tiek artimi, kad įgautų šeimai būdingą bendrumą; šalių gyvenimas kartu, ūkio tvarkymas bendrai buvo ne nuolatinio, bet epizodinio pobūdžio.
Pasisakydamas dėl šalių bendrosios dalinės nuosavybės objektų sukūrimo ir jų dalių, teismas vadovavosi 1964 metų CK 472 straipsnio 1 dalies reikalavimais, kad sprendžiant dėl turto, kurį nesusituokę asmenys įgijo gyvendami kartu, reikia nustatyti ir įvertinti šio turto sukūrimo sąlygas, t. y., asmenų dalyvavimą sukuriant turtą piniginiais įnašais, kitu turtu arba dalyvavimu darbu, ar šie veiksmai, asmenų valia buvo nukreipti siekiant sukurti, naudoti ir valdyti turtą bendros dalinės nuosavybės teise.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ieškovė savo vardu 2003 m. liepos 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Butui įsigyti ieškovė AB banke „Swedbank“ gavo 36 100 Lt kreditą. Šiam tikslui ji panaudojo ir asmenines lėšas. Pagal 2011 m. rugsėjo 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį ieškovės vardu buvo įgyti du butai, esantys (duomenys neskelbtini). Jiems pirkti ieškovė panaudojo AB banke „Swedbank“ gautą 45 000 Lt kreditą. Pagal ieškovės banko sąskaitų išrašus, kredito įmokas mokėjo tik ieškovė. Ji teigė, kad įsigydama butą, esantį (duomenys neskelbtini), investavo visas asmenines lėšas. Atsakovas neigė, kad butai buvo įgyti abiejų šalių bendru sprendimu. Atsakovo siekis sudaryti savo pilnametei dukrai geresnes gyvenimo sąlygas, nesudaro pagrindo pripažinti buvus atsakovo valią tokiais veiksmais su ieškove sukurti bendrą dalinę nuosavybę. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad šalys siekė įgyti, naudoti ir valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise paminėtus butus, nes juos įsigyti siekė ieškovė, kuri juos įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
Teismas nustatė, kad atsakovas savo vardu 2006 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 5 000 Lt įsigijo sodo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu, kurių statybos pradžia – 2009 metai. Ieškovė neįrodinėjo ir neteigė, kad prie žemės sklypo įsigijimo prisidėjo pinigais. Vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad ji iš esmės prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, jo esminio pagerinimo savo darbu, rūpindamasi statybinėmis medžiagomis ir kt. Teismas vertino atsakovo pateiktus įrodymus, kad jo vardu buvo išduotas statybos leidimas, parengtas projektas ginčo gyvenamajam namui ir ūkiniam pastatui statyti, jis įsigijo statybines medžiagas 1995-1998 metais (plytos, cementas, lentos), 2006-2007 metais (langai), 2009-2012 metais (plytelės, vamzdžiai, cementas, vonia ir kt.), kad jam ginčo sklype buvo teikiamos vandens ir elektros energijos tiekimo paslaugos (1994 m., 2002 m.). Teismas taip pat rėmėsi liudytojos P. J. parodymais, kad ji atsakovui, savo sūnui, pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, padovanojo 50 000 Lt namui įrengti. Ieškovė neįrodė, kad ji per visą ginčo laikotarpį turėjo finansinę galimybę prisidėti prie tokios didelės vertės turto sukūrimo. Teismas sprendė, kad ieškovės pajamos įrodinėjamu laikotarpiu nebuvo tokios didelės: nuo 1996 iki 2014 metų didžiausias pajamas ji gavo 2008 metais – 3 450 Lt kas mėnesį, vėliau – vidutiniškai nuo 1 100 Lt iki 2 500 Lt. Teismas įvertino tai, kad šias pajamas ieškovė turėjo skirti ne tik pragyvenimui, bet ir mokėti kreditų įmokas bankams.
Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, teismas sprendė, kad atsakovas ginčo žemės sklypą ir namą, ūkinį pastatą siekė įgyti ir įgijo asmenine nuosavybe. Ieškovė asmenines lėšas, gautas kaip dovaną, ir už parduotą jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį garažą, panaudojo butams asmeninės nuosavybės teise įsigyti, o ne ginčo namo statybai. Taigi ji nesiekė ginčo namą įsigyti su atsakovu bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Ieškovė ieškinyje neidentifikavo baldų ir namų apyvokos daiktų, nenurodė kiekvieno iš jų vertės, nepateikė įrodymų, kad baldai ir namų apyvokos daiktai buvo įsigyti iš abiejų šalių lėšų, turint tikslą juos bendrai įsigyti ir naudoti, todėl teismas sprendė, kad reikalavimas priteisti kompensaciją už juos yra neįrodytas.
Teismas nesivadovavo ginčo namo draudimo liudijime nurodyta kilnojamojo turto verte, nes ji nustatyta pagal būsto bendrąjį plotą. Ieškovė negalėjo nurodyti, kokia lėšų dalimi prisidėjo prie atsakovo vardu įgytų automobilių; jie buvo naudojami kiekvieno asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šalys siekė įgyti ir įgijo automobilius bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ginčijamu laikotarpiu nuolatos gyvenusi su atsakovu ir su juo vedusi bendrą ūkį, todėl nėra pagrindo šalių lėšas, esančias banko sąskaitose, laikyti įgytomis bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytą reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė L. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, o netenkinus šio prašymo – ieškinį patenkinti. Skunde nurodo šiuo esminius argumentus:
Teismas pažeidė lygiateisiškumo, rungimosi principus, vadovavosi tik atsakovo paaiškinimais, pateiktais įrodymais, buvo šališkas, neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl neapgrįstai sprendė, kad šalys gyveno tik epizodiškai, o ne nuolatos. Teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes jame neįvertinti įrodymai, pagrindžiantys šalių nuolatinį bendrą gyvenimą: ieškovės vardu sudaryta sutartis dėl atsakovo mobiliojo ryšio paslaugų teikimo, už kurias mokėjo ji (ieškovė); nuo 2007 m. spalio 7 d. iki 2008 m. sausio 31 d., o taip pat 2012 ir 2013 metais atlikti mokėjimai už elektros energiją ginčo name; ieškovės 2012 m. rugsėjo 14 d. atliktas mokėjimas už atsakovo privalomojo sveikatos draudimo įmoką; 2012 m. rugpjūčio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. jos (ieškovės) mokėjimai už atsakovui priklausančių automobilių privalomąjį draudimą; jos vardu 2003 m. spalio 2 d. atidaryta atsakovo banko sutartis; dokumentas apie 2011 metų Norvegijoje mokėtinus atsakovo mokesčius, kuriame nurodytas jai (ieškovei) nuosavybės teise priklausančio buto adresas; 2013 m. balandžio mėn. antstolės konstatuotas šalių susirašinėjimas SMS žinutėmis apie ginčo namo remontą, šiltnamio priežiūrą, bendras pajamas, vaistų siuntimą; šalių bendravimo įrašas; dukters abiems tėvams 2009 m. balandžio 11 d. siųstas atvirlaiškis Velykų proga, fotonuotraukos, kuriose užfiksuotos šalys draugų vestuvėse, diplomų įteikimo šventėse ir kt., įrodo šalių nuolatinį gyvenimą kartu.Teismas be pagrindo vadovavosi liudytojų – atsakovo kaimynų parodymais, nes jie yra nelogiški, prieštaringi ir neteisingi: liudytojas A. Š. teigė niekada nematęs jos (ieškovės), tačiau pripažino, kad ji tikriausiai ruošė jo buvusios žmonos dokumentus dėl santuokos nutraukimo; liudytojas A. R. teigė matęs ją (ieškovę) ginčo name tuo metu, kai atsakovas buvo Norvegijoje, tačiau pripažino, kad ji anksčiau buvo perdavusi dokumentus; nors liudytojas S. Š. teigė nematęs jos (ieškovės) ginčo name, tačiau pripažino, kad ji kartu su atsakovu buvo atvykusi dėl sutikimo statyti garažą sklype. Atsakovo sesuo V. K. teigė, kad atsakovas dažnai miegodavo laiptinėse, šventes švęsdavo ne su ieškove, bet kitomis moterimis, kad ginčo namą statė visi giminaičiai ir jos vaikai, tačiau statant namą vaikai buvo dar mažamečiai. Atsakovo motina P. J. teigė, kad pardavusi jai nuosavybės teise priklaususius žemės sklypus, padovanojo vieninteliam sūnui 50 000 Lt namo statybai, tačiau kaip matyti iš šio turo pardavimo sandorių, bendra jų pardavimo vertė – 40 000 Lt, o vaikų iš viso – keturi. Teismas be pagrindo šalių dukters S. J. parodymus vertino kaip subjektyvius ir jais nesirėmė, nes juos patvirtina liudytos I. V. (ieškovės draugė nuo 1999 m., prokurorė, todėl jai suprantama liudijimo reikšmė) parodymai apie šalių gyvenimą kartu, rūpinimąsi vienas kitu. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė neprisidėjo prie ginčo žemės sklypo įsigijimo 2006 m. kovo 14 d. Jos pajamos 2006 metais beveik du kartus viršijo atsakovo pajamas, ir akivaizdu, kad atsakovas nebūtų buvęs pajėgus vienas iš asmeninių lėšų jį įsigyti. Bendrą ūkis buvo kuriamas kartu, bendru sutarimu, panaudojant abiejų lėšas sklypui įsigyti. Nei vienai iš šalių neįrodžius konkretaus dydžio panaudotų asmeninių lėšų, įnašai laikomi lygiais. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo namas buvo pradėtas statyti anksčiau nei 2009 metais. Nekilnojamojo turto registro išrašas įrodo, kad statinio statybos pradžia – 2009 metai. Šie duomenys nėra nuginčyti, juos patvirtina taip pat ir liudytojų parodymai, dėl kurių teismas nepasisakė. Liudytojas UAB ,,Kartografiniai projektai“ direktorius E. P., matininkas A. A. patvirtino šią statybos pradžios datą. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ji (ieškovė) nepateikė įrodymų, kad ji prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos. Tai, kad nepateikti statybinių prekių įsigijimą įrodantys dokumentai, nereiškia, kad ji neprisidėjo prie gyvenamojo namo statybos. Dalyvavimas statybose, darbu kuriant bendrą jungtinės veiklos rezultatą įrodytas byloje esančiais įrodymais – mokėjimais už elektros energiją, sąskaita už baldus, kurioje pirkėja nurodyta ji (ieškovė), liudytojo parodymai, kad ji prižiūrėjo ir atsiskaitė už virtuvės montavimo darbus (5 600 Lt). Atsakovo teiginys, kad ji (ieškovė) su visais baldais persikraustė į ginčo namą, nes siekė parduoti savo butą, yra nelogiškas. Tuo laikotarpiu ji vykdė individualią veiklą, gavo nemažas pajamas, taigi turėjo pakankamai lėšų remonto darbams, skyrė nemažai laiko darbų priežiūrai. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl baldų ir namų apyvokos daiktų kompensacijos priteisimo. Iš pateiktų duomenų apie jos (ieškovės) pajamas akivaizdu, kad ji buvo finansiškai pajėgi juos įsigyti.
Atsiliepimas
Atsakovas P. J. atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad teismas teisingai nustatė, kad šalių santykiai nebuvo tokie artimi, kad įgautų šeimai būdingą bendrumą, kad ūkio tvarkymas nebuvo nuolatinis ir stabilus.
Teismas objektyviai įvertino ne tik jo (atsakovo), bet ir ieškovės įrodymus. Jis (atsakovas) gyveno ir dirbo užsienyje, todėl akivaizdu, kad apeliantė, laikinai gyvendama jam nuosavybės teise priklausančiame name, privalėjo mokėti už suteiktas komunalines paslaugas, nes gyveno ginčo name neatlygintinai. Skunde nurodomos smulkmeniškos paslaugos atsakovui, tačiau tai tik įrodo normalius santuoką nutraukusių asmenų santykius. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad ji prisidėjo prie žemės sklypo pirkimo, gyvenamojo namo statybos.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB ,,Swedbank“ atsiliepime prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nei absoliučių, nei kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, nenustatyta.
Šioje byloje ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių nustatymo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010 ir kt.). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Asmenų susitarimams dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę, sudarytiems iki 2000 metų CK įsigaliojimo, taikomos 1964 metų CK nuostatos. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos (jungtinės veiklos sutarties) nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. Sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatymų apibrėžtas teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Juolab tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas negali būti savaime pripažįstamas bendrąja daline nuosavybe, nes tokiu būdu būtų pažeistas sutarčių laisvės principas, paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011). Taigi sprendžiant, ar apeliantė iš tiesų prisidėjo prie ginčo gyvenamojo namo sukūrimo ir kokia šio turto dalis turėtų jai priklausyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, esminę reikšmę turėjo tokių faktų nustatymas: ar šalis iš tiesų siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai dėl gyvenamojo namo statybos, kokia forma ir apimtimi ieškovė prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos. Šių faktų konstatavimas yra betarpiškai susijęs su byloje esančių įrodymų vertinimu. Įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, suformuota kasacinio teismo jurisprudencijoje, yra gausi bei išplėtota, todėl plačiau necituotina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2011; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-233/2013). Vienai iš bylos šalių nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nėra pagrindas pripažinti, kad priimant sprendimą buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2011).
Byloje nustatyta, kad apeliantė 2003 m. liepos 4 d. įsigijo dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris įregistruotas ieškovės vardu. 2006 m. kovo 14 d. atsakovo vardu buvo įsigytas žemės sklypas su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini). Apeliantė 2011 m. rugsėjo 26 d. už 82 000 Lt įsigijo du butus bendrabutyje Vilniuje, kurie įregistruoti jos vardu. Faktinę aplinkybę, kad praėjus šešiems mėnesiams po 1995 m. liepos 28 d. šalių santuokos nutraukimo, šalys susitaikė, nusprendė gyventi kartu ir iki 2013 m. rugpjūčio 1 d. ginčo gyvenamąjį namą kartu su atsakovu pastatė bendromis lėšomis ir darbu, t. y. sukūrė bendrą dalinę nuosavybę, apeliantė įrodinėjo savo atsiskaitomosios sąskaitos banko pavedimais, sutartimis dėl mobiliojo ryšio ir interneto paslaugų teikimo, 2013 m. rugpjūčio 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu apie SMS žinučių atsiuntimą iš atsakovo telefono, šalių 2013 m. rugsėjo 24 d. pokalbio išklotine, liudytojų parodymais, apeliantės 2003 m. spalio 2 d. sudaryta Fizinio asmens sąskaitos sutartimi atsakovo naudai, fotonuotraukomis, banko pavedimais už elektros energiją nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2013 m. birželio 27 d., mokėjimo nurodymais už atsakovo naudojamo automobilio draudimą ir kt.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad įvertinus byloje esančių įrodymų visetą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad šalių gyvenimas nuo 1996 iki 2013 metų buvo nuolatinis, stabilus. Priešingai, byloje pateikti įrodymai leidžia spręsti tik apie tam tikrą epizodinį šalių bendravimą, gyvenimą kartu tik tam tikrą laiką. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokią išvadą patvirtina ir buvusios atsakovo darbovietės pateikti duomenys, t. y., kad 2006–2011 metais iš atsakovo darbo užmokesčio pagal vykdomąjį dokumentą buvo išieškomas išlaikymas šalių dukrai. Apeliantei į jos asmeninę sąskaitą šiuo laikotarpiu iš viso pervesta 12 613,41 Lt. Apeliantė apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš viso nepasisako dėl šios aplinkybės ir nepaaiškina, kodėl, anot jos, šalims kartu gyvenant ir tvarkant bendrą ūkį, buvo vykdomas priverstinis išieškojimas (CPK 178 str.). Apeliantės nurodomos aplinkybės, pateikti įrodymai patvirtina jos ir atsakovo, kaip faktinius santuokinius ryšius nutraukusių asmenų, normalius neturtinius santykius, rūpinimąsi dukra, tačiau nepatvirtina jų turtinių santykių, siekiant kartu įgyti ginčo turtą. Pačios apeliantės parodymai nėra patvirtinti jokiais kitais bylos įrodymais, todėl nėra pakankami išvadai, kad ji savo darbu ar lėšomis prisidėjo prie ginčo turto sukūrimo ar įsigijimo (CPK 185 str.). Tai, kad apeliantė nepateikė statybinių prekių įsigijimą įrodančių dokumentų, dar nereiškia, kad ji negalėtų prisidėti prie gyvenamojo namo statybos, tačiau šis faktas neįrodytas (CPK 177, 178 str.). Apeliantė teigia, kad jos prisidėjimą prie ginčo namo įgijimo darbu, asmeninėmis lėšomis įrodo liudytojo T. P. parodymai, kuriuose teigiama, kad ji (apeliantė) dalyvavo užsakant virtuvės baldus ir už juos atsiskaitant, tačiau dalyvavimas užsakant baldus ir už juos atsiskaitant nėra darbai ginčo namo statybos aikštelėje. Be to, atsakovas pateikė rašytinius įrodymus apie asmeninių pinigų, panaudotų prekėms įsigyti, paėmimą iš sąskaitos (2 t., 88, 89 b. l.).
Teisę į ginčo turtą, kaip įsigytą bendrosios nuosavybės teise, apeliantė grindė ne tik savo darbu. Tiek savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde apeliantė deklaratyviai teigė, kad ji buvo finansiškai pajėgi prisidėti prie ginčo turto (tiek įsigyjant žemės sklypą, tiek statant namą) kūrimo asmeninėmis lėšomis, tačiau tokias aplinkybes patvirtinančių rašytinių įrodymų nepateikė (CPK 178 str.). Nors ji pateikė lenteles, nurodomu laikotarpiu gautų pajamų apskaičiavimą, tačiau nepateikė jokio įrodymo apie konkrečius piniginius įnašus, panaudotus ginčo turtui įsigyti. Byloje nėra ginčo, kad apeliantė gavo pajamas, jos buvo stabilios, tačiau ginčo laikotarpiu ji, kaip nustatyta, įsigijo asmeninės nuosavybės teise nemažos vertės nekilnojamąjį turtą – tris butus, kuriems įsigyti naudojo asmenines lėšas, tačiau kiek lėšų, įsigijus paminėtą turtą, liko, ar šio lėšų likučio pakako investuoti į ginčo turtą, ir kiek konkrečiai jų investavo, apeliantė įrodymų nepateikė (CPK 177, 178 str.).
Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant procesinės teisės normas, jame įvertinti tik atsakovo argumentai ir įrodymai ir t. t. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigoms motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime atskirai neįvardino ir neaptarė dokumento apie 2011 metais Norvegijoje mokėtinus atsakovo mokesčius, šalių susirašinėjimo SMS žinutėmis, dukters 2009 m. balandžio 11 d. siųstą atvirlaiškį tėvams, taip pat kai kurių liudytojų parodymų (apeliantės teigimu, matininko A. A.), nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas ar nepagrįstas. Teismas itin detaliai išnagrinėjo abiejų šalių argumentus, išsamiai išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, įvertino ne tik atsakovo, bet ir apeliantės iniciatyva apklaustus liudytojų parodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė neįrodė nei buvus tarp jos ir atsakovo P. J. susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nei fakto, kad ji prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo savo lėšomis. Liudytojų parodymai iš esmės yra subjektyvūs, šališki, ne tik prieštaringi, bet ir skirtingi, akivaizdžiai palankūs tai šaliai, kurios palaikymu buvo suinteresuoti. Atsakovo kaimynai iš esmės teikė atsakovui palankius parodymus, o apeliantės draugės, šalių dukros parodymai buvo naudingi apeliantei. Teismas analizavo prieštaringus liudytojų parodymus, priešingai nei teigia apeliantė, taip pat ir jos draugės liudytojos I. V. parodymus, tačiau juos vertino kartu su visas kitais faktiniais duomenimis, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos išvados dėl šios bylos įrodinėjimo dalyko yra pagrįstos ir teisėtos.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojos šalių dukters parodymai yra subjektyvūs, nes jos ir tėvo – atsakovo P. J., santykiai pagal bylos duomenis iš esmės yra konfliktiški, todėl nėra pagrindo jais remtis.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą – teismas išvadas daro remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą (CPK 176, 177, 185 str.).
Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad ginčo namo statybos pradžia buvo daug ankstesnė negu nurodyta oficialiuose Nekilnojamojo turto registro dokumentuose. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas nesprendė dėl ginčo turto statybos pradžios momento, o tik aptarė liudytojų parodymus, kad namas buvo pradėtas statyti daug anksčiau nei atsakovas įsigijo žemės sklypą iš savo sesers.
Apeliantė nepagrįstai teigia, kad nei vienai šaliai neįrodžius konkretaus dydžio panaudotų asmeninių lėšų žemės sklypui įsigyti, įnašai laikomi lygiais. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo, turi būti nustatytos bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos CK 474 straipsnyje – įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu. Byloje nustatyta, kad atsakovas už žemės sklypą sumokėjo asmeninėmis lėšomis, apeliantė neįrodė prie žemės sklypo įsigijimo neprisidėjusi pinigais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sklypas negali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu ir dalijamas, nes jis buvo įgytas kaip asmeninė atsakovo nuosavybė.
Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
CPK 322 straipsnio nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujančio asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė tokių faktinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, todėl apeliantės L. J. prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės atsakovui priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Kaip matyti iš teismui pateiktų dokumentų (teisinių paslaugų sutartis, pinigų priėmimo kvitas), atsakovo apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 900 Eur. Šių išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių. Išlaidos priteisiamos iš apeliantės.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės L. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui P. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.