Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2015-11-03 · Civilinė byla Nr. 2A-1914-653/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-03
Bylos Nr.
2A-1914-653/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-35736-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Jelena Šiškina, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Atsakovas
UAB „Tyrana“
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1914-653/2015Proceso Nr.2-68-3-35736-2014-0Procesinio sprendimo kategorija: 121.14 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPREND IMAS2015 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jelenos Šiškinos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos Žukauskienės, Virginijaus Kairevičiaus, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl 2015-01-07 Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Tyrana“ dėl žalos atlyginimo

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, parašydamas priteisti iš atsakovo 22873,90 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų metinių palūkanų.

Ieškinys grindžiamas tuo, kad įvykus eismo įvykiui Vokietijoje, dėl kurio kaltu pripažintas atsakovas, ieškovas pagal Vokietijos teisę išmokėjo draudimą išmoką nukentėjusiajam asmeniui. Šalių sudaryta draudimo sutartimi buvo apdrausta krovininio automobilio priekabos SOMMER valdytojų civilinė atsakomybė. Atsakovo sunkvežimis MERCEDES BENZ, vilkęs priekabą SOMMER, eismo įvykio metu nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. nustato, jog draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos (kai pagal teisės aktus velkamos transporto priemonės vairuotojas nebūtinas) mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 25 p. Remiantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 41 d., priekaba - transporto priemonė, skirta tempti motorine transporto priemone, priekabomis laikomos ir puspriekabės.Kadangi atsakovas transporto priemonės MERCEDES BENZ valdytojų civilinės atsakomybės įstatymų nustatyta tvarka neapdraudė, ieškovas, nukentėjusiajam asmeniui atlyginęs visą eismo įvykių metu jo patirtą žalą, vadovaujantis LR CK 6.1015 str., į atsakovą, kaip į nedrausto sunkvežimio savininką, turi subrogacijos teisę.

Šalies argumentai

Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas būdamas atsakovo civilinės atsakomybės draudiku savanoriškai sumokėjo draudimo išmoką NISSAN automobilio savininkui, todėl ieškovo nurodyta CK 6.1015 nuostata, kurioje yra įtvirtina, kad subrogaciją netaikoma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2015-01-07 Vilniaus apylinkės teismas sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013-10-20 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis „NISSAN" v.n. (duomenys neskelbtini), o eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas vilkiko „MERCEDES BENZ ACTRA" registruoto Lietuvoje, v.n. (duomenys neskelbtini) vilkusio puspriekabę „SOMMER ZP180", v.n. (duomenys neskelbtini) UAB „Tyrana“ vairuotojas A. M.. Eismo įvykio metu Vokietijoje velkama transporto priemonė nebuvo atsikabinusi nuo. Žalą transporto priemonės NISSAN savininkui atlygino ieškovas, išmokėjęs 22 873,90 Lt (6624,74 EUR) draudimo išmoką.

Transporto priemonės (sunkvežimio) MERCEDES BENZ, vilkusio priekabą SOMMER, valdytojo civilinė atsakomybė Lietuvoje nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Puspriekabė „SOMMER ZP180", v.n. BF 527 buvo apdrausta Lietuvoje, ją apdraudė UAB DK „PZU Lietuva“, 2012-11-08 su UAB „Tyrana“ buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. AYAS 01 8520015.

Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinėse teisės sistemose įtvirtinti skirtingi velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės padalijimo principai, kai eismo įvykio metu žala padaroma šių transporto priemonių junginiu. Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir Vokietijos A. T. 2010-10-27 d. sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktą išaiškinimą, sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., neatsižvelgiant į tai, ar eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios, išskyrus atvejus, kai draudėjai yra susitarę kitaip. Pagal Lietuvos Respublikos teisę, eismo įvykio metu velkančios ir velkamos transporto priemonių junginio padarytą žalą, jei eismo įvykio metu abi transporto priemonės liko sukabintos, atlygina velkančios transporto priemonės draudikas. Velkamos transporto priemonės draudikas yra įpareigotas žalą atlyginti tik tuo atveju, jei eismo įvykio metu velkama transporto priemonė atsikabino nuo velkančios transporto priemonės, ir tik velkamos transporto priemonės padarytą žalą.

Teismas darė išvadą, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką ieškovas turėjo atlyginti „NISSAN“ v.n. HOI-PK44 savininkui tik 50 procentų padarytos žalos kaip velkamos transporto priemonės draudikas, t.y. 114363,95 Lt arba 3312,36 Eur (22873,90 Lt x 50 proc.). Vilkiko gi civilinė atsakomybė tinkamai nebuvo apdrausta, todėl UAB DK „PZU Lietuva“ kitoje dalyje (50 proc.) neturėjo teisinio pagrindo atlyginti nukentėjusiajam likusios žalos, šioje dalyje atlygino žalą savo rizika. Pagal nacionalinės teisės teisinį reglamentavimą ieškovas visai neturėjo prievolės atlyginti žalos, nes atsakingas už žalą yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, į.k. 125709291 (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d. 1 p., 5 d. ).

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju subrogacija negalima, nes netaikoma civilinės atsakomybės draudimo atveju. UAB DK „PZU Lietuva“ atliko savo prievolę pagal 2012-11-08 šalių sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį AYAS Nr. 01 8520015 apdraudus puspriekabę „SOMMER ZP180", v.n. BF 527. Įvykus draudiminiam įvykiui Vokietijoje UAB DK „PZU Lietuva“ sumokėjo visą draudimo išmoką transporto priemonės „NISSAN" v.n. HOI-PK44 savininkui, nors turėjo sumokėti tik 50 procentų pagal Vokietijos FR įstatymus, o pagal nacionalinę teisę mokėti neturėjo; pagrindo išreikalauti 22873,90 Lt žalos iš savo draudėjo subrogacijos pagrindu nėra. Subrogacija ir regresas netapačios sąvokos, nes subrogacijos atveju draudikas perima reikalavimo teisę iš draudėjo, turinčio teisę į žalos atlyginimą, ko byloje nekonstatuotina, o regreso atveju-iš kreditoriaus, kuris turi reikalavimo teisę į draudėją, atsakingą už draudžiamąjį įvykį. Kitų teisinių pagrindų ieškiniui tenkinti ieškovas nenurodė, nes neaišku kokiu pagrindu ieškovo būtų reiškiamas ir regresas savo draudėjui- atsakovui UAB „Tyrana“, kuris tam ir draudė savo civilinę atsakomybę pas draudiką UAB DK „PZU Lietuva“, kad įvykus draudiminiam įvykiui už jį draudikas ir sumokėtų, nes šalių santykiai yra sutartiniai (byla dėl sutartinių prievolių). Aplinkybių, nurodytų TPVCAPDĮ 22 str., esant kuriems ieškovas gali susigrąžinti sumokėtą nukentėjusiajam draudimo įmoką, nenustatyta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantas apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad teismas neteisingai nustatė, kad ieškovas neturėjo pareigos išmokėti draudimo išmokos. Tai, kad ieškovas atlygino išmoką, atitiko Vokietijos teisės aktus bei tokiu būdu buvo pasiektas civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslas užtikrinti nukentėjusiosios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą.

Atsakovas neteisėtai naudojo privalomuoju draudimu neapdraustą transporto priemonę. Pagal TPVCAPDĮ 16 str. 5 d. draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį. Nagrinėjamu atveju taikytinos Lietuvos Respublikos teisė, pagal kurią pareiga atlyginti minėto eismo įvykio metu sukeltą žalą tenka atsakovui, ir kuri nenumato solidarios puspriekabės draudiko atsakomybės.

Ieškovo subrogacijos teisė į atsakovą kyla ne kaip į priekabos draudėją, bet kaip į nepadrausto vilkiko savininką.

Taip pat ieškovo reikalavimas tenkintinas ir CK 6.50 str. 3 d.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėjo, kad būtent ieškovas turėjo pareigą įrodyti Vokietijos draudimo išmokų teisinį reglamentavimą kaip faktą, bei suformuluoti ieškinio pagrindą. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šiuo sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinio skundo dalykas susijęs su ginču dėl fakto ar ieškovas pagrįstai pagal Vokietijos įstatymus išmokėjo visą 100 proc. išmoką eismo įvykio Vokietijoje metu nukentėjusiajam asmeniui, taip pat ar ieškovas turi reikalavimo teisę dėl žalos atlyginimo į atsakovą. Ginčo dėl nustatytų faktinių eismo įvykio aplinkybių, kaltės, žalos dydžio tarp šalių nėra, todėl pakartotinai dėl šių aplinkybių nepasisakoma, jos pripažintinos nustatytomis. Taip pat nustatytos ir neginčijamos aplinkybės, jog atsakovo Transporto priemonės (sunkvežimio) MERCEDES BENZ, vilkusio priekabą SOMMER, valdytojo civilinė atsakomybė Lietuvoje nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl puspriekabės „SOMMER ZP180", v.n. BF 527 šalys sudarė transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį.

Formuodamas teismų praktiką dėl taikytinos teisės, kai eismo įvykis įvyksta kitoje nei buvo apdrausta transporto priemonė valstybėje, kasacinis teismas yra nurodęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties pagrindu tarp draudiko bei trečiojo asmens, kuriam buvo padaryta žala, susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai yra deliktinio pobūdžio. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vadovaujantis Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutarties išaiškinimais ir remdamasis Vokietijos Federacinės Respublikos Kelių įstatymo 17 straipsnio 1–4 dalių nuostatomis (b.l. 90), pagal kurias vilkikas ir puspriekabė laikomi viena transporto priemone, ieškovui, apdraudusiam puspriekabės valdytojo civilinę atsakomybę, kilo pareiga atlyginti žalą trečiajam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinėse teisės sistemose įtvirtinti skirtingi velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikų atsakomybės padalijimo principai, kai eismo įvykio metu žala padaroma šių transporto priemonių junginiu. Tačiau teismas nepagrįstai konstatavo, jog sukabintų velkančios ir velkamos transporto priemonių draudikai eismo įvykio metu šių transporto priemonių junginio padarytą žalą atlygina po 50 proc., dėl ko ieškovas turėjo atlyginti „NISSAN" v.n. HOI-PK44 savininkui tik 50 procentų padarytos žalos kaip velkamos transporto priemonės draudikas, t.y. 114363,95 Lt arba 3312,36 Eur. Konstatuodamas šį faktą, teismas vadovavosi Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų nuostatais bei Vokietijos A. T. 2010-10-27 sprendime Nr. IV ZR 279/08 pateiktais išaiškinimais, kurie net nebuvo pateikti į bylą, jais ieškovas taip pat neįrodinėjo savo reikalavimų. Taigi, nėra pagrindo spręsti, jog teismo išvados yra pagrįstos; šiuo atveju nepaneigtas apelianto argumentas, jog minėtoje Vokietijos Aukščiausiojo teismo byloje faktinės aplinkybės skiriasi, dėl ko ši byla negali būti taikytina nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas išaiškino, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas) (t.y. teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu).

Taikytinos Vokietijos teisės turinys buvo nustatytas ne vienoje byloje, kurioje buvo nagrinėjamos panašios aplinkybės (2015-02-25 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-379-658/2015, 2015-06-17 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-712-324/2015; 2015-10-07 Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1716-436/2015). Taigi, atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo aplinkybę apie dalinę ieškovo prievolę atlyginti žalą, į aukščiu nurodytą suformuotą teismų praktiką dėl Vokietijos teisės turinio ginčo atveju, darytina išvada, jog žalos atlyginimas nustatytas Vokietijos Kelių eismo įstatyme (StVG), pagal kurio 7 I pastraipą transporto priemonės valdytojas yra atsakingas, jei eismo įvykis įvyko naudojant transporto priemonę – priekabą ar vilkiką. Jei vilkikas yra su priekaba, abiem junginio dalims taikoma 100 %% prievolė trečiajai šaliai, tai reiškia, kad ieškovas gali pasirinkti vieną junginio dalį iš dviejų, bet 100 %% atsakomybės gali reikalauti tik vieną kartą. Taigi, nukentėjęs asmuo turėjo pasirinkimo teisę kreiptis į ieškovą.

Papildomai šią išvadą patvirtina ieškovo pateiktas apeliacinės instancijos teismui naujas įrodymas – StVD 7 str. nuostatos. Kadangi šis įrodymas tik papildomai patvirtina minėtoje teismų praktikoje konstatuotas aplinkybes, šis įrodymas priimamas.

Taigi, dėl minėtų motyvų konstatuojama, jog šiuo atveju ieškovas pagrįstai išmokėjo 22 873,90 Lt (6624,74 EUR) išmoką pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina faktines bylos aplinkybes, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę. Ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui neprivalomi. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „ Okseta“, bylos Nr. 3K-3-166/2008).

Pareigą atlyginti padarytą žalą įtvirtina CK 6.263 straipsnis, nustatantis kiekvieno asmens pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (1 dalis). Tai, kad ieškovas atlygino žalą, atitinka ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslų- užtikrinti per eismo įvykį nuketėjusiosios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą.

Regresinis ieškovo reikalavimas atsakovei, nepriklausomai nuo ieškinyje nurodyto teisinio pagrindo, faktiškai yra kilęs iš TPVCAPDĮ 4 straipsnio, numatančio transporto priemonės valdytojo pareigą sudaryti draudimo sutartį ir TPVCAPDĮ 16 straipsnio 5 dalies, kuri numato, jog draudimo išmoka dėl velkama transporto priemone padarytos žalos mokama pagal velkančios transporto priemonės draudimo sutartį, kai velkama transporto priemonė eismo įvykio metu buvo sukabinta su velkančia transporto priemone. Analogiškai draudimo išmokos mokėjimo klausimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 25 punkte. Nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta dėl to, kad puspriekabė kliudė kitam automobiliui, kuris buvo sugadintas eismo įvykio metu. Autoįvykio metu puspriekabė nuo vilkiko nebuvo atsikabinusi. Atsakovas neapdraudė vilkiko ir juo naudojosi, todėl pažeidė TPVCAPDĮ nustatytą tvarką nenaudoti tokios transporto priemonės, todėl puspriekabės draudikui nėra pareigos pagal Lietuvos Respublikos teisę atlyginti puspriekabės padarytą žalą. Draudikui ją pagrįstai atlyginus pagal Vokietijos teisę, jis įgijo regreso teisę reikalauti atlyginti žalą iš atsakovės, pažeidusios minėtą įstatyminę pareigą (CK 6.263 str. 2 d., 6.270 str. 3 d., 6.280 str. 1 d., 6.50 str. 3 d.). Dėl minėtų motyvų pirmosios instancijos konstatuota aplinkybė apie šalių sutartinius santykius dėl priekabos draudimo yra teisiškai nereikšmingos ir nepaneigia ieškovo reikalavimo teisės šioje byloje.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė teisės normas bei teismų praktiką, dėl ko padarė neteisingas išvadas.

Dėl išdėstyto, darytina išvada, kad ieškinys įrodytas, todėl turi būti tenkintinas: iš atsakovo UAB „Tyrana“ ieškovo naudai priteistina 6624,74 Eur žalos atlyginimo, 6 procentai metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-10-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str., 6.210 str.). Patenkinus ieškinį, iš naujo paskirstomos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos: iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos 433 Eur (1493 Lt) bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro žyminis mokestis, vertimo išlaidos bei atstovavimo išlaidos (b.l. 4-7, 26, 27). Apeliacinės instancijos teisme apeliantas patyrė šias išlaidas - 149 Eur žyminio mokesčio (b.l. 112) bei 210,54 Eur atstovavimo išlaidų (b.l. 113-114), kurios priteisimos iš atsakovo apelianto naudai. Iš viso iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 793 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Taip pat iš atsakovo valstybės naudai priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., kolegija

nuspre n d ė

2015-01-07 Vilniaus apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Tyrana“ ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 6624,74 Eur žalos atlyginimo, 6 procentus metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-10-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 793 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš atsakovo UAB „Tyrana“ valstybės naudai 4,07 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana ŽukauskienėVirginijus Kairevičius