- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-03-07
- Bylos Nr.
- A-1019-492/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04176-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. spalio 19 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (b. l. 1–2).
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, t. y. iš pareiškėjo buvo atimta galimybė kurti ir palaikyti su jais socialinius santykius. Pasak pareiškėjo, tai sukėlė jam neturtinę žalą (neigiamus dvasinius išgyvenimus). 2016 m. lapkričio 3 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas pateikė teismui papildomus paaiškinimus, nurodydamas konkrečius asmenis, su kuriais jam buvo neleidžiama susirašinėti (b. l. 9, 15). Pareiškėjas paaiškino, kad minėti asmenys buvo Kauno tardymo izoliatoriuje, Marijampolės pataisos namuose ir Alytaus pataisos namuose. Pasak pareiškėjo, su kai kuriais draugais dėl to nutrūko ryšiai. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad su skundais dėl susirašinėjimo keletą kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių, tačiau jokie atsakymai pareiškėjui nebuvo duoti.
3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–31).
4. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas, todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo. Lukiškių TI-K nurodė, kad ginčo laikotarpiu nėra įregistruota pareiškėjo prašymų ar skundų dėl susirašinėjimo teisės įgyvendinimo. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 58–61).
6. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad su atitinkamais asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, jam nebuvo leista susirašinėti.
7. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jų taip pat į bylą nepateikė pareiškėjas, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir minėti laiškai jam buvo grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus draugams į kitas įkalinimo įstaigas ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės į Lukiškių TI-K nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas į bylą pateikė pareiškėjo susirašinėjimo apskaitos kortelės kopiją, kuri patvirtina, kad pareiškėjo susirašinėjimas (tiek išsiunčiant, tiek gaunant laiškus) ginčo laikotarpiu vyko gana intensyviai. Teismas konstatavo, kad iš pateiktų įrodymų negalima įžvelgti susirašinėjimo apribojimų (draudimų).
8. Teismas nenustatė Lukiškių TI-K veiksmų, ribojant pareiškėjo susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, todėl nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Atitinkamai teismas konstatavo, kad nėra visų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti.
III.
9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai (b. l. 67–68).
10. Pareiškėjas nurodo, kad teismas atmetė jo argumentus, motyvuodamas įrodymų trūkumu, tačiau pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, pasak pareiškėjo, tenka atsakovui. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad neturtinės žalos bylose nėra būtina pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias.
Atsiliepimas
11. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 71–75). Atsiliepime Lukiškių TI-K pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, t. y. teisės į susirašinėjimą neužtikrinimo, atlyginimo.
13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
14. Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti grindžia tuo, jog kalint Lukiškių TI-K nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio (toliau – ginčo laikotarpis) jam buvo draudžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais.
15. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.
16. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.
17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Vis dėlto šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis.
18. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad vien tik tam tikrų asmenų vardų ir pavardžių nurodymas nelaikytinas pakankamai detalizuotu reikšmingų aplinkybių nurodymu, lemiančiu atsakovo įrodinėjimo naštą. Pareiškėjas nurodomos situacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nepaaiškino, kada ir kam siuntė laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat nenurodė, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis.
19. Pareiškėjo nurodomi argumentai, susiję su skundų teikimu Lukiškių TI-K direktoriui, yra nepagrįsti bylos duomenimis. Priešingai, byloje esančioje Lukiškių TI-K Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. lapkričio 21 d. pažymoje „Apie M. L.“ nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų, nuteistųjų asmenų prašymų, adresuotų įstaigos direktoriui, registrą, buvo nustatyta, kad nuteistasis M. L., būdamas Lukiškių TI-K, su skundais, prašymais į įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 32).
20. Pažymėtina, kad tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms būtų galima spręsti, ar atsakovą atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir todėl nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.
21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.