- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-29
- Bylos Nr.
- I-9644-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04176-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. L. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 str. įtvirtinta nuteistųjų teisė susirašinėti. Laikotarpiu nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Laisvėje nebuvo asmenų, išskyrus šeimos narius, su kuriais jis galėjo susirašinėti. Teigia, jog buvo pažeistos jo teisės, laisvės, privatumas, atimta galimybė kurti ir palaikyti socialinius santykius su įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis. Lukiškių TI-K, nesudarydamas sąlygų susirašinėti, sukėlė jam nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą. Toks pažeidimas buvo daromas nepertraukiamai iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015-02-26 priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015, kuriame pripažino, kad BVK 99 str. 2 d. tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reglamentavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 str. 2 d. Skundo papildymuose nurodo, kad į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, kadangi jam buvo pasakyta, jog su kitais asmenimis jam susirašinėti yra draudžiama, nors vėlesniame skundo papildyme teigia, kad ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su skundais, tačiau į juos raštiškai nebuvo atsakyta, skundai nebuvo registruojami. Pažymėjo, kad nutrūko socialiniai ryšiai su kai kuriais asmenimis, jis su jais iki šiol negali susisiekti (b. 1. 1–2, 9, 15).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Konstitucijos 22 str. 2 d. įtvirtina asmens teisę į susirašinėjimo neliečiamumą, tačiau ši teisė gali būti ribojama įstatymų nustatytais atvejais. Nuteistųjų teisė siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų yra nustatyta BVK 99 str. Nuteistojo vardu gauti laiškai jam įteikiami arba išsiunčiami ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo laiško gavimo. Pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji. Gaunami arba siunčiami laiškai gali būti tikrinami arba gali būti sustabdytas šių laiškų išsiuntimas ir įteikimas. Nurodo, kad nuteistųjų laiškų išsiuntimo ir gavimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 91–94 p. Mano, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo. Nurodo, kad vadovavosi iki 2015-09-01 galiojusia BVK 99 str. 2 d. Kadangi BVK nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 str. 1 d.), BVK iš esmės laikytinas procesiniu teisės aktu, nenustatančiu jokių materialinių teisės normų, todėl BVK nuostatų taikymo atveju negalima remtis BVK 3 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimą laike. BVK nustato, jog bausmės yra vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 3 str. 1 d.). Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, jog buvo pažeista jo teisė į susirašinėjimą. Ginčui aktualiu laikotarpiu nėra įregistruota pareiškėjo prašymų ar skundų dėl susirašinėjimo teisės įgyvendinimo. Tokiu būdu, pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015-09-01 galiojęs draudimas susirašinėti nuteistiesiems, kurie nėra tarpusavyje giminaičiai, galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes. Teigia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu bei traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita (b. 1. 28–31).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2011-04-15 atvyko į Lukiškių TI-K. 2012-05-31 išvyko į Marijampolės pataisos namus. Laikotarpiu nuo 2011-04-15 iki 2012-05-31 buvo nuolat konvojuojamas (b. l. 32, 33–36). Būdamas Lukiškių TI-K susirašinėjo su kitais asmenimis (b. l. 20–27). Pareiškėjas į sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių, psichologinių problemų nesikreipė (b. l. 41–49).
Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą grindė tuo, kad dėl BVK 99 str. 2 d. taikymo jis negalėjo susirašinėti su draugais, esančiais kitose įkalinimo įstaigose.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 str. prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
BVK 99 str. 2 d. (redakcija, galiojusi iki 2015-09-01) nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015-02-26 nutarimu pripažino, kad BVK 99 str. 2 d., tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 2 d., konstituciniam teisinės valstybės principui. Remiantis Konstitucinio Teismo 2015-02-26 nutarime pateiktu aiškinimu, BVK 99 str. 2 d. nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų. Ši ginčui aktuali teisės nuostata neteko galios 2015-09-01.
Minėta, kad pareiškėjas skunde teigė, jog negalėjo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis, t. y. su T. G., M. B., K. J., D. A.. L. B., R. L., S. Ž.. Su kai kuriais iš jų nutrūko socialiniai ryšiai.
Teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007; LVAT 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 56 str. 4 d.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad su atitinkamais asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, jam nebuvo leista susirašinėti. Byloje nėra įrodymų, jų taip pat į bylą nepateikė pareiškėjas, kad jis būtų siuntęs laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir minėti laiškai jam būtų buvę grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus draugams į kitas įkalinimo įstaigas ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės į Lukiškių TI-K nesikreipė (b. l. 32). Pažymėtina, kad atsakovės atstovas į bylą pateikė pareiškėjo susirašinėjimo apskaitos kortelės kopiją (b. l. 20–27), kurioje tiksliai nurodyta kada ir kam pareiškėjas siuntė laiškus bei iš ko jis pats gavo laiškus. Pateikti rašytiniai duomenys tik patvirtina, kad pareiškėjo susirašinėjimas (tiek išsiunčiant, tiek gaunant laiškus) ginčo laikotarpiu vyko gana intensyviai, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjui buvo žinoma laiškų išsiuntimo tvarka. Iš pateiktų rašytinių įrodymų nėra aišku, kiek ir kokiu mastu bendravimo galimybių pareiškėjas buvo praradęs bei kokia dėl to žala jam kilo. Pateikti rašytiniai įrodymai tik patvirtina apie vykusio susirašinėjimo faktą ir intensyvumą, tačiau juose negalima įžvelgti susirašinėjimo apribojimų (draudimų). Taigi šiuo atveju pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad iki 2015-09-01 galiojęs anksčiau aptartas draudimas galėjo sukelti jam kokias nors neigiamas pasekmes, t. y. žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistųjų susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis galėjo patirti tam tikrą dvasinę skriaudą (LVAT 2015-06-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015). Nagrinėjamoje byloje tokių veiksmų nenustatyta. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo aspektu nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, todėl nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti.
Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.