Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arūno Kisieliaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalyje, ir nuteistas 10 MGL dydžio bauda, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsnio 2 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, P. V. nustatyta galutinė bausmė – 6 MGL (225 Eur) (780 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, nuosprendžiui įsiteisėjus konfiskuoti pinigus – 40 Lt – perduotus saugoti kvitu Nr. 004104 (serija AAC) į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyrių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 2 d., apie 2.30 val., Vilniuje, Gedimino pr. 8, stovėdamas prie Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės tarnybinio automobilio „F. T.“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tiesiogiai, žodine forma pasiūlė ir konkliudentiniais veiksmais, paduodamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patruliui A. B. į rankas sulankstytus popieriaus lapus, į kuriuos buvo įdėtos dvi 20 Lt nominalo kupiūros Nr. AF2931082 ir Nr. AF2433905, sakydamas, kad tai yra civilinės atsakomybės privalomasis draudimas, kurio viduje yra susitarimas, davė mažesnės negu l MGL vertės – 40 Lt – kyšį savo įgaliojimus vykdantiems valstybės tarnautojams – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės vyresniajai patrulei L. M. ir patruliui A. B., siekdamas neteisėto šių valstybės tarnautojų neveikimo vykdant įgaliojimus, t.y. kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ straipsnio 2 dalį, 123 straipsnio 5 dalį, surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2014 m. kovo 2 d., apie 2.30 val. Vilniuje, Gedimino pr., pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nes vairuodamas neapdraustą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu automobilį „VW Sharan“ (Valst. Nr. T12050) nesilaikė kelio ženklo Nr. 301 „Įvažiuoti draudžiama“ su papildoma lentele Nr. 828 „darbo dienomis“ (19-4 h) ir papildoma lentele Nr. 822 „Nedarbo dienomis“ (10-4 h) reikalavimų. Tokiais savo veiksmais P. V. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 227 straipsnio 4 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis P. V. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Nurodo, kad gali kategoriškai teigti, jog policijos pareigūnams per klaidą pateikė automobilio Audi A6 draudimo dokumentus. Pateikti dokumentai buvo jam gražinti ir liko jo automobilyje, kuris po sulaikymo nebuvo apžiūrėtas. Iš rankinės, kurioje buvo kiti dokumentai ir daiktai, taip pat ir klientų sumokėti pinigai už paslaugas, jis ištraukė automobilio VW Sharan draudimo dokumentus. Nepastebėjo, kad tarp sulankstytų į keturias dalis popierių lapų buvo dvi kupiūros po 20 Lt. Nunešė šiuos dokumentus ir pateikė patikrai policijos pareigūnams. Kai paaiškėjo, kad viduje yra pinigų, paprašė juos gražinti.

Taip pat nurodo, kad dvi keleivės V. Ž. ir J. K., kurios nėra jo draugės, ir nėra kaip nors suinteresuotos bylos baigtimi, nurodė, kad jis ištraukė dokumentus iš rankinės, kad sėdėdamas automobilyje jis nedėjo jokių kupiūrų tarp paimtų lapų. Išlipęs iš automobilio nesustodamas priėjo prie policijos pareigūnų automobilio. Eidamas po kišenes nelandžiojo ir nieko neištraukinėjo. Stovėdamas prie policijos pareigūnų automobilio iš kišenių taip pat nieko netraukė (liudytojos nors ir negirdėjo apie ką jis kalbėjo su pareigūnais, tačiau vizualiai visą laiką jį matė). Šios aplinkybės patvirtina jo žodžius, kad jis iš anksto nesiėmė jokių veiksmų kyšiui duoti, o įvyko elementarus nesusipratimas, kurį policijos pareigūnai traktavo (galbūt norėdami pagerinti savo darbo rezultatus, gauti premiją, paskatinimą ir pan.) kaip kyšio davimą. Pasak apelianto, nelogiškai atrodo kyšio davimas ir dėl to, kad jis sustabdymo metu buvo įsitikinęs, kad buvo sustabdytas nepagristai, nes jo supratimu taksi vairuotojai turi teisę pravažiuoti pro nurodytą kelio ženklą su papildomomis lentelėmis, todėl kyšį duoti neturėjo už ką. Atkreipia dėmesį į tai, jog asmuo už jam inkriminuojamą veiką gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tik esant tiesioginei tyčiai.

Pažymi, kad tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė absoliučiai vienodus parodymus. Tačiau teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl antrojo automobilio draudimo dokumentų nebuvimo fakto. Atkreipia dėmesį, kad ši teismo išvada paremta tik dviejų apžiūros protokolų pagrindu, tačiau visiškai neatkreiptas dėmesys į jo ir liudytojų V. Ž., J. K. ir A. B. parodymus, kad po dokumentų patikrinimo prie jo automobilio VW Sharan, netinkamas draudimo dokumentas jam buvo atiduotas. Jis jį padėjo automobilyje ir iš savo rankinės paėmė kito automobilio draudimo dokumentus. Šį faktą patvirtina visi liudytojai. Pažymi, kad po jo sulaikymo buvo apžiūrėtas tik policijos pareigūnų automobilis ir atlikta asmens krata, t.y. dokumentai ir kiti daiktai, kurie buvo jo rankinėje, tuo tarpu jo automobilis apžiūrėtas nebuvo. Iš to seka dvi išvados: pirma - jo rankinėje negalėjo būti nurodytos civilinės atsakomybės sutarties AYASO 18959514; antra - automobilio Audi A6 draudimo dokumentai nebuvo rasti, nes policijos pareigūnai jo automobilio neapžiūrinėjo.

Pasak apelianto, teismas taip pat padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra pagrindo netikėti policijos pareigūnų A. B. ir L. M. duotiems parodymams, nes jie yra nuoseklūs, tuo tarpu liudytojų V. Ž., J. K. parodymai pripažinti nenuosekliais, nors jų parodymuose taip pat yra daug netikslumų ir prieštaravimų. Pažymi, kad iš liudytojų parodymų analizės matyti, jog tokie pat vienų liudytojų prieštaravimai ir „netikslumai“ vertinami kritiškai, o kitų liudytojų parodymai pripažįstami nuosekliais.

Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal BK 227 straipsnį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens teisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus (1 dalis), arba siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus (2 dalis). Tas, kas padarė šio straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus veiksmus, pasiūlęs, pažadėjęs ar susitaręs duoti arba davęs mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį, padarė baudžiamąjį nusižengimą. Papirkimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, taigi įstatymas šios veikos baigtumą sieja su momentu, kai atlikta bent viena iš minėtų alternatyvių veikų: kyšio davimas, jo pasiūlymas, susitarimas ar pažadėjimas jį duoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274/2007, 2K-53/2008, 2K-105/2014 ir kt.). Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo duodamo kyšio nepriima dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo papirkėjo valios, papirkėjo veika taip pat kvalifikuojama kaip baigtas nusikaltimas. Be to, pasiūlymo ir pažadėjimo duoti kyšį baigtumas nepriklauso nuo paperkamo asmens reakcijos į tai, jo sutikimo ar nesutikimo priimti kyšį, papirkėjo tikslų suvokimo lygio, ar papirktas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo jau yra atlikęs pageidaujamus veiksmus, ar dar ne. Baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiklą vykdant įgaliojimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-181/2008).

Apylinkės teismas, pripažindamas P. V. kaltu pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, rėmėsi byloje surinktais duomenimis, kurie buvo ištirti teisiamojo posėdžio metu: policijos pareigūnų A. B. ir L. M. nuosekliais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, kuriuos iš dalies patvirtino liudytojų V. Ž. ir J. K. parodymai, apžiūrų protokolais (b. l. 6–8, 26-27), daiktų apžiūros ir poėmio protokolu (b. l. 31), akistatų protokolais (b.l. 46-49, 50-53) bei kitais įrodymais.

Nors nuteistasis P. V. savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nepripažino, neigė bandęs papirkti ir taip padaręs nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, tokia nuteistojo versija yra gynybinė, pateikta tik siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu neįtikinama nuteistojo versija, kad policijos pareigūnams iš pradžių P. V. pateikė “Audi A6” draudimo dokumentus ir tai, kad nežinojo, jog tarp pakartotinai policijai pateiktų draudimo dokumentų yra dvi kupiūros po dvidešimt litų.

Nors P. V. tvirtina, kad turėjo dviejų transporto priemonių draudimo dokumentus, ši nuteistojo versija, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepasitvirtino kitais byloje ištirtais įrodymai. Nors, pasak apelianto, aplinkybę, kad policijos pareigūno grąžintus neva “Audi A6” automobilio draudimo dokumentus jis padėjo automobilyje (tikslios vietos nenurodo) patvirtina liudyjojų V. Ž. ir J. K. parodymai, tačiau liudytoja V. Ž. parodė, kad dokumentus policijos pareigūnai “atrodo” gražino ir “atrodo”, kad P. V. iš rankinės pasiėmė kitus dokumentus. Tuo tarpu, liudytoja J. K. parodė, kad draudimo dokumentus policijos pareigūnai išsinešė kartu su kitais dokumentais, o kitus draudimo dokumentus P. V. išėmė iš daiktadėžės. Taigi, šių liudytojų parodymai minėtos apelianto aplinkybės nepatvirtina. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus įvertino kaip iš dalies prieštaringus bei neinformatyvius dėl esminės kaltinimo dalies. Pažymėtina ir tai, kad minėtos liudytojos, nuteistojo gynėjo iniciatyva, buvo apklaustos tik po beveik trijų mėnesių po įvykio (2014-05-22).

Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog jis tikslo duoti pinigus neturėjo. Ši nuteistojo versija paneigta byloje ištirtais įrodymais. Pažymėtina, jog policijos pareigūnai įvykio dieną vykdė savo tiesiogines darbo funkcijas, duomenų, jog A. B. ir L. M. pažįsta P. V., turi kokį nors asmeninį suinteresuotumą apkaltinti jį nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismo manymu, nėra pagrindo netikėti aiškiais, nuosekliais ir logiškais policijos pareigūnų parodymais apie įvykio aplinkybes, juo labiau, kad šiuos parodymus patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai, t.y. automobilio apžiūros protokolas, iš dalies paties nuteistojo bei liudytojų parodymai. Apeliaciniame skunde nuteistojo nurodyti policijos pareigūnų parodymų prieštarvaimai nėra esminiai ir nepaneigia P. V. kaltės.

Nuteistasis apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas remėsi prieštaringais apžiūrų protokolų duomenimis, kadangi tiek automobilio apžiūros protokole, tiek V. P. daikų apžiūros ir poėmio protokole nurodyta, kad atlikus apžiūrą paimta PZU civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis AYAS 018959514, tuo tarpu, pasak apelianto, tas pats dokumentas negalėjo būti paimtas iš dviejų skirtingų vietų. Tačiau, kolegija pažymi, kad iš 2014-03-02 daiktų apžiūros protokolo (b. l. 31) matyti, kad po įvykio fiksavimo buvo apžiūrėti ir P. V. grąžinti daiktai, tarp jų ir nurodyta draudimo sutartis AYAS 018959514. Ši draudimo sutartis kartu su kitais draudimo dokumentais vėliau paties P. V. buvo pateikti teismui (b. l. 124-129). Iš to darytina išvada, kad surašius automobilio apžiūros protokolą, minėti draudimo dokumentai, kartu su kitais daikų apžiūros ir poėmio protokole nurodytais daiktais, po įvykio buvo grąžinti P. V.. Jokių pažeidimų ar prieštaravimų apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia.

Atsižvelgus į anksčiau paminėtas aplinkybes darytina išvada, kad nuteistojo P. V. apeliacinio skundo argumentai, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, prieštarauja byloje esantiems įrodymams, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.