Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aloyzo Kruopio (pranešėjo ir pirmininko), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą ir nuteistas devynerių metų laisvės atėmimo bausme. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš V. Š. I. M. (I. M.) priteista 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. Š. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 2926,58 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. Š. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. gegužės 16 d., apie 23.20 val., lauke, prie namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), laiptinės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su I. M. metu, turėdamas tikslą jį nužudyti, tyčia sudavė metaliniu strypu I. M. ne mažiau 25 smūgių į galvą, veidą, kaklą, krūtinę, ranką, petį, padarydamas pastarajam 4 durtines žaizdas krūtinės ląstoje, 6 durtines žaizdas dešiniame dilbyje, 1 durtinę žaizdą dešinio peties srityje, 5 durtines žaizdas kakle, 1 durtinę žaizdą lūpų srityje, 5 durtines žaizdas veide, 2 durtines žaizdas galvos plaukuotoje dalyje, dėl ko nukentėjusysis I. M. dešinio smilkinio srityje esančių trijų žaizdų projekcijoje patyrė atvirą skeveldrinį dešinio smilkinkaulio lūžį, sukėlusį sunkų sveikatos sutrikdymą, ir tokiu būdu V. Š. pasikėsino nužudyti I. M., tačiau savo veiksmų nebaigė dėl veiksmų nepriklausančių nuo jo valios, nes buvo įsitikinęs, kad I. M. nužudė ir pasišalino iš įvykio vietos, tačiau I. M. buvo laiku suteikta medicininė pagalba.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 1 dalies taikymo

4.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados dėl V. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Nuteistojo V. Š. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apygardos teismo išvadų ir negali būti pagrindu pakeisti skundžiamą nuosprendį.

5 Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis V. Š. pasikėsino nužudyti I. M. pagrįsta byloje ištirtų įrodymų visuma – nukentėjusiojo I. M., liudytojų V. M., E. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros, daiktų apžiūros protokolais, specialistų išvadomis.

5.1. Nuteistasis V. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam I. M., tačiau tvirtino, kad tai padarė spontaniškai, nenorėdamas jo nužudyti. Tikslo nužudyti nukentėjusįjį neturėjo, nebent tai būtų įvykę netyčia. Jis neatsimena visų detalių kas tuo metu vyko, nes jis nesuvokė ką darė (t. 1, b.l. 174-176, 200-201, t. 2, b.l. 139-142).

5.2. Nukentėjusysis I. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam ruošiantis eiti namo, tai yra būnant prie laiptinės po stogeliu, V. Š. jam pasakė, kad šis pavogė jo šeimą ir dabar mirs. Nematė iš kur V. Š. išsitraukė strypą, bet su juo jį puolė. Tada jie nukrito į kiemo vidurį. Nukritus V. Š. iš viršaus jam daug kartų smūgiavo metaliniu strypu į galvą ir į rankas, tiksliau į viršutinę kūno dalį. Jis rankomis bandė užsidengti, tačiau nuo visų smūgių užsidengti nepavyko. Kiek smūgių sudavė nežino, bet jų buvo daug. Netrukus metaliniu strypu V. Š. jam įdūrė į galvą, jis jautė labai stiprų smūgį. Tada jam pavyko atimti strypą iš V. Š. ir šis nueidamas pasakė kažką panašaus į tai, kad tu išeini ir liepė V. M. ateiti pasiimti savo mylimąjį (t. 2, b.l. 142-145). Savo parodymus nukentėjusysis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 62-67).

5.3. Tokias nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoja V. M.. Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja V. M. parodė, kad ji buvo namuose, penktame aukšte, o jos vyras I. M. su V. Š. buvo lauke prie jų namo laiptinės. Ji viską stebėjo pro buto langą. Jos vyrui nuėjus po laiptinės stogeliu, pasigirdo smūgiai. Ji matė, kad jos vyras yra kruvinas, kad V. Š. jį badė iš viršaus. Girdėjo kaip nueidamas V. Š. pasakė, kad ji gali pasiimti savo mylimąjį (t. 2, b.l. 147-149). Nurodytas aplinkybes liudytoja V. M. taip pat patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Parodymų patikrinimo vietoje liudytoja taip pat nurodė, kad V. Š. nueidamas pasakė, kad „nu viskas tavęs daugiau nebėra“ (t. 1, b.l. 122-128).

5.4. Tai, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo I. M. ir liudytojos V. M. parodymais patvirtina ir liudytojo E. P. parodymai, kuris teigė, kad po tiriamo įvykio jis sulaikė V. Š., kuris paklausė ar nukentėjusysis liko gyvas ir pasakė, kad tikisi, jog jis numirs. Sulaikius V. Š. buvo agresyvus (t. 1, b.l. 143-144) bei liudytojos L. S. parodymai, kuri teigė, kad ji matė, jog nukentėjusiajam įvykio metu nuteistasis sudavė daug smūgių (t. 2, b.l. 146). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti tokiais pirmiau aptartais nukentėjusiojo I. M. bei liudytojų V. M., E. P. ir L. S. duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai E. P. ir L. S. yra suinteresuoti apkalbėti V. Š. ar kad jie duodami pirmiau aptartus parodymus galėtų meluoti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir minėtų liudytojų parodymais, nes jie atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus.

5.5. Nukentėjusiojo I. M. ir liudytojų V. M. bei L. S. parodymus apie nuteistojo V. Š. panaudoto smurto apimtį ir nukentėjusiajam padarytus sužalojimus patvirtina ir specialisto išvadoje Nr. G 8612203/2016 (01) pateiktos išvados, kuriose konstatuota, kad I. M. 2016 m. gegužės 16 d. buvo padarytos dvi durtinės žaizdos galvos plaukuotoje dalyje, penkios veide, viena lūpų srityje, penkios kakle, viena dešinio peties srityje, viena dešiniame žaste, šešios dešiniame dilbyje, keturios krūtinės lastoje. Dešiniojo smilkinio srityje esančių trijų žaizdų projekcijoje nustatytas atviras skeveldrinis dešinio smilkinkaulio lūžis. I. M. sužalojimai padaryti 25 poveikiais, duriančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu. Visi kūno sužalojimai galėjo būti padaryti maždaug vienu metu, tai yra greitai vienas po kito. Trys durtinės žaizdos, esančios dešinio smilkinio srityje, kurių kanalų eigoje buvo nustatytas atviras skeveldrinis dešinio smilkinkaulio lūžis, tiek kartu, tiek atskirai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Visos likusios durtinės žaizdos yra paviršinės, jos tiek kartu, tiek atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b.l. 84-92). Tai, kad nukentėjusysis I. M. buvo žalojamas duriančių savybių turinčiu daiktu patvirtina 2016 m. gegužės 17 d. daiktų, dokumentų pateikimo protokole nurodyti duomenys, kad Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiasis patrulis R. J. pateikė 2016 m. gegužės 16 d. netoli Sodų g. 5 namo Elektrėnuose rastą metalinį strypą (t. 1, b.l. 20-23). Iš apžiūros protokolo matyti, kad metalinis strypas yra 25 cm ilgio, užaštrinto galo, ilgis 3 cm, skersmuo 8 mm, paviršius aprūdijęs, strypo paviršiuje vietomis matosi tamsios spalvos dėmės (t. 1, b.l. 24-26).

5.6. Pasikėsinimas nužudyti galimas esant tik tiesioginei tyčiai. Tokia tyčia yra tada, kai kaltininkas sąmoningai veikia ar neveikia, suvokdamas, kad jo veika atims kito žmogaus gyvybę, tokių padarinių nori ir to siekia. Tokia kaltė nustatoma atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nužudymo įrankius ir būdą, žaizdų ir kitų sužalojimų skaičių, pobūdį, išsidėstymą gyvybiškai svarbių žmogaus organų atžvilgiu, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius nusikaltimo metu, prieš jį ir po jo.

5.7. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir išsamiai argumentavo, kodėl apelianto veiksmai vertinami kaip padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuojami kaip pasikėsinimas nužudyti kitą žmogų. Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad nuteistojo V. Š. veiksmai, tai yra kad jis būdamas neblaivus - 2016 m. gegužės 16 d., 00.14 val. nustatytas 1,81 promilių girtumas (t. 2, b.l. 41), metaliniu strypu, kurio galas yra užaštrintas (t. 1, b.l. 24-25), taikydamasis į gyvybiškai svarbias nukentėjusiojo kūno vietas - suduodamas 25 smūgius į galvos, kaklo, krūtinės vietas, leido teismui padaryti išvadą, kad V. Š. suvokė, jog savo veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir to norėjo, apie tai įvykio vietoje pasakydamas ne tik nukentėjusiajam ir liudytojai, bet ir jį sulaikiusiems policijos pareigūnams, tai yra V. Š. nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nukentėjusysis nemirė tik todėl, kad V. Š. atlikęs smurtinius veiksmus I. M. atžvilgiu ir būdamas įsitikinęs, kad jį nužudė iš įvykio vietos pasišalino, o nukentėjusiajam laiku buvo suteikta medicininė pagalba. Kadangi nukentėjusiajam gyvybė nebuvo atimta dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių, nors jis ir padarė viską, kad kiltų BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, jo veika atitinka pasikėsinimo nužudyti kitą žmogų požymius. Taigi, atsižvelgiant į byloje pirmosios instancijos teismo nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius V. Š. padarytos nusikalstamos veikos požymius, nuteistojo V. Š. neteisėtus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, tai yra kad V. Š. pasikėsino tyčia nužudyti I. M..

5.8. Apelianto teiginys, kad jis neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal realiai kilusius padarinius – kaip sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismo išvados apie nuteistojo tiesioginę tyčią atimti gyvybę yra pagrįstos išsamiai išnagrinėtomis bylos aplinkybėmis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad motyvas ir tikslas nėra nužudymo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, būtinieji požymiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2012). Todėl vien tai, kad V. Š. teigimu jis neturėjo motyvo ir tikslo nužudyti I. M., neturi įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama nustatyti ar nuteistasis V. Š. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo psichikos sutrikimu ir ar galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, taip pat ar nuteistasis V. Š. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri galėjo turėti įtakos jo sąmonei ir veiklai, paskyrė ambulatorinę kompleksinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 79TPK-12/2017 pateiktose išvadose konstatuota, kad nuteistasis V. Š. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, dėl psichikos būklės jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Nuteistasis V. Š. ekspertizės atlikimo metu lėtiniu psichikos sutrikimu neserga ir nėra laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jam nustatytas emociškai nestabilaus, impulsyvaus tipo asmenybės sutrikimas, dėl kurio jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad remiantis turimais duomenimis, V. Š. byloje nagrinėjamo įvykio metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje ar kitoje emocinėje būsenoje, kuri turėjo esminės įtakos jo sąmonei ir veiklai (t. 3, b.l. 57-65). Įvertinus ekspertų pateiktas išvadas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad V. Š. smurtinius veiksmus nukentėjusiojo I. M. atžvilgiu panaudojo staiga labai susijaudinęs (būdamas fiziologinio afekto būsenos) ar kad nusikalstamos veikos padarymo metu nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti.

Dėl V. Š. paskirtos bausmės

7. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė ir prašo paskirti švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad V. Š. parenkant bausmės rūšį bei nustatant jos dydį būtų neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

7.1. Apygardos teismas V. Š. už pasikėsinimą padaryti BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskyrė devynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad V. Š. veikdamas tiesiogine tyčia pasikėsino nužudyti I. M.. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė ir į nusikalstamos veikos stadiją, tai yra, kad nusikalstamos veikos nebaigė, tai yra kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Tinkamai laikydamasis bausmės individualizavimo principo, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į jo asmenybę apibūdinančius bylos duomenis (anksčiau teistas už nužudymą; nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, atsižvelgdamas į tai pirmosios instancijos teismas V. Š. pripažino recidyvistu (t. 2, b.l. 49-50), baustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 54-55), Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįrašytas (t. 2, b.l. 57-58). Pirmosios instancijos teismas V. Š. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), taip pat tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

7.2. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas nuosprendyje išdėstė bei įvertino visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos manymu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, į nuteistąjį teigiamai bei neigiamai charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, apygardos teismo skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. Š. paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, nėra aiškiai per per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl V. Š. paskirtos bausmės yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo jos keisti.

8. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje tinkamai išspręsti ir žalos atlyginimo klausimai. Apygardos teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų (BPK 109, 113, 115 straipsniai; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis). Nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis yra pagrįstas bylos duomenimis, neturtinės žalos dydis adekvatus nuteistojo padarytai tyčiniai nusikalstamai veikai, dėl kurios nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, neprieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijams, iš esmės atitinka suformuotą teismų praktiką ir nėra akivaizdžiai per didelis.

9. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą atmesti.