Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. V. P. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-31-308/2013 pagal ieškovo A. V. P. ieškinį atsakovams A. V., P. V., Vilniaus m 36-ajam notarų biuro notarei J. D., tretiesiems asmenims Varėnos raj. 1-ajam notarų biurui, VĮ Registrų centras Alytaus filialui dėl pirkimo-pardavimo sutarties, testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, nuosavybės teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti negaliojančiu M. P. 2006-02-27 sudarytą testamentą, reg. Nr. 5816. Testamentas ginčijamas CK 1.89 straipsnio pagrindu, kaip neatitinkantis M. P. tikrosios valios. Apeliantui buvo žinoma, kad tikroji žmonos valia buvo savo turtą palikti ne tik A. V., bet ir kitiems asmenims, o taip pat ir apeliantui. M. P. žadėjo dalį turto - gyvenamą namo dalį ir ūkinius pastatus (duomenys neskelbtini), kai kuriuos žemės ir miško sklypus palikti apeliantui. Testamentas naikintinas ir CK 1.91 straipsnio pagrindu – dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, realus grasinimo ir dėl susidėjusių sunkių aplinkybių šeimoje. Teigia, kad M. P. ginčo testamentą sudarė ne laisva valia, o paveikta atsakovų ir jų sūnaus antstolio R. V., kurie ekonominio spaudimo būdu, šeimoje susidarius sunkioms aplinkybėms, nurodydami apie gresiantį išieškojimą, turto areštą, tokiu būdu įkalbėjo bemokslę, silpnos sveikatos, neįgalią M. P. surašyti tokio turinio testamentą.

2. Teismas nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo dėl ½ dalies gyvenamojo namo su naujai pastatytomis verandomis pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Gyvenamojo namo dalis iš esmės buvo pagerinta, padarytas kapitalinis remontas, pastatyti priestatai. M. P. vardu registruota gyvenamojo namo dalis yra sukurta apelianto ir P., gyvenant santuokoje, bendromis jų lėšomis. M. P. buvo neįgali, II grupės invalidė, ir ilgus metus niekur nedirbo, ją kaip sutuoktinę išlaikė apeliantas. Apeliantas nepateikė statybinių medžiagų įsigijimo dokumentų, nes jie nėra išlikę, o išlikusiųjų negalėjo paimti iš gyvenamojo namo, nes atsakovai apelianto į namą neįleidžia. Pati M. P. niekada neginčijo, kad turtą valdė bendrai, visada buvo laikoma, kad tai abiejų sutuoktinių užgyventas turtas, todėl sodyboje buvo atliekami ir statybos darbai, statomi nauji pastatai ne tik M. P. bet ir apelianto vardu (ūkinis pastatas), tokiu būdu pripažįstant, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė.

3. Nesutinka su iš apelianto atsakovams priteistomis bylinėjimosi išlaidomis. Šiuo metu apelianto turtinė padėtis yra itin bloga, byloje apeliantui suteikta 100 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba, be to, dalis ieškinio reikalavimų teismo sprendimu tenkinta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo. Ieškovas pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu byla nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Teisėjų kolegija netenkina ieškovo prašymų apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes apeliantas nenurodė svarių argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad tik žodinio proceso tvarka galima nustatyti šios bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar nustatė ir tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, nesugebėtų atskleisti ginčo esmės ir priimti teisingą sprendimą.

Dėl naujų įrodymų prijungimo. Lietuvos Respublikos CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatyme nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir tuo pačiu užtikrinti galimybę užkirsti kelią proceso šalims piktnaudžiauti procesu, tai skatina greitesnį bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje.

Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad daugumą prašomų įrodymų ieškovas A. V. P. jau buvo pateikęs byloje, o kiti nėra susiję su ginčo dalyku. Pagal šios bylos duomenis ieškovui pirmosios instancijos teisme buvo sudarytos visos galimybės teikti įrodymus, todėl šiuos naujus įrodymus atsisakytina priimti, išskyrus 2013-09-23 apeliantui išduotą Nuosavybės teisės liudijimą.

Dėl kitų apelianto prašymų. Teisėjų kolegija netenkina kitų apelianto prašymų – išsiaiškinti, kur iš BUAB „SNORAS“ dingo M. P. indėliai 20900,00 Lt sumai, kas ir kada juos nuėmė pinigus, apklausti pataisos namų darbuotojus apie notaro R. M. atvykimą į pataisos namus, išreikalauti iš Kauno apygardos prokuratūros skundą (registracijos Nr. P-6173), kadangi šie prašymai nėra pagrįsti, neturi tiesioginės įtakos ginčo išsprendimui ir pateikiami pavėluotai, t.y. jie galėjo būti pareikšti bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme.

Apeliantas skundžia sprendimo dalį dėl atmestų jo reikalavimų. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dėl šių netenkintų ieškinio reikalavimų – pripažinti negaliojančiu M. P. 2006-02-27 sudarytą testamentą panaikinti 2010-12-28 paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą ir registro įrašus, dėl dalies turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei priteistų bylinėjimosi išlaidų, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad testamentas, kaip vienašalis sandoris, išreiškia testatoriaus valią ir turi atitikti sandoriams keliamus reikalavimus dėl testatoriaus veiksnumo, jo valios tikrumo, turinio teisėtumo, testamento formos. Testamentas, kaip sandoris, gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu nėra bent vieno sandorio elemento. Testatorius turi turėti visišką veiksnumą testamento sudarymo momentu. Net tuo atveju, kai testatorius pripažįstamas neveiksniu po testamento sudarymo, tai neturi įtakos testamento galiai. Niekas negali versti asmenį sudaryti testamentą kieno nors naudai. Įstatymas nedraudžia asmenims prašyti, kad testatorius sudarytų testamentą. Tuo atveju, kai testamentas sudarytas kam nors paprašius, bet laisva testatoriaus valia, be prievartos ir apgaulės, tai nedaro savaime testamento negaliojančiu.

Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 str. 2 d.). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams ir specialieji – paveldėjimo teisės normų nustatyti reikalavimai. Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Ginčijant testamentą, galima remtis visais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 str. 2 d.).

M. P. mirė (duomenys neskelbtini). (T.1, b.l. 25; T.2, b.l. 46 antra pusė). Palikėja M. P. mirė būdama santuokoje su ieškovu A. V. P. (T.1, b.l. 24; T.2, b.l. 56). Byloje nustatyta, kad testatorė M. P. 2006 m. vasario 27 d. sudarė testamentą, pagal kurį visą jai mirties dieną priklausantį turtą paliko atsakovei A. V. (T.1, b.l. 26). Duomenų apie kitus palikėjos sudarytus testamentus Testamentų registre 2010-03-18 nebuvo įregistruota (T.2, b.l. 48). Ieškovas 2010-04-28 pateikė notarų biurui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (T.2, b.l. 54). Atsakovei A. V. 2010-12-28 buvo išduotas paveldėjimo pagal testamentą liudijimas (T.2, b.l. 78-79).

Vienašalio sandorio (testamento) pripažinimo negaliojančiu teisiniu pagrindu ieškinyje buvo nurodytos kelios teisės normos – CK 1.89, 1.90 ir 1.90 straipsniai. Ieškovas siekė nuginčyti testamentą teigdamas, kad testamentas neatitiko tikrosios testatoriaus valios, nes palikėja niekada nebuvo kalbėjusi apie tai, kad turtą paliks ne savo sutuoktiniui, o kitiems asmenims. Ieškovas taip pat teigė, kad dėl savo sveikatos būklės, susiklosčiusių aplinkybių, daromos atsakovų įtakos, palikėja galėjo būti suklaidinta.

Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t.y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai.

Dėl testamento ginčijimo CK 1.89 straipsnio pagrindu. CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu.

Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012). Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010; 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2012; kt.).

Taigi asmeniui, šiuo pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos, piktnaudžiavimo alkoholiu ar toksinėmis medžiagomis. Ieškovas ieškinyje nurodė, jog testatorė M. P. negalėjo suprasti savo veiksmų dėl blogos sveikatos ir piktnaudžiavimo alkoholiu. Iš Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centro 2013-01-23 rašto Nr. S-108 nustatyta, kad M. P. Varėnos PSC gydytojo psichiatro ir priklausomybių ligų kabinetų įskaitose nebuvo įrašyta (T.2, b.l. 24). Byloje esančiuose išrašuose iš medicininių dokumentų (T.1, b.l. 20-23), bei prie bylos prijungtoje M. P. sveikatos istorijoje nėra jokių įrašų, kurie leistų teigti, kad testamento sudarymo metu, t.y. 2006 m. vasario 27 d. Byloje apklausti liudytojai B. M., G. K., V. K., A. L. taip pat patvirtino, kad M. P. sveikatos problemų neturėjo, alkoholiu nepiktnaudžiavo (T.2, b.l. 109-111).

Dėl valios trūkumų. Sandorių, turinčių valios trūkumų, kategorijai yra priskiriami ir CK 1.90 bei 1.91 straipsniuose išvardinti atvejai. Vienašalio sandorio (testamento) ginčijamas šiuo teisiniu pagrindu, teigiant apie sandorio sudarymo metu buvusią situaciją, suformavusią netinkamą testatoriaus valią ar veiksmų nekontroliavimą, yra galimas tik pagal paties sandorį sudariusio fizinio asmens, o ne pagal kitų kurių nors asmenų ieškinį (CK 1.90 str. 1 d., 1.91 str. 1 d.). Mirus testatoriui, jo valia pagal šias teisės normą negali paneigiama, nebent vėliau nustatyta tvarka byloje buvo įrodyti šie pagrindai – apgaulė, piktavališkas susitarimas, ekonominis spaudimas ar realus grasinimas, susidėjusios sunkios aplinkybės būtų įrodytos. Byloje nei pačios testatorės suklydimas, nei atsakovės ar trečiųjų asmenų apgaulė, ar, juo labiau, prievarta nebuvo įrodyta (CK 178 str.). Pažymėtina, kad vien tik ieškovo teiginiai, kad M. P. jam nesakė, kad nesakė apie testamento sudarymą, neleidžia kitiems asmenims nuginčyti jos testamento ir kartu aiškiai nepakanka testatorės buvusiai valiai paneigti. Tai, kad M. P. ieškovą lankė įkalinimo įstaigoje, neįrodo jos valios dėl paveldimo turto. Juolab, kad iš byloje esančio Varėnos rajono apylinkės prokuratūros 2010-11-04 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 55-2-00016-10 nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausta notarė D. K. patvirtino, jo atvykusi į notarų biurą palikėja M. P. aiškiai išreiškė savo valią visą turtą palikti A. V., palikėjai buvo išaiškinta teisė į privalomąją palikimo dalį, kitos testamento sudarymo pasekmės (T.1, b.l. 87-88). Iš šio nutarimo matyti, kad Lietuvos Teismo ekspertizės centro specialisto 2010-07-29 išvadoje nustatyta, kad ginčijamą testamentą pasirašė pati testatorė M. P.. Todėl bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę visų šios bylos faktinių aplinkybių kontekste įvertino teisingai, nepažeidė nei CK 1.5 straipsnio nuostatų, nei įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklių.

Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t.y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami šios kategorijos bylas, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai. Ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimus, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2011).

Įvertinus byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus, bei tas aplinkybes, kad atsakovė buvo ne svetimas velionei asmuo, darytina išvada, jog sudarytas testamentas, kuriuo ji visą turtą paliko atsakovei A. V., atitiko testatorės M. P. tikrąją valią, ir neprieštarauja CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Be to, byloje nėra duomenų, kad notarė D. K., tvirtindama testamentą, neatliko LR Notariato įstatymo 30 ir 31 straipsniuose nustatytų veiksmų ir nenustatė tikrosios testatorės valios. Apeliantas nepateikė duomenų, sudarančių teisinį pagrindą tenkinti apeliacinį skundą. Vien tos aplinkybės, kad apeliantas mano turintys teisę paveldėti testatorės turtą, yra testatorės sutuoktinis, savaime nesuteikia jam jokių teisinių privilegijų, nes testatorė, sudarydama 2006-02-27 testamentą, nebuvo pripažinta neveiksnia, neturėjo psichikos sutrikimų, jos valia buvo tikra ir laisva, testamento turinys teisėtas ir testamento forma atitinka imperatyvius įstatymų reikalavimus ir tai nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad testatoriaus valia, kad ir kokia ji būtų nepalanki įstatyminiams įpėdiniams, ją privalu gerbti, kaip ir apskritai asmens – testatoriaus – atminimą. Šios valios nuginčijimui turi būti nustatyti egzistavę pakankamai akivaizdūs tokios valios nebuvimo įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2007), o testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tokių įrodymų nėra, suklydimo, apgaulės ar privartos nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

Nepripažinus negaliojančiu M. P. sudaryto testamento, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir ieškovo reikalavimo dėl atsakovei A. V. 2010 m. gruodžio 28 d. išduoto paveldėjimo pagal testamentą liudijimo bei įrašų viešajame registre panaikinimo.

Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino jo reikalavimo dėl gyvenamojo namo dalies su šuliniu ir ūkinio pastato dalies pripažinimo asmenine nuosavybe, nes šie ginčo pastatai buvo iš esmės pagerinti. Teismas ginčijamu sprendimu pripažino, kad ūkinis pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), užstatytas plotas 115 kv.m, esantis (duomenys neskelbtini). buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir pripažinęs 2007 m. gegužės 25 d. sudarytą sandorį iš dalies negaliojančiu, kartu pripažino apeliantui nuosavybės teise į ½ dalį šio pastato. Byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog visas pastatas jam turėtų priklausyti asmeninės nuosavybės teise (CPK 178 str.).

Apeliaciniame skunde A. V. P. teigia, kad gyvenamojo namo dalis, kurią M. P. padovanojo P. B. buvo iš esmės pagerinta, todėl turėtų būti pripažinta bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, t. y. asmeninis sutuoktinio turtas pagerinamas iš esmės; pagerinamas santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-126/2006; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2008). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, galima būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įtvirtintų teisiškai reikšmingų faktų visumą. Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, privalo įrodyti šiuo atveju ieškovas, reikalaujantis M. P. asmeninį turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe (CPK 178 str.).

Byloje nustatyta, kad P. B. 1986-12-26 padovanojo M. B. ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 84 kv.m, esančio (duomenys neskelbtini). (T.1, b.l. 36). Ieškovas įrodinėja, kad, gyvenant santuokoje, nekilnojamasis turtas buvo gerinamas, remontuojamas, keičiamos komunikacijos, šildymo sistema ir kt. Byloje nustatyta, kad sutuoktiniai gyvendami santuokoje pasistatė dvi verandas 1aIž (6,09 kv.m) ir 2aIž (11,30 kv.m) (T.1, b.l. 11-19, 37; T.2, b.l. 72), dėl ko padidėjo namo plotas. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovas nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl padarytų pagerinimų įtakos turto vertei ir ar tie pagerinimai buvo esminiai. Ir nors atsakovas teigia, kad namas iš esmės buvo pagerintas, tačiau iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad namo fizinis nusidėvėjimas 65 procentai.

CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą. Nagrinėjamos bylos atveju svarbu nustatyti, ar apeliantas įrodė aplinkybę, kad M. P. asmeninės nuosavybės teise turimas ginčo turtas santuokos metu buvo pagerintas iš esmės. Bylos nagrinėjimo metu ieškovui pateikiant tik žodinius paaiškinimus dėl turto pagerinimo ir prisidėjimo prie pagerinimo darbų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo įnašas, pagerinant turtą nėra esminis ir nėra pagrindo šį turtą pripažinti sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.90 str.).

Iš paveldėjimo pagal testamentą liudijimo matyti, kad A. V. paveldėjo dalį gyvenamojo namo (T.2, b.l. 78-79) ir jai nuosavybės teise priklauso 6087/6290 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas 94,35 kv.m, esančio (duomenys neskelbtini). (T.1, b.l. 40-42). 203/6290 dalys šio namo remiantis apylinkės seniūno pažymėjimu ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą registruota M. P. vardu. Ieškovas teismui pateikė nuosavybės teisės liudijimą, iš kurio matyti, kad jam nuosavybės teise priklauso ½ dalis (t.y. 203/3145 dalys) šio santuokoje su M. P. įgyto turto (T.3, b.l. 101-104).

Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje nenustatyta teisiškai reikšmingų faktų visumos, leidžiančios atsakovo asmeninę nuosavybę pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.90 str.). Nors ieškovas nurodo, kad prisidėjo prie turto pagerinimo, tačiau pažymėtina, kad ir pats ieškovas gyveno ir naudojosi santuokos metu atliktais turto pagerinimais. Be to, byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad nekilnojamasis turtas, kurį ieškovas prašė pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, buvo pagerintas iš esmės.

Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti skundžiamą apeliacine tvarka teismo sprendimą, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Apeliantas mano, kad iš jo nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme. Patenkinęs ieškinį iš dalies, teismas iš apelianto atsakovei A. V. priteisė 1000,00 advokato atstovavimo išlaidų, su kuriomis apeliantas nesutinka. Apeliaciniame skunde teigiama, kad jo turtinė padėtis yra itin bloga ir jam teikiama 100 procentų apmokama antrinė teisinė pagalba, be to, ieškinys iš dalies patenkintas, todėl nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas atsakovei. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad atsakovė už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme yra sumokėjusi 1500,00 Lt (T.1, b.l. 179-180). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, trukmę, specialių žinių poreikį, į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) patvirtintais maksimaliais dydžiais sumažino priteistiną sumą iki 1000,00 Lt. Įvertinus visas aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad CPK numatyti atleidimo nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei pagrindai nėra pagrindas atleisti pralaimėjusią šalį nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas (CPK 93 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovai prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė teismui įrodymų apie patirtas išlaidas, todėl šis prašymas netenkintinas (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1, 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Varėnos rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.