- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-05
- Bylos Nr.
- 2A-91-324/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-21-3-02400-2010-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Aušra Baubienė, Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- D. F., R. R.
- Atsakovas
- A. F., E. N. F., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Jurgita Spaičienė, Kristina Gontienė
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Arūno Rudzinsko,
dalyvaujant ieškovui D. F., ieškovų atstovei advokatei Kristinai Gontienei, atsakovams A. F., E. N. F., jų atstovei advokatei Jurgitai Spaičienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų R. R. ir D. F. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-124-800/2011 pagal R. R. ir D. F. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. F., E. N. F. dėl žemės pardavimo sandorio ir aktų pripažinimo iš dalies negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais Kauno apskrities valdytojo 1995 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 68 dėl leidimo A. F. pirkti asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini), Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6389 dalį dėl A. F. asmeninio ūkio žemės dalies (0,3417 ha) (duomenys neskelbtini) patvirtinimo A. F., Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 05-6582 dalį leisti pirkti A. F. asmeninio ūkio žemės dalį (0,3417 ha) (duomenys neskelbtini) patvirtinimo A. F., Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 02-05-5572 dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo Kauno r., dėl 0,3417 ha žemės sklypo pardavimo A. F., 2002 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės pardavimo sutarties ir 2002 m. lapkričio 18 d. perdavimo akto dalį dėl 0,3417 ha žemės (duomenys neskelbtini) pardavimo atsakovui A. F., Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. 02-05-2827 dalį dėl žemės sklypo kadastro duomenų patikslinimo ir padalinimo, susijusią su žemės sklypu Nr. 774-1 (0,3417 ha), taikyti restituciją ir grąžinti valstybei valdymui 0,3417 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Nurodė, kad ieškovų senelis S. L. iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 20,26 ha žemės (duomenys neskelbtini) 1991 m. lapkričio 4 d. ieškovų senelė O. L. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl nuo šios datos žemė (duomenys neskelbtini) nebuvo laisva valstybinio žemės fondo žemė, kol nebuvo išspręstas minėtas prašymas. Žemė buvo grąžinama dalimis, tačiau iki šiol dalis žemės negrąžinta. 2010 m. rugsėjo 15 d. gavę atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. S6-433, ieškovai sužinojo, kad dalis jų pageidautinos grąžinti natūra žemės (duomenys neskelbtini) buvo parduota atsakovui A. F. pagal Kauno apskrities valdytojo 2002 m. spalio 10 d. įsakymą Nr. 02-05-5572 ir 2002 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės pardavimo sutartį Nr. 13810. Minėtame įsakyme nurodytas pardavimo pagrindas – Domeikavos apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. I-32 dėl žemės privatizavimo, kurio Kauno rajono žemėtvarkos skyrius negali pateikti ir kuris pripažintas netinkamu privatizavimui. Ginčo žemės pardavimas (duomenys neskelbtini) A. F. pažeidė Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje numatytą eiliškumą, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 5 d. įsakymas dėl leidimo pirkti 0,30 ha žemės sklypą A. F. negali būti laikomas teisėtu privatizavimo dokumentu, nes nebuvo Domeikavos apylinkės Tarybos sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę A. F., nėra duomenų, kad būtų buvęs priimtas Kauno rajono valdybos motyvuotas potvarkis dėl leidimo A. F. pirkti ginčo žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ginčo žemė nebuvo laisva. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6389 dalis dėl A. F. asmeninio ūkio žemės dalies (0,3417 ha) (duomenys neskelbtini) patvirtinimo A. F. neteisėta, nes įsakyme nurodyta pavardė (F.) nesutampa su atsakovo pavarde (F.), iki 1993 m. gruodžio 1 d. nebuvo pateiktas prašymas dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, nebuvo parengtas suteikiamo žemės sklypo ribų planas ir eksplikacijos, paženklinimo aktas, suvestinis žemės sklypo asmeniniam ūkiui planas, žemės sklypų asmeniniam ūkiui žiniaraštis. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakyme dėl leidimo pirkti žemę vėlgi nurodyta pavardė (F.) nesutampa su atsakovo pavarde (F.). Iki ginčijamo akto nebuvo priimtas Kauno rajono valdybos potvarkis dėl leidimo parduoti ginčo žemės sklypą (LR Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 patvirtintos tvarkos 2.10 punktas), ginčijama įsakymo dalis pažeidė LR Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 patvirtintos tvarkos 2.2.5 punktą, numačiusį, kad žemė neparduodama, jeigu ji nėra suformuotame laisvoje valstybinio fondo žemėje. Ginčo žeme atsakovai nenaudojo. Ginčo žemės sklypas buvo įgytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, todėl valstybinės žemės pirkimo pardavimo sandoris pripažintinas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnis) ir taikytina restitucija.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Konstatavo, kad pagal iki 1997 m. liepos 23 d. galiojusią Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatą pirmąja eile žemės ūkio paskirties žemę įsigyti galėjo asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui, antrąja eile – kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra, o vėliau asmenys, susigrąžinantys žemę natūra (ketvirtos eilės pretendentai (1, 2, 4 punktai), ir tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad pirmąja eile žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra. Sprendė, kad 1994 m. kovo 30 d. išrašas iš Domeikavos apylinkės Tarybos 32 sesijos 1 šaukimo patvirtina žemės asmeniniam ūkiui suteikimo faktą, suteiktos žemės paskirtį, dydį ir atitinka LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos reikalavimus, LR Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatas, LR Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.21 punktą. Nurodė, kad aptariamo žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti asmeninio ūkio žemės skyrimą neteisėtu dėl to, jog konkretus žemės sklypas nebuvo pažymėtas natūroje. Pažymėjo, kad vien tokio pobūdžio žemės suteikimas ir naudojimas sudarė įstatyminį pagrindą žemę priskirti prie valstybės išperkamos žemės ir eliminavo galimybę žemės ūkio paskirties žemę grąžinti piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus posėdžio apylinkių tarybų sprendimams patikrinti ir nustatyti, ar sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus 2004 m. rugsėjo 6 d. protokole buvo svarstoma 1993 m. gruodžio 30 d. Domeikavos apylinkės Tarybos sesijos išrašas, o atsakovui asmeninio ūkio žemės plotas paskirtas 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės 1 šaukimo 32 sesijos metu. Atsakovo A. F. pavardės su raide „S“ nurodymą vertino kaip rašymo klaidą. Išnagrinėjęs ieškovų pateiktus dokumentus, išklausęs šalių ir liudytojų paaiškinimus, padarė išvadą, kad atsakovai žemės sklypu asmeniniam ūkiui naudojosi nuo 1989 m. Liudytojos R. J. parodymus vertino kritiškai, motyvuodamas tuo, kad liudytoja negalėjo tiksliai nurodyti, kur yra ginčo sklypas, kokios jo ribos, kaip jis buvo naudojamas. Manė, jog praleistas ieškinio senaties terminas ginčyti Domeikavos tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimą, kurio pagrindu Kauno apskrities valdytojo 1995 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 68 atsakovui A. F. leista pirkti asmeninio ūkio žemę, Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 05-6401 dėl A. F. asmeninio ūkio žemės dalies (0,3417 ha), Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 05-6582 dalį, kuria A. F. leista pirkti asmeninio ūkio žemės dalį (0,3417 ha), nes 2007 m. rugpjūčio 31 d. ieškovams buvo pranešta, jog jiems grąžintina žemė užimta asmeninio ūkio sklypų žeme. Sprendė, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo kai kurių dokumentų neišlikimas ar nepateikimas, žemės suteikimas nuomos pagrindais bei vėlesni apylinkių tarybų aktai negali būti pagrindu nepripažinti naudojimosi asmeninio ūkio žemės teisėtumo, nes iki 2004 m. gruodžio 31 d. asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamo asmeninio ūkio žemės plotą tvirtino apskrities viršininkas, atsižvelgdamas į faktinę padėtį ir norminių aktų reikalavimus. Nustatęs, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė naudojimui suteikta teisėtai ir pagrįstai, konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti po to priimtų aktų ir sudarytų sutarčių dėl tos žemės perleidimo atsakovų nuosavybėn, nes jie gali būti naikinami tik pripažinus, kad ginčijama asmeninio ūkio žeme kaimo gyventojas (atsakovas) naudojasi neteisėtai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstai atmestas ieškovų argumentas, kad 1991 m. lapkričio 4 d. O. L. padavus prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę (duomenys neskelbtini), atsakovui – žemės reformos vykdytojui – tapo žinoma, kad yra pretendentų atkurti nuosavybės teises į šią žemę natūra ir nuo šios datos ji nebuvo laisva valstybinio žemės fondo žemė, kol neišspręstas ieškovų, kaip pretendentų atkurti nuosavybės teises, prašymas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad po prašymo grąžinti žemę padavimo, ši žemė negali būti laikoma laisva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2009, 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-837/2003, 2004 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2004, 2005 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2005, kt.). Teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, ir Žemės reformos įstatyme pirmenybė suteikiama nuosavybės teisės atkūrimui natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2011).
Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad natūra grąžintina žemė galėjo būti laikoma laisva žeme, pažeidė 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygų“ 4 straipsnį, numačiusį, kad laisva valstybinio žemės fondo žeme laikomi tie toje vietovėje esantys žemės plotai, kurių nepretenduoja susigrąžinti nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kuriuos galima parduoti privatinėn nuosavybėn pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija Nr. I-229). Analogiška nuostata numatyta 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (1 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 4 straipsnio 4 dalis), taip pat šio įstatymo 2002 m. redakcijoje.
Remiantis Domeikavos tarybos 1994 m. kovo 30 d. protokolu, kuriame nėra pažymėta apie žemės skyrimą A. F., išrašu, kurio originalo nėra, kuriame nėra nurodyta ginčo žemės sklypo skyrimas A. F. ir kuris pripažintas netinkamu privatizavimui, nepagrįstai spręsta, kad žemės sklypas A. F. suteiktas įstatymų nustatyta tvarka.
Šalies argumentai
Nevertinta, kad A. F. nebuvo pateikęs prašymo dėl asmeninio ūkio žemės (duomenys neskelbtini) suteikimo. Šis prašymas turėjo būti pateiktas agrarinės reformos tarnybai iki 1993 m. gruodžio 1 d. kartu su dokumentais, patvirtinančiais teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui, pažymomis apie turimą žemę, turėjo būti suformuota žemės tvarkymo byla (LR Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimas Nr. 816). Ginčo žemė nebuvo nei pamatuota, nei suformuota A. F.
Nepagrįstai nurodyta, kad 1994 m. kovo 30 d. išrašas iš Domeikavos apylinkės tarybos 32 sesijos 1 šaukimo patvirtina žemės asmeniniam ūkiui suteikimo faktą. Kauno apskrities archyvo duomenys, Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus atsakymai, A. F. žemės tvarkymo bylos duomenys patvirtina, kad Tarybos sprendimu A. F. nebuvo skirta asmeninio ūkio žemė (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities archyvo 2011 m. balandžio 15 d. raštas Nr. (10.6)V10-1158 (t. 2, b. l. 101) patvirtina, kad archyve saugomuose 1993-1994 m. Domeikavos apylinkės tarybos protokoluose nėra sprendimo dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo A. F. Kauno apskrities archyvo 2011 m. balandžio 19 d. rašte Nr. (10.6)V10-1209 nurodyta, kad negalima pateikti Kauno rajono Domeikavos apylinkės tarybos 1993 m. gruodžio 30 d. protokolo, nes nurodyta data sesijos dokumentų iš viso nėra. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2011 m. gegužės 19 d. raštu patvirtino, kad nėra 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės asmeninio ūkio naudojimo sklypų sąrašo originalo. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus komisijos 2004 m. rugsėjo 6 d. posėdyje nuspręsta, kad Domeikavos apylinkės Tarybos sprendimai (su taisytu, ranka prirašytu sąrašu, kuris neaišku kam priklauso) netinkami privatizavimui (t.1, b. l. 148).
Žemesnės instancijos teismas
Sprendžiant dėl 2002 m. įvykdyto valstybinės žemės pardavimo sandorio teisėtumo, neteisingai vadovautasi ne žemės pardavimo metu (2002 m.) galiojusia Žemės reformos įstatymo redakcija, bet senesne 1991 m. liepos 25 d. įstatymo redakcija. Pagal 2002 m. galiojusio Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintą eiliškumą, pirmiausia žemė grąžinama natūra, o tik paskutinėje eilėje parduodama, jeigu nėra pretendentų atkurti nuosavybės teises. Be to, pagal 2002 m. galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 15 straipsnio 8 dalį, asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis piliečiams, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat piliečiams, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. 1997-2004 metais nebuvo numatyta galimybė apskrities viršininkui patvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą. Ginčijamos 2002 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės pardavimo sutarties sudarymo pagrindu nurodytas Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 02-05-5572, o ne tarybos sprendimas.
Nevertinta, kad Kauno raj. žemėtvarkos skyriaus komisijos 2004 m. rugsėjo 6 d. posėdžio protokole nurodoma apie taisytus, ranka rašytus sąrašus, netinkamus privatizavimui, o protokolo išvadoje kalbama apie Domeikavos apylinkės Tarybos sprendimų (ne tik 1993 m. gruodžio 30 d., bet ir kitų išrašų) netinkamumą privatizavimui. Be to, atsakovas Kauno rajono žemėtvarkos skyrius savo atsiliepime ir paaiškinimuose nurodė, kad atsakovui žemė skirta nesančiu 1993 m. gruodžio 30 d. tarybos sprendimu.
Neatsižvelgta, kad Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 02-05-12189 patvirtintame sąraše asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimas Domeikavos apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma arba jeigu sprendime klaidingai nurodyta pavardė, vardas ar žemės plotas, nėra A. F. pavardės (t. 2, b. l. 107-124).
Nepagrįstai nurodyta, jog tai, kad nebuvo tvarkoma asmeninio ūkio žemės apskaita nustatyta tvarka, neparengti žemės sklypo asmeniniam ūkiui paženklinimo aktai, žemės sklypo planai bei žemės naudmenų eksplikacijos, suvestiniai žemės sklypų asmeniniam ūkiui planai, nėra pagrindas pripažinti, jog asmeninio ūkio žemė atsakovams suteikta pažeidžiant LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu patvirtintą Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką bei LR Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintą Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarką.
Nemotyvuotai atmestas reikalavimas panaikinti Kauno apskrities valdytojo 1995 m. birželio 5 d. įsakymo dėl leidimo pirkti žemę dalį. Šis įsakymas neteisėtas, nes nebuvo tarybos sprendimo skirti šią žemę atsakovui, nesuformuotas konkretus sklypas. Pagal LR Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo 2.10 punktą, leidimus pirkti asmeninio ūkio žemę duoda rajonų valdybos, potvarkiais patvirtindamas asmenų, kuriems parduodama asmeninio ūkio žemė, sąrašus, parduodamos žemės plotus ir žemės kainą. Nėra duomenų, kad būtų buvęs priimtas Kauno rajono valdybos motyvuotas potvarkis dėl leidimo A. F. pirkti ginčo žemės sklypą. Be to, negalėjo būti leidžiama parduoti žemę, kuri nebuvo laisva (LR Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 tvarkos 2.2.5 papunktis).
Išvada, kad (duomenys neskelbtini) nėra kitų F., prieštarauja Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymui Nr.02-05-12189, kuriuo patvirtinto sąrašo asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimas (duomenys neskelbtini) apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma arba jeigu sprendime klaidingai nurodyta pavardė, vardas, ar žemės plotas, eilutėje Nr. 842 nurodyta Z. F. su s raide (t. 2, b. l. 124), tuo tarpu atsakovo A. F. sąraše nėra.
Nepagrįstai nurodyta, kad 1995 m. liepos 3 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartimi Nr. AP-P-52/95-0648 A. F. buvo parduota asmeninio ūkio žemė, bet sutartis neįsigaliojo, nes nebuvo įregistruota. Iš A. F. žemės tvarkymo bylos matyti, kad 1995 m. liepos 3 d. sutartimi A. F. buvo parduotas kitas 6370 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuris yra namų valdos žemė, vėliau padalinta į 2 sklypus – 0,1343 ha (1343 kv. m) žemės sklypą, kurį A. F. 1998 m. kovo 12 d. pardavė trečiajam asmeniui A. G. (t. l, b. l. 146), ir 0,5027 ha (5027 kv. m) žemės sklypą (t. l, b. l. 144). Šioje byloje ginčijamas kito žemės sklypo (0,34 ha iš 0,48 ha žemės sklypo) (duomenys neskelbtini) pardavimas pagal 2002 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartį ir Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymą.
Nepagrįstai nustatyta, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė suteikta naudojimui teisėtai ir pagrįstai. Nemotyvuota, kodėl atmesti reikalavimai panaikinti Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 02-05-5572 dalį dėl asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo Kauno raj., dėl 0,3417 ha žemės pardavimo A. F. ir 2002 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės pardavimo sutartį dėl ginčo žemės neteisėto perleidimo atsakovų nuosavybėn. Nevertinti įrodymai, kad nenaudodamas grąžintinos žemės, bet ją dviem etapais privatizuodamas (0,637 ha ir 0,48 ha), A. F. iš karto jos dalis perduodavo tretiesiems asmenims gyvenamųjų namų statybai (0,1343 ha ir 0,14 ha).
Tinkamai neįvertinus ieškovų pateiktų įrodymų, padaryta nepagrįsta išvada, kad F. nuo 1989 m. naudojo ginčo žemę. Teismo nurodytos nuotraukos, 1992 m. balandžio 2 d. UAB „Sodyba“ nuomojamos žemės/sąvartyno rekultivacijos išlaidos negali patvirtinti A. F. asmeninio ūkio žemės sklypo naudojimo nuo 1989 metų. Oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovai F. nenaudojo ginčo žemės sklypo: (duomenys neskelbtini) ūkinėse knygose nėra įrašų, kad A. F. 1990-1996 m. naudojo asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) (t. l, b. 1. 142-143), Kauno apskrities archyvo 1986-1990 m. piliečių ūkių sąraše A. F. neįrašytas (t. 2, b. l. 103). Aplinkybę, kad atsakovai ir vėliau nenaudojo, netvarkė ginčo žemės, patvirtina antstolio 2011 m. sausio 20 d. faktinių aplinkybių protokolas (t. l , b. l. 190-193), UAB „Komprojektas“ eksperto 2011 m. balandžio 18 d. raštas (t. 2, b. l. 127-130), kuriame užfiksuota, kad ginčo sklype nematyti ūkinės veiklos, sklypas apaugęs brūzgynais, krūmais. Minėtą aplinkybę patvirtino ir liudytoja R. J., buvusi MIS ūkio darbuotoja, gyvenusi (duomenys neskelbtini) nuo gimimo.
Nemotyvuotas teiginys, kad žemę naudojo abu atsakovai, t. y. ir E. N. F. Neatsižvelgta, kad atsakovė E. N. F. 2011 m. birželio 29 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad ant žemės užgriuvę žolės, plotas nebuvo prižiūrimas. Neatsižvelgta į liudytojos R. J. parodymus, kad ji toje vietoje ganė karves, ieškovas D. F. kartais šienaudavo žolę (t. 2, b. l. 176-177), archyvo duomenis, nėra įrašo apie A. F. asmeninio ūkio žemę bei jos naudojimą (duomenys neskelbtini).
Nevertinta, kad asmeninio ūkio žemės skyrimą vykdė tik apylinkių tarybos, o ne MIS direkcija ar kitos institucijos.
Nepagrįstai spręsta, kad praleistas senaties terminas ginčyti Domeikavos apylinkės tarybos 1994 m. kovo 30 d. sprendimą. Nesantis sprendimas dėl žemės skyrimo negali būti ginčo objektas, todėl ieškovai nereiškė reikalavimo dėl jo panaikinimo ir senaties terminas nėra praleistas. Be to, ginčo žemė A. F. parduota 2002 m. lapkričio 15 d. valstybine žemės pardavimo sutartimi, kurios pagrindas – ginčijamas Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymas Nr. 02-05-5572, todėl ginčo žemės pardavimo sandoris negalioja, nuginčijus tik šią sutartį ir įsakymą. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. ir 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymai bei Kauno apskrities valdytojo administracijos 1995 m. birželio 5 d. įsakymas net nėra nurodyti ginčijamoje 2002 m. lapkričio 15 d. valstybinės žemės pardavimo sutartyje.
Neįrodyta, kad apie Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 05-6401 ir 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr.05-6582 ieškovai būtų sužinoję anksčiau negu 2010 m. rugsėjo 15 d., kai gavo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. rugsėjo 13 d. raštą Nr. S6-433 su priedais.
Neatsižvelgta, jog ieškovai neturėjo pagrindo manyti, kad jų teisės pažeistos, nes žemė jiems po truputį buvo grąžinama (2011 m. kovo 10 d., 2011 m. birželio 29 d. ieškovams buvo grąžinta dalis žemės). Ieškovai turėjo teisėtus lūkesčius, kad žemė jiems bus grąžinta įstatymų nustatyta tvarka. 2004-2010 m. Kauno apskrities viršininko sprendimuose dėl dalies žemės (duomenys neskelbtini) grąžinimo ieškovams nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią žemę bus atkurtos vėliau (t. l, b. l. 30-38). Esant pakankamai painiai situacijai (Kauno raj. žemėtvarkos skyrius pateikė ne tą Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymą), prieštaringai žemės reformos vykdytojo pozicijai (atsakovo atstovas 2011 m. birželio 29 d. posėdyje negalėjo nurodyti žemės A. F. pardavimo pagrindo (t. 2 b. l. 176)), paaiškėjus, kad nėra dokumentų originalų, neteisinga teigti, kad ieškovai galėjo anksčiau sužinoti apie teisių pažeidimą. Tik 2010 m. rugsėjo mėn. gavę dokumentus, ieškovai galėjo sužinoti apie pažeistas teises ir nedelsdami kreipėsi į teismą, nepraleisdami įstatymų numatytų terminų.
Nepagrįstai nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. S6-2443 ieškovai buvo informuoti apie užimtą žemę (t. 2 b. l. 38). Minėtame rašte yra tik bendro pobūdžio, netiksli informacija apie atkūrimo eigą, jame nenurodyta apie įvykdytą žemės pardavimo A. F. sandorį, nepridėti dokumentai, aktai.
Neteisinga išvada, kad nagrinėjant 2009 m. rugpjūčio 3 d. iškeltą K. B. bylą Nr. 2-89-540/2010, ieškovai pakartotinai sužinojo apie A. F. asmeninio ūkio žemės naudojimą, tačiau iš karto bylos neiškėlė, tai padarė, tik įsiteisėjus Kauno rajono apylinkės teismo sprendimui. K. B. byloje buvo nagrinėjamas kito žemės sklypo teisėtumas.
Neatsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. Kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-655/2004, 2008 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-55/2008, 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2009, 2001 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001). Šiuo atveju ginčo žemė atsakovui nebuvo suteikta teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir jis negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001, 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999 ir kt.). Nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006, neatsižvelgta, kad atsakovai F. nėra sąžiningi įgijėjai, jie žinojo, kad ginčo žemė yra grąžintina ieškovams. Be to, tik tinkamai pamatuota ir išskirta žemė iki ieškovų prašymo pateikimo datos laikytina teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada tokių asmenų teisės turi būti ginamos prieš pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007).
Neatsižvelgta į Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1012-555/2010 išaiškinimus (nors byla buvo prijungta prie nagrinėjamos bylos). Šioje byloje teismas, esant panašioms asmeninio ūkio žemės suteikimo aplinkybėms (nebuvo prašymo dėl žemės suteikimo, nebuvo pamatuotas ir suformuotas sklypas, nebuvo tarybos sprendimo skirti žemę), patenkino ieškovų (pretendentų) ieškinį, nurodęs, kad žemė nėra laisva ir ji grąžintina pretendentams.
Nepagrįstai remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2010, nes bylos aplinkybės yra skirtingos. Minimoje byloje buvo Tarybos sprendimai skirti asmeninio ūkio žemės sklypus atsakovams, be to, atsakovai asmeninio ūkio žemės sklypus visą laiką naudojo.
Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai prašo sprendimo nekeisti.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad net ir esant pretendentų prašymams atkurti nuosavybės teises 1991 m., „žemė galėjo būti suteikiama asmeniniam ūkiui, bet tik naudotis, siekiant, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų tinkamai naudojama pagal ūkinę paskirtį“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2009). Teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos nr. A7-132-2001, nr. A6-l 132-2003, nr. A4364-2004, nr. A7-525-2005, kt.) laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemė, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra.
Atsakovai A. F. ir E. N. F. teigia, kad apeliaciniame skunde nurodoma ne ginčijamų aktų priėmimo, o vėlesniu laikotarpiu aktuali teismų praktika (2009-2011 m. bylos). Nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios asmeninio ūkio žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn nustatymas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Bet kokiu atveju ginčo žemė tapo laisva po to, kai D. F. įgaliotas jo tėvas L. F. 2001 m. birželio 6 d. kreipėsi su prašymu kompensacijai litais už žemę gauti. 1995-1996 m. priimtų ginčijamų aktų patvirtinti naudojimo teisėtumą laikotarpiu žemės reformos vykdytojas vadovavosi iki 1997 m. galiojusiomis teisės aktų redakcijomis, suteikusiomis prioritetą asmeninio ūkio žemės turėtojams, o ne pretendentams atkurti nuosavybės teises natūra. Žemės pirkimo sutarčių sudarymo momentu galiojo pretendento prašymas dėl kompensavimo litais, todėl leidimo pirkti ir pirkimo procedūra nebuvo pažeista. Įrodyta, kad žemė, A. F. skirta kaip asmeninio ūkio, buvo atmatuota, pateikti sklypo planai. 1994 m. kovo 30 d. išrašas egzistavo, tačiau yra nerastas arba neišlikęs, todėl negalima teigti, kad sąraše (sąrašo kopijoje) esantiems asmenims žemė asmeniniam ūkiui buvo skirta nepagrįstai. Nė viename teisės akte, reglamentavusiame žemės santykius, nebuvo įtvirtinta nuostata, jog žemė asmeniniam ūkiui negali būti suteikiama toje žemėje, dėl kurios grąžinimo natūra gautas pretendento prašymas. Apeliantai neginčija aplinkybės, kad A. F. turėjo teisę prašyti asmeninio ūkio žemės. 1993 m. balandžio 15 d. žemėtvarkos tarnybos pranešimas apie A. F. teisę į asmeninio ūkio žemę reiškia, kad prašymas buvo pateiktas anksčiau, t. y. iki 1993 m. gruodžio 1 d. LR Vyriausybės atstovo Kauno regione 1994 m. gruodžio 8 d. atsakymas taip pat įrodo, kad prašymas dėl žemės skyrimo asmeniniam ūkiui buvo pateiktas. Apylinkės tarybos sprendimas taip pat priimtas teisės aktų nustatytais terminais, t.y. 1994 m. kovo 30 d. Pagal planus galima nustatyti, kad ginčijamas 0,3417 ha sklypas yra toje pačioje teritorijoje, kurioje buvo pagal antrinio žemės naudojimo teisės aktą suteikta žemė. Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugsėjo 6 d. posėdžio protokole nurodyta, kad buvo svarstytas 1993 m. gruodžio 30 d., o ne 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sesijos sprendimas. A. F. žemės sklypas nuo gatvės pusės užsodintas kaukazinėmis slyvomis nuo triukšmo ir dulkių. 1987 m. A. F. pradėjus dirbti ir 1989 m. atsikėlus į vietovę, buvusi pieninės teritorija jau buvo jomis apsodinta. A. F. taip pat pasodino kaukazinių slyvų ir kitų augalų. A. F. ginčo sklype yra pasistatęs šiltnamį, daug metų jame buvo daržas ir žalios žolės plotas, tolimiausiame nuo kelio plote – sodas. Šalia ginčo sklypo yra elektros pastotė, nuo jos nutiesti aukštos įtampos laidai, todėl šiame sklype negalima ne tik statyba, bet ir žemės ūkio veikla. Kai A. F. asmeninės nuosavybės teise priklausanti žemė planuose buvo pažymėta kaip asmeninio ūkio žemė (1994 m., 1999 m., 2004 m., 2007 m.), apeliantai negalėjo teisėtai tikėtis, kad žemė, kuri yra buvusioje O. L. žemėje, bus be ginčo jiems grąžinta. Nenukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, nes joje ne kartą yra konstatuota, kad turto grąžinimas natūra yra tik vienas nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Žemė asmeniniam ūkiui buvo skirta ne bendruose plotuose, o prie buvusios pieninės pastatų aplink esančiame žemės, kurį A. F. nuomojosi iš MIS bandomojo ūkio nuo 1989 m., plote. A. F. asmeniniam ūkiui paskirtas 1,12 ha žemės sklypas buvo suskaidytas į 0,3 ha ir 0,82 ha, tačiau, neįvykus pardavimo procedūrai, perdalintas į 0,48 ha žemės ūkio ir 0,64 ha namų valdą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinusi, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnis).
Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar atsakovo A. F. įsigytas 0,3417 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje nr. 52/53900 pažymėtas kadastro numeriu 5217/0010:302, buvo pagrįstai išpirktas iš ieškovų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.
Nesutiktina su apeliantų argumentu, jog nuo 1991 metų lapkričio 4 d., ginčo sklypo savininkei padavus prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra iki tol, kol šis prašymas neišspręstas, žemė nėra laisva valstybinio žemės fondo žemė.
Žemės asmeniniam ūkiui suteikimas prasidėjo Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. liepos 26 d. priėmus nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Tik 1994 m. liepos 12 d. įstatymu Nr. I-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ buvo nutrauktas žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui pagal nurodytą Aukščiausiosios Tarybos nutarimą. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas prasidėjo nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas, tiek nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra sudėtinės žemės reformos dalys. Pagal iki 1997 m. liepos 23 d. galiojusią Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmąja eile žemės ūkio paskirties žemę įsigyti galėjo asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui, ir tik antrąja eile – kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra, o kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra, nurodyti kaip ketvirtos eilės pretendentai (1, 2, 4 punktai). Tik nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojusioje Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies redakcijoje nustatyta, kad pirmąja eile žemė, miškas ir vandens telkiniai sugrąžinami savininkams natūra. Taigi, nurodytuose teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. Žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama atsižvelgiant tik į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus. Tokios kitiems asmenims asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir netgi įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatos, galiojusios tuo metu, kai O. L. 1991 m. lapkričio 4 d. pateikė prašymą dėl išlikusio nekilnojamojo turto – žemės ūkio paskirties žemės – sugrąžinimo, nebuvo kliūtis suteikti žemę kitiems asmenims asmeniniam ūkiui. Be to, pagal galiojusius įstatymus, esant asmenų, turėjusių teisę gauti asmeninio ūkio žemės, jai natūra netgi negalėjo būti atkuriama nuosavybės teisė į turėtą nuosavybę – žemės ūkio paskirties žemę. Tam, kad žemė būtų priskirta prie valstybės išperkamos žemės, galiojančiame įstatyme nustatytas reikalavimas, kad žemė būtų pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, ir tai nesiejama su būtinumu naudojamą žemę išpirkti (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Vien tokio pobūdžio žemės suteikimas ir naudojimas sudaro įstatyminį pagrindą žemę priskirti prie valstybės išperkamos bei eliminuoja galimybę žemės ūkio paskirties žemę grąžinti piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ( pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuluotą šio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30d. nutartyje nr. 3K-3-345/2010, priimtoje civilinėje byloje pagal V. A. ieškinį atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai, Panevėžio rajono savivaldybei).
Tuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pagal galiojusį teisinį reglamentavimą ir naudojama asmeniniam ūkiui, prioritetinio gynimo principą prieš asmenis, nuosavybės teises į šią žemę pageidaujančius atkurti natūra.
Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacine tvarka peržiūrimo sprendimo išvada apie teisėtą ginčo žemės suteikimą asmeniniam ūkiui atsakovui A. F.
Atsakovų nurodomo asmeninio ūkio žemės suteikimo A. F. 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimo priėmimo metu galiojusios LR Vyriausybės 1993 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms valdoms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punktu buvo nustatyta, kad žemės sklypai šio nutarimo 1 punkte nurodytiems asmenims suteikiami apylinkės tarybos sprendimu, 16 punkte – kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui matuojami žemėje, kuri pagal nustatyta tvarka apsvarstytus rajono valdyboje žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui, o nauji žemės sklypai asmeniniam ūkiui po 1994 m. sausio 1 d. turi būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, arba laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje, kuri numatyta naudoti gyventojų asmeniniam ūkiui pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus.
Aplinkybę, jog ginčo žemės sklypas atsakovui A. F. buvo suteiktas pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnį valstybės išperkamoje žemėje, pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad atsakovas ja naudojosi nuo 1989 metų, žemė jam priklausė pagal 1993 m. spalio 29 d. LR Vyriausybės nutarimą nr. 816, o asmeniniam ūkiui buvo suteikta 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimu.
Sutiktina su apeliantų argumentu, jog atsakovai F. žemės nenaudojo nuo 1989 metų, tačiau rašytiniai įrodymai bei atsakovų paaiškinimai patvirtina jos naudojimą asmeniniam ūkiui nuo 1992 metų rudens.
Iš atsakovo A. F. paso duomenų ir įrašų ūkinėse knygose t. 1 b.l. 142-143 nustatyta, jog jis yra Kauno raj. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojas nuo 1992 m. liepos 1 d. Iš jo pateiktų įrodymų matyti, kad pagal 1989 m. birželio 8 d. nuomos sutartį, sudarytą tarp Lietuvos MIS bandomojo ūkio ir A. F. atstovaujamo Kauno rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvo „Spalva“, nuo 1989 metų žemę naudojo ne A. F., o juridinis asmuo Kauno raj. BGAK „Spalva“ ( A. F. buvo jo pirmininku). LR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ nustatyta, kad kaimo vietovėse gyventojams žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai (atsakovas A. F. priskirtinas kaime dirbusiai gyventojų kategorijai, nuo 1992-07-01 – ir kaime gyvenusiai). Numatyta, kad šie žemės sklypai skiriami daugiausia prie kaimo gyvenviečių bei vienkiemių, į jų plotą neįskaitant pastatų ir kiemo užimtos žemės ( 1 str.). Pagal detalesnę žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką nustačiusio LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo nr. 308 1-4 punktus sprendimą dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo pagal žemės ūkio įmonių ( miškų ar kitų įmonių) pateiktus siūlymus turėjo priimti apylinkės Taryba ( pastarasis teisinis reglamentavimas paneigia apeliantų argumentą dėl Lietuvos MIS bandomojo ūkio veiksmų žemės naudojimo klausimu nereikšmingumo). Atsakovai F., teigiantys apie žemės naudojimą nuo 1989 metų, apylinkės Tarybos sprendimo nepateikė. 1989 m. birželio 8 d. žemės nuomos sutartis, sudaryta tarp Lietuvos MIS bandomojo ūkio ir Kauno rajono buitinio gyventojų aptarnavimo kooperatyvo „Spalva“, 1991 metais reorganizuoto į UAB „Sodyba“, kurios steigėjai ir akcininkai buvo A. F. ir jo sūnus A. F., nereiškia, jog žemė buvo suteikta naudotis atsakovams F., tačiau Lietuvos MIS valstybinio ūkio 1991 m. rugsėjo 17 d. direktoriaus įsakymu nr. 238-v A. F., dirbančiam UAB „Sodyba“ direktoriumi, buvo išskirtas 3 ha žemės sklypas buvusios pieninės teritorijoje ( F. atsiliepimu į ieškinį pripažįstama, jog pastarasis sklypas iš dalies buvo O. L. priklausiusioje žemėje). Nors tuo klausimu nėra priimto Domeikavos apylinkės tarybos sprendimo, įmonės A. F. suteiktos žemės naudojimo faktą patvirtina 1991 m. rugsėjo 19 d. antrinio žemės naudojimo teisės aktas, kuriame nubraižytas suteiktos žemės planas ir aprašytos ribos, bei MIS bandomojo ūkio komisijos 1992 m. balandžio 2 d. surašytas aktas apie 3 ha UAB „Sodyba“ nuomojamos žemės rekultivavimo darbus ( t. 1 b.l. 89-94, 92, 103, t. 3 b.l. 31, LR Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo nr. 308 5 p.). Apeliantų pateiktais 2011 metų įrodymais dėl žemės nenaudojimo nesivadovautina dėl to, kad juose nurodytas laikmetis pernelyg nutolęs nuo žemės naudojimo aplinkybės nustatymui aktualių 1992-1994 metų. Be to, sutiktina su apylinkės teismo išvada dėl faktinio žemės naudojimo apibūdinimo, jį susiejant su tuo, kaip pats žemės naudotojas tiesiogiai pritaiko naudingąsias žemės savybes. Atsakovų įrodyti faktai, jog dalį žemės F. nuo kelio užsodino medžiais, dalyje įveisė sodą, pastatė šiltnamį, naudoja kaip pievą žolei triušiams šerti, nereiškia, jog ginčo žemė asmeniniam ūkiui nebuvo ir nėra naudojama. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir liudytojos R. J., nežinojusios sklypo ribų, tačiau teigusios apie karvės ganymą F. žemėje, parodymus ( CPK 185 str.). Žemės naudojimo fakto nepaneigia jos dalies perleidimas kitiems asmenims po to, kai asmeninio ūkio žemė buvo įgyta nuosavybėn. Pažymėtina, jog perleistoji žemės dalis nėra ginčo dalykas.
Prašymo, kuris iki 1993 m. gruodžio 1 d. turėjo būti pateiktas pagal 1993 m. spalio 29 d. LR Vyriausybės nutarimo nr. 816 6 punktą asmeninio ūkio žemei gauti, buvimą patvirtina Kauno rajono žemėtvarkos tarnybos vadovo 1993 m. balandžio 15 d. raštas A. F. apie jam, kaip dirbančiam ir gyvenančiam kaimo vietovėje, priklausančią teisę gauti pasodybinę žemę ( t. 1 b.l. 95), 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos I šaukimo 32 sesijos sprendimą skirti 1,12 ha asmeninio ūkio žemės – šios sesijos protokolas ir išrašas, kuriuo nutarta patvirtinti apylinkės gyventojų asmeninio ūkio žemės plotus pagal sąrašą, kuriame A. F. yra nurodytas 594-ju numeriu ( t. 1 b.l. 96-97, t. 2 b.l. 51-86). Apeliacinio skundo argumentą, jog Kauno apskrities archyve nėra tokios sesijos dokumentų, paneigia sesijos protokolo gavimas iš šio archyvo ( t. 2 b.l. 85-86a). Jame nurodyta, jog pirmuoju klausimu buvo svarstytas 2-3 ha sodybinės žemės privatizavimo klausimas, nuspręsta priimti sprendimą balsų dauguma ( iš 8 dalyvavusių „už“ balsavo 6 deputatai). Sutiktina, jog toks sprendimo parengimo būdas rodo žemės reformos pradžioje buvusius ją vykdžiusių asmenų darbo trūkumus – iš t. 1 b.l. 98 esančio 1994 m. gruodžio 8 d. LR Vyriausybės atstovo Kauno regione atsakymo nr. 113 A. F. apie asmeninio ūkio žemės suteikimą 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimu matyti, jog apie asmeninio ūkio žemės suteikimą šiuo sprendimu galėjo nežinoti ir pats žemės naudotojas, tačiau tai nereiškia, jog 1993 m. spalio 29 d. LR Vyriausybės nutarimo nr. 816 4 punkto reikalavimas nebuvo įvykdytas. Pastarasis raštas minimo sprendimo buvimą patvirtina papildomai.
Atmestinas apeliantų argumentas apie tai, jog aukščiau nurodytasis protokolas buvo pripažintas netinkamu žemės privatizavimui – 2004 m. rugsėjo 6 d. Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugsėjo 6 d. posėdyje buvo svarstytas 1993 m. gruodžio 30 d. Domeikavos apylinkės Tarybos sesijos išrašo ( taip pažymėta protokole) originalas su sąrašais bei nekonkretizuotas ranka rašytas papildomas asmeninio naudojimo žemės sąrašas ( nurodyta, jog nėra aiškus sprendimas, prie kurio reikėtų jį priskirti). Buvo siūlyta nepripažinti Domeikavos apylinkės Tarybos sprendimų tinkamais asmeninio ūkio privatizavimui, tačiau toks nutarimas nepriimtas ( t. 1 b.l. 148).
Taigi, minėtieji duomenys apie 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimą patvirtina žemės asmeniniam ūkiui suteikimo faktą, suteiktos žemės paskirtį ir dydį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 19 d. nutarimo Nr. 785 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai“ 1.21 punkte nustatyta, kad, iki bus parengti kompleksiniai žemės reformos žemėtvarkos projektai, žemės ūkio paskirties žemės sklypai riboženkliais neženklinami ir geodeziniai žemės sklypų matavimai, skirti ribų posūkio taškų koordinatėms nustatyti, neatliekami. Tuo vadovaujantis sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aptariamo žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs, todėl nėra pagrindo pripažinti asmeninio ūkio žemės skyrimą neteisėtu dėl to, kad konkretus žemės sklypas nebuvo pažymėtas natūroje.
Iš dalies pagrįstu pripažintinas apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo išvados praleisto ieškininės senaties termino 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės Tarybos sprendimui nuginčyti. Motyvuojant įrodymais, išvardintais šios nutarties motyvuojamosios dalies 7-13 pastraipose asmeninio ūkio žemės suteikimo A. F. pastaruoju sprendimu pakankamumui konstatuoti, nesutiktina su apeliantais, teigiančiais apie 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimo nebuvimą. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie praleistą ieškinio senaties terminą šiam sprendimui nuginčyti, neteisingai rėmėsi medžiaga Kauno raj. apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos nr. 2-89-540/2010 pagal tų pačių ieškovų reikalavimą atsakovams Kauno apskrities viršininko adminsitracijai, Kauno raj. savivaldybei, K. B. dėl žemės pardavimo sandorio dalies ir aktų pripažinimo negaliojančiais (šioje byloje ginčo dalykas buvo greta A. F. suteiktosios esanti K. B. asmeninio ūkio žemė) – pastarojoje byloje nėra 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimo protokolo ir žemės naudotojų sąrašų, jis neminimas ir 2010 m. vasario 22 d. priimtame sprendime, K. B. žemės naudojimo pagrindu buvo nurodomas kitas 1993 m. gruodžio 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimas. Nei pastarojoje, nei nagrinėjamoje apeliacine tvarka bylose nėra duomenų apie tai, jog apie šį sprendimą ieškovai sužinojo anksčiau, nei 2010 m. rugsėjo mėn., gavę Nacionalinės žemės tarnybos raštą ( t. 1 b.l. 7-8), tačiau, teismui pasisakius dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo A. F. pagrindo teisėtumo, netinkamas CK 1.127 str. 1 dalies pritaikymas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo neįtakojo.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada apie atsakovo teisę privatizuoti teisėtai įgytą asmeninio ūkio žemę. Dėl to pasisakyta, aptariant prioritetinės šalių teisių gynybos pagrindus šios nutarties motyvuojamosios dalies ketvirtojoje pastraipoje. Apeliantai vadovaujasi 2002 m. galiojusios Žemės reformos įstatymo redakcijos 15 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis piliečiams, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat piliečiams, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. Kaip minėta, ginčo žemės sklypas asmeniniam ūkiui atsakovui A. F. suteiktas teisėtai ir iki pardavimo 2002 metais buvo naudojamas asmeninio ūkio poreikiams. Jei ir būtų galima daryti išvadą, jog duomenų apie teisėtą asmeninio ūkio žemės suteikimą nepakanka, 1996 m. vasario 26 d. nutarimu nr. 282 „Dėl kai kurių LR Vyriausybės nutarimų žemės reformos ir valstybinės žemės pardavimo klausimais dalinio pakeitimo“ LR Vyriausybė nustatė galimybę apskrities valdytojui patvirtinti piliečių, kurie turėjo teisę gauti žemę asmeniniam ūkiui iki 1994 m. liepos 1 d., prašymus dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo. Tokį įsakymą nr. 05-6389 dėl atsakovo A. F. naudojamos asmeninio ūkio žemės Kauno apskrities valdytojas priėmė 1996 m. gruodžio 12 d. ( t. 1 b.l. 136-140). Sutampant asmeninio ūkio žemės buvimo vietai ir kiekiui, sutiktina su apylinkės teismo išvada dėl klaidos, sąrašo 32-u numeriu pažymėtoje atsakovo pavardėje vietoje raidės „C“ įrašius „S“ raidę. Šis įsakymas nebuvo ginčijamas ( ieškinio dalyku yra įsakymas, kuriuo dėl A. F. nebuvo nuspręsta). 1996 m. vasario 26 d. LR Vyriausybės nutarimas nr. 282 „Dėl kai kurių LR Vyriausybės nutarimų žemės reformos ir valstybinės žemės pardavimo klausimais dalinio pakeitimo“ galiojo iki 1999 m. birželio 9 d., todėl nesutiktina su apeliantų argumentu dėl įstatyminio pagrindo patvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą nebuvimo. Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 02-05-5572 dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo A. F. buvo konstatuota, jog žemė jam suteikta 1994 m. kovo 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimu ( t. 1 b.l. 14). Dėl to, kad ne Tarybos sprendimas, o pastarasis įsakymas nurodomas kaip žemės pirkimo – pardavimo sandorio pagrindas, sandoris nėra neteisėtas. Nenuginčijus žemės perleidimo sandorio, nėra pagrindo spręsti apie vėlesnio 2003 m. gegužės 2 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo žemės padalijimo klausimu nepagrįstumą.
Nagrinėjamo ginčo sprendimui nėra reikšmingas Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. 02-05-12189 dėl patvirtinimo sąrašo asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimas Domeikavos apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma arba jeigu sprendime klaidingai nurodyta pavardė, vardas ar žemės plotas ir kuriame nėra A. F. pavardės – šio atsakovo asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumas patvirtintas kitu valstybinę žemę patikėjimo teise valdžiusios institucijos aktu. Ieškinio dalyku esanti žemė atsakovui buvo parduota Kauno apskrities viršininko 2002 m. spalio 10 d., o ne Kauno apskrities valdytojo 1995 m. birželio 5 d. įsakymo pagrindu, todėl pastarojo įsakymo teisėtumas nesvarstytinas, šioje byloje nenustačius ieškovų reikalavimo teisės ( CPK 5 str. 1 d.). Tuo pačiu pagrindu nepasisakytina dėl apeliacinio skundo motyvų 1995 m. liepos 3 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo klausimu ( svarstymo neaktualumą pripažįsta ir apeliantai).
Apygardos teismas konstatuoja, jog 2010 m. vasario 22 d. Kauno raj. apylinkės teismo sprendimas, priimtas civilinėje byloje nr. 2-89-540/2010 pagal tų pačių ieškovų reikalavimą atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno raj. savivaldybei, K. B. dėl žemės pardavimo sandorio dalies ir aktų pripažinimo negaliojančiais nagrinėjamoje byloje spręstam ginčui prejudicinės reikšmės neturi. Asmeninio ūkio žemė atsakovui A. F., nebuvusiam civilinės bylos nr. 2-89-540/2010 dalyviu, suteikta kitu, o ne pastarojoje byloje įvertintu 1993 m. gruodžio 30 d. Domeikavos apylinkės tarybos sprendimu. Minimoje byloje konstatuota, kad asmeninio ūkio žemė K. B. buvo suteikta neteisėtai, įskaitant teisės gauti asmeninio ūkio žemės nebuvimą, o apeliacijos dalyku esančioje byloje nustatytos priešingos aplinkybės. Spręsdama, jog žemė asmeniniam ūkiui galėjo būti suteikta tik tuose žemės plotuose, į kuriuos nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiajame įstatyme išvardinti asmenys, šioje byloje priimtoje 2010 m. birželio 29 d. nutartyje Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija vadovavosi ankstesne kasacinio teismo praktika - 2001 m. vasario 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje nr. 3K-3-183/2001. Pagal vėlesnę nagrinėjamoje byloje nurodomą praktiką tam, kad žemė būtų priskirta prie valstybės išperkamos, įstatyme nustatytas žemės suteikimo pagal įstatymus ir naudojimo gyventojų asmeniniam ūkiui reikalavimas, ir tai nesiejama su būtinumu naudojamą žemę išpirkti (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Pažymėtina, jog žemės pardavimo atsakovui A. F. metu ji buvo laisva ir dėl to, kad 2001 m. birželio 5 d. ieškovų atstovas pagal įgaliojimą L.V. F. pateikė prašymą už negrąžintą žemę išmokėti piniginę kompensaciją ( t. 2 b.l. 31). Šį prašymą ieškovas D. F. atšaukė tik 2007 m. rugsėjo 7 d. ( nuosavybės teisių atkūrimo bylos 234 lapas).
Išdėstytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas ( CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Iš ieškovų atsakovui A. F. priteistinos 750 Lt advokato pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ( CPK 93 str. 1 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti, 2011 m. liepos 13 d. Kauno rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.