- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-29
- Bylos Nr.
- 2A-1012-555/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas (pirm.), Nijolia Indreikienė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- D. F., R. R.
- Atsakovas
- K. B., Kauno rajono savivaldybės, K., Kauno apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Sonata Žukauskienė, Kristina Gontienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant ieškovui D. F., ieškovų atstovei advokatei Kristinai Gontienei, atsakovei K. B., atsakovės atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, Kauno rajono savivaldybės atstovei Vidai Guogienei viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Kauno rajono savivaldybės ir K. B. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. F. ir R. R. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, K. B. ir Kauno rajono savivaldybei dėl žemės pardavimo sandorio dalies ir aktų pripažinimo negaliojančiais ir
Aprašomoji dalis
nustat ė:
Šalies argumentai
ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais 1995-04-06 Kauno raj. valdybos potvarkio Nr. 222 sąrašo Nr. 162 dalį, 1996-09-24 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 05-4337 3 punkto dalį dėl leidimo pirkti 0,32 ha žemės dalį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje atsakovei K. B. (J.), taip pat pripažinti negaliojančia 1996-10-23 valstybinės žemės pardavimo sutarties Nr. B-P52/96-0350 dalį dėl 0,32 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime pardavimo atsakovei K. B. bei taikyti restituciją ir grąžinus šį 0,3200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) Kauno raj. valstybei, įpareigoti atsakovą Kauno apskrities viršininko administraciją grąžinti ieškovams minėtą 0,3200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , Kauno raj. Nurodė, kad 1991 m. buvo pateiktas ieškovų močiutės O. L. prašymas grąžinti 20,26ha žemės (duomenys neskelbtini) . Kauno raj. Šiuo metu natūra atkurta į dalį žemės, dalis nuosavybės neatkurta, tame tarpe ir 0,32 ha. 1996 m. žemė buvo parduota K. B.. Žemė nebuvo parduota teisėtai, nes 1991 m. ieškovų pirmtakė buvo padavusi prašymą gražinti virš 20 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir nuo to laiko tapo žinoma apie buvusį žemės savininką ir negalėjo būti laikoma, kad ši žemė laisva, žemė parduota padarant visą eilę įstatymų pažeidimų. Pardavimas žemės K. B. įvyko 1996m., o pagal užklausimus apie tai ieškovai sužinojo tik 2009-07-18, gavę atsakymą iš Kauno AVA, todėl mano, kad ieškinio senaties terminų nepraleido.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, pripažino negaliojančiais 1995-04-06 Kauno raj. valdybos potvarkio Nr. 222 sąrašo Nr. 162 dalį bei 1996-09-24 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 05-4337 3 punkto dalį dėl leidimo pirkti 0,32 ha žemės dalį (duomenys neskelbtini) seniūnijoje atsakovei K. B. (J.), 1996-10-23 valstybinės žemės pardavimo sutarties Nr. B-P52/96-0350 dalį dėl 0,32 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime pardavimo atsakovei K. B., taikė restituciją ir 0,32 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Kauno raj. grąžino į valstybinės žemės fondą, o iš Kauno rajono savivaldybės priteisė atsakovei K. B. 90 Lt, reikalavimą dėl įpareigojimo Kauno apskrities viršininko administraciją grąžinti ieškovams minėtą 0,3200 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , Kauno raj. paliko nenagrinėtu, taip pat priteisė iš atsakovų lygiomis dalimis po 1066,67 Lt ieškovo D. F. naudai išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei po 28,84 Lt kitų ieškovo D. F. turėtų išlaidų, susijusių su bylos išnagrinėjimu bei valstybei po 9,64 Lt pašto išlaidų.
Teismas ieškinio senaties termino pradžią laikė 2009 m. liepos 18 d., kai Kauno apskrities viršininko administracija pateikė duomenis apie tai, kad ginčo žemės dalis yra suteikta K. B. asmeniniam ūkiui, nes šių gautų dokumentų pagrindu ieškovai galėjo kreiptis į teismą, todėl teismas konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas. Nurodė, kad sprendžiant klausimą, ar žemės asmeniniam ūkiui suteikimas, kai buvo paduotas prašymas atkurti nuosavybės teises į šią žemę natūra, nepažeidė galiojusių įstatymų, būtina nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusius įstatymus pretendentas, pareiškęs prašymą atkurti nuosavybės teises (buvęs žemės savininkas ar jo teisių perėmėjas) turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Iš byloje esančių duomenų sprendė, kad tokia ieškovų močiutės O. L. teisė neginčijama, kita vertus iš prašomos atkurti nuosavybės teisės į 20,26 ha dalis prašymo jau yra įgyvendinta atkuriant nuosavybės teises į tam tikro ploto žemės sklypus. Teismas nustatė, kad ieškovų močiutė O. L. 1991 m. birželio 4 d. pateikė prašymą grąžinti jai S. L. valdytą žemę (l t. b.l. 6), žemė asmeniniam ūkiui, patenkanti į S. L. nuosavybės teise valdytą žemės plotą, atsakovei K. B. buvo suteikta 1993 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos sesijos metu (l t. b.l.14), tačiau byloje apskritai nėra jokių įrodymų, kad K. B. iki 1993 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos sesijos būtų pateikusi agrarinės reformos tarnybai prašymą asmeninio ūkio žemės suteikimui ir kad toks prašymas būtų buvęs išnagrinėtas, taip pat, kad būtų buvę nustatytos tokio sklypo ribos, kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos „ Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos" 6p. Pažymėjo, kad pats 1993-12-30 Domeikavos apylinkės Tarybos sprendimas, jei jis toks buvo priimtas, pateiktas į bylą nebuvo. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje yra 2004-09-06 Kauno AVA žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus posėdžio apylinkių tarybų sprendimams patikrinti ir nustatyti, ar sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, protokolas, iš kurio matyti, kad pats atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija 2004m. svarstė pateiktą išrašą iš (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos sesijos, vykusios 1993-12-30 ir buvo nustatyta, kad jame prie išrašo pateiktuose sąrašuose yra perdaryta numeracija, yra pavardžių taisymai, sąrašų gale nėra parašų bei antspaudų, todėl buvo siūloma nepripažinti (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimų tinkamais asmeninio ūkio privatizavimui (l t. b.l. 87). Kaip matyti iš K. J. (B.) žemės tvarkymo bylos, tokį prašymą K. B. buvo pateikusi tik 1994-06-28, be to, byloje nėra jokių įrodymų, jog iki 1993-12-30 K. B. suteiktinas asmeninio ūkio žemės sklypas buvo atmatuotas ir paženklintos sklypo ribos, nors iš žemės tvarkymo byloje (lt. b.l. 8) esančio 1996-08-15 asmeninio ūkio žemės paženklinimo akto matyti, kad K. B. (duomenys neskelbtini) kaime žemės suteikimas patvirtintas 1993-12-30 (duomenys neskelbtini) apyl. tarybos sprendimu ir suteikta žemė paženklinta vietovėje 1995-07-02 ir žemės sklypai išsidėstę sekančiai: 0,68 ha (duomenys neskelbtini) km. ir 0,32 ha (duomenys neskelbtini) km., tačiau apie minėto 1995-07-02 Žemės paženklinimo akto buvimą byloje duomenų nėra. Kadangi sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams dėl 0,32 ha nėra priimtas iki šiol, todėl teismas konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nebuvo ir nėra dėl ginčo sklypo išspręstas ir žemės sklypų asmeniniam ūkiui atsakovei K. B. suteikimas neišsprendus ieškovams nuosavybės teisės atkūrimo klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 str. 2 d., be to K. B. asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant tuo metu galiojusios LR Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintą naują Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms dalims suteikimo ir žemės ploto rezervavimo tvarkos reikalavimus, todėl jis buvo neteisėtas. Faktas, jog ši žemė buvo perleista kitam asmeniui neteisėtai, buvusio savininko ir jo įpėdinių nuosavybės teises pažeidė, todėl teismas, siekdamas atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, ieškovų prašomus administracinius aktus ar jų dalis panaikino. Taip pat teismas spręsdamas restitucijos klausimą, atsakovės K. B. nepripažino sąžininga įgyjėja, nes tuo metu kai jai buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, ji dirbo (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyboje ir jai buvo žinoma, kad dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo yra kreipusis O. L. ir kad skirtinas asmeninio ūkio žemės plotas patenka į O. L. prašomo atkurti nuosavybės teise žemės sklypo ribas (CK 4.96 straipsnis). Ieškovų reikalavimą įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją grąžinti ieškovams minėtą 0,3200 ha žemės sklypą, teismas paliko nenagrinėtu, kadangi tai yra administracinio pobūdžio santykiai ir bendrosios kompetencijos teismuose tokie reikalavimai nenagrinėtini.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė K. B. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Apeliantės nuomone, teismas nukrypo nuo teismų praktikos, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko neteisingai išnagrinėjo bylą. Nurodo, kad teismas neteisingai nustatė aplinkybę, jog asmeninio ūkio žemė atsakovei buvo suteikta neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, nevertino ypatingai svarbaus dokumento - 1993-12-30 (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimo, kuris patvirtina, kad jai - apeliantei 1993 metais buvo išskirta l ha žemės (duomenys neskelbtini) apylinkėje, ir kuris yra galiojantis. Mano, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius asmeninio ūkio žemės suteikimą: 1. Pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (1992 m. gegužės 20 d. redakcija) 12 straipsnio 3 punkto nuostatas žemė, pagal galiojusius teisės aktus suteikta asmenims ūkiams, buvo priskirta prie valstybės išperkamos žemės ir pretendentams atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra negrąžinama. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovei ginčo žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta nepažeidžiant galiojusių teisės aktų nuostatų, darytina išvada, kad apylinkės sprendimo priėmimo metu ieškovų teisės į nuosavybės atkūrimą negalėjo būti pažeistos, nes tuo metu dar nebuvo visų būtinų įstatyme nustatytų sąlygų nuosavybės teisėms atkurti. Tokia išvada atitiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką. 2. Faktas, kad nėra išlikęs apeliantės prašymas dėl asmeninio ūkio žemės, jokiu būdu nepaneigia žemės sklypo naudojimo teisėtumo ir asmeninio žemės sklypo suteikimo aplinkybių. Kadangi ji - apeliantė žeme naudojosi nuo 1993 metų, todėl visiškai pagrįstai (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba jai suteikė tą pačią naudojamą žemę 1994 metais ir jos naudojama žemė nebuvo sumažinta. Pažymi, kad pagal teismų praktiką ta aplinkybė, jog asmeninio ūkio suteikimo metu žemė nebuvo paženklinta, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo. 3. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Taip pat apeliantės vertinimu, teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, dėl ko be pagrindo jo netaikė. Nurodo, kad Ginčijamo 1995-04-06 Kauno rajono valdybos potvarkio Nr.222 bei 1996-09-24 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr.05-4337 priėmimo metu galiojo 1964 m. LR Civilinio kodekso 84 str., kuris numatė 3 metų senaties terminą ginčyti priimtus administracinius aktus, be to, byloje pateiktų rašytinių įrodymų analizė vienareikšmiškai patvirtina faktą, jog ieškovams buvo žinoma arba turėjo būti žinoma apie naudojimąsi ginčo teritorijoje esančia asmeninio ūkio žeme, todėl ieškovai praleido senaties terminą kreiptis į teismą.
Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno rajono savivaldybė prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, kadangi teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Nurodo, kad ieškovai savo reikalavimus kildina iš (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993-12-29 priimto sprendimo neteisėtumo, tačiau jo neginčija. Teigia, kad teismas sprendime pripažįsta, jog apylinkės tarybos sprendimas yra administracinis aktas ir jo pagrindu gali atsirasti civilinės teisės ir pareigos, tačiau apeliuoja į 2004-09-06 KAVA Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus posėdžio apylinkių tarybų sprendimams patikrinti ir nustatyti, ar sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, protokolą, neva pats atsakovas KAVA siūlė nepripažinti (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimų tinkamais asmeniniam ūkiui privatizuoti (1 t., b. 1. 87). Apeliantas pritaria KAVA atstovo pareiškimui, jog remtis KAVA 2004-12-27 įsakymu Nr. 02-05-12189, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993-12-30 asmeninis ūkis buvo paskirtas netinkamai, nėra teisinio pagrindo, nes LR CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis teisės principas, kad įstatymas atgaline tvarka negalioja. Taip pat pažymi, kad ginčo žemė nuo 1996-10-23 tapo atsakovės (1 t., b. 1. 34), o ne valstybės, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas ieškovams nesukels teisinių padarinių.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinius skundus ieškovai prašo atmesti apeliacinius skundus, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovų senelė O. L., po kurios mirties turtą paveldėjo ieškovai, 1991 m. lapkričio 4 d. kreipėsi su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į S. L. ir B. D. turėtą 20,26 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) Kauno rajone. Byloje ginčas, kad iki žemės nacionalizavimo O. L. prašyme nurodyti asmenys nuosavybės teise valdė 20,26 ha žemės, nekyla. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad nuosavybės teisės ieškovams natūra į žemę buvo atkurtos dalinai, kadangi atsakovei K. B. ieškovų pretenduojamo žemės sklypo ribose buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, kurią atsakovė 1996 m. spalio 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo nuosavybėn.
Dėl ieškinio senaties.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas šios kategorijos civilines bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta byloje R.Ž., J.Ž. v. J.P, A.A. ir kt., bylos Nr. 3K-3-55/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartis, priimta byloje Z.I.J. ir kt. v. N.A., V.J.B., bylos Nr. 3K-3-465/2005 ir kt., bylos ) pažymėjo, kad ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų tinkamas ir tikslus taikymas yra svarbus siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kuria asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pradžia yra nusakoma subjektyviu momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne objektyviu – teisės pažeidimo momentu. Nuosavybės teisių atkūrimas ir žemės suteikimas gyventojų asmeniniam ūkiui – sudėtinės žemės reformos dalys, kurios vykdomos paraleliai. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas negalėjo stabdyti kitų žemės reformos darbų, taip pat žemės skyrimo asmeniniam ūkiui; laikantis šiuos santykius reglamentuojančių teisės normų. Kita vertus, žemės suteikimas asmeniniam ūkiui negalėjo paneigti valstybės siekio atkurti pažeistas buvusių žemės savininkų teises. Vien žemės suteikimo faktas asmeniniam ūkiui nereiškė, kad yra pažeidžiamos asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisės. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse nurodė, kad tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek žemės suteikimo asmeniniam ūkiui procesai vyko kartu ir buvo būtina derinti visų gyventojų grupių interesus, todėl asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į tą žemę, kuri teisėtai suteikta asmeniniam ūkiui, valstybė įsipareigojo atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais būdais; atlyginti įstatymo nustatyta tvarka (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 16 straipsnis, 21 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalis, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų XIII skirsnio nuostatos). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovų nurodytus argumentus dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje pagrįstai sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Atsakovė K. B. apeliaciniame skunde nurodydama, jog ieškovams apie jų teisių pažeidimą turėjo būti žinoma jau nuo 1993 m., kolegijos vertinimu, nepagrįstai remiasi Kauno rajono privatizavimo komisijos 1992-12-08 protokolu (b.l. 154-160, 1 t.), kadangi šis apeliantės argumentas prieštarauja atsakovų įrodinėjamoms aplinkybėms apie žemės suteikimo teisėtumą K. B.. Pažymėtina, kad atsakovai įrodinėja, jog žemė atsakovei K. B. teisėtai buvo suteikta 1993-12-30 (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos sprendimu, todėl akivaizdu, kad 1992 m. rašte negalėjo būti pateikta informacija apie K. B. žemės suteikimą asmeniniam ūkiui bei negalimumą atkurti natūra nuosavybės teises į pretenduojamą žemės sklypą dėl šios priežasties. 1995 m. gegužės 3 d. ieškovo D. F. prašymas (b.l 62, 1 t.), kuriuo apeliantė taip pat grindžia ieškinio senaties taikymą, taip pat nėra pakankamas išvadai, jog ieškovams jau 1995 m. turėjo būti žinoma apie atsakovės naudojimąsi žeme, kadangi šiame rašte ieškovas išreiškė prašymą nurodyti priežastis dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų nevykdymo, tačiau byloje įrodymų, kad iki pirmosios instancijos teismo nustatyto momento, t.y. iki 2009-07-18 (b.l. 13, 1 t.), ieškovams buvo žinoma kokiais konkrečiais administraciniais aktais ar sprendimais buvo pažeistos jų teisės, nepateikta. Nepagrįstas, kolegijos vertinimu, ir apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovai būdami jauno amžiaus, išsilavinę, privalėjo savo teises ginti aktyviau, domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ir tokiu būdu suvokti apie savo teisių pažeidimą jau nuo 1993 metų, kadangi iš pateiktų byloje įrodymų spręstina, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ieškovai įgijo paveldėjimo metu, byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas vyko nuo prašymo padavimo dienos iki 2009 m. kovo 31 d. (b.l. 21-31, 1 t.), tokiu būdu spręstina, kad ieškovai siekė teisių atkūrimo, teikė reikiamus dokumentus, domėjosi ir turėjo teisėtą lūkestį, kad jų prašymai bus išspręsti įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje pateiktus įrodymus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, jog ieškovai kreiptis į teismą su ieškiniu ieškinio senaties termino nepraleido, todėl jų teisės turi būti ginamos.
Dėl asmeninio ūkio žemės ir kitų ieškinio reikalavimų.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-665/2001 m.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Alytaus apskrities viršininko administracija v. O. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/1999). Sprendžiant klausimą, ar žemės asmeniniam ūkiui suteikimas, kai buvo paduotas prašymas atkurti nuosavybės teises į šią žemę natūra, nepažeidė galiojusių įstatymų, būtina nustatyti, ar pagal tuo metu galiojusius įstatymus pretendentas, pareiškęs prašymą atkurti nuosavybės teises (buvęs žemės savininkas ar jo teisių perėmėjas), turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, nes tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas ir negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Bylą nagrinėjančiam teismui būtina nustatyti, ar asmeninio ūkio žemės suteikimo faktu nebuvo pažeistos pretendentų atkurti nuosavybės teises į šią žemę teisės. Vadinasi, žemė asmeniniam ūkiui galėjo būti skiriama tik tuose žemės plotuose, į kuriuos nepretendavo atkurti nuosavybės teisę natūra specialiajame įstatyme išvardyti asmenys. Be to, tiek teisės aktuose, reglamentuojančiuose nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, tiek ir Žemės reformos įstatyme pirmenybė suteikiama nuosavybės teisės atkūrimui natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis, priimta byloje J. M. v. J. D., bylos Nr. 3K-3-183/2001).
Žemės reformos įstatymo (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) 16 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pagal apylinkių tarybų pateiktą žemės poreikio pagrindimą žemės reformos žemėtvarkos projekte laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje gali būti numatytas žemės ploto rezervas gyventojų asmeniniam ūkiui. Iš byloje pateiktų duomenų aiškiai matyti, kad 1991 m. lapkričio 4 d. pretendentė padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Dėl to, kol neišspręstas klausimas su pretendentais, žemė, į kurią pretendavo atkurti nuosavybės teises O. L., negalėjo būti laikoma laisva valstybinio fondo žeme. Remiantis tuo metu galiojusios 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir sąlygų“ redakcijos 19 straipsnio 1dalimi, prašymai turėjo būti išnagrinėti ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atstatymo priimti per tris mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos, tačiau O. L. prašymas šiuo terminu nebuvo išnagrinėtas ir sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo priimtas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių žemės suteikimo teisėtumą atsakovei. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad žemė suteikta (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos 1993-12-30 sprendimu, kurio ieškovei neginčijus, nebuvo teisinio pagrindo naikinti ir kitus skundžiamus administracinius aktus. Su šiais argumentais kolegija neturi pagrindo sutikti, kadangi pirmosios instancijos teismas, vertindamas žemės suteikimo atsakovei teisėtumą, pažymėjęs, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos sprendimas byloje nėra pateiktas (pateiktas išrašas), taip pat nustatinėjo ar atsakovės teisė į asmeninio ūkio žemę buvo įgyvendinta teisės aktų nustatyta tvarka. Byloje pateiktas asmenų, kuriems tariamai buvo suteikta žemė asmeniniam naudojimui, sąrašas (b.l. 15-16, 1 t.), kolegijos vertinimu, savaime nepatvirtina nei faktinės aplinkybės, kad konkretiems sąraše esantiems asmenims žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta įstatymų nustatyta tvarka, nei faktinės aplinkybės, kad šie asmenys naudojosi konkrečiais žemės sklypais, suteiktais asmeniniam naudojimui. Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovei K. B. 1,00 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo suteiktas nesant jos prašymo, sklypo ribos nebuvo nustatytos ir neatlikta apskaita, taip pažeidžiant teisės normų, įtvirtintų Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkoje, reikalavimus. Žemės sklypų, naudojamų asmeniniam ūkiui, apskaitos tvarką nuo 1993 m. lapkričio 5 d. reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtinta Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatai, kuriose nustatyta, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui apskaitą tvarko tos apylinkės, kurioje yra ši žemė, agrarinės reformos tarnyba, o šių sklypų įforminimą ir apskaitą kontroliuoja ir šiuos darbus padeda organizuoti rajono valdybos žemėtvarkos tarnyba, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žemės suteikimo asmeniniam ūkiui atitikties teisės normoms klausimą, pagrįstai atsižvelgė ir į šio nutarimo nuostatas. Išdėstytais argumentais nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo žemė iki 1994 m. sausio 1 d. (nauji žemės sklypai nuo šios datos turėjo būti matuojami tik žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui) jau buvo naudojama asmeniniam ūkiui, nes kaip jau buvo nurodyta, žemė šioje vietoje nebuvo suteikta atsakovei asmeniniam ūkiam galiojančių įstatymų nustatyta tvarka, faktinis šios žemės naudojimas asmeniniam ūkiui taip pat nėra pakankamai patvirtintas, be to, vien faktinis naudojimas negali būti pripažintas teisėtu naudojimu. Byloje nustačius, kad asmeniui, kuris turėjo teisę gauti žemės sklypą asmeniniam ūkiui, žemė suteikta pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl šio asmens teisė pagrįstai nebuvo ginama, prioritetiškai pirmosios instancijos teismas gynė asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teises į tą žemę, interesus.
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą tinkamai taikė materialinės teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, kad žemė atsakovei asmeniniam ūkiui buvo paskirta neteisėtai.
Dėl išdėstytų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliaciniai skundai netenkintini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Nesant pagrindo tenkinti apeliacinio skundo, iš apeliantų ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui D. F. iš atsakovų K. B. ir Kauno rajono savivaldybės po 1.000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų.