Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Algirdo Gapučio ir Eligijaus Gladučio,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjo advokato R. M. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutarties, kuria K. I. padariusiam visuomenei pavojingą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichiatrijos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. I. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką:

2012-09-17 apie 14 val. 45 min., (duomenys neskelbtini) Pasvalio ligoninės rentgeno kabinete, viešoje vietoje vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia pripylė ant grindų dirginančio poveikio skystos medžiagos, turinčios kapsaicino pėdsakų, dėl ko buvo sutrikdytas rentgeno kabineto darbas, K. I. savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicininė priemonė, gynėjas advokatas M. V. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą nutartį. Nutartyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Vadovaujantis BPK 392 straipsniu, priverčiamąsias medicinos priemones teismas taiko asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Nors pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 394 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, t. y. paaiškėjus, jog yra pagrindas taikyti priverčiamąsias medicinos priemones, nepriėmė nutarties pradėti procesą tokioms priemonėms taikyti, tačiau toks BPK pažeidimas vertintinas kaip formalus ir neesminis, kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad K. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, buvo nepakaltinamas, nagrinėjo bylą pagal specialiąsias, būtent priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesui nustatytas baudžiamojo proceso normas ir priėmė BPK 403 straipsnyje reglamentuotą sprendimą. Teismas išnagrinėjo priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą teisiamajame posėdyje, BPK 403 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyta tvarka priėmė nutartį taikyti asmeniui priverčiamąją medicinos priemonę, kadangi nustatė, jog asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei apeliacinį skundą, daro išvadą, jog apylinkės teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog K. I. viešoje vietoje vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tyčia pripylė ant grindų dirginančio poveikio skystos medžiagos, turinčios kapsaicino pėdsakų, dėl ko buvo sutrikdytas rentgeno kabineto darbas, savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį, 2 dalį ir 5 dalį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas šioje byloje tinkamai vertino byloje esančius duomenis, pagrįstai juos pripažino įrodymais bei jais teisingai grindė K. I. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Nors apeliaciniame skunde K. I. gynėjas advokatas R. M. neigia, kad K. I. pripylė ant grindų dirginančio poveikio skystos medžiagos, turinčios kapsaicino pėdsakų, teigdamas, kad nėra įrodymų patvirtinančių šias aplinkybes, nes nei ant K. I. drabužių, nei jo rankose buvusio plastmasinio maišelio kapsaicino pėdsakų nerasta, o nukentėjusieji ir liudytojai taip pat nenurodė, kad būtent K. I. išpylė medžiagą ant grindų. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja byloje surinktiems, pirmosios instancijos teismo ištirtiems ir nutartyje aptartiems faktiniams bylos duomenims, t. y. nukentėjusiųjų A. G., K. J., liudytojų A. T., Ž. S., V. U., V. L. parodymams, rašytiniams įrodymams. Tai, kad K. I. tyčia pripylė ant grindų dirginančio poveikio skystos medžiagos, turinčios kapsaicino pėdsakų yra grindžiama nukentėjusiosios K. J. parodymais, kuri parodė, kad išgirdusi kabineto durų trinktelėjimą, ji išėjo iš rentgeno kabineto ir pamatė už 3-4 metrų žmogų einantį į tualeto patalpą, grįžus į rentgeno kabinetą pamatė ateinančią daktarę ir pajuto dirginantį, griaužiantį kvapą. Po to nukentėjusioji atpažino K. I. stovintų prie lango. Nukentėjusioji A. G. patvirtino, kad K. J. jai pranešė, kad ant grindų pripilta skysčio, o nuo rentgeno kabineto žmogus galėjo nueiti tik į tualetą, nes kitos vietos nėra, kadangi visur buvo uždaryta, kitų žmonių nebuvo. K. I. buvo pasislėpęs tualete. Pamačius pripilto skysčio prie durų tuoj pat nuėjo skambinti vyr. gydytojui, suvažiavo spec. tarnybos. Paskambinus išėjo į laukiamąjį, kur prie lango stovėjo įtariamasis, neužilgo priėjo ūkvedys V. U.. Liudytojas V. U. patvirtino, kad prie rentgeno kabineto buvo papilta gelsvos spalvos skysčio, sklido aitrus kvapas. Prie palangės stovėjo įtartinas žmogus, jį sulaikė. Liudytojai A. T. ir Ž. S. patvirtino, kad nuvažiavus į įvykį poliklinikos rentgeno kabinete buvo pripilta neaiškios kilmės skysčio, ant grindų ir kėdės matė geltonos spalvos skystį, jautė dirginantį kvapą; įvykio vietoje sulaikė K. I.. Pagal nukentėjusiosios K. J. parodymus, būtent K. I. matė išeinantį iš rentgeno kabineto ir iškart tuo metu pajuto dirginantį, griaužiantį kvapą. Kolegija neturi pagrindo abejoti šios nukentėjusiosios parodymais. Nukentėjusiosios K. J. parodymus atitinka ne tik nukentėjusiosios A. G., liudytojų A. T., Ž. S., V. U., V. L. parodymai, tačiau ir įvykio vietos apžiūros 2012-09-17 protokolas, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Visi pirmiau išdėstyti duomenys leidžia pagrįstai spręsti, jog įvykio metu būtent K. I. tyčia pripylė ant grindų dirginančio poveikio skystos medžiagos, turinčios kapsaicino pėdsakų.

Tai, kad K. I. buvo būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones patvirtina byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame konstatuota, kad nusikaltimo padarymo metu K. I. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu K. I. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. K. I. rekomenduojamas priverstinis gydymas – stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, tai yra VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (2 t. b.l. 53-56).

Apylinkės teisme apklausta ekspertė J. D. paaiškino, kad K. I. nusikalstamos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu K. I. taip pat serga lėtiniu psichikos sutrikimu, t.y. negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ir jam yra rekomenduojamas priverstinis gydymas, t.y. stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Sustiprinto stebėjimo sąlygomis todėl, kad turėjo dvi ikiteisminio tyrimo bylas, antroje K. I. kaltinamas grasinimu nužudyti, įvertino ir tai, kadangi K. I. niekada negydytas psichiatrų, nėra kritiškas, buvo psichozės būsenoje. Įvertino ir tai, kad jis būtų kuo ilgesnį laiką stebimas ir gydomas psichiatrų, įvertino visą tuo metu turėtą medžiagą. Abejoti ekspertizės išvada ir ekspertės paaiškinimu teisminio bylos nagrinėjimo metu, nėra teisinio pagrindo. Eksperto išvada ir paaiškinimas, nekelia abejonių.

K. I. veiksmai teisingai kvalifikuoti. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad K. I. padarė nusikaltimą numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje bei teisėtai ir pagrįstai K. I. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – priverstinis gydymas - stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis – VŠĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta iš esmės nepažeistos BPK 392, 401, 403 straipsnių normos, todėl ją panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu

nutaria:

atmesti K. I., kuriam paskirta priverčiamoji medicininė priemonė, gynėjo advokato R. M. apeliacinį skundą.