Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Jonui Abraičiui, išteisintajam R. Š., jo gynėjui advokatui Linui Mažonui, nukentėjusiajai I. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Abraičio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį išteisintas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). I. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį buvo kaltintas tuo, kad 2014 m. sausio 18 d. apie 22 val. 45 min. taksi automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovinčiame prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, dėl to, kad automobilyje nukentėjusioji I. A. neturėjo pinigų susimokėti už taksi paslaugas – apie 17 litų, tyčia rankomis sugriebė ir tampė nukentėjusiąją I. A. už plaukų, išplėšė jai iš ausų 2 auksinius auskarus, po ko išstūmė I. A. iš automobilio ir nuvažiavo, tokiu būdu, panaudodamas fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajai I. A. priklausančius 2 auksinius auskarus, 350 Lt vertės.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014-11-27 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo R. Š. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio l dalyje, ir skirti 60 parų arešto bausmę.

Prokuroro nuomone, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį R. Š. atžvilgiu, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas, išteisindamas R. Š., nežymius, neesminius neatitikimus baudžiamosios bylos medžiagoje nepagrįstai vertino kaip reikšmingus prieštaravimus, abejones, ir tuo remdamasis pagrindė in dubio pro reo principo taikymą. Teismas nuosprendyje nepagrįstai neanalizavo išteisintojo R. Š. parodymų, nevertino jų įrodymų visumos kontekste. Kaltinamojo parodymus vertino kaip nekeliančius abejonių ir patikimus, kai tuo tarpu nukentėjusiosios I. A. parodymus vertino kaip prieštaringus, besikeičiančius, o liudytojų parodymus vertino kaip nenuoseklius, besikeičiančius, perpasakojusius pačios nukentėjusiosios pasakojimą.

Nuosprendyje pagrįstai teigiama, kad taksi automobilyje įvyko konfliktas. Tačiau teismas, nevertindamas išteisintojo R. Š. ir nukentėjusiosios I. A. parodymų visumoje su kitais įrodymais, nepagrįstai kelia abejones dėl nukentėjusiosios parodymų, labiau tiki R. Š. parodymais, įvardindamas konflikto kaltininke nukentėjusiąją, kadangi teismui labiau tikėtina, kad pats išteisintasis buvo suinteresuotas privažiuoti prie laiptinės ir pasiimti užmokestį, negu, kad to būtų norėjusi pati nukentėjusioji. Taip pat teismas labiau tiki išteisintojo parodymais, kad nukentėjusioji norėjo išlipti iš automobilio ankščiau, negu būtų privažiuota iki laiptinės. Vienas iš logikos dėsnių yra priežasties-pasekmės dėsnis. Teismas nuosprendyje nenustatė pagrįsto motyvo, dėl ko nukentėjusioji būtų norėjusi išlipti iš automobilio neprivažiavusi laiptinės. Teismas nepaneigė nukentėjusiosios I. A. parodymų, kad ji sakiusi taksi vairuotojui, kad išeis į namo kiemą jos žentas, kuris sumokės už taksi paslaugas; liudytojo V. S. parodymų, kad jis laukė balkone uošvės, kad už ją atsiskaitytų su taksi vairuotoju, taip pat liudytojos V. M. parodymų, kad ji paskambinusi žentui ir pasakiusi, kad pasitiktų mamą, nes ši be pinigų išvažiavo su taksi. Taip pat ir pats išteisintasis R. Š. patvirtino, kad pusiaukelėje jam nukentėjusioji I. A. pasakė, jog atsiskaitys tas, kas ją pasitiks, jis su tuo sutiko, ir toliau vežė nukentėjusiąją. Remiantis šiais įrodymais, darytina pagrįsta išvada, kad nukentėjusioji neturėjo jokios priežasties neatsiskaityti su taksi vairuotoju R. Š.. Išteisintasis turėjo realią galimybę šį atlygį už paslaugas pasiimti, tačiau to nepadarė. Įvertinus išteisintojo ir nukentėjusiosios fizines galimybes, R. Š. pagrįstai galėjo sulaikyti nukentėjusiąją I. A., jeigu to būtų norėjęs, tačiau to net nebandė padaryti, o iš karto nuvažiavo, ką patvirtino jis pats, ir liudytojas V. S..

Teismas nepagrįstai nuosprendyje įvertino nukentėjusiosios I. A. parodymus kaip prieštaringus ir vis besikeičiančius, t. y. nepatikimus. Paaiškinimų neatitikimai, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus, nes stresinės aplinkybės turi įtakos įvykio eigos fiksavimui bei įsiminimui, be to natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis. Be to I. A. ne tik pateko į stresinę situaciją, bet įvykio metu buvo ir neblaivi, kas be abejonės turėjo įtakos tiksliam įvykio aplinkybių įsiminimui. Jeigu teismui kėlė šios aplinkybės abejones, jis laikė jas ypač svarbiomis, privalėjo prieš vertinant įrodymus ir jais grindžiant nuosprendį imtis priemonių prieštaravimams pašalinti, t. y. teisminio nagrinėjimo metu apklausiant proceso dalyvius pašalinti šiuos tariamus prieštaravimus, išsiaiškinti jų priežastį.

Nukentėjusioji I. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta du kartus, ji abu kartus parodė, kad buvo išstumta iš automobilio, tačiau nepaaiškino, kokiu būdu buvo išstumta, ir kas atsitiko po išstūmimo. I. A. teisme nurodydama, kad „buvo išspirta koja“, patikslino savo parodymus, paaiškindama, kokiu būdu buvo išstumta iš automobilio. Taigi jokio prieštaravimo jos parodymuose nėra. Nepagrįstai teismas taip pat laiko prieštaraujančias šias aplinkybes, kad liudytojas V. S. matė, kaip nukentėjusioji „išgriuvo ant šono“, o pati nukentėjusioji pasakė, kad ji nukrito. Lietuvių kalbos žodyne žodis „nukristi“ aiškinamas kaip „nupulti žemyn“, „išgriūti“ aiškinamas kaip „išvirsti“. Akivaizdu, kad šių žodžių reikšmės yra labai panašios, kadangi išstumta I. A. ir nukrito nuo sėdynės ant žemės, ir išvirto. Be to sėdėdama automobilio sėdynėje ir stumiama, akivaizdu, kad ji turėjo būti išstumta šonu iš automobilio. Nukentėjusios parodymuose yra nurodomos tos pačios aplinkybės, kad ji buvo tampoma už plaukų, buvo ištraukti auskarai, reikalaujama susimokėti. I. A. parodymuose jokių esminių prieštaravimų nėra, kadangi išteisintojo R. Š. veiksmų esmė nėra iškreipta, tik išsakyta kitais žodžiais, kita gramatine konstrukcija Logiška, kad tik tampydamas (laikydamas) už plaukų kaltinamasis galėjo ištraukti auskarus, ir juos galėjo ištraukti ne abu iš karto, o vieną po kito. Lietuvių kalbos žodyne teigiama, kad „išplėšti“ reiškia „prievarta atimti“, kaip ir nurodė nukentėjusioji. Nukentėjusioji I. A. nėra nei medikė, nei teisininkė, todėl duodama parodymus ne visą laiką galėjo įvertinti jų reikšmę ikiteisminiam tyrimui, baudžiamosios bylos nagrinėjimui, todėl juos duodama per daug nekreipė dėmesio leksikai. Akivaizdu, kad pasakydama ikiteisminio tyrimo metu, kad jai sužalojimai nėra padaryti, pas medikus nesikreipusi, ji paaiškino, kad nebuvo tokių sužalojimų, kad jai būtų reikėję kreiptis pas medikus, dėl ko ji ir nesikreipusi. Tą patį ji ir parodė papildomoje, patikslinančioje apklausoje ikiteisminio tyrimo metu teigdama, kad kairę ausį jai truputį sužalojo, bėgo kraujas, tačiau pas teismo medicinos ekspertus nenuvykusi, nes nemačiusi tam reikalo, ausis sugijusi, žymės nėra. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji parodė, kad abi ausys buvo drėkstelėtos, tačiau neparodė, kad iš jų nebūtų bėgęs kraujas, tačiau to ir nepaneigė. Be to, skunde prokuroras atkreipia dėmesį, kad žmogus pats savo ausų nemato, ir negali pasakyti, ar bėga iš jų kraujas, ar ne. Neaišku, kada nukentėjusioji apžiūrėjo savo ausis veidrodyje. Liudytoja I. L. ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad matė, kai parsivedė močiutę, kad jos kairė ausis kraujavo, bėgo kraujas, tačiau neparodė, kad būtų apžiūrėjusi ir kitą ausį, kad būtų nurodžiusi, jog kita ausis nekraujavo. Liudytojas V. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad matė, jog bėga kraujas iš ausų, teisminio nagrinėjimo metu jis patikslino, kiek buvo kraujo.

Skunde teigiama, kad teismas taip pat liudytojų, kurie yra nukentėjusiosios artimi šeimos nariai, parodymus įvertino kaip nenuoseklius, besikeičiančius, ir kad apie esmines aplinkybes jie tik perpasakojo nukentėjusiosios pasakojimą. Teismas pabrėžė, kad parodymai yra artimųjų giminaičių, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nenustatė, kad jie būtų asmeniškai suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi, turėtų kokios nors finansinės naudos, būtų kieno nors paprašyti, paveikti duoti parodymus, naudingus nukentėjusiajai I. A., galiausiai nenustatė, kad šie parodymai yra melagingi. Nežymius, neesminius neatitikimus nepagrįstai vertino kaip reikšmingus prieštaravimus, abejones, nesiėmė priemonių, teismo požiūriu, dėl esančių esminių prieštaravimų pašalinimo, ir tuo remdamasis pagrindė in dubio pro reo principo taikymą. Tai, kad šių liudytojų kai kurie parodymai yra išvestiniai, nė kiek nesumenkina jų įrodomosios reikšmės, kadangi jie yra patvirtinami kitais įrodymais.

Teismas, kritiškai vertindamas nukentėjusiosios I. A. ir jos artimųjų giminaičių liudytojų parodymus, savo ruožtu nepagrįstai neanalizavo ir nevertino išteisintojo R. Š. parodymų. Jis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad paprašius, kad I. A. paskambintų dukrai ir paprašytų išeiti pasitikti, ši atsakė, kad neturi telefono. Šios aplinkybės nenurodė teisminio nagrinėjimo metu. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad jis būtų dėl incidento pranešęs operatorei, ką nurodė teisminio nagrinėjimo metu. Teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad automobilį apieškojo kartu su operatore, kad nukentėjusiąją išvadino negražiais žodžiais, nors ikiteisminio tyrimo metu to nenurodė.

Prokuroras skunde nurodo, jog teismas visiškai nepagrįstai, spręsdamas kaltinamojo R. Š. kaltės klausimą, remiasi kaltinamąjį charakterizuojančiomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės tik jam skiriant bausmę. Tai atlikdamas, turėjo analogiškai pasisakyti ir vertindamas nukentėjusiosios I. A. parodymus, tačiau to nepadarė.

Teismas visiškai atmetė nukentėjusiosios I. A., liudytojų V. S., I. L. parodymus kaip atskirai, taip ir visumoje, vertino juos kaip nepatikimus, tačiau nenustatė, kad nukentėjusiosios I. A., liudytojų V. S., I. L. parodymai būtų melagingi. Teismas remiasi išteisintojo R. Š. pateikta įvykio versija. Skundo autoriaus nuomone, tokia teismo padaryta išvada dėl įvykio taksi automobilyje eigos nepagrįsta. Teismo tikėtina įvykio versija, kad konflikto metu kaltinamasis R. Š., bandydamas nukentėjusiąją sulaikyti, sugriebdamas ją, galimai sukėlė jai fizinį skausmą, o taip pat tikėtina, kad buvo užkliudytas kairės ausies auskaras ir jis iškrito, ką patvirtina ir jau namo parėjus rūbuose rasta detalė, yra nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Visiškai iš nuosprendžio neaišku, kokie, teismo požiūriu, surinkti įrodymai patvirtina šią versiją, ar išteisintojo R. Š., kuris teigė, kad nukentėjusioji I. A. norėjo pabėgti iš automobilio, ir iš jo pabėgo, griebusi jam už akinių, nukentėjusiosios jis nestūmęs, tik buvo pagriebęs už rankovės ją sulaikyti, ar nukentėjusiosios I. A., kad jai neatsiskaičius už kelionę, R. Š. tampė už plaukų ir išplėšė jos turėtus auskarus. Tačiau teismas daro nepagrįstą išvadą, kad tikėtina, jog vis dėlto R. Š., galimai bandydamas sulaikyti nukentėjusiąją, sukėlė jai fizinį skausmą (bet nenurodo kokiu būdu bandė ją sulaikyti), dėl ko galėjo būti užkliudytas kairės ausies auskaras (kokiu būdu nenurodo), ir jis iškrito, nors šios versijos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai: nei pats išteisintasis R. Š., nei nukentėjusioji I. A., nei bylos liudytojai. Iš to skundo autorius daro išvadą, kad teismas nevisiškai tiki ir išteisintojo R. Š. parodymais, teigdamas, kad jis galėjo sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai I. A., bandydamas ją sulaikyti, dėl ko galėjo iškristi auskaras, kadangi pats išteisintasis tokios aplinkybės nenurodo, t. y. jo parodymus laiko nepatikimais, nevisiškai teisingais. Iš dalies tiki ir nukentėjusiosios I. A. parodymais, kad prieš ją buvo pavartotas fizinis smurtas, tačiau nemotyvuotai netiki, kad išteisintasis negalėjo jai išplėšti auskarus, šį netikėjimą pagrįsdamas ir išteisintojo asmenybę apibūdinančiais požymiais. Be to tokia teismo nurodyta įvykio versija nepaaiškina, kur dingo antrasis auskaras iš kitos, dešiniosios nukentėjusiosios I. A. ausies, kodėl nukentėjusioji I. A. galėjo norėti pabėgti iš taksi automobilio, prieš tai numušdama išteisintojo akinius, kodėl automobilyje, kaip nurodo išteisintasis R. Š. ir liudytoja L. G., jie abu po įvykio ieškodami nerado auskaro, kur dingo nukentėjusiosios I. A. akiniai, kurie po įvykio praėjus 2 dienoms, buvo padaryti nauji, nukentėjusiajai sumokėjus jai žymią sumą – 300 Lt, kodėl I. A. turėjo tikslą nekaltai apšmeižti išteisintąjį R. Š., o liudytojai melagingai liudyti jos naudai, kodėl R. Š. nebandė sulaikyti išlipančios iš automobilio nukentėjusiosios, pagrįstai abejojant, kad jis negalėjo be akinių jos stebėti, kad būdamas fiziškai stipresnis to negalėjo padaryti. Jeigu teismas būtų tinkamai įvertinęs įrodymus atskirai, ir jų visumą, būtų patvirtinęs kaltinamajame akte nurodytą įvykio versiją, t. y., kad nukentėjusioji I. A. buvo apiplėšta išteisintojo R. Š. jo vairuojamame taksi automobilyje, pagrobiant jos auksinius auskarus. Nustatyti nusikaltimo subjektyviąją pusę visada padeda nustatymas nusikaltimo motyvų ir tikslo. Taksi vairuotojas R. Š. veždamas klientę I. A., buvo suinteresuotas gauti atlygį už paslaugas, be to važiuodamas žinojo, kad taksi automobilyje I. A. negalės atsiskaityti, kad bus atsiskaitoma ją nuvežus, ir sutiko su tokiomis atsiskaitymo sąlygomis. Tai patvirtina pats išteisintasis, ir I. A.. Tačiau šis susitarimas buvo neįgyvendintas dėl kelionės gale kilusio konflikto tarp keleivės I. A. ir taksi vairuotojo R. Š., kuris kilo dėl nesusikalbėjimo ir nepasitikėjimo. Iš išteisintojo R. Š. parodymų matyti, kad jam pasirodė, jog I. A. norėjo pabėgti iš automobilio neatsiskaičiusi, nes neturėjo prie savęs pinigų. Vertinant R. Š. ir I. A. parodymus, darytina logiška ir pagrįsta išvada, kad R. Š. kilo įtarimas, jog nukentėjusioji I. A. su juo vengia atsiskaityti, nori pabėgti, ir neatsiskaitys už kelionę, todėl jis ir pasakė, kad jei neatsiskaitys, veš ją į policiją, ir nenuvežė prie namo durų. Kad taksistas atsisakė vežti prie laiptinės durų, patvirtino ir I. A.. Išteisintasis R. Š. pagrįstai parodė, kad konflikto aiškinamasis besikreipiant į policiją, būtų jam kainavęs daugiau, negu užmokestis už kelionę. Tačiau šiuo konkrečiu atveju šis jo teiginys atmestinas, vertintinas kritiškai, kadangi jį paneigia kiti byloje esantys įrodymai: nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, įrodantys, kad jis į policiją nesikreipė ne dėl to, kad jam tai būtų kainavę daug laiko ir lėšų, o dėl to, kad pats atsiėmė užmokestį, t. y. panaudodamas fizinį smurtą pagrobė nukentėjusiosios I. A. auksinius auskarus, kainuojančius žymiai daugiau, negu jam liko skolinga nukentėjusioji, kas teismų praktikoje kvalifikuojama kaip plėšimas. Akivaizdu, kad jis išankstinės tyčios apiplėšti nukentėjusiąją I. A. neturėjo, tačiau klaidingai įvertinęs situaciją, kad nukentėjusioji I. A. neatsiskaitys už kelionę, kad nori nuo jo pabėgti, siekdamas negaišti laiko, kadangi pagrįstai būtų praradęs laiką, tuo pačiu ir uždarbį iš kitų klientų, pagrobė auskarus, kaip užmokestį už jo darbą. Tokiu būdu R. Š. padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Atsižvelgiant, kad R. Š. ankščiau nėra teistas, nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, padarytas apysunkis nusikaltimas, už nusikaltimo padarymą yra numatytos bausmės: areštas ir laisvės atėmimas, jam skirtina bausmė – 60 parų areštas.

Išteisintasis R. Š. atsikirtime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti 2014-11-27 Kauno apylinkės teismo nuosprendį. Išteisintojo teigimu, teismas teisingai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus. Prokuroro argumentai neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Abraičio apeliacinis skundas pagrįstas, todėl tenkinamas.

Prokuroras apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nepagrįstai taikė in dubio pro reo principą, nežymius, neesminius neatitikimus baudžiamosios bylos medžiagoje vertino kaip reikšmingus prieštaravimus, abejones, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog R. Š. veiksmuose nėra BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, sutinka su šiais prokuroro argumentais, pažymi, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, visiškai sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto R. Š. išteisinimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog byloje nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad išteisintasis padarė šią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl R. Š. nekaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, nurodė abejones dėl nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų, tačiau šios išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas šiuo atveju išnagrinėtus įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes įrodymus vertino selektyviai, neįvertino įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumos.

Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, jog R. Š. padarė BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atlikusi įrodymų tyrimą ir įvertinusi bylos aplinkybes, nustatė:

R. Š. 2014 m. sausio 18 d. apie 22 val. 45 min. taksi automobilyje „Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovinčiame prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, dėl to, kad automobilyje nukentėjusioji I. A. neturėjo pinigų susimokėti už taksi paslaugas - apie 17 litų, tyčia rankomis sugriebė ir tampė nukentėjusiąją I. A. už plaukų, išplėšė jai iš ausų 2 auksinius auskarus, po ko išstūmė I. A. iš automobilio ir nuvažiavo, tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą - nukentėjusiajai I. A. priklausančius 2 auksinius auskarus, 86,89 Eur (300 Lt) vertės.

Išteisintasis R. Š. kaltu neprisipažino ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog 2014 sausio 18 d. apie 22 val. gavo iškvietimą į (duomenys neskelbtini) pr. 99. Atvykęs nurodytu adresu ilgai laukė, netgi prašė operatorės paraginti keleivį. Po kiek laiko atėjo I. A. su drauge. Jam susidarė įspūdis, jog moterys buvo neblaivios. Nukentėjusioji atsisėdo šalia jo, o draugė pasakė adresą. Bevežant keleivę, ši paaiškino, jog negalės atsiskaityti, pasakė, kad tas, kas ją pasitiks, tas ir atsiskaitys. Privažiavus prie (duomenys neskelbtini) 6 namo kiemo, I. A. pradėjo šaukti, liepė sustoti, atsidarė dureles. Jam susidarė įspūdis, kad keleivė nori išlipti iš važiuojančio automobilio, todėl griebė ją už rankovės, norėdamas sulaikyti. Paaiškino, kad reikia toliau važiuoti į 5-o namo kiemą. Ketino privažiuoti prie laiptinės, kadangi jei keleivis pasako, kad neturi kaip atsiskaityti ir atsiskaitys atvežus, tai jį priveža prie pat laiptinės. Nukentėjusioji paprašė sustoti. Tuomet jis paaiškino, kad tokiu atveju reiks vykti į policijos įstaigą, nes ji neatsiskaito. I. A. griebė jam už akinių ir juos numetė. Kol jis ieškojo akinių, nukentėjusioji atsidarė dureles ir vos ne paknopstom išlipo iš automobilio. Neneigia I. A. atžvilgiu pasakęs necenzūrinių žodžių, tačiau smurto jos atžvilgiu nenaudojo, auskarų neatėmė. Suma už kelionę buvo apie 16 litų. Apie įvykį informavo bendrovės dispečerę.

Apklausiamas įtariamuoju R. Š. taip pat kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad vežant neblaivią klientę iš (duomenys neskelbtini) pr. 99, Kaune į (duomenys neskelbtini) 5, Kaune, pusiaukelėje ši pasakė, kad neturi pinigų, o paklausus, kaip atsiskaitys, atsakė, kad atsiskaitys jos dukra. Paprašius, kad ji dukrai paskambintų ir paprašytų išeiti pasitikti, atsakė, kad neturi telefono. Dar neįvažiavus į (duomenys neskelbtini) 5 namo kiemą, ji sušuko jam sustoti ir pati vidury gatvės bandė išlipti iš važiuojančio automobilio. Kad neiškristų, jis laikė ją už palto. Sustojus paklausė, kas su juo atsiskaitys, o ji atsakė, kad dukra. Tuomet pasakė, kad važiuoja į kiemą. Nukentėjusioji atsisakė, sušukdama, kad čia nori išlipti. Paaiškino, kad jeigu neatsiskaitys, tuomet pristatys ją į policijos įstaigą. Tuomet I. A. griebė jam už akinių, juos nuplėšė, ir pati iš automobilio išlipusi nuėjo. Už plaukų nukentėjusiajai netampė, iš automobilio jos neišstūmė, auskarų neišplėšė. Už taksi paslaugą I. A. liko skolinga apie 17 Lt. Kai nukentėjusi išlipo iš automobilio, susirado automobilyje savo nuplėštus akinius ir išvažiavo. Maždaug po 20 minučių jį iškvietė operatorė. Nuvažiavęs sužinojo, kad skambino tos moters giminės ir skundėsi, kad jis išplėšė auskarus. Apžiūrėjęs savo automobilį, jokių auskarų nerado (b. l. 46).

Nors R. Š. savo kaltę neigia, tačiau jo kaltė įrodyta kitais byloje surinktais duomenimis: nukentėjusiosios I. A., liudytojų V. S., I. L., A. M., V. M. parodymais, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateiktais duomenis, kuriuos teisėjų kolegija pripažįsta įrodymais ir kurių visetas objektyviai pagrindžia R. Š. kaltę ir leidžia atmesti jo pasirinktą gynybos versiją.

Nukentėjusioji I. A. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad sausio 18 d. šventė dukters gimtadienį. Buvo neblaivi, bet pilnai suprato savo veiksmus. Iš dukters nuvažiavo pas V. M., kur dar šiek tiek išgėrė. V. M. palydėjo ją iki taksi. Vairuotojas ją privežė prie kito namo galo, ji paprašė R. Š. nuvežti ją į kiemą, kad galėtų susimokėti, kadangi ji nebuvo pasiėmusi nei telefono, nei pinigų. Vairuotojas nesutiko ją vežti prie durų, jie susiginčijo. R. Š. pradėjo ją tąsyti, griebė už plaukų, išplėšė auskarus iš ausų ir išspyrė ją iš automobilio. Be to, kai stumdėsi, nukrito jos akiniai ir liko automobilyje. Vieno auskaro segtukas liko ant krūtinės, užkliuvęs už rūbų. Jai padaryti sužalojimai, kai tąsė už plaukų, buvo guzas galvoje, taip pat buvo įdrėkstos ausys, šiek tiek netgi kraujavo. Į medikus nesikreipė, nes buvo sužaloti tik plaukai, sumušta galva. Duktė apie įvykį pranešė policijai.

Protokole-pareiškime, surašytame netrukus po įvykio, 2014 m. sausio 19 d., I. A. nurodė, kad taksi firmos „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojas automobilyje reikalavo sumokėti pinigus ir tampė rankomis už plaukų, išplėšė rankomis auksinius auskarus iš ausų ir juos pasiėmė. Automobilyje nukrito akiniai. Dėl plaukų tempimo ir iš ausų išplėštų auskarų patyrė fizinį skausmą. Medikų pagalba nereikalinga (b. l. 3).

Tą pačią dieną apklausta kaip liudytoja I. A. paaiškino, kad konfliktas kilo dėl to, jog taksi vairuotojas nenuvežęs jos į namo kiemą, reikalavo sumokėti už paslaugą, o ji reikalavo važiuoti į kiemą, kur žentas turėjo išeiti ir sumokėti. Nurodė, kad vairuotojas pagriebęs už plaukų juos tampė, taip sukeldamas fizinį skausmą. Betampydamas išplėšė iš ausų auksinius auskarus. Taip pat ant grindų automobilio salone nukrito jos akiniai. Po to vairuotojas, vartodamas jos atžvilgiu necenzūrinius žodžius, iš vidaus atidarė dureles ir išstūmė ją iš automobilio. Žentas paskambino į taksi firmą ir pranešė, kad taksistas išplėšė auskarus ir išvažiavo, o duktė pranešė policijai. Sužalojimai jai nepadaryti, į medikus nesikreipė ir nesikreips (b. l. 11-12).

2014-02-14 vykusios apklausos metu nukentėjusioji I. A. patvirtino savo ankstesnius parodymus ir papildomai paaiškino, kad pirmiausia vairuotojas jai paėmęs už plaukų, pradėjo tąsyti, reikalaudamas susimokėti. Po to griebė jai už ausų ir tyčia vieną po kito ištraukė iš ausų abejus auskarus. Grumtynių metu automobilyje nukrito jos akiniai. Pagrobęs auskarus jis iš automobilio ją išstūmė ir padidinęs greitį nuvažiavo. Kairę ausį truputį sužalojo, bėgo kraujas (b. l. 13).

Liudytojas V. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad tarp 22-23 val. jam paskambino žmona ir pasakė, kad turi parvažiuoti namo jo uošvė I. A., o jis turės sumokėti už taksi paslaugas. Tuo metu rūkė balkone. Netrukus pamatė, kaip privažiavo taksi ir sustojo aikštelėje. Taksi stovėjo ne ilgiau 5 min., kol pamatė, kaip atsidarė durys keleivio pusės priekyje. Atsidarius durelėms, pažino uošvienę iš tamsaus palto apykaklės. Ji iš automobilio buvo išstumta. Matė, kad I. A. iš automobilio išgriuvo ant šono, užsidarė durys ir taksi nuvažiavo. Uošvė šaukė „gelbėkite“. Į kiemą išbėgo žmonos duktė ir parvedė nukentėjusiąją namo. Kai I. A. parvedė, matė, kad ji buvo išsidraikiusi, išsigandusi, be akinių, drebėjo. Nukentėjusioji guodėsi, kad ją tampė už plaukų, kad skauda galvą. Jis paskambino į taksi firmą ir apie įvykį informavo operatorę.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. S. davė iš esmės analogiškus parodymus. Patvirtino, kad matė, kaip atsidarė taksi automobilio priekinės durelės ir iškrito išstumta iš automobilio jo uošvienė. Kai I. A. parvedė į namus, matė, kad iš ausų bėga kraujas ir nėra auskarų. nukentėjusioji paaiškino, kad taksi vairuotojas pagriebęs už ausų išplėšė auskarus (b. l. 22).

Liudytoja I. L. apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2014-01-18 buvo namuose prie kompiuterio, patėvis rūkė balkone ir pasakė, kad matė močiutę, kurią taksistas išmetė. Ji nuėjo jos pasitikti. Su močiute susitiko namo gale. Ši labai stipriai verkė, sakė, kad jai skaudėjo ausis, viršugalvį. Parsivedė ją namo, jai bėgo kraujas iš ausies spenelio, nebuvo auskarų, buvo užkritęs auskaro galiukas už drabužių, neturėjo akinių. Kai nusiramino, pasakė, kad prašė taksi ją įvežti į kiemą, bet jos neįvežė, susipyko su taksistu vien dėl to. Tą vakarą ji buvo išgėrusi, bet buvo nuovoki. Policijai paskambino jos krikšto mama A. M.. Kitą rytą močiutė buvo šoko būsenoje, jai labai skaudėjo viršugalvį. Už taksi turėjo sumokėti patėvis.

Liudytoja V. M. paaiškino, jog I. A. yra jos marčios mama, su ja palaikanti draugiškus santykius. 2014-01-18 šventė marčios gimtadienį, buvo pas marčią, paskui grįžo pas ją į namus (duomenys neskelbtini) pr., Kaune. Tiek ji, tiek I. A. vartojo alkoholinius gėrimus, tačiau girta nesijautė. I. A. taip pat neatrodė girta – nesvirduliavo, elgėsi adekvačiai. Apie 22 val. paskambino ir iškvietė taksi, kad I. A. galėtų parvažiuoti namo. Atvykus taksi automobiliui nukentėjusioji atsisėdo šalia vairuotojo. Ar I. A. buvo su auskarais, neprisimena, nors įprastai ji nešiodavo geltonus (matyt auksinius) nedidelius įveriamus auskarus. Be to, nukentėjusioji visuomet būdavo su akiniais. Sekančios dienos ryte pati paskambino I. A. ir ši papasakojo, kad ją sumušė taksi vairuotojas, be to išplėšė auskarus, kad nebeturi akinių.

Liudytoja A. M., kad 2014-01-18 pas namuose buvo švenčiamas jos gimtadienis. Jos mama I. A. šventėje taip pat dalyvavo, vartojo alkoholį, nors nesimatė, kad ji būtų apgirtusi. Apie 21 val. mama su jos uošve išvažiavo į svečius pas pastarąją. Tą patį vakarą, prieš 24 val., jai paskambino sesers vyras V. S., kuris papasakojo, kad rūkydamas balkone laukė, kol atvažiuos mama, nes jis turėjo sumokėti taksistui, matė, kaip privažiavus taksi automobiliui, vairuotojas mamą išstūmė iš automobilio. Paskui ji dar paskambino savo dukterėčiai I. L., kuri gyvena kartu su I. A., klausė, kaip mama jaučiasi. I. L. paaiškino, kad nukentėjusioji verkia, minėjo, kad mamos ausyse ties tomis vietomis kur įveriami auskarai, truputį kruvina, kad auskarus mamai taksistas išplėšė. Tuomet ji paskambino į taksi firmą. Atsiliepusi operatorė jai pradėjo aiškinti, kad jų vairuotojai taip nesielgia, tuomet ji paskambino ir apie įvykį pranešė policijai. I. A. po šio įvykio pirmą kartą pamatė 2014-01-20, ji skundėsi, kad dėl tampytų plaukų skauda galvą. kad dingo akiniai ir auksiniai auskarai.

Liudytoja L. G. paaiškino, kad nukentėjusios nepažįsta, kaltinamasis –bendradarbis. Ji yra taksi bendrovės dispečerė, o R. Š. – vairuotojas. Sausio viduryje, vakare buvo iškvietimas į (duomenys neskelbtini) prospektą. R. Š. nuvažiavo į užsakymo vietą. Po dešimties minučių vairuotojas paprašė paraginti, kad keleivis išeitų. Po 15 minučių R. Š. pranešė, kad bevažiuojant moteris iš važiuojančio automobilio norėjo iššokti. Jis sustabdė automobilį, o keleivė nesumokėjusi išlipo. Dar po kiek laiko paskambino keleivės giminaičiai, kurie šaukė, kad pametė auskarus. Ji paskambino R. Š. ir pasakė, kad atvažiuotų ir parašytų paaiškinimą. Vairuotojas atvykęs paaiškino, jog keleivė nesusimokėjusi iššoko iš važiuojančio automobilio ir parašė paaiškinimą. Jei keleivis nesusimoka, taksi vairuotojas privalo jį nuvežti į policiją, tačiau dauguma vairuotojų nenori incidentų ir į policiją nesikreipia. Be to, kai nesusimoka keleivis, vairuotojas privalo pranešti dispečeriui. Ji kartu su R. Š. apžiūrėjo taksi automobilį, tačiau akinių ar auskarų nerado.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra adresu (duomenys neskelbtini) 5, Kaune, nustatyta, kad šiuo adresu yra penkiaaukštis daugiabutis namas, kuris su daugiabučiu penkiaaukščiu namu, adresu (duomenys neskelbtini) 4, Kaune, yra sujungtas mėlynos spalvos dviejų aukštų pastatu –parduotuve, nuo kurios iki (duomenys neskelbtini) važiavimo dalies yra automobilių aikštelė. Daugiabučių adresu (duomenys neskelbtini) 5, Kaune ir (duomenys neskelbtini) 4, Kaune laiptinės yra iš kitos pusės, įvažiuojant pro įvažiavimą už (duomenys neskelbtini) 4, Kaune namo (b. l. 6-10).

Papildomos įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad (b. l. 118-122) balkonas, kuriame buvo ir įvykį stebėjo liudytojas V. S., yra nutolęs nuo įvykio vietos tokiu atstumu, kad automobilis matosi, tačiau tai, kas vyksta automobilio viduje, nesimato.

Iš daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolų matyti, kad nukentėjusioji I. A. pateikė geltono metalo detalę (b. l. 26), kuri buvo apžiūrėta, nustatyta, kad ji B formos (b. l.27-30).

Iš apžiūros protokolo matyti, kad 2014 m. balandžio 25 d. apžiūrėtas automobilis ,,Mercedes“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), jame auskarų ir kitų galimai pagrobtų daiktų nerasta (b. l. 31-33).

Iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ 2013-01-23 pranešimo matyti, kad 2014-01-18 22.31 val. (duomenys neskelbtini), buvo gautas taksi iškvietimas. Nuvyko taksi vairuotojas R. Š. automobiliu MB E270, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l.35).

Iš 2014-10-13 eksperimento protokolo matyti, kad automobilis ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovi netoli (duomenys neskelbtini) 5-ojo namo, Kaune. Automobilio vairuotojo vietoje sėdi statistas S. Č., kurio amžius 42 metai, ūgis 183 cm, svoris 80 kg, imituojantis kaltinamąjį R. Š., priekinėje keleivio sėdynėje sėdi nukentėjusioji I. A.. Bandomuoju veiksmu patvirtina, kad vairuotojo vietoje esantis asmuo gali dešine koja pasiekti ir įspirti į keleivio vietoje sėdintį asmenį, tačiau keliu pasiekti nukentėjusiosios nepavyksta (b. l. 116-117).

Iš 2014-11-10 eksperimento protokolo matyti, kad automobilio ,,Mercedes Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo vietoje sėdi statistas R. P., kurio ūgis 186 cm, svoris 88 kg, amžius 56 metai, kuris savo ūgiu, sudėjimu, amžiumi panašus į kaltinamąjį R. Š., o priekinėje keleivio vietoje sėdi nukentėjusioji I. A.. Bandymas patvirtina, kad statistas R. P. gali abejomis kojomis pasiekti A. ir jai įspirti (b. l. 131-134).

Kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, neginčytinai nustatyta, kad 2014-01-18 po 22 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ taksistas R. Š. vežė neblaivią nukentėjusiąją I. A. namo, adresu: (duomenys neskelbtini) 5, Kaunas, ir kad I. A. neturėjo pinigų susimokėti už taksi paslaugas. Automobilyje kilo konfliktas. Tačiau I. A. ir R. Š. skirtingai nurodo konflikto kilimo priežastis. R. Š. tikina, kad privažiavus prie (duomenys neskelbtini) 6 namo kiemo, I. A. pradėjo rėkti, liepė sustoti, atsidarė dureles. Jam susidarė įspūdis, kad nori išlipti iš važiuojančio automobilio, todėl jis ją griebė norėdamas sulaikyti, uždarė dureles ir pasakė, kad reikia važiuoti į 5 namo kiemą. Tačiau I. A. reikalavo sustoti. Tada jis pareiškė, kad veža ją į policiją, nes neatsiskaito. I. A. griebė jam už akinių ir kol jis ieškojo akinių, atsidarė automobilio dureles ir vos ne paknopstom išlipo iš automobilio, nugriuvusi nebuvo. I. A. nestūmė, jokių auskarų nematė. Tačiau nukentėjusioji nurodė visiškai kitokią įvykių eigą. Nukentėjusioji nurodė, kad su taksistu ginčas kilo dėl to, jog jis nesutiko ją vežti į namo kiemą prie laiptinės durų. Taksi vairuotojas ją pradėjo tąsyti, griebė už plaukų, išplėšė auskarus iš ausų, išmetė ją iš automobilio ir nuvažiavo.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė konstatavęs, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi ir vis besikeičiantys, liudytojų, kurie yra jai artimi šeimos nariai, parodymai taip pat yra nenuoseklūs, besikeičiantys ir jie tik perpasakoja pačios nukentėjusiosios pasakojimą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs nukentėjusiosios ir liudytojų (nukentėjusiosios artimųjų) parodymų turinį, nesutinka su tokiomis apylinkės teismo išvadomis. Nukentėjusioji I. A. apklausiama teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad taksi vairuotojas nesutiko ją vežti prie laiptinės durų, kur turėjo išeiti žentas ir sumokėti už taksi paslaugas, pradėjo ją tąsyti, griebė už plaukų, išplėšė iš ausų auskarus, išmetė ją iš automobilio, tiesiog išspyrė, ji nukrito. Iš esmės analogiškas aplinkybes dėl prieš ją pavartoto smurto pobūdžio nukentėjusioji nurodė ir kreipdamasi į policijos pareigūnus, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Protokole-pareiškime ji nurodė, kad taksi vairuotojas automobilyje reikalavo sumokėti pinigus, tampė rankomis už plaukų, išplėšė iš ausų auksinius auskarus ir juos pasiėmė. Tą pačią dieną apklausiama kaip liudytoja paaiškino, kad betampydamas už plaukų taksi vairuotojas jai išplėšė auskarus, atidaręs iš vidaus automobilio dureles ją išstūmė iš automobilio. 2014-02-14 vykusios apklausos metu nurodė, kad pirmiausia vairuotojas jai stvėrė už plaukų ir pradėjo tąsyti, reikalaudamas susimokėti, paskui stvėrė už ausų ir tyčia vieną po kito ištraukė auskarus. Pagrobęs auskarus, ją išstūmė iš automobilio ir nuvažiavo. Akivaizdu, kad šiuose I. A. parodymuose esminių prieštaravimų nėra. R. Š. veiksmų esmė nėra iškreipta, tik, kaip ir nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, išsakyta kita gramatine konstrukcija. I. A. visų apklausų metu nurodė esmines aplinkybes, kad taksi automobilyje buvo tąsoma už plaukų, reikalaujant sumokėti pinigus, kad jai iš ausų buvo ištraukti auskarai, besigrumiant automobilyje nukrito akiniai, kad ji buvo išstumta iš taksi automobilio. Ikiteisminio tyrimo metu I. A. paaiškino, kad buvo išstumta iš taksi automobilio, tačiau nedetalizavo, kokiu būdu išstumta, kas atsitiko po išstūmimo. Teisme I. A. patikslino, kad buvo tiesiog išspirta, taip paaiškindama, kokiu būdu buvo išstumta iš automobilio. Tad jokio prieštaravimo jos parodymuose nėra. Nukentėjusioji nurodė, kad iškrito iš taksi automobilio, o liudytojas V. S. parodė, kad matė, kaip nukentėjusioji išgriuvo ant šono. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tokius I. A. ir V. S. parodymus, konstatavo, kad šie parodymai tarpusavyje prieštarauja, kadangi V. S. nurodė tokias aplinkybes, kokių neminėjo net pati nukentėjusioji. Tačiau teisėjų kolegija nemano, kad tai, jog nukentėjusioji nurodė, jog ji nukrito, o liudytojas V. S., kad išgriuvo ant šono, patvirtina, jog jų parodymai yra prieštaringi. Žodžiai „nukristi“, „išgriūti“ yra sinonimai, jų reikšmė yra artima, todėl skirtingiems asmenims apie tą patį įvykį pasakojant naudojant kitokius artimą reikšmę turinčius žodžius, nėra pagrindo konstatuoti, jog jie duoda prieštaringus parodymus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog parodymų perdėtas tikslumas, pasakojimas tomis pačiomis frazėmis, tais pačiais žodžiais, mažina parodymų patikimumą. Tuo tarpu parodymuose esantys neesminiai netikslumai leidžia manyti, kad asmenys nėra susitarę, nėra tarpusavyje suderinę parodymų.

Nelaikytina, kad nukentėjusiosios I. A. parodymai prieštaringi, nenuoseklūs ir dėl jai padarytų sužalojimų. Visų apklausų metu nukentėjusioji iš esmės patvirtino, kad tąsant ją už plaukų ir išplėšus auskarus, ji jautė fizinį skausmą. Skirtingų apklausų metu ji tik patikslindavo savo parodymus dėl jai padarytų sužalojimų pobūdžio, patikslino, kad jai buvo įdrėskimas ausyje, ausis kraujavo, dėl tampytų plaukų skaudėjo galvą. Nukentėjusioji paaiškino, kad į medikus nesikreipė, kadangi tam nebuvo jokios prasmės, o įvertinus nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus apie I. A. padarytus sužalojimus, yra logiška, jog ji nematė jokio reikalo kreiptis į medikus, medikų pagalba jai nebuvo reikalinga. Kaip pagrįstai nurodo prokuroras apeliaciniame skunde, paaiškinimų neatitikimai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiosios parodymus, nes stresinė situacija turi įtakos įvykio eigos fiksavimui ir įsiminimui. Be to, kaip jau paminėta, natūralu, kad kiekvienoje naujoje apklausoje parodymai dėl neesminių detalių gali skirtis.

Pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo kritiškai vertino liudytojų V. S., I. L., A. M., V. M. parodymus. Nors šie asmenys ir yra nukentėjusiosios artimieji, tačiau tai nemenkina jų parodymų įrodomosios reikšmės. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jie būtų asmeniškai suinteresuoti baudžiamosios bylos baigtimi, būtų paveikti duoti nukentėjusiajai naudingus parodymus, siektų pakenkti išteisintajam, apkaltinti jį nebūto nusikaltimo padarymu ar pan. Jų parodymai nėra pripažinti melagingais. Nors teismas nurodė, kad liudytojai tik perpasakojo nukentėjusiosios pasakojimą, tačiau neįvertinta tai, kad jie iškart po incidento bendravo su nukentėjusiąja, matė, kokia yra I. A. būsena, I. L. pati tiesiogiai matė, kokie sužalojimai padaryti nukentėjusiajai, liudytojas V. S. iš balkono matė, kaip nukentėjusioji iškrito iš taksi automobilio. Taigi jie ne tik perpasakojo I. A. pasakojimą, bet ir patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Liudytoja I. L., kuri išbėgo į kiemą pasitikti močiutės, tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu davė analogiškus parodymus. Ji patvirtino, kad močiutė verkė, sakė, kad jai skauda ausis, viršugalvį. Parėjus namo, pamatė, kad jai iš ausies spenelio bėgo kraujas, nebuvo auskarų. I. A. neturėjo akinių, viena auskaro dalis buvo užkritusi už drabužių. Šie liudytojos parodymai patvirtina I. A. parodymus apie jos atžvilgiu panaudoto smurto pobūdį, padarytus sužalojimus. Kaip minėta, liudytojas V. S. paaiškino, kad matė, kaip atsidarius taksi automobilio durelėms, ant šono iškrito jo uošvė. Logiška, kad asmuo pats lipdamas iš automobilio, net ir paskubomis, nekris šonu. Taigi V. S. patvirtino nukentėjusiosios parodymus, kad ji buvo išstumta iš automobilio. Be to, šis liudytojas patvirtino, kad nukentėjusioji buvo išsigandusi, drebėjo, pasakė, kad taksi vairuotojas išplėšė auskarus tampė už plaukų. Tad liudytojo V. S. parodymai apie nukentėjusiosios išvaizdą bei būseną, sutampa su liudytojos I. L. parodymais. Kad I. A. buvo išsigandusi, pasimetusi, kad jai skaudėjo galvą, patvirtino ir liudytoja A. M., kuri su I. A. susitiko 2015-01-20. V. M. patvirtino, kad 2015-01-19 paskambinusi I. A. iš jos sužinojo, kad taksi vairuotojas ją primušė, išplėšė auskarus, kad dingo akiniai.

Pirmosios instancijos visiškai nevertino tos aplinkybės, kad iškart po to, kai prieš I. A. buvo atlikti neteisėti veiksmai, buvo kreiptasi į policijos pareigūnus. Iš policijos pateiktos informacijos apie įvykius matyti, jog 2014-01-18 23.20 val. V. M. (I. A. dukra) telefonu pranešė, jog jos mama prie namų buvo sumušta UAB „(duomenys neskelbtini)“ taksi vairuotojo. Jai buvo nurodyta sekančią dieną kreiptis į policijos komisariatą, ką I. A. ir padarė.

Įvertinus nukentėjusiosios I. A., liudytojų V. S., I. L., A. M., V. M. parodymus, kurie yra iš esmės nuoseklūs, tarpusavyje neprieštarauja, vieni kitus papildo bei pagrindžiami rašytinais įrodymais, darytina išvada, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl prieš I. A. atliktų nusikalstamų veiksmų pobūdžio.

Pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino išteisintojo R. Š. parodymų, tačiau juos laikė patikimais ir jais remdamasis išteisino R. Š. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išteisintojo parodymai nėra visiškai nuoseklūs. R. Š. ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, kad apie incidentą pranešė operatorei, kad automobilį apieškojo kartu su operatore. Atvirkščiai, jis nurodė, kad tai operatorė jį iškvietė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui rašytame paaiškinime R. Š. taip pat nenurodė, kad jis apie incidentą būtų pranešęs operatorei. Jame taip pat neužfiksuota, jog jis sakė keleivei, kad jei neatsiskaitys, veš ją į policiją. Vertinant R. Š. teisme duotus parodymus, pastebėtina, kad jis nurodė, jog taksi automobilio durelės buvo atidarytos du kartus. Jis nurodė, kad I. A., norėdama iššokti iš važiuojančio automobilio, atidarė dureles, tačiau jis ją sugriebė ir uždarė dureles. Tada ji pagriebė jo akinius ir, kol jis ieškojo akinių, atsidarė dureles, išlipo iš automobilio. Tačiau liudytojas V. S., kuris būdamas balkone, matė, kaip atvažiavo taksi automobilis, tokių R. Š. parodymų nepatvirtino. Jis nurodė, kad būdamas balkone pamatė, kaip privažiavo taksi automobilis ir sustojo aikštelėje. Taksi stovėjo ne ilgiau kaip 5 minutes, kol pamatė, kaip atsidarė keleivio pusės durelės ir šonu išgriuvo jo uošvė. Taigi V. S. nenurodė, jog taksi keleivio pusės durelės būtų buvusios atidarytos iki nukentėjusiosios išgriuvimo iš automobilio, kas leidžia kritiškai vertinti R. Š. parodymus apie tai, kad I. A. norėjo išlipti iš automobilio neįvažiavus į (duomenys neskelbtini) 5-o namo kiemą, buvo atsidariusi automobilio dureles, o jis jas uždarė. Todėl kritiškai vertinami ir R. Š. parodymai, kad jis nukentėjusiosios netampė už plaukų, neišplėšė auskarų, neišstūmė jos iš automobilio.

Pirmosios instancijos teismo tikėtina įvykio versija, kad konflikto metu kaltinamasis R. Š., bandydamas nukentėjusiąją sulaikyti, sugriebdamas ją, galimai sukėlė jai fizinį skausmą, o taip pat tikėtina, kad buvo užkliudytas kairės ausies auskaras ir jis iškrito, ką patvirtina ir jau namo parėjus rūbuose rasta detalė, yra nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Tokia Kauno apylinkės teismo nurodyta įvykio versija, nepaaiškina, kur dingo antrasis auskaras iš kitos, dešiniosios nukentėjusiosios I. A. ausies, kodėl nukentėjusioji I. A. galėjo norėti pabėgti iš taksi automobilio, prieš tai numušdama išteisintojo akinius, kodėl automobilyje, kaip nurodo išteisintasis R. Š. ir liudytoja L. G., jie abu po įvykio ieškodami nerado auskaro, kur dingo nukentėjusiosios I. A. akiniai, dėl kurių pagaminimo ji kreipėsi po įvykio praėjus 2 dienoms, kodėl nukentėjusioji turėjo tikslą apšmeižti išteisintąjį R. Š., o liudytojai melagingai liudyti jos naudai, kodėl R. Š. nebandė sulaikyti išlipančios iš automobilio nukentėjusiosios būdamas fiziškai stipresnis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ištirti įrodymai, vertinant juos visumos kontekste, o ne atskirai, kaip kad padarė pirmosios instancijos teismas, patvirtina kaltinamajame akte nurodytą įvykio versiją, t. y., kad nukentėjusioji I. A. buvo apiplėšta išteisintojo R. Š. jo vairuojamame taksi automobilyje, pagrobiant jos auksinius auskarus. I. A. atžvilgiu panaudodamas fizinį smurtą R. Š. pagrobė jos auksinius auskarus. R. Š. veiksmai atitinka visus nusikaltimo, numatyto BK 180 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, tai yra R. Š. rankomis sugriebė ir tampė nukentėjusiąją I. A. už plaukų, išplėšė jai iš ausų 2 auksinius auskarus, po ko išstūmė I. A. iš automobilio ir nuvažiavo, tokiu būdu panaudodamas fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą - nukentėjusiajai I. A. priklausančius 2 auksinius auskarus, 300 Lt vertės. Išteisintasis veikė tiesiogine tyčia. Tokie R. Š. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jis yra baustinas. Tai, kad R. Š. turėjo teisę reikalauti 17 Lt sumos už suteiktas pervežimo paslaugas nepašalina jo atsakomybės pagal BK 180 str. 1 d., kadangi pagrobto svetimo turto vertė buvo akivaizdžiai nelygiavertė atsiradusiai prievolei.

Nors R. Š. buvo kaltinamas pagrobęs auksinius auskarus, kurių vertė 101,37 Eur (350 Lt), tačiau nukentėjusioji, pareikšdama civilinį ieškinį, nurodė, kad auskarų vertė yra 86,89 Eur (300 Lt). Nukentėjusiajai apklausų metu ir civiliniame ieškinyje nurodant skirtingą auskarų vertę, vadovaujantis principu, kad visi neaiškumai aiškinami kaltinamojo naudai, konstatuojama, kad R. Š. pagrobė auskarus, kurių vertė 86,89 Eur (300 Lt).

Skirdamas R. Š. bausmę, teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis) ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis). Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad R. Š. padarė vieną apysunkį nusikaltimą. R. Š. nusikalstamais veiksmais padaryta žala nėra didelė, nukentėjusiajai sveikata žymiai nebuvo sutrikdyta, jai buvo sukeltas tik fizinis skausmas. R. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. R. Š. anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, dirba. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimas padarytas atsitiktinai. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šias aplinkybes, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą švelniausią bausmės rūšį – areštą, kurios dydis mažesnis nei sankcijos vidurkis.

Nukentėjusioji I. A. yra pareiškusi 1610 Eur (5559 Lt) civilinį ieškinį dėl 161,90 Eur (559 Lt) turtinės žalos ir 1448,10 Eur (5000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 16-20). Ji nurodė, kad turtinę žalą patyrė pagrobus jos auksinius auskarus, kurių vertė 86,89 Eur (300 Lt), ir grumtynių metu praradus akinius, dėl ko turėjo pirkti naujus akinius, jų kaina (75,01 Eur (259 Lt)).

Nukentėjusioji pateikė kvitą, patvirtinantį jos turėtas išlaidas dėl naujų akinių užsakymo. Ieškinys dėl auksinių auskarų nėra pagrįstas rašytiniais dokumentais. Nukentėjusioji neturi auskarų įsigijimą patvirtinančių dokumentų, kadangi auskarai jai buvo padovanoti. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios nurodyta auksinių auskarų kaina yra reali, atitinka jų rinkos vertę. Turtinė žala nukentėjusiajai buvo padaryta nusikalstamais R. Š. veiksmais, todėl jis turi pareigą atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinamas. Tačiau jis mažinamas 4,92 Eur (17 Lt) sumai, kadangi šią sumą nukentėjusioji liko skolinga už suteiktas paslaugas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnis apibrėžia neturtinę žalą: neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala įvertinama ir atlyginama pinigais (CK 6.250 straipsnio l dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 straipsnis) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nukentėjusiajai neturtinė žala padaryta tyčiniais R. Š. veiksmais. Dėl neteisėtų R. Š. veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, išgąstį, pažeminimą, emocinį stresą. Nukentėjusiajai I. A. dėl R. Š. nusikalstamo elgesio atsirado dvasinio pobūdžio neturtinės žalos pasekmės, ir tai privalo būti atlyginta. Tačiau pažymėtina ir tai, kad dėl kaltinamojo veiksmų jokių liekamųjų reiškinių nukentėjusiajai neliko. Jos sveikata nebuvo sutrikdyta, medikų pagalbos nereikėjo. Padaryta nedidelė turtinė žala. Įvertinus visas aptartas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios prašoma 1448,10 Eur (5000 Lt) suma neturtinei žalai atlyginti nėra adekvati dėl nusikaltimo kilusioms pasekmėms, todėl mažintina iki 300 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Jono Abraičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

R. Š. pripažinti kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 40 (keturiasdešimties) parų arešto bausmę.

Iš nuteistojo R. Š. priteisti nukentėjusiosios I. A. naudai 156,98 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt šešis eurai devyniasdešimt aštuoni euro centai) turtinei žalai ir 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.