Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I3-1378-816/2022 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03827-2021-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 55.1.3 (S)

2022 m. kovo 8 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas E. P. skunde prašo panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2021 m. spalio 19 d. sprendimą S-137 (7-132/2021), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. (21.222) -500-182 ir priimti naują sprendimą, atleidžiant pareiškėją nuo priskaičiuotų 32 313,43 Eur GPM delspinigių ar jų dalies mokėjimo.

Pareiškėjo nuomone, VMI nagrinėdama pareiškėjo pateiktą prašymą nenagrinėjo Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo delspinigių galimybės, o tik formaliai nurodė, kad tokia galimybė egzistuoja, tačiau nedetalizavo ir nepaaiškino, nei kokios aplinkybės būtinos, kad būtų galima atleisti šiuo pagrindu, nei kokių aplinkybių pareiškėjas neatitinka.

Pažymi, kad 2018 m. birželio 28 d. MAĮ Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymo Nr. XIII-1329 11 straipsnyje „Atleidimas nuo delspinigių už nesumokėtus mokesčius“ numatyta, kad pagal šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2019 m. sausio 1 d., mokesčių mokėtojai, deklaravę, tačiau nesumokėję MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir turintys mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., apskaičiuotą delspinigių nepriemoką, atleidžiami nuo visos arba likusios dalies apskaičiuotų, tačiau nesumokėtų arba neišieškotų delspinigių sumos. Pareiškėjo įsitikinimu, šia nuostata yra taikoma mokestinių delspinigių ir baudų amnestija.

Teigia, kad skundžiamas VMI sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. 10 straipsnio 5 dalis) reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, jo prašymas visa apimtimi neišnagrinėtas. Skundžiamame sprendime apsiribota tik vienu sakiniu.

Pažymi, kad jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Nurodo, kad pareiškėjas turėjo mokėti mokesčius pagal mokėjimo grafiką, tačiau šio įsipareigojimo pareiškėjas nuo 2020 m. kovo 16 d. vykdyti negali, nes Lietuvoje 2020 m. kovo 16 d. buvo paskelbtas karantinas ir uždrausta (apribota) pareiškėjo vykdoma (nekilnojamojo turto nuoma) veikla, o pareiškėjas įtrauktas į nukentėjusių nuo COVID-19 asmenų sąrašą. Esant tokiai situacijai pareiškėjas teigia, neturėjęs galimybės dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių vykdyti sudaryto grafiko, kadangi liko be didžiausios dalies pajamų šaltinio – pajamų, gaunamų už nekilnojamojo turto nuomą.

Pareiškėjo įsitikinimu, COVID-19 pandemija turėtų būti laikoma išskirtinėmis aplinkybėmis arba force majeure (liet. nenugalima jėga), įtakojusiomis tai, kad pareiškėjas negalėjo laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų pagal sudarytą mokėjimų grafiką, kas ir įtakojo delspinigių apskaičiavimą.

Pareiškėjas mano, kad jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo dėl sunkios ekonominės – socialinės padėties. Pareiškėjas teigia, kad turi daug išlaidų, be to, jie su žmona augina tris nepilnamečius vaikus.

Pažymi, kad jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, nes mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atliko nepagrįstai ilgą laikotarpį (du metus). Mano, kad VMI be pagrindo stabdė mokestinį patikrinimą, o tai sąlygojo mokestinio patikrinimo trukmę.

Nurodo, kad VMI teiginys „pareiškėjas iki šiol nesumokėjo papildomai apskaičiuotų GPM sumų nutraukė mokestinės paskolos sutartį“ neatitinka tikrovės, nes pareiškėjo teigimu, jis nebuvo sudaręs mokestinės paskolos sutarties, o buvo sudaręs periodinių įmokų mokėjimo grafiką.

Pareiškėjo įsitikinimu, tiek VMI, tiek MGK netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neteisingai kvalifikavo faktines aplinkybes. Pareiškėjas teigia, jog jam nėra aišku, kodėl nagrinėdami pareiškėjo prašymą, nagrinėjo klausimą tik dėl atleidimo nuo GPM delspinigių, nes pareiškėjas pateikdamas prašymą prašė atleisti nuo delspinigių, apskaičiuotų iki 2021 m. liepos 7 d.

Atsakovė VMI atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VMI atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už tikrinamąjį laikotarpį ir surašė patikrinimo aktą. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui pateikus GPM deklaracijas už 2013–2014 metus ir deklaravus GPM (pareiškėjas 2019 m. balandžio 12 d. pateiktose metinėse pajamų deklaracijose deklaravo gautas kitas pajamas (2013 m. – 1 026 669,50 Lt ir 2014 m. – 441 447 Lt) bei mokėtiną GPM sumą (2013 m. – 154 447 Lt (44 730,94 Eur) GPM, 2014 m. – 66 518 Lt (19 264,94 Eur) GPM), 2019 m. gegužės 28 d. buvo surašyta patikrinimo pažyma. Prašymo nagrinėjimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėjas su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį ir mokėjimų grafiką, pagal kurį sumokėjo pirmąją įmoką, tačiau vėliau mokėjimų pagal mokėjimo grafiką nevykdė.

Pažymi, kad vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) 27 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad pareiškėjas pavėluotai (2019 m. balandžio 12 d.) atliko savo deklaravimo prievoles GPM srityje už 2013–2014 metus, nesumokėjo deklaruoto GPM, todėl jam apskaičiuota 32 313,43 Eur GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. liepos 6 d. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pats geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM, pareiškėjui bauda neskirta.

Pažymi, kad pareiškėjas VMI pateikė prašymą atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei padėčiai, jo kaltės nebuvimui ir atsiradus aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (COVID-19 pandemija).

Nurodo, kad, įvertinus MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, matyti, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių ir / ar baudų teisine galimybe šiuo pagrindu. Klausimą dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo galima spręsti tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie patvirtina tai, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) (žr. pav. LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A556-364/2011; 2011 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-753/2011; 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-404/2012). Taigi tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjas turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius.

Nurodo, kad VMI nustatė, jog pareiškėjas gavo iš nenustatytų šaltinių pajamų, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo deklaruotos sumos nesumokėjo. Pareiškėjas pats geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą ir sudarė periodinių mokėjimų grafiką, vėliau mokestinės paskolos sutartį, tai reiškia, kad pareiškėjas savo veiksmais pripažino padarytą teisės pažeidimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto teisės pažeidimo ir nėra nustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjo kaltės nebuvimą ir pareiškėjas nuo paskaičiuotų delspinigių galėtų būti atleistas 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas laiku į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM, dėl ko vėliau šių sumų pagrindu atsirado pareiga sumokėti šių nesumokėtų mokesčių delspinigius, o tai reiškia, kad pareiškėjas laiku ir tiksliai neįvykdė mokestinės prievolės.

Nurodo, kad COVID-19 pandemija yra prilyginama aplinkybei, kuri nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir kurios jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tačiau laikotarpis, už kurį nesumokėtas GPM, yra 2013–2014 metai ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti force majeure ir cas fortuit. VMI įsitikinimu, kadangi mokėtina GPM suma susidarė už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių sumokėjimo, kadangi šis pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei mokėtina GPM suma, už kurią priskaičiuoti delspinigiai, atsirastų karantino ar ekstremalios situacijos metu.

Pažymi, kad VMI turimais duomenimis pareiškėjas 2021 m. balandžio 29 d. yra pateikęs Metinę pajamų deklaraciją už 2020 m., kurią 2021 m. gegužės 20 d. patikslino ir kurioje deklaravo tiek gautas nekilnojamojo turto, tiek žemės nuomos pajamas. Prašymo nagrinėjimo metu pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis nustatyta, kad pareiškėjui asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso net 37 nekilnojamojo turto objektai (žemės sklypai, žemės sklypai su statiniais, butai, statinys), esantys Švenčionių raj. sav., Trakų raj., sav., Vilniaus raj. sav., Klaipėdos raj. sav., Vilniuje, Palangoje ir Šiauliuose.

Atkreipia dėmesį, kad nepaisant to, jog pareiškėjas prašyme nurodo atsidūręs sunkioje ekonominėje padėtyje, tačiau prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, jog pareiškėjas turi pakankamai turto ir finansinių lėšų, iš kurių galėtų padengti apskaičiuotus GPM delspinigius (pareiškėjui asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso net 37 nekilnojamojo turto objektai, taip pat pareiškėjas gauna pakankamai piniginių lėšų). Be to, pareiškėjas duomenų apie sunkią ekonominę padėtį ar kad jam yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus ir pan., nepateikė. VMI įsitikinimu, šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis negali būti laikoma sunkia, kaip tai suprantama pagal įstatymą, pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes pareiškėjui nėra reikalinga valstybės parama. Taigi atsižvelgiant į išdėstytą, VMI vertinimu pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei (socialinei) padėčiai.

Nurodo, kad VMI pripažįsta, jog pareiškėjas geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą, yra sudaręs mokestinės paskolos sutartis, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais.

Byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo 2021 m. liepos 6 d. prašymas atleisti jį nuo delspinigių ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusios MGK sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo skundas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 6 d. pateikė VMI prašymą, kuriuo prašė atleisti jį nuo 32 313,43 Eur GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. liepos 6 d. Prašymą atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo grindė sunkia ekonomine padėtimi, jo kaltės nebuvimu ir atsiradus aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (COVID-19 pandemija).

VMI, taip pat ir MGK netenkino pareiškėjo prašymo (skundo) ir neatleido nuo 32 313,43 Eur GPM delspinigių sumokėjimo.

Pareiškėjas skunde teigia, jog jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi, 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais ir 8 straipsnio nuostatomis.

MAĮ (2021 m. gegužės 13 d. akto redakcija, galiojusi pareiškėjo prašymo pateikimo metu) 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 2) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 3) yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 4) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atleidimo nuo pagal šio Įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pareiškėjas skunde teigia, jog jis pasinaudojo MAĮ pakeitimais ir deklaravo pamirštus mokesčius, todėl jis turėjo sumokėti mokesčius sudarant mokesčių grafiką, be jokių baudų ir delspinigių.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas tik 2019 m. balandžio 12 d. pateikė metines GPM deklaracijas už 2013–2014 metus, kuriuose deklaravo kitas pajamas (2013 m. – 1 026 669,50 Lt ir 2014 m. – 441 447 Lt) bei mokėtiną GPM sumą (2013 m. – 154 447 Lt (44 730,94 Eur) GPM, 2014 m. – 66 518 Lt (19 264,94 Eur) GPM). Šias deklaracijas pateikė po 2018 m. birželio 8 d. VMI jam išsiųsto pranešimo apie atliktą pareiškėjo mokestinį patikrinimą. VMI 2019 m. gegužės 21 d. patikrinimo aktu Nr. (21.222) FR0680-170, įvertinusi deklaracijų duomenis, papildomų mokesčių neapskaičiavo. 2019 m. gegužės 15 d. buvo sudarytas Periodinių mokėjimų grafikas Nr. (23.31-08) 325-817, nustatant 63 995,88 Eur mokestinės nepriemokos įmokas sumokėti 2019 m. lapkričio 28, 2020 m. gegužės 28 d., 2020 m. lapkričio 28 d., 2021 m. gegužės 28 d. (1 įmoka per metus). Byloje nėra ginčo, kad pagal sudarytą Periodinių mokėjimų grafiką pareiškėjas sumokėjo pirmąją įmoką, vėliau mokėjimų nevykdė.

2019 m. sausio 1 d. įsigaliojęs MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 str. pakeitimo bei įstatymo papildymo 40-1 straipsnio įstatymo (Mokestinės amnestijos įstatymas) 11 straipsnio nuostatos numatė atleidimo nuo delspinigių galimybę. Šio įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nustatė, kad „mokesčių mokėtojams, laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gegužės 31 d., nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia MAĮ 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoka mokestį. 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo prašymu atideda šio straipsnio 1 dalyje nurodytos mokesčių sumos sumokėjimą iki dvejų metų, pasiūlydamas periodinių mokėjimų grafiką. Per dvejus metus nesumokėjus visos mokesčių sumos, nuo likusios nesumokėtos mokesčių dalies apskaičiuojami delspinigiai už visą laikotarpį, skaičiuojant nuo kitos dienos, kai mokestis pagal atitinkamą laikotarpį turėjo būti sumokėtas iki 180-os dienos po šio straipsnio 1 dalyje numatyto 20 dienų termino pabaigos dienos.“ Tad nepagrįstai pareiškėjas teigia, kad pasinaudoti mokestine amnestija pakako vien mokesčių deklaravimo. Antra būtina sąlyga mokestinės amnestijos gavimui yra pavėluotai savanoriškai deklaruotų mokesčių sumokėjimas arba laikymasis sutarto su mokesčių administratoriumi įmokų mokėjimo grafiko. Pareiškėjas neneigia, kad antrosios sąlygos nėra išpildęs. Bylos duomenys tai patvirtina.

Taigi šiuo atveju pareiškėjui, nemokant nepriemokos įmokų pagal Periodinių mokėjimų grafiką, VMI pagrįstai pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. spalio 30 d. apskaičiavo 32 313,43 Eur GPM delspinigių.

Pareiškėjas skunde teigia, jog jis negalėjo laiku mokėti įmokų dėl COVID-19 pandemijos, kurios metu buvo apribota pareiškėjo nekilnojamojo turto nuomos veikla.

Teismas pažymi, jog pareiškėjui nesilaikant prisiimtų įsipareigojimų pagal Periodinių mokėjimų grafiką, jis negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių, kad VMI „nurašys“ jo turimas mokestines nepriemokas. Pareiga pareiškėjui mokėti GPM ir su juo susijusius delspinigius už nesavalaikį mokesčių deklaravimą atsirado už 2013–2014 metų mokestinį laikotarpį. Delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. spalio 30 d., t. y. už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo. LVAT 2021 m. rugsėjo 15 d. administracinėje byloje Nr. eA-2713-968/2021 išaiškino, kad pareigai sumokėti mokestį atsiradus ne COVID-19 pandemijos metu, o dar iki ekstremaliosios padėties paskelbimo, t. y. nesant aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti nenugalimos jėgos arba atsitiktinių aplinkybių poveikiui, mokesčių mokėtojas negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo. Nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skundu ir atleisti jį nuo GPM delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.

MAĮ 88 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. VMI nurodo, kad su pareiškėju 2021 m. rugpjūčio 16 d. pasirašyta Mokestinės paskolos sutartis. Todėl darytina išvada, kad VMI įvertino pareiškėjo galimybes iš karto padengti VMI apskaičiuotą GPM ir su juo susijusius delspinigius.

Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo GPM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas pateikė už 2013–2014 metus metines GPM deklaracijas, po to kai mokesčių administratorius informavo pareiškėją, jog jo atžvilgiu yra atliekamas mokestinis patikrinimas. Be to, pareiškėjas nesilaikė Periodinių mokėjimų grafiko, su VMI mokestinės paskolos sutartį pasirašė tik 2021 m. rugpjūčio 16 d. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad jis su VMI nėra pasirašęs mokestinės paskolos sutarties, tačiau teismas neabejoja VMI pateiktais duomenimis (MGK byla, b. l. 72–73). Be to, pareiškėjas neneigia, kad su VMI 2019 m. gegužės 15 d. pasirašė Periodinių mokėjimų grafiką Nr. (23.31-08) 325-817, o nevykdant prisiimtų įsipareigojimų pagal Periodinių mokėjimo grafiką, logiška, kad tarp šalių 2021 m. rugpjūčio 16 d. pasirašyta paskolos sutartis, kuri nėra tapatinama su Periodinių mokėjimo grafiku. Visos šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas nenurodo, jokių aplinkybių dėl kurių galima būtų konstatuoti, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl pažeidimo (susidariusios GPM prievolės ir GPM delspinigių).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jis turėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių, nes jo finansinė padėtis sunki. Teismas pažymi, kad pasisakydamas dėl skundo teiginių, jog turėjo būti sprendžiama dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių pagal MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. kai juos išieškoti neteisinga ekonominiu ar socialiniu požiūriu, pabrėžia, kad VMI nustatė, kad tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek 2021 m. labai gera pareiškėjo finansinė / ekonominė padėtis, pareiškėjo vardu buvo įregistruotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas (net 37 nekilnojamojo turto objektai). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas turi išlaikytinių (nepilnamečių asmenų), tačiau jis gauna pakankamai pajamų. Tai, kad pareiškėjas turi išlaidų, ar kad su juo kai kurie nuomininkai ne laiku atsiskaito, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo visų mokestinių prievolių. Pažymėtina, kad šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sistemiškai yra susijęs su MAĮ 113 str. (beviltiška mokestinė nepriemoka). Tad pareiškėjas neįrodė reikšmingų MAĮ 100 str. 1 d. 4 punkte numatytam atleidimo nuo delspinigių pagrindui taikymui faktinių aplinkybių, t. y. kad išieškoti delspinigius iš pareiškėjo būtų netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu.

Pareiškėjo argumentas apie individualios veiklos (apgyvendinimo paslaugų teikimas) apribojimą karantino metu neduoda pagrindo išvadai apie skundžiamų spendimų nepagrįstumą, kadangi dėl karantino kai kurios ūkinės komercinės veiklos buvo apribotos nuo 2020 m. kovo 16 d. iki birželio 16 d. (pareiškėjui delspinigiai šiuo laikotarpiu neskaičiuoti), be to, nuostoliams kompensuoti valstybė yra sukūrusi kompensacinius valstybės pagalbos mechanizmus, todėl papildomas atleidimas už iki karantino priskaičiuotų mokesčių savalaikį nesumokėjimą nenumatytas.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad yra pagrindas jį atleisti nuo delspinigių mokėjimo, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais teisingumo ir protingumo kriterijais. Nurodo, kad mokestinis patikrinimas truko ilgai, net dvejus metus. Pareiškėjas abejoja mokestinio patikrinimo stabdymo pagrįstumu, nes mokesčių administratorius patikrinimo akte nenurodo, kad kontrolės veiksmų metu rinko papildomą informaciją, o sprendime nepateikiama informacija, kada informacija buvo renkama.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo pradėtas 2018 m. birželio 26 d. ir baigtas 2019 m. gegužės 20 d. Patikrinimo aktas Nr. (21.222) FR0680-170 priimtas 2019 m. gegužės 21 d. (MGK byla, b. l. 141). Mokestinis patikrinimas nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2019 m. sausio 15 d., pratęstas nuo 2019 m. sausio 16 d. iki 2019 m. sausio 31 d., sustabdytas nuo 2019 m. sausio 28 d., pratęstas nuo 2019 m. gegužės 15 d. iki 2019 m. birželio 10 d. Pavedimas tikrinti ir jo priedai pareiškėjui buvo pateikti per Mano VMI, patikrinimo akte nurodoma, kad pareiškėjas susipažino su jam per Mano VMI siųstais VMI dokumentais. Pareiškėjas neskundė mokestinio patikrinimo stabdymo sprendimų. Šiuo atveju teismo įsitikinimu, pareiškėjo mokestinis patikrinimas truko neilgą laiką ir delspinigių susidarymui neturėjo esminės įtakos. Pažymėtina, jog GPM delspinigių susidarymą sąlygojo ne mokestinio patikrinimo trukmė, o pareiškėjo nesavalaikis mokesčių deklaravimas. GPM delspinigių mokėjimo pareiškėjas galėjo išvengti, jeigu būtų tinkamai įvykdęs 2019 m. gegužės 15 d. Periodinių mokėjimų grafiką Nr. (21.31-08) 325-817.

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog VMI, priimdama ginčijamą sprendimą ir ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjusi MGK, veikė savo kompetencijų ribose, ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Tiek VMI sprendime, tiek MGK sprendime buvo aiškiai, išsamiai ir argumentuotai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo delspinigių. Ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo skundas panaikinti VMI ir MGK sprendimus yra atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Netenkinus pagrindinio skundo reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjo skundo reikalavimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo E. P. skundą.

Sprendimas 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.