- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-08-02
- Bylos Nr.
- A-437-575/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03827-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Dainius Raižys, Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- E. P.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas E. P. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. (21.222)-500-182, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2021 m. spalio 19 d. sprendimą S-137-(7-132/2021) ir priimti naują sprendimą, atleidžiant pareiškėją nuo priskaičiuotų 32 313,43 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių ar jų dalies mokėjimo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad VMI nenagrinėjo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 100 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo delspinigių galimybės, o tik formaliai nurodė, kad tokia galimybė egzistuoja. 2018 m. birželio 28 d. MAĮ Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo Nr. XIII-1329 11 straipsnyje „Atleidimas nuo delspinigių už nesumokėtus mokesčius“ numatyta, kad pagal šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas, įsigaliojusias nuo 2019 m. sausio 1 d., mokesčių mokėtojai, deklaravę, tačiau nesumokėję MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių ir turintys mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., apskaičiuotą delspinigių nepriemoką, atleidžiami nuo visos arba likusios dalies apskaičiuotų, tačiau nesumokėtų arba neišieškotų delspinigių sumos. Pareiškėjo įsitikinimu, šia nuostata yra taikoma mokestinių delspinigių ir baudų amnestija.
3. Pareiškėjas teigė, jog skundžiamas VMI sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. 10 str. 5 d.) reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Pareiškėjo įsitikinimu, skundžiamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, jo prašymas visa apimtimi neišnagrinėtas. Skundžiamame sprendime apsiribota tik vienu sakiniu.
4. Pareiškėjo vertinimu, jis yra nekaltas dėl padaryto pažeidimo. Jis turėjo mokėti mokesčius pagal mokėjimo grafiką, tačiau šio įsipareigojimo nuo 2020 m. kovo 16 d. vykdyti negali, nes Lietuvoje 2020 m. kovo 16 d. buvo paskelbtas karantinas ir uždrausta (apribota) pareiškėjo vykdoma (nekilnojamojo turto nuoma) veikla, taip pat jis buvo įtrauktas į nukentėjusių nuo COVID-19 asmenų sąrašą. Pareiškėjas neturėjo galimybės dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių vykdyti sudaryto grafiko, kadangi liko be didžiausios dalies pajamų, kurias gaudavo už nekilnojamojo turto nuomą. Pareiškėjo įsitikinimu, COVID-19 pandemija turėtų būti laikoma išskirtinėmis aplinkybėmis arba force majeure (liet. nenugalima jėga), lėmusiomis, kad jis negalėjo laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimų, o būtent tai lėmė delspinigių apskaičiavimą.
5. Pareiškėjo įsitikinimu, jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo ir dėl sunkios ekonominės – socialinės padėties. Jis turi daug išlaidų, be to, jie su žmona augina tris nepilnamečius vaikus. Taip pat jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, nes mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą atliko nepagrįstai ilgą laikotarpį (2 m.). VMI be pagrindo stabdė mokestinį patikrinimą, o tai lėmė mokestinio patikrinimo trukmę.
7. Pareiškėjo įsitikinimu, tiek VMI, tiek MGK netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, neteisingai kvalifikavo faktines aplinkybes. Pareiškėjui nėra aišku, kodėl nagrinėdami jo prašymą, nagrinėjo klausimą tik dėl atleidimo nuo GPM delspinigių, nes pareiškėjas prašė atleisti nuo delspinigių, apskaičiuotų iki 2021 m. liepos 7 d.
Atsiliepimas
8. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas su VMI sudarė mokestinės paskolos sutartį ir mokėjimų grafiką, pagal kurį sumokėjo pirmąją įmoką, tačiau vėliau mokėjimų pagal mokėjimo grafiką nevykdė. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad pareiškėjas pavėluotai (2019 m. balandžio 12 d.) atliko savo deklaravimo prievoles GPM srityje už 2013–2014 m., nesumokėjo deklaruoto GPM, todėl jam apskaičiuota 32 313,43 Eur GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. liepos 6 d. Atsižvelgus į tai, jog pareiškėjas pats geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM, pareiškėjui bauda neskirta. Pareiškėjas VMI pateikė prašymą atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei padėčiai, jo kaltės nebuvimui ir atsiradus aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (COVID-19 pandemija).
10. Atsakovo vertinimu, tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėjas turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius. VMI nustatė, jog pareiškėjas gavo iš nenustatytų šaltinių pajamų, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo deklaruotos sumos nesumokėjo. Pareiškėjas pats geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą ir sudarė periodinių mokėjimų grafiką, vėliau mokestinės paskolos sutartį. Tai reiškia, kad jis savo veiksmais pripažino padarytą teisės pažeidimą, todėl nėra pagrindo teigti, jog jis nekaltas dėl padaryto teisės pažeidimo. Be to, nenustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų jo kaltės nebuvimą, todėl nėra pagrindo jį atleisti nuo paskaičiuotų delspinigių vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas laiku į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM, dėl ko vėliau šių sumų pagrindu atsirado pareiga sumokėti šių nesumokėtų mokesčių delspinigius, o tai reiškia, kad pareiškėjas laiku ir tiksliai neįvykdė mokestinės prievolės.
11. COVID-19 pandemija yra prilyginama aplinkybei, kuri nepriklausė nuo pareiškėjo valios, kurios jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tačiau laikotarpis, už kurį nesumokėtas GPM, yra 2013–2014 m. ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti force majeure ir cas fortuit. VMI įsitikinimu, kadangi mokėtina GPM suma susidarė už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių sumokėjimo.
12. Pareiškėjas turi pakankamai turto ir finansinių lėšų, iš kurių galėtų padengti apskaičiuotus GPM delspinigius (pareiškėjui asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso net 37 nekilnojamojo turto objektai, taip pat pareiškėjas gauna pakankamai piniginių lėšų). Be to, pareiškėjas duomenų apie sunkią ekonominę padėtį ar kad jam yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus ir pan., nepateikė. VMI įsitikinimu, šios aplinkybės įrodė, kad pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis negali būti laikoma sunkia, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Taigi pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių sumokėjimo esant sunkiai ekonominei (socialinei) padėčiai.
13. Pareiškėjas geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą, yra sudaręs mokestinės paskolos sutartis, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais.
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo E. P. skundą atmetė.
Šalies argumentai
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 6 d. pateikė VMI prašymą, kuriuo prašė atleisti jį nuo 32 313,43 Eur GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. liepos 6 d. Šį prašymą grindė sunkia ekonomine padėtimi, jo kaltės nebuvimu ir atsiradusiomis aplinkybėms, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (COVID-19 pandemija). VMI bei MGK netenkino pareiškėjo prašymo (skundo) ir neatleido nuo 32 313,43 Eur GPM delspinigių sumokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojęs MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo bei įstatymo papildymo 40¹ straipsnio įstatymo (Mokestinės amnestijos įstatymas) 11 straipsnio nuostatos numatė atleidimo nuo delspinigių galimybę, tačiau pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad pasinaudoti mokestine amnestija pakako vien mokesčių deklaravimo. Antra būtina sąlyga gauti mokestinę amnestiją yra pavėluotai savanoriškai deklaruotų mokesčių sumokėjimas arba laikymasis sutarto su mokesčių administratoriumi įmokų mokėjimo grafiko. Pareiškėjas neneigė, kad neišpildė antrosios sąlygos, ir bylos duomenys tai patvirtino. Šiuo atveju pareiškėjui, nemokant nepriemokos įmokų pagal periodinių mokėjimų grafiką, teismo vertinimu, VMI pagrįstai pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. spalio 30 d. apskaičiavo 32 313,43 Eur GPM delspinigių.
18. Teismo įsitikinimu, pareiškėjui nesilaikant prisiimtų įsipareigojimų, jis negalėjo įgyti jokių teisėtų lūkesčių, kad VMI „nurašys“ jo turimas mokestines nepriemokas. Pareiga pareiškėjui mokėti GPM ir su juo susijusius delspinigius už nesavalaikį mokesčių deklaravimą atsirado už 2013–2014 m. mokestinį laikotarpį. Delspinigiai pareiškėjui buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. spalio 30 d., t. y. už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, todėl teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendė, jog nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėjo skundu ir atleisti jį nuo GPM delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu.
19. Teismas, atsižvelgęs į MAĮ 88 straipsnio 1 dalį, nurodė, jog su pareiškėju 2021 m. rugpjūčio 16 d. pasirašyta Mokestinės paskolos sutartis, taigi VMI įvertino pareiškėjo galimybes iš karto padengti VMI apskaičiuotą GPM ir su juo susijusius delspinigius.
20. Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo GPM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas pateikė už 2013–2014 m. metines GPM deklaracijas, po to kai mokesčių administratorius informavo pareiškėją, jog jo atžvilgiu yra atliekamas mokestinis patikrinimas. Be to, pareiškėjas nesilaikė periodinių mokėjimų grafiko, su VMI mokestinės paskolos sutartį pasirašė tik 2021 m. rugpjūčio 16 d. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad jis su VMI nėra pasirašęs mokestinės paskolos sutarties, tačiau teismas neabejojo VMI pateiktais duomenimis. Be to, pareiškėjas neneigė, kad su VMI 2019 m. gegužės 15 d. pasirašė Periodinių mokėjimų grafiką Nr. (23.31-08) 325-817, o nevykdant prisiimtų įsipareigojimų pagal Periodinių mokėjimo grafiką, logiška, kad tarp šalių 2021 m. rugpjūčio 16 d. pasirašyta paskolos sutartis, kuri nėra tapatinama su Periodinių mokėjimo grafiku. Visos šios aplinkybės įrodė, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių galima būtų konstatuoti, kad jis nėra kaltas dėl pažeidimo (susidariusios GPM prievolės ir GPM delspinigių).
21. Vertindamas skundo teiginius dėl pareiškėjo atleidimo nuo GPM delspinigių, nes jo finansinė padėtis sunki, teismas nurodė, jog VMI nustatė, kad tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek 2021 m. labai gera pareiškėjo finansinė / ekonominė padėtis, pareiškėjo vardu buvo įregistruotas ne vienas nekilnojamojo turto objektas (net 37 nekilnojamojo turto objektai). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas turi išlaikytinių (nepilnamečių asmenų), tačiau jis gauna pakankamai pajamų. Tai, kad pareiškėjas turi išlaidų, ar kad su juo kai kurie nuomininkai ne laiku atsiskaito, teismo vertinimu, nėra pagrindas teigti, kad pareiškėjas turėtų būti atleistas nuo visų mokestinių prievolių. Šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas sistemiškai yra susijęs su MAĮ 113 straipsniu (beviltiška mokestinė nepriemoka). Taigi pareiškėjas neįrodė reikšmingų MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytam atleidimo nuo delspinigių pagrindui taikymui faktinių aplinkybių, t. y. kad išieškoti delspinigius iš pareiškėjo būtų netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu. Pareiškėjo argumentas apie individualios veiklos (apgyvendinimo paslaugų teikimas) apribojimą karantino metu nedavė pagrindo išvadai apie skundžiamų spendimų nepagrįstumą, kadangi dėl karantino kai kurios ūkinės komercinės veiklos buvo apribotos nuo 2020 m. kovo 16 d. iki birželio 16 d. (pareiškėjui delspinigiai šiuo laikotarpiu neskaičiuoti), be to, nuostoliams kompensuoti valstybė yra sukūrusi kompensacinius valstybės pagalbos mechanizmus, todėl papildomas atleidimas už iki karantino priskaičiuotų mokesčių savalaikį nesumokėjimą nenumatytas.
22. Teismas nurodė, jog mokestinis patikrinimas truko neilgą laiką ir delspinigių susidarymui neturėjo esminės įtakos. GPM delspinigių susidarymą lėmė ne mokestinio patikrinimo trukmė, o pareiškėjo nesavalaikis mokesčių deklaravimas. GPM delspinigių mokėjimo pareiškėjas galėjo išvengti, jeigu būtų tinkamai įvykdęs 2019 m. gegužės 15 d. Periodinių mokėjimų grafiką Nr. (21.31-08) 325-817.
23. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog VMI, priimdama ginčijamą sprendimą ir ikiteismine tvarka pareiškėjo skundą išnagrinėjusi MGK, veikė savo kompetencijų ribose, ginčijami sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei teisės aktų nuostatas. Tiek VMI sprendime, tiek MGK sprendime buvo aiškiai, išsamiai ir argumentuotai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas atleisti jį nuo delspinigių. Ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
III.
24. Pareiškėjas E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
25. Pareiškėjas teigia, jog jis pasinaudojo MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo bei įstatymo papildymo 40¹ straipsnio įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi. Jis negalėjo tinkamai vykdyti sudaryto periodinių įmokų mokėjimų grafiko ne dėl savo kaltės, nes prasidėjus pandemijai buvo ribojama jo veikla, jis neteko dalies pajamų. Taigi įmokų nemokėjimą lėmė ne pareiškėjo pasirinktas veiklos modelis, o susiklosčiusios aplinkybes, kurios laikytinos force majeure aplinkybėmis.
26. Pareiškėjo vertinimu, teismas ne tik nepasisakė dėl visų jo reikalavimų ir skundo motyvų, neįsigilino į keliamus teisės aktų taikymo klausimus, bet ir iškreipė skundo aplinkybes dėl pasirašytos mokestinės paskolos sutarties. Pareiškėjas neneigė, kad jis su VMI yra pasirašęs mokestinės paskolos sutartį, jis tik nurodė, jog pagal galiojančius tesės aktus, pasinaudojęs MAĮ 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo bei įstatymo papildymo 40¹ straipsnio įstatymo11 straipsnio 2 dalimi, pasirašė ne mokestinės paskolos sutartį, o periodinių įmokų mokėjimo grafiką, nes toks buvo teisinis reguliavimas ir tik tuomet, kai baigėsi periodinių įmokų mokėjimo grafiko terminai, jis įgijo teisę pasirašyti mokestinės paskolos sutartį ir ją nedelsdamas pasirašė. Mokestinės paskolos sutartis yra vykdoma ir pareiškėjas moka ne tik GPM įmokas, bet ir nustatytas palūkanas. Pasirašant mokestinės paskolos sutartį, nebuvo vertinta pareiškėjo galimybė iš karto padengti GPM delspinigius, nes mokėtojas, prašydamas sudaryti sutartį, neteikė prašymo dėl delspinigių atidėjimo, nes tuo pat metu buvo pateiktas prašymas nuo jų ar jų dalies atleidimo. Tai, kad pareiškėjo vardu yra registruota nekilnojamojo turto, nepatvirtina, kad mokėtojas nevaržomai ir nedelsdamas gali padengti mokestinę nepriemoką, nes ji turtu negali būti padengta, o turto realizavimas rinkoje, ypač esant neapibrėžtumui dėl padėties, nėra greitai vykstantis procesas.
27. Pati VMI nurodė, kad periodinių mokėjimų grafikas galėjo būti sudarytas laikotarpiui iki 2 metų nuo deklaracijos pateikimo, t. y. ne ilgesniam nei iki 2021 m. liepos 1 d. terminui, todėl teismo teiginiai, jog GPM delsinių mokėjimo pareiškėjas galėjo išvengti, jeigu būtų tinkamai įvykdęs periodinių mokėjimų grafiką bei, pareiškėjui nesilaikant prisiimtų įsipareigojimų pagal periodinių mokėjimų grafiką, jis negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad VMI „nurašys“ jo turimas mokestines nepriemokas, patvirtina pareiškėjo nuogąstavimus, jog nebuvo gilinamasi į jo prašyme nurodytas aplinkybes, lėmusias pareiškėjo negalėjimą tinkamai vykdyti grafiką. Teismas ydingai traktavo esamą situaciją, nes pareiškėjas leistinais įrodymais įrodinėjo, kad prisiimtų įsipareigojimų neįvykdė ne dėl savo kaltės ar neveikimo, o dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl pandemijos laikotarpiu jo veiklai taikytų apribojimų, tačiau teismas to neįvertino. Pareiškėjas, priešingai nei nurodė teismas, turėjo teisėtą lūkestį, kad, deklaravęs mokesčius, sudaręs periodinių įmokų mokėjimo grafiką, esant normalioms gyvenimo ir veiklos sąlygoms, įvykdys prisiimtus įsipareigojimus.
28. Pareiškėjo nuomone, neatleidžiant jo nuo delspinigių ar jų dalies, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, buvo pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas, įtvirtintas MAĮ 6 ir 7 straipsniuose. Pareiškėjas pažymi, jog tokioje pačioje situacijoje buvusiam asmeniui MGK sumažino apskaičiuotus PVM delspinigius. Taigi analogiškas (tapačias) faktinių / mokestinių aplinkybių prasme situacijas, institucijos vertino skirtingai, o toks sprendimas nesuderinamas su MAĮ 7 straipsnyje įtvirtintu mokesčių mokėtojų lygybės principu.
29. Pareiškėjo įsitikinimu, priskaičiuotų delspinigių dydis šiuo metu yra neproporcingas likusiai GPM nepriemokai, kuri pagal mokestinės paskolos sutartį yra 53 442,89 Eur, o delspinigiai 32 313,43 Eur, todėl, vadovaujantis MAĮ 8 straipsniu, yra pagrindas atleisti jį nuo visų ar dalies delspinigių mokėjimo.
Atsiliepimas
30. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
31. Atsakovas nurodo, jog tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjas turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas gavo iš nenustatytų šaltinių pajamų, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo deklaruotos sumos nesumokėjo. Pareiškėjas pats geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą ir sudarė periodinių mokėjimų grafiką vėliau mokestinės paskolos sutartį, tai reiškia, kad jis savo veiksmais pripažino padarytą teisės pažeidimą, todėl, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto teisės pažeidimo bei nėra nustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjo kaltės nebuvimą ir galimybę būti atleistam nuo paskaičiuotų delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.
32. COVID-19 pandemija yra prilyginama aplinkybei, kuri nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir kurios jis nenumatė ir negalėjo numatyti, tačiau laikotarpis, už kurį nesumokėtas GPM, yra 2013–2014 m. ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti force majeure ir cas fortuit. Kadangi mokėtina GPM suma susidarė už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių sumokėjimo.
Šalies argumentai
33. Nepaisant to, jog pareiškėjas prašyme nurodo atsidūręs sunkioje ekonominėje padėtyje, tačiau prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, jog jis turi pakankamai turto ir finansinių lėšų, iš kurių galėtų padengti apskaičiuotus GPM delspinigius (pareiškėjui asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso net 37 nekilnojamojo turto objektai, taip pat jis gauna pakankamai piniginių lėšų). Pareiškėjas duomenų apie sunkią ekonominę padėtį, ar kad jam yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus ir pan., nepateikė. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo ekonominė (socialinė) padėtis negali būti laikoma sunkia, kaip tai suprantama kadangi pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
34. Pareiškėjas geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą, yra sudaręs mokestinės paskolos sutartis, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas atleisti nuo delspinigių, teisėtumo ir pagrįstumo.
36. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
37. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pavėluotai (2019 m. balandžio 12 d.) atliko savo deklaravimo prievoles GPM srityje už 2013–2014 m., nesumokėjo deklaruoto GPM, todėl jam apskaičiuota 32 313,43 Eur GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 3 d. iki 2021 m. liepos 6 d. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas pats geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM, pareiškėjui bauda neskirta. Taip pat pareiškėjas inicijavo administracinę procedūrą dėl jo atleidimo nuo delspinigių, bet VMI 2021 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. (21.222)-500-182 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir / ar palūkanų“ atsisakė atleisti pareiškėją nuo 32 313,43 Eur Gyventojų pajamų mokesčio delspinigių. Apeliantas E. P. įrodinėja, kad turėtų būti atleistas nuo delspinigių remdamasis įvairiais pagrindais.
38. Dėl apelianto E. P. argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindai: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė, ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais), kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
39. Apeliantas E. P. skunde nurodė, jog jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Toks atleidimo nuo delspinigių pagrindas numatytas MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje ir 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Įvertinus nurodytų teisės normų turinį, matyti, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių ir / ar baudų teisine galimybe šiuo pagrindu. Taigi tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti paminėtas teisės normas, pareiškėjas turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius.
40. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas gavo iš nenustatytų šaltinių pajamų, kurių GPMĮ nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo deklaruotos sumos nesumokėjo. MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas laiku į valstybės biudžetą nesumokėjo GPM, nors tokią galimybę realiai turėjo tiek pajamų gavimo metu, tiek vėlesniuose perioduose. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto teisės pažeidimo, todėl šioje byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjo kaltės nebuvimą ir pareiškėjas nuo paskaičiuotų delspinigių galėtų būti atleistas šiuo pagrindu.
41. Taip pat apeliantas E. P. skunde nurodė, jog jis galėtų būti atleistas nuo delspinigių dėl COVID-19 pandemijos, kadangi jis negalėjo numatyti šio įvykio ir patyrė didžiulius nuostolius. Pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas. Šioje byloje nagrinėjamu atveju COVID-19 pandemija yra prilyginama aplinkybei, kuri nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir kurios jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad laikotarpis, už kurį nesumokėtas GPM, yra 2013–2014 metai ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti force majeure ir cas fortuit. Kadangi mokėtina GPM suma susidarė už laikotarpį iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių sumokėjimo, kadangi šis pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei mokėtina GPM suma, už kurią priskaičiuoti delspinigiai, atsirastų karantino, ekstremalios situacijos, ar pan. metu.
42. Pagal MAĮ 113 straipsnis 1 dalies 3 punktą sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis, kaip atleidimo nuo delspinigių pagrindas, gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Tačiau LVAT, aiškindamas šios normos taikymą, 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 pažymėjo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).
43. Šioje byloje yra pateikti įrodymai, kad apeliantas E. P. 2021 m. balandžio 29 d. yra pateikęs Metinę pajamų deklaraciją už 2020 m. ir kurioje deklaravo tiek gautas nekilnojamojo turto, tiek žemės nuomos pajamas. Prašymo nagrinėjimo metu pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis nustatyta, kad apeliantui asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso net 37 nekilnojamojo turto objektai (žemės sklypai, žemės sklypai su statiniais, butai, statinys), esantys Švenčionių raj. sav., Trakų raj., sav., Vilniaus raj. sav., Klaipėdos raj. sav., Vilniuje, Palangoje ir Šiauliuose. Nepaisant to, jog apeliantas prašyme nurodo atsidūręs sunkioje ekonominėje padėtyje, tačiau prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, jog jis turi pakankamai pajamų, turto ir finansinių lėšų, iš kurių galėtų padengti apskaičiuotus GPM delspinigius. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų apie sunkią ekonominę padėtį, ar kad jam yra reikalinga ir socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus ir pan. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog apelianto E. P. ekonominė (socialinė) padėtis negali būti laikoma sunkia, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, todėl jis neturėtų būti atleistas nuo GPM delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei (socialinei) padėčiai.
44. Apeliantas E. P. nurodo, jog jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių sumokėjimo vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, atsižvelgiant į didelę priskaičiuotų delspinigių sumą, Covid pandemiją. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, kad mokesčių surinkimas užtikrina valstybės galimybes įgyvendinti savo uždavinius ir vykdyti funkcijas, gyvybiškai svarbias jos piliečiams, tautai, valstybei. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme, elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys.
45. Pažymėtina, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Apeliantas ilgą laiką nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje, savo nuožiūra naudojosi valstybei priklausančiais pinigais. Pažymėtina, kad vien tai, jog asmuo bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir pan., nėra aplinkybė, dėl kurios apeliantas galėtų būti atleistas nuo delspinigių, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas geranoriškai deklaravo mokėtiną GPM sumą, yra sudaręs mokestinės paskolos sutartis, nesudaro pagrindo atleisti nuo GPM delspinigių sumokėjimo, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais.
46. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.