Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2009-06-29 · Civilinė byla Nr. 2A-301/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-06-29
Bylos Nr.
2A-301/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
Atsakovas
G. K.
Ieškovas
akcinės bendrovės Danske Bank A
Advokatai
Arūnas Juodis, Paulius Čerka
Kategorijos
  • 44.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-301/2009Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. birželio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei,dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Arūnui Juodžiui,atsakovės atstovui advokatui Pauliui Čerkai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-386-42/2008 pagal ieškovo akcinės bendrovės Danske Bank A/S Lietuvos filialo ieškinį atsakovei G. K. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Šalies argumentai

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovės 200 835,77 Lt patirtų nuostolių dėl nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003 m. balandžio 16 d. tarp UAB Sampo bankas (šiuo metu Danske Bank A/S Lietuvos filialas) ir UAB „Karališkas agatas“ buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią UAB „Karališkas agatas“ buvo suteiktas 50 000 EUR kreditas įrangai įsigyti ir 350 000 EUR kreditas refinansuoti AB Vilniaus banko suteiktiems kreditams bei apyvartinėms lėšoms finansuoti. Kredito gražinimui užtikrinti 2003 m. gegužės 16 d. buvo įkeistas atsakovei ir jos buvusiam sutuoktiniui L. K. bendros jungtinės nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Ieškovas 2003 m. spalio 6 d. raštu kreipėsi į atsakovę, informavo, kad yra pažeidinėjami įsipareigojimai pagal kredito sutartį mokėti priskaičiuotas palūkanas ir pradėti skaičiuoti delspinigiai nuo nesumokėtų sumų. Kadangi UAB „Karališkas agatas“ neįvykdė savo įsipareigojimų, be to, bendrovės vienintelė akcininkė ir direktorė G. K. dienraštyje „Respublika“ pranešė, jog UAB „Karališkas agatas“ yra nemoki, ieškovas nutraukė kredito sutartį. Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi nutarta areštuoti įkeistą turtą užtikrinant skolinio reikalavimo įvykdymą dėl negrąžintos 1 400 328,24 Lt skolos.

Atsakovė 2004 m. sausio 15 d. pareiškė ieškinį dėl hipotekos pripažinimo negaliojančia, kuris, ieškovo atstovo nuomone, buvo akivaizdžiai nepagrįstas, atsakovė siekė nesąžiningai išvengti turtinės prievolės, jos argumentai buvo ne tik nepagrįsti, bet ir prieštaraujantys teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė ir panaikino taikytas laikinąsia apsaugos priemones. Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. kovo 26 d. nutartimi sprendimą paliko nepakeistą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 147 straipsnio 3 dalis nustato, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Bankas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patyrė nuostolių, nes negalėjo susigrąžinti paskolos, negavo palūkanų, kurių norma tuo laikotarpiu buvo 4,89 proc., skolinosi iš kitų bankų pinigus ir per visą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpį patyrė 200 835,77 Lt nuostolių.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės G. K. ieškovui akcinei bendrovei Danske Bank A/S, veikiančiai per Danske Bank A/S Lietuvos filialą, 100 000 Lt nuostoliams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginti, 7 799 Lt advokato pagalbai apmokėti, 3 000 Lt žyminio mokesčio bei 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad CPK 147 straipsnio 3 dalis numato ieškovo teisę prašyti atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veikė savo rizika, todėl ieškovas turi teisę kreiptis į teismą dėl atsakovės deliktinės atsakomybės nenustatinėjant jos kaltės. Teismas nurodė, kad galimas nuostolių atsiradimo laikotarpis yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpis, tai yra 3 metai 2 mėnesiai ir 7 dienos. Dėl atsakovės kaltės buvo sustabdytas priverstinis išieškojimas ir ieškovas neturėjo galimybės realizuoti įkeistą turtą, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad realizuotas turtas būtų užtikrinęs visą suteikto kredito grąžinimą. Atsižvelgdamas į tai teismas laikė, kad ieškovo nuostoliai skaičiuotini nuo įkeisto turto vertės, o ne nuo atsakovės skolinių įsipareigojimų dydžio, kurie viršija įkeisto turto vertę. Ieškovas nuostolius siejo su palūkanų negavimu ir laikė, kad paskolos vidutinė metinė palūkanų norma 2004 m. buvo 4,98 proc. Tokiu būdu, apskaičiavus palūkanas nuo įkeisto 979 000 Lt turto vertės už 3 metų 2 mėnesių ir 7 dienų laikotarpį, jų dydis už vienerius metus sudaro 48 754,20 Lt, už 3 metus – 146 262,60 Lt, už 2 mėnesius – 8 125,70 Lt, ir 7 dienas – 947,99 Lt., iš viso 155 336,29 Lt. Teismas sprendė, kad šią sumą teismas galėtų pripažinti realiais ieškovo nuostoliais tik esant tikimybei, kad realizuoto ir įkeisto turto vertė būtų lygi. Remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei atsižvelgdamas į tai, kad nėra galimybės tiksliai įrodyti ieškovui padarytų nuostolių dydžio, į atsakovės turtinę padėtį, sveikatos būklę, galimybę gauti pajamų nuostoliams atlyginti, į tai, kad atsakovė 2005 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta, jog tikslu apgaule gauti iš ieškovo didelės vertės kreditą nurodė bendrovės finansininkei suklastoti bendrovės balansą bei pelno ataskaitą, pasisavino bendrovei priklausantį 28 000 Lt vertės turtą, gresiant įmonės bankrotui, pigiai pardavė bendrovės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms bankui ir tiekėjams padengti bei į tai, kad ieškovas, suteikė paskolą žymiai viršijančią įkeisto turto vertę, nusprendė iš atsakovės priteisti ieškovui 100 000 Lt nuostoliams dėl nepagrįstai taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginti.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

1. Teismas skundžiamame sprendime nagrinėjo ir iš esmės pasisakė dėl ieškovo argumentų, o atsakovės argumentai ir atsikirtimai buvo ignoruojami. Teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo, rungimosi, teisės būti išklausytam principus bei netinkamai realizavo apeliantės teisę į tinkamą procesą. Teismas turėjo nagrinėti ne tik ieškovo, bet ir atsakovės argumentus ir šalių procesinius reikalavimus. Teismas visiškai nesprendė dėl ieškinio senaties taikymo, naudos įskaitymo į nuostolius, dėl visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, apeliantės veiksmų neteisėtumo, o žalą apskaičiavo remdamasis prielaidomis.

2. Teismo išvada, kad ieškovas turėjo galimybę gauti 4,98 procento metinių palūkanų nuo areštuoto turto vertės, tai yra nuo 979 000 Lt, o dėl apeliantės iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių šių pajamų negavo, yra grindžiama tik prielaidomis, nors pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus sprendimas turi būti grindžiamas įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių. Patirti nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Teismas laikė įrodyta, kad įkeistas turtas būtų realizuotas, pinigai gauti ir paskolinti trečiajam asmeniui ne vėliau kaip 2004 m. sausio 19 d., tačiau nesprendė dėl šio turto likvidumo, neatsižvelgė į tai, kad turtas dar nepriklausė ieškovui nuosavybės teise. Teismas turėjo vertinti turto nuosavybės perėjimo, realizavimo, pinigų gavimo ir jų perskolinimo periodus, tai yra nustatyti, kada ieškovas būtų realiai pradėjęs gauti pajamas. Teismas taip pat neanalizavo tuometinės paskolų paklausos ir pasiūlos, nenustatinėjo rizikos laipsnio, jog tretiesiems asmenims paskolinti pinigai būtų negrąžinti. Nepagrįstai laikė, kad nuostolių atsiradimo ir atlyginimo periodas apima visą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpį, o visi už realizuotą turtą gauti pinigai būtų sėkmingai paskolinti tretiesiems asmenims.

3. Teismas nesprendė atsakovės reikalavimo įskaityti ieškovo gautą naudą į nuostolių sumą. Pagal CK 6.249 straipsnio 6 dalį, kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiajam asmeniui, tai gauta nauda, nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, gali būti įskaitoma į nuostolius. 2003 m. gegužės 16 d. Hipotekos lakšte Nr. 02120030003578 ir Pažymėjime apie hipotekos registre įregistruotą dokumentą yra nustatyta, kad viso nekilnojamojo turto vertė įkeitimo dieną (2003 m. gegužės 16 d.) yra 979 000 Lt. To paties turto 2007 m. liepos 17 d. nustatyta vertė buvo 1 662 000 Lt. Tai yra per laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 16 d. iki 2007 m. liepos 17 d. įkeistas turtas pabrango apie 600 000 Lt. Ieškovas turtą tikėjosi realizuoti itin greitai, tačiau dėl atsakovės veiksmų 2007 m. kovo 26 d. jis atgavo 600 000 Lt pabrangusį turtą. Šiuo atveju ieškovas būtų gavęs 979 000 Lt iš turto pardavimo ir 155 336,29 Lt iš palūkanų (pagal teismo paskaičiavimą), iš viso 1 134 336,29 Lt, o jis gavo 1 662 000 Lt vertą turtą. Atsižvelgiant į tai, teismas patirtą naudą turėjo įskaityti į žalą.

4. Atsakovė prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 14 d. ir šią ieškinio dalį atmesti remiantis ieškinio senaties termino praleidimu. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos nuo 2004 m. sausio 19 d., todėl nuo šios dienos turi būti pradedamas skaičiuoti ieškinio senaties terminas. Ieškinys pareikštas 2007 m. rugpjūčio 14 d., todėl pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį ir 1.127 straipsnio 5 dalį, ieškovas gali reikalauti tik tų nuostolių, kurie atsirado per trejų metų laikotarpį iki ieškinio padavimo dienos, tai yra nuo 2004 m. rugpjūčio 14 d. iki 2007 m. rugpjūčio 14 d., o už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 19 d. iki 2004 m. rugpjūčio 14 d. jo reikalavimas turi būti atmestas. Tai yra remiantis ieškinio senaties termino praleidimu turi būti atmestas reikalavimas dėl 37 935 Lt ((979 000/100)*(4,98/365)*284) priteisimo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nesutinka su atsakovės argumentais, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir neišnagrinėjo visų atsakovės atsiliepime išdėstytų argumentų. Teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei motyvuotą sprendimą. Tai, kad ieškovas, realizavęs įkeistą turtą gautas lėšas būtų paskolinęs tretiesiems asmenims, patvirtina 2008 m. balandžio 21 d. raštas Nr. 869340, iš kurio matyti, kad bankas nuo 2004 m. sausio mėnesio iki 2007 m. kovo mėnesio skolinosi lėšas iš užsienio bankų, nes nuosavų lėšų nepakako kreditavimo poreikiui patenkinti. Atgavęs lėšas, bankas būtų jas panaudojęs įprastinėje veikloje. Ieškovas tikėjosi operatyviai atgauti lėšas ir gauti pajamas vykdant įprastinę veiklą. Remdamasis byloje esančiais duomenimis apie ginčo laikotarpiu suteikiamų paskolų vidutinę palūkanų normą, teismas tinkamai nustatė nuostolių dydį, įvertino, kad nėra galimybės tiksliai įrodyti nuostolius, įvertino atsakovės turtinę padėtį, galimybes gauti lėšų nuostoliams atlyginti bei padarė pagrįstą išvadą dėl priteistinos nuostolių sumos. Ieškovas taip pat nurodė, kad dėl turto kainos padidėjimo jis negavo ir negalėjo gauti jokios naudos, nes gauti pinigai buvo panaudoti skolai grąžinti. Šiuo atveju naudos gavo skolininkė, nes buvo grąžinta visa skola ir pasibaigė jos prievolės ieškovui. Ieškovas negavo didesnės sumos negu buvo hipoteka užtikrintų prievolių suma. Ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti prasidėjo 2007 m. kovo 26 d. , kuomet Lietuvos apeliacinis teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmetė atsakovės ieškinį, todėl ieškovas, pareiškęs ieškinį 2007 m. rugpjūčio 14 d., nepraleido 3 metų ieškinio senaties termino.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str. 1 d.). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, jog jo teisės yra pažeistos (CK 1.127 str. 1 d.). Taigi CK 1.127 straipsnio 1 dalis ieškinio senaties terminą iš esmės sieja su subjektyviu momentu – ieškovo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo subjektinės teisės pažeidimą.

Ieškovas nurodė, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2007 m. kovo 26 d.. Ieškinį pareiškė 2007 m. rugpjūčio 20 d., t. y. nepraleidęs CK 1.124 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Ieškovas sužinojimo momentą sieja su Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 26 d. sprendimo įsiteisėjimo diena – 2007 m. kovo 26 d. (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-103/2007, Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-236-555/2006).

Kauno apygardos teismas civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį Sampo bankui dėl hipotekos pripažinimo negaliojančia ieškovės prašymu 2004 m. sausio 19 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – draudimą parduoti areštuotą G. K. bankui įkeistą turtą, užtikrinant kredito grąžinimą. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo panaikinta Kauno apygardos teismui 2006 m. birželio 26 d. priėmus sprendimą atmesti G. K. ieškinį bankui dėl hipotekos pripažinimo negaliojančia. G. K. apskundus minėtą teismo sprendimą, sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2007 m. kovo 26 d. priėmus nutartį atmesti G. K. apeliacinį skundą ir palikti Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą galioti. Taigi ieškovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas perduoti įkeistą bankui turtą, nebegaliojo nuo 2007 m. kovo 26 d. Ieškovas AB Sampo bankas šioje byloje reiškia reikalavimą atsakovei G. K. dėl nuostolių, kuriuos jam padarė atsakovės prašymu taikytos minėtos laikinosios apsaugos priemonės – draudimas perduoti įkeistą turtą, t. y. CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Įstatymas numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Minėtas draudimas parduoti areštuotą įkeistą turtą bankui buvo taikytas G. K. prašymu užtikrinant būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei G. K. , įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada apriboja atsakovo teises ir laisves, tačiau ieškovui suteikia garantiją realiai įvykdyti jam palankų teismo sprendimą. Civilinės bylos nagrinėjimas trunka tam tikrą laiką ir per tą laiką laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovui yra apribota veiksmų laisvė. Ir tik teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus atitinkamą sprendimą tampa aišku, ar ieškovo reikalavimai buvo pagrįsti. Taigi, teismui išsprendus bylą ir priėmus sprendimą ieškinį atmesti, atsakovui atsiranda teisė į ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, nes CPK 147 straipsnio 3 dalyje yra pasakyta, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, atsakovas turi teisę reikalauti iš ieškovo atlyginti nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Iki to laiko, kol nebus išspręsta byla, atsakovas tokios teisės neturi, nes tik priėmus teismo sprendimą atsakovas gali sužinoti, kad ieškinys, kuriam užtikrinti jo atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra atmestas. Ieškovui AB Sampo bankas teisė į ieškinį atsirado 2007 m. kovo 26 d., kai įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškinys. Ieškinys teisme pareikštas 2007 m. rugpjūčio 20 d., t. y. nepraleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyto trejų metų ieškinio senaties termino, per kurį jis turi teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Tuo tarpu apeliantė, manydama, kad ieškovas gali reikalauti nuostolių už trejų metų laikotarpį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, neteisingai supranta teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį.

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Ieškovas prašo priteisti nuostolius – negautas pajamas, kurias apskaičiuoja 4,98 proc. dydžio negautomis metinėmis palūkanomis nuo negrąžintos atsakovės paskolos sumos už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 19 d. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pradžios iki 2007 m. kovo 26 d. – laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Apeliantas pagrįstai teigia, kad ieškovas turi įrodyti patirtus netiesioginius nuostolius (negautas pajamas).

Negautomis pajamomis laikoma ta turtinė nauda, kurios nukentėjusysis žalą sukėlusių veiksmų metu dar nebuvo gavęs, tačiau kuri būtų gauta, jeigu nebūtų buvę žalą sukėlusių veiksmų. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką negautomis pajamomis yra pripažįstama ne visa nauda, kurią turėjo gauti nukentėjusysis, o tik ta suma, kuria būtų padidėjęs nukentėjusiojo turtas, t. y. grynosios negautos pajamos, kurios gaunamos iš gautų pajamų atskaičius būtinas išlaidas.

Ieškovas yra finansinė įstaiga (bankas), teikiantis kredito paslaugas. Už suteiktus kreditus bankas gauna palūkanas, t. y. pajamas. Iš byloje esančios Lietuvos banko pažymos matyti, kad 2004 m. laikotarpyje bankų suteiktų įmonėms 1-5 metų trukmės paskolų litais vidutinė metinė palūkanų norma buvo 4,98 procento, Sampo banko 5,02 procento (b. l. 68, 177 t. 1.). Vadinasi, ieškovas vidutiniškai gaudavo 4,98 procentų metinių palūkanų ir tai yra ieškovo pajamos, neatskaičius išlaidų. Suprantama, kad bankas, kaip ir kiekviena pelno siekianti įmonė, patiria išlaidas, kad būtų gautas tam tikras pelnas. Iš viešai skelbiamų SAMPO banko pelno (nuostolių) ataskaitos duomenų matyti, kiek bankas turėjo pajamų iš palūkanų, kiek patyrė palūkanų pajamų išlaidų ir turėjo grynųjų palūkanų pajamų 2004-2007 metų laikotarpyje. Šios ieškovo finansinės ataskaitos yra vertinamos kaip tinkamas įrodymas, patvirtinantis ieškovo turėtas grynąsias palūkanų pajamas ir apeliacinės instancijos teismas šiais duomenimis vadovaujasi nustatydamas ieškovo patirtus nuostolius (CPK 177 str., 197 str. 1 d.). Palūkanos skaičiuojamos nuo įkeisto turto vertės, o ne nuo negrąžinto kredito sumos, kuri viršija įkeisto turto vertę, nes kredito grąžinimas buvo užtikrintas konkrečia turto verte, kuri, nutraukus kredito sutartį ir 2007 m. gruodžio 4 d. Hipotekos teisėjui areštavus įkeistą turtą, nebuvo mažesnė, už tą vertę, kuri buvo 2003 m. gegužės 16 d. įkeičiant turtą. Apskaičiavus 4,98 procento vidutinių metinių palūkanų nuo 979 000 litų įkeisto turto vertės per metus ieškovas būtų gavęs 48 754,20 litų palūkanų. Už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 19 d. iki 2007 m. kovo 26 d. išeina 155 336,29 litų palūkanų pajamų.

Pagal ieškovo finansinės ataskaitos duomenis atskirais metais palūkanų išlaidos procentine išraiška sudarė: 2004 m. – 42,45 procentus, 2005 m. – 47, 54 procentus, 2006 metus – 59,07 procentus, 2007 m. I ketvirtį – 61,19 procentus. Tokiu būdu, ieškovo patirtos už 2004 metų 347 dienas išlaidos, skaičiuojant 42,45 procentų išlaidų nuo 48 754,20 litų per metus gaunamų palūkanų, sudaro 19 675,53 litus; už 2005 metus, skaičiuojant 47,54 procentų išlaidų nuo 48 754,20 litų palūkanų, išlaidos sudaro 23 177,75 litų; už 2006 metus, skaičiuojant 59,07 procentų išlaidų nuo 48 754,20 litų palūkanų, išlaidos sudaro 28 832,68 Lt; už 2007 metų I ketvirtį, skaičiuojant 61,19 procentų išlaidų nuo palūkanų už 85 dienas, išlaidos sudaro 6 947,34 litų. Tokiu būdu 155 336,29 litų negautų palūkanų pajamų tenka 78 599,73 litų išlaidų ir grynosios negautų palūkanų pajamos yra 76 736,56 litai (155336,29 litų – 19675,63 litų – 23177,75 litų – 28832,68 litų - 6947,34 litų = 76736,56 litų).

Taip apskaičiuotos negautos pajamos (iš pajamų išskaičiuotos išlaidos) yra grynosios negautos pajamos. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad tiek grynųjų pajamų būtų gavęs ieškovas, suteikęs 979 000 litų kreditą trijų metų 2 mėnesių 7 dienų laikotarpiui. Tokias grynąsias pajamas ieškovas galėjo gauti, nes ieškovo, kaip kredito įstaigos, pagrindinė veikla yra kreditų teikimas, t. y. tuo civilinės teisės objektu (pinigais) būtų naudojamasi, siekiant gauti pelno. Tuo tarpu, negrąžinus kredito ir atsakovės prašymu sustabdžius priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto, ieškovas neteko galimybės naudotis pinigais, t. y. suteikti 979 000 litų kreditą kitiems asmenims ir iš šios paslaugos gauti pajamas (palūkanas). Pažymėtina, kad atsakovės atstovas prašyme dėl atsiliepime pateiktų argumentų papildymo pateikė analogišką grynųjų negautų pajamų skaičiavimo būdą (b. l. 128-129 t. 1). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia ir į ieškovo realias galimybes teikti kreditavimo paslaugas. Ieškovas nurodo, kad nuosavų lėšų asmenų kreditavimui nepakako, teko skolintis iš kitų bankų. 2007 m. kovo mėnesio pirmai dienai iš kitų bankų ieškovas buvo pasiskolinęs 3 056 327 448 litų ekvivalentu bendroje sumoje (b. l. 47 t. 1).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, savo nuožiūra nustatė nuostolių dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvai susiję su tuo, kad nėra galimybės tiksliai įrodyti nuostolių dydį, naikintini ir iš atsakovės ieškovo naudai priteisiama 76 736,56 litų.

Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, kad dėl atsakovės veiksmų ieškovas patyrė ne tik nuostolių, bet gavo ir 600 000 litų naudos. Naudos gavimą kildina iš įkeisto turto pabrangimo. Su šiuo apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti. Minėta, atsakovės įkeisto turto rinkos vertė 2003 m. gegužės 16 d. buvo 976 000 litų. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, areštuotas turtas 2007 m. liepos 17 d. buvo įvertintas 1 662 000 litų. Taigi, įkeistas turtas per laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 16 d. iki 2007 m. liepos 17 d. pabrango daugiau nei 600 000 litų. Apeliantė teigia, kad dėl tos priežasties, kad buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovas gavo ženkliai brangesnį turtą bei turi galimybę realizuoti ir atgauti 979 000 litų turto vertę, 155 336,26 litų palūkanas ir dar gauti papildomos naudos, kuri sutinkamai su CK 6.249 str. 6 d. nuostatomis turi būti įskaityta į patirtų ir įrodytų nuostolių sumą.

CK 6.249 straipsnio 6 dalyje pasakyta, kad, kai dėl to paties veiksmo atsiranda ir žala, ir nauda nukentėjusiajam asmeniui, tai gauta nauda, nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų, gali būti įskaitoma į nuostolius. Visiškas nuostolių atlyginimo principas neleidžia nukentėjusiajam praturtėti, todėl tuo atveju, kai nukentėjusysis patiria ne tik žalą, bet gauna ir naudos, teismas turi savo nuožiūra naudą įskaityti į nuostolius. Tačiau šiuo atveju ieškovas dėl to, kad įkeistas turtas pabrango ir buvo realizuotas už didesnę kainą, naudos nepatyrė. UAB ,,Karališkasis agatas“ nevykdė prievolės Sampo bankui pagal 2003 m. balandžio 4 d. kreditavimo sutartį grąžinti kreditą ir palūkanas. Sampo bankas kreipėsi į hipotekos skyrių dėl priverstinio paskolos išieškojimo. Įkeistas turtas buvo areštuotas. Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2003 m. gruodžio 4 d. nutartimi konstatuota, kad negrąžinta skola bankui yra 1 400 328 litų. Taigi, skola Sampo bankui buvo didesnė už įkeistą turtą 976 000 litų vertę, nustatytą 2003 m. gegužės mėnesį. 2007 metais perdavus Sampo bankui įkeistą turtą, jo vertė buvo padidėjusi iki 1 662 000 litų, todėl skola bankui buvo visiškai padengta, o 24 808 litų, kurie liko padengus skolą, buvo grąžinti atsakovei ir jos sutuoktiniui L. K. . (Kauno miesto apylinkės Hipotekos teisėjos 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis). Todėl nėra jokio pagrindo įkeisto turto vertės padidėjimą, dėl ko bankui buvo grąžinta visa skola, laikyti ieškovo gauta nauda. Pagaliau tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams.

Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos nagrinėti iš naujo, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ieškovui iš atsakovės priteistina 76 736,56 Lt nuostoliams dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginti, teismas atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Ieškovas už 200 835,77 Lt vertės ieškinį yra sumokėjęs 5 528,43 Lt žyminį mokestį. Teismas tenkina reikalavimą dėl 76 736,56 Lt priteisimo, todėl proporcingai patenkintai reikalavimų daliai, iš atsakovės priteistina ieškovui 2 112,37 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (CPK 93 str. 2 d.).

Ieškovas taip pat pareiškė prašymą priteisti 15 664,50 Lt advokato atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos nuomone, šios išlaidos yra nepagrįstai didelės, todėl jos mažintinos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama LR Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Pagal minėtas Rekomendacijas už ieškinio surašymą maksimalus atlyginimo dydis yra 2 400 Lt (3 x 800 Lt), o už vieną atstovavimo valandą teisme – 120 Lt (0,15 x 800 Lt). Kitų išlaidų atlyginimo rekomendacijos nenumato. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad ieškovo advokatas surašė ieškinį bei atstovavo apie 5 val. teisme, todėl maksimalus priteistinas atlyginimas, tuo atveju, jeigu būtų ieškinys tenkintas visiškai, būtų 3 000 Lt. Kadangi teismas ieškinį tenkina iš dalies, todėl proporcingai patenkinti daliai, ieškovui priteistina iš atsakovės 1 200 Lt advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų.

Proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams teismas taip pat paskirsto procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Iš ieškovo priteistina 13 Lt, o iš atsakovės 8 Lt procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, valstybei.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat išsprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovė apeliaciniu skundu ginčijo teismo sprendimo dalį, kuria iš jos buvo priteistą 100 000 Lt, už apeliacinį skundą ji sumokėjo 1 500 Lt, o nuo 1 500 Lt mokėjimo ji buvo atleista. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies patenkino jos reikalavimus ir priteistą sumą sumažino 23 263,44 Lt, todėl proporcingai patenkintai apeliacinio skundo daliai iš ieškovo priteistina atsakovei 348,95 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Be to, ieškovas pateikė teismui įrodymais pagrįstą prašymą priteisti 1 963,50 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgdama į minėtas Rekomendacijas, teisėjų kolegija sprendžia, kad maksimalus priteistinas šių išlaidų dydis galėtų būti 1 320 Lt, tai yra 1 200 Lt (1,5 x 800 Lt) už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir 120 Lt (0,15 x 800 Lt) už atstovavimą teisme. Kadangi teismas atsakovės apeliacinį skundą patenkino iš dalies, todėl proporcingai atmestai apeliacinio skundo daliai iš atsakovės priteistina ieškovui 1 012,92 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proporcingai patenkintai ir atmestai apeliacinio skundo daliai, teismas paskirsto procesinių dokumentų įteikimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme ir iš ieškovo priteisia 1,70 Lt, o iš atsakovės 5 Lt valstybei.

Atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovės yra priteista 2 112,37 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ieškovui, o iš ieškovo yra priteista 348,95 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovei, teismas šias sumas įskaito ir priteisia iš atsakovės 1 763,42 Lt (2 112,37 Lt -348,95 Lt) žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovės G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 76 736,56 Lt (septyniasdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt šešis litus 56 ct) nuostoliams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginti, 1 763,42 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt tris litus 42 ct) žyminio mokesčio, 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) advokato atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų ir 1 012,92 Lt (vieną tūkstantį dvylika litų 92 ct) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovui akcinei bendrovei Danske Bank A/S, veikiančiai per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (j. a. k. 301694694) bei 13 Lt (trylika litų) procesinių dokumentų įteikimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų valstybei.

Priteisti iš ieškovo akcinės bendrovės Danske Bank A/S, veikiančios per Danske Bank A/S Lietuvos filialą (j. a. k. 301694694) 14,70 Lt (keturiolika litų 70 ct) procesinių dokumentų įteikimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išlaidų valstybei.

Teisėjai Alė BukavinienėDanutė MilašienėVigintas Višinskis