Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-103/2007

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-03-26
Bylos Nr.: 2A-103/2007
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis, Vincas Verseckas
Atsakovas: L. K., akcinės bendrovės Sampo bankas
Trečiasis asmuo: notarei Jolantai Rulienei
Ieškovas: G. K.
Advokatai: Andrius Beniušis, Jonas Kairevič

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
32.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
75.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
77.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-103/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 32.5.2; 75.6.1; 77.2 (S) (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

sekretoriaujant Ernestai Jevaitytei,dalyvaujant: ieškovės atstovui advokatui Jonui Kairevičiui,atsakovui L. K. ,atsakovo akcinės bendrovės Sampo bankas atstovui advokatui Andriui Beniušiui,trečiajam asmeniui notarei Jolantai Rulienei ir jos atstovei adv. Danai Žvingilienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-236-555/2005 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Sampo bankui ir L. K. dėl hipotekos pripažinimo negaliojančia. Tretieji asmenys bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė ,,Karališkas agatas“, notarė Jolanta Rulienė, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba, valstybės įmonė „Registrų centras“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė G. K. kreipėsi į teismą, prašydama CK 3.85, 3.93 straipsnių, 3.109 straipsnio 1 ir 2 dalių, 3.116, 3.123 straipsnių, 3.163 straipsnio 1 ir 4 dalių, 4.170 straipsnio 8 dalies ir 4.206 straipsnio 3 dalies pagrindu panaikinti 2003 m. gegužės 14 d. sudarytą ir 2003 m. gegužės 16 d. įregistruotą hipotekos sutartį, kuria skolininko UAB „Karališkas agatas“ prievolei pagal 2003 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutartį kreditoriui UAB „Sampo bankas“ (dabar – AB Sampo bankas) užtikrinti L. K. ir G. K. įkeitė nekilnojamuosius daiktus: parduotuvę su priklausiniais, konditerijos cechą, pagalbinius-ūkinius pastatus, garažą, 0,2649 ha žemės sklypą, 0,1255 ha žemės sklypą ir 0,0717 ha žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovė G. K. tuo metu buvo UAB „Karališkas agatas“ direktorė ir vienintelė akcininkė. Ieškovė nurodė, kad minėta hipotekos sutartis yra neteisėta, santuokoje įgytas ir nepasidalytas buvusių sutuoktinių L. K. ir G. K. turtas buvo įkeistas pažeidžiant jos interesus, nes dalijantis turtą, ji galėtų gauti didesnę turto dalį. Ieškovė nėra davusi rašytinio sutikimo hipotekai. Sudarant hipotekos sandorį buvo pažeistos nepilnamečio vaiko – ieškovės ir atsakovo L. K. dukters J. K. teisės, nes praradus įkeistą turtą, vaikas netektų būsto. Šeimos turtas įkeistas be teismo leidimo. Ieškovė akcentavo, kad siekia apsaugoti nepilnametės dukters J. K. interesus. Ji teigė, kad ginčijamą sandorį sudarė dėl suklydimo, pasitikėdama sandorį tvirtinusia notare, nepajėgė numatyti sandorio pasekmių, nesuvokė, kad rizikuoja vaiko ateitimi.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2006 m. birželio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad ginčijamas hipotekos sandoris pažeidžia nepilnamečio vaiko interesus. Teismo sprendimo dėl J. K. įvaikinimo priėmimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 121 straipsnyje buvo numatyta galimybė tam tikrais atvejais išsaugoti įvaikinto vaiko ir jo buvusių giminaičių teises ir pareigas. Teismas padarė išvadą, kad nepilnametės J. K. įvaikinimas buvo dalinis, nes po įvaikinimo ji palaikė glaudžius ryšius su biologine motina, kartu su ja gyveno. Teismas sprendė, kad įkeistas turtas nebuvo nuolatinė nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, todėl teismo leidimas įkeisti tokį daiktą nebuvo privalomas. Teismas vertino, kad ieškovė ir atsakovas L. K. elgėsi arba nesąžiningai, arba nerūpestingai, nes patys nepasirūpino teismo leidimu, jeigu laikė, kad įkeičia šeimos turtą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad ginčijamu įkeitimo sandoriu buvo užtikrintas UAB ,,Karališkas agatas“ su UAB „Sampo banku“ sudarytos kreditavimo sutarties įvykdymas. Šia kreditavimo sutartimi UAB ,,Karališkas agatas“ suteiktos lėšos buvo skirtos bendrovės kredito kitame banke refinansavimui, o kredito pastarajam bankui grąžinimui užtikrinti 1998 m. liepos 29 d. jau buvo įkeistas tas pats turtas. Hipoteka pagal 1998 m. liepos 29 d. hipotekos lakštą buvo išregistruota tik 2003 m. balandžio 24 d., o ginčijamas sandoris sudarytas 2003 m. gegužės 14 d. Įvertinęs šias aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovės nepilnametės dukters teisinė padėtis nepasikeitė, todėl ir jos interesai pažeisti nebuvo. Teismas sprendė, kad net ir pripažinus, jog buvo įkeistas šeimos turtas, sandorio pripažinimas negaliojančiu vien tik dėl to, kad nebuvo gautas teismo leidimas įkeisti turtą, būtų labai formalus ir iš esmės pažeistų sąžiningo kreditoriaus interesus. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu asmeniui, kurio teises užtikrinti turi bylą nagrinėjantis teismas, tapus pilnamečiu, išnyksta pagrindas pripažinti tokio asmens teisių pažeidimą ir taikyti nurodytus teisių gynimo būdus.

Šalies argumentai

Ieškovė G. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantė savo prašymą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Tirdamas, kur sandorio metu buvo nepilnametės J. K. gyvenamoji vieta, ar įkeitus pastatus buvo pažeistos jos teisės, kokio pobūdžio buvo pažeidimas, teismas padarė klaidingas išvadas, nes: a) ginčijama hipotekos sutartis pažeidžia nepilnametės dukters teises, kadangi sandorio sudarymui teismas nebuvo davęs leidimo, todėl buvo pažeisti CK 3.85, 3.93 straipsniai, 3.109 straipsnio 1 ir 2 dalys, 3.163 straipsnis; b) pažeisti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnio, 13 straipsnio 5 dalies ir kiti šio įstatymo straipsniai, kadangi įkeičiant namą, kuriame gyvena vaikas, būtina vaiko teisių apsaugos institucijos išvada, jog toks sandoris neprieštarauja vaiko interesams; c) pažeistas Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, jog būtina imtis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismas, administracijos ar įstatymų leidimo organai, kadangi svarbiausia – vaiko interesai.Teismas padarė klaidingą išvadą nurodęs, jog nepilnametės J. K. įvaikinimas buvo dalinis, o jos gyvenamoji vieta ginčo sandorio sudarymo metu buvo pas biologinę motiną V. Š. . Įstatymai dalinio įvaikinimo nenumato. Teismo sprendimas dėl įvaikinimo ir įvaikinimo akto įrašas yra neužginčyti, nepanaikinti ir tebegalioja. Pagal CK 2.14 straipsnį nepilnamečių nuolatinė gyvenamoji vieta yra jų tėvų gyvenamoji vieta. Sandorio sudarymo metu J. K. buvo ieškovės duktė ir jos gyvenamoji vieta buvo ten, kur gyveno ieškovė.Teismas neatsižvelgė į tai, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba siūlė ieškinį patenkinti, nes ginčijamas sandoris prieštarauja vaiko interesams. Teismas nedavė atsakymo į minėtos tarnybos argumentus, nors privalėjo juos įvertinti ir pasakyti, kodėl nesilaiko Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo.Teismas, pažeisdamas vaiko teises ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, gynė ne vaiko, o banko interesus, nurodydamas, kad net ir pripažinus, jog įkeistas turtas buvo šeimos turtas, sandorio pripažinimas negaliojančiu tik dėl to, jog nebuvo gautas teismo leidimas įkeisti turtą, būtų labai formalus ir iš esmės pažeistų sąžiningo kreditoriaus interesus. Teismas turėtų šalinti ir ,,labai formalius“ pažeidimus.Tai, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, tampa pilnamečiu, negali būti pagrindas ieškiniui atmesti, nes tuomet iškyla klausimas, kodėl byla taip ilgai buvo nagrinėjama, ar teismas viską padarė, kad byla būtų išnagrinėta per trumpiausią laiką.Teismas neįvertino, kad vienas iš pagrindų panaikinti sandorį CK 1.90 straipsnio pagrindu yra tai, jog ieškovė teismo leidimu nepasirūpino, nes pasitikėjo notare ir UAB „Sampo banko“ teisininkais.

Atsiliepimas

Atsakovas AB Sampo bankas ir tretysis asmuo notarė Jolanta Rulienė atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Trečiojo asmens J. Rulienės atsiliepime akcentuojama, kad įkeistasis turtas nėra įregistruotas kaip šeimos turtas. Teismas pagrįstai sprendė, jog nepilnametės J. K. įvaikinimas buvo dalinis, o jos gyvenamoji vieta ginčo sandorio sudarymo momentu buvo pas biologinę motiną V. Š. . J. K. teisės nebuvo pažeistos, nes ji turėjo galimybę gyventi įkeistose patalpose, niekas jos iš ten nekeldino. 2003 metais atliktas turto įkeitimas negalėjo pažeisti vaiko interesų, nes tas pats turtas buvo įkeistas dar nuo 1998 metų. Ieškovė nuslėpė nuo notarės, kad turi įsivaikinusi nepilnametį vaiką. Trečiojo asmens nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės įdukros teisinė padėtis nebuvo pasikeitusi, todėl ir jos interesai nebuvo pažeisti.

Atsakovo AB Sampo bankas atsiliepime akcentuojama, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog sudarant ginčijamą įkeitimo sandorį aiškiai buvo išreikšta abiejų sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo L. K. ) valia, nes jie abu pasirašė hipotekos lakštą. Taip pat teismas pagrįstai nustatė, jog nepilnametės J. K. gyvenamoji vieta sandorio sudarymo metu nebuvo (duomenys neskelbtini), todėl sandoriui sudaryti nebuvo būtinas teismo leidimas ir vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada. Pasak atsakovo, teismas, teigdamas apie dalinį J. K. įvaikinimą turėjo omenyje tą faktą, jog J. K. nenutraukė ryšių su biologine motina. Pagrįstai konstatuota, kad įkeistos patalpos (duomenys neskelbtini), nebuvo nuolatinė šio nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, todėl teismo leidimas tų patalpų įkeitimui nebuvo privalomas. Atsiliepime pažymima, kad turi būti atsižvelgta į teisminę praktiką, jog pažeistų teisių gynimo būdas – sandorių, kurie prieštarauja vaiko interesams, pripažinimas negaliojančiais taikomas, jeigu teisės turėtojas dar nėra sukakęs 18 metų amžiaus.

Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

2003 m. gegužės 14 d. buvo sudarytas ir 2003 m. gegužės 16 d. įregistruotas hipotekos sandoris skolininko UAB ,,Karališkas agatas“ skolinių prievolių kreditoriui UAB „Sampo bankas“ pagal 2003 m. balandžio 16 d. kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti, kuriuo ieškovė G. K. ir atsakovas L. K. įkeitė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise jiems priklausančius nekilnojamuosius daiktus – tris žemės sklypus ir keletą pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, ieškovės G. K. ir atsakovo L. K. 1980 m. rugpjūčio 16 d. įregistruota santuoka buvo nutraukta 2001 m. liepos 5 d. Teismo 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimo dėl įvaikinimo pagrindu ieškovė G. K. ir atsakovas L. K. buvo pripažinti J. Š. (gimusi 1988 m. vasario 26 d.) tėvais. Ieškovės G. K. ir atsakovo L. K. dukters J. K. biologinė motina yra atsakovo L. K. sesuo V. Š. .

Sudarant hipotekos sandorį ir jį įregistruojant viena iš įkaito davėjų ieškovė G. K. buvo skolininko UAB ,,Karališkas agatas“ vienintelė akcininkė ir direktorė. Byloje pateikti VĮ „Registrų centras“ nekilnojamojo turto registro dokumentai patvirtina, kad ginčijamo hipotekos sandorio sudarymo ir registravimo metu įkeičiami nekilnojamieji daiktai nebuvo įregistruoti viešame registre kaip šeimos turtas, pateiktuose turto registro dokumentuose nėra nuorodų, kad įkeistų pastatų sudėtyje esančių patalpų ar jų dalies paskirtis yra gyvenamoji (t. 1, b. l. 43, t. 3, b. l. 115-118).

Dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškovės teisių ir teisėtų interesų pažeidimas sudarant ginčijamą sandorį

Ieškinio pareiškime nurodoma, kad ginčijamu hipotekos sandoriu buvo pažeistos ieškovės teisės ir interesai, nes: 1. įkeistasis turtas nebuvo pasidalintas tarp buvusių sutuoktinių (ieškovės G. K. ir atsakovo L. K. ), o teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad dalijantis santuokinį turtą ieškovė turėtų galimybę gauti didesnę turto dalį (pažeistos CK 3.116 str. 1 ir 2 d. ir 3.123 str. 1 - 4 d. normos); 2. ieškovė nedavė raštinio sutikimo sudaryti įkeitimo sandorį (pažeistos CK 3.93 str., CK 4.171 str. 8 d., 4.206 str. 3 d. normos); 3. ginčijamas sandoris sudarytas dėl ieškovės suklydimo, pasireiškusio pasitikėjimu notare ir UAB „Sampo bankas“ teisininkais, taip pat klaidingu įsitikinimu, jog pavyks įvykdyti sutartines prievoles, o įkeitimo sandoris nesukels neigiamų teisinių pasekmių (CK 1.90 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog nė viena iš ieškovės nurodytų aplinkybių neduoda pagrindo konstatuoti jos teisių ir teisėtų interesų pažeidimą dėl sudaryto ginčo sandorio.

Šalies argumentai

Ieškovės G. K. teiginys, kad ji nedavė sutikimo sudaryti ginčijamą įkeitimo sandorį yra visiškai nepagrįstas. Ieškovė, būdama vienintelė UAB „Karališkas agatas“ akcininkė, priėmė sprendimą imti jos vadovaujamai bendrovei kreditą iš UAB „Sampo bankas“, o kredito grąžinimui užtikrinti - įkeisti buvusio sutuoktinio L. K. vardu įregistruotus nekilnojamuosius daiktus (t. 1, b. l. 47, 81-83). Ji įpareigojo pati save, kaip UAB „Karališkas agatas“ direktorę, tvarkyti visus reikalus, susijusius su kredito ėmimu ir turto įkeitimu, taip pat pasirašyti nekilnojamojo turto hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo lakštus. Abu įkeičiamų nekilnojamųjų daiktų bendraturčiai ieškovė G. K. ir atsakovas L. K. pasirašė hipotekos lakštą (t. 1, b. l. 64-65). Visos šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ne tik sutiko su turto, esančio jos ir buvusio sutuoktinio L. K. bendrąja jungtine nuosavybe, suvaržymu hipotekos sandorio pagrindu, bet ir aktyviai siekė sudaryti tokį sandorį bei jį sudarė (buvo sandorio šalys). Nesant ieškovės ir atsakovo L. K. , kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės subjektų, suderintos valios, tokios nuosavybės teise turimų nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į juos suvaržymas hipoteka iš viso nebūtų galimas (CK 3.92 str. 4 d. nuostata). Buvusių sutuoktinių G. K. ir L. K. patvirtinimas sandorio pasirašant hipotekos lakštą, teisine prasme reiškia ne ką kita, o jų rašytinį sutikimą dėl bendro turto įkeitimo, todėl teigti, kad buvo pažeisti CK 3.93 straipsnio, CK 4.171 straipsnio 8 dalies ar CK 4.206 straipsnio 3 dalies normų reikalavimai, nėra jokio pagrindo.

Įstatymuose nenumatyta, kad hipotekos objektu negalėtų būti buvusių sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise esantis turtas. Nei CK, nei kitų įstatymų normos nedraudžia ir neriboja sutuoktinių ar buvusių sutuoktinių turto, esančio bendrąja jungtine jų nuosavybe, t. y. nepadalyto turto, įkeitimo hipotekos sandoriu galimybės. Tiek susituokusių, tiek santuoką nutraukusių ar pradėjusių gyventi skyrium sutuoktinių turtas, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, gali būti vieno iš sutuoktinių arba jų kreditoriaus reikalavimu padalytas sutuoktiniams jų susitarimu arba teismo sprendimu. Taigi, bendro turto padalijimas yra sutuoktinių arba buvusių sutuoktinių teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra (išskyrus atvejus, kai turto padalijimo procesas vykdomas kreditorių iniciatyva). Sudarydami ginčijamą hipotekos sandorį buvę sutuoktiniai G. K. ir L. K. santuokinio turto nebuvo pasidaliję ir puikiai suvokė, kad šiuo sandoriu yra suvaržomas jų bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimas turtas. Iki ginčijamo sandorio sudarymo nė vienas iš buvusių sutuoktinių neįgyvendino bendro turto padalijimo teisės, abu sudarė sandorį dėl tokį teisinį statusą turinčio turto įkeitimo, todėl ieškovės pretenzijos į tai, kad ginčijamu sandoriu pažeistos jos teisės, numatytos CK 3.116 ir 3.123 straipsniuose, yra nepagrįstos.

Teigdama, kad ginčijamą sandorį sudarė suklydimo įtakoje, ieškovė nurodo, jog ją suklaidino pasitikėjimas nekilnojamųjų daiktų įkeitimo sutartį rengusiais UAB „Sampo bankas“ teisininkais ir hipotekos sandorį tvirtinusia notare, jog visi reikalingi veiksmai bus atlikti laikantis įstatymo reikalavimų ir nustatytos tvarkos. Iš bylos duomenų galima spręsti, kad ieškovė jaučiasi suklydusi dėl to, jog kita hipotekos sandorio šalis ar sandorį tvirtinusi notarė nepaaiškino, kad įkeičiant šeimos, kurioje yra nepilnamečių vaikų, turtą - šeimos gyvenamąjį būstą yra būtinas teismo leidimas. Nė vienas iš ginčijamo sandorio objektu esančių nekilnojamųjų daiktų ar jų dalių nebuvo įregistruoti viešame registre kaip šeimos turtas. Ieškovė G. K. ir atsakovas L. K. , būdami įkeičiamo turto savininkais, turėjo pasirūpinti dokumentais, reikalingais hipotekos sandoriui sudaryti, įskaitant turto kadastro ir registro dokumentais, patvirtinančiais įkeičiamų daiktų priklausomybę ir teisinį statusą. Ginčijamo sandorio sudarymo momentu nė vieno iš įkeičiamų nekilnojamųjų daiktų paskirtis turto registro duomenimis (t. 1, b. l. 43) nebuvo fiksuojama kaip gyvenamoji, visi pastatai įregistruoti gamybinės ir ūkinės paskirties statiniais (konditerijos cechas, parduotuvė, garažas, ūkiniai pastatai). Ieškovė G. K. ir atsakovas L. K. hipotekos sandorio sudarymo momentu žinojo apie nekilnojamojo turto registro dokumentuose, taip pat hipotekos lakšte nurodytą įkeičiamų nekilnojamųjų daiktų paskirtį, taip pat žinojo, kad šie nekilnojamieji daiktai neįregistruoti viešame registre kaip šeimos turtas. Remdamasis byloje surinktais įrodymais pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įkeisdami turtą ieškovė ir atsakovas neatskleidė kitai sandorio šaliai ar notarei, kad įkeičiamo turto sudėtyje yra patalpų, kurios naudojamos kaip šeimos turtas, konkrečiai – kaip šeimos gyvenamosios patalpos. Byloje neįrodyta, kad įkeičiantys savo nekilnojamąjį turtą ieškovė ir atsakovas L. K. kitai įkeitimo sandorio šaliai ar sandorį tvirtinusiai notarei būtų atskleidę faktą, jog įkeičiamo turto sudėtyje yra šeimos gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena jų įvaikintas nepilnametis vaikas J. K. . Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad nei kitos ginčijamo sandorio šalies – UAB „Sampo bankas“ darbuotojams, nei šį sandorį tvirtinusiai notarei neturėjo atsirasti pareiga nurodyti turtą įkeičiantiems asmenims, kad visi ar dalis nekilnojamųjų daiktų gali būti įkeisti tik gavus teismo leidimą, kaip to reikalauja CK 3.85 straipsnio 2 dalies norma, arba įspėti, kad tokio sandorio sudarymas gali sukelti neigiamas pasekmes, kiek tai susiję su galimybe nepilnamečiui prarasti teisę į būstą. Hipotekos kreditorius UAB „Sampo bankas“ ir hipotekos sandorį patvirtinusi notarė neturėjo pagrindo netikėti ar abejoti viešo registro duomenimis, todėl laikytina, kad jie savo teises įgyvendino bei pareigas vykdė nepažeisdami įstatymo reikalavimų, o ieškovės nesuklaidino.

Pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį sandorį galima pripažinti negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu teismas konstatuoja, jog ginčijamas sandoris buvo sudarytas iš esmės suklydus. Taigi, nepakanka konstatuoti suklydimo faktą, bet būtina įvertinti, ar suklydimas buvo esminis. Tik pripažinus esant abi šias sąlygas, sandorį galima pripažinti negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu. Aiškinantis, ar buvo iš esmės suklysta, šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė G. K. , sudarydama ginčijamą hipotekos sutartį, aiškiai išreiškė savo valią, t.y. veikė sąmoningai. Ieškovė neįrodinėjo, kad ji klydo dėl ginčijamo sandorio, t. y. hipotekos sutarties esmės, dalyko ar kitų esminių šio sandorio sąlygų. Ieškovė teigė, kad ją suklaidino subjektyvus pačios įsitikinimas, jog pavyks įvykdyti skolines prievoles hipotekos kreditoriui, o daiktų įkeitimo sandoris nesukels neigiamų teisinių padarinių. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, jog asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku arba apskritai susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o veikdamas tokiu būdu jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001, bylų kategorija 15.2.2.6; 44; 46, žr. „Teismų praktika“ Nr. 16, p. 146-156). Kaip jau minėta, ieškovės aiškinimu, vienas iš suklydimo pasireiškimo požymių buvo jos subjektyvus įsitikinimas, jog ginčijamas hipotekos sandoris nesukels jai ar jos šeimos nariams neigiamų padarinių, tačiau jis vėliau pasirodė buvęs neteisingas, neapgalvotas. Kai suklydimas yra šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju suklydimas negali būti pateisinamas. Hipotekos sandorio sudarymo momentu ieškovė G. K. veikė ne tik kaip fizinis asmuo, bet ir kaip skolininko UAB ,,Karališkas agatas“ vienintelė akcininkė ir direktorė, todėl būdama verslininkė, įgyvendindama savo teises bei vykdydama pareigas, ji turėjo laikytis įstatymų bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. G. K. , kaip verslininkei taikytini griežtesni reikalavimai dėl savo teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo, tame tarpe ir sudarant sandorius. Būdama įsitikinusi, kad sudaromas sandoris nesukels neigiamų padarinių nei jai pačiai, nei kitiems asmenims, ieškovė prisiėmė galimą tų padarinių riziką, o tuo pačiu prarado teisę ginčyti tą sandorį remdamasi suklydimu.

Dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, kuriomis grindžiamas ieškovės nepilnametės dukters teisių ir teisėtų interesų pažeidimas sudarant ginčijamą sandorį

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais nustatė, kad ginčijamu sandoriu atsakovui AB Sampo bankas įkeistų pastatų sudėtyje buvo ir namo mansardoje įrengti gyvenamieji kambariai, kurie gali būti pripažįstami ieškovės ir jos dukters J. K. , kuri to sandorio sudarymo metu buvo nepilnametė, šeimos gyvenamosiomis patalpomis. Byloje nebuvo ginčijama, kad įkeistų pastatų (duomenys neskelbtini), sudėtyje esančiose gyvenamosiose patalpose nuolat gyveno ieškovė G. K. , t. y. čia buvo jos nuolatinė gyvenamoji vieta. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi, ar šios patalpos laikytinos ieškovės dukters J. K. nuolatine gyvenamąja vieta. CK 2.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečio fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jo tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Iš bylos duomenų matyti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu hipotekos kreditoriui įkeičiamose patalpose nuolat gyveno tik vienas iš J. K. tėvų – ieškovė G. K. . J. K. tėvas atsakovas L. K. gyveno skyrium tiek nuo dukters J. K. , tiek nuo jos motinos G. K. , todėl teisine prasme J. K. nuolatine gyvenamąja vieta ginčo sandorio sudarymo metu pripažintina motinos G. K. nuolatinė gyvenamoji vieta, kuri, kaip jau minėta, buvo adresu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas aiškinosi aplinkybes, ar šiuo adresu esančiose gyvenamosiose patalpose buvo faktinė nepilnametės J. K. nuolatinė gyvenamoji vieta. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ir vėliau jos nepilnametės dukters faktinė gyvenamoji vieta buvo ieškovės nuolatinėje gyvenamojoje vietoje (jos gyveno kartu). Šioms aplinkybėms patvirtinti byloje pateikti faktiniai duomenys: seniūnijos pažyma, 2005 m. spalio 7 d. buities tyrimo aktas, registracijos duomenys pase, Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2004 m. sausio 28 d. buities tyrimo aktas ir 2004 m. balandžio 16 d. apsilankymo aktas, 2004 m. lapkričio 8 d. raštas (t. 1, b. l. 8, 128-129, t. 2, b. l. 38, t. 3, b. l. 8-10, 34). Tačiau byloje yra duomenų (antstolio 2004 m. rugsėjo 28 d. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, J. Jablonskio gimnazijos, kurioje mokosi nepilnametė J. K. , 2004 m. balandžio 19 d. pažyma, VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos pažyma, įrašai J. K. medicininėje kortelėje (t. 1, b. l. 130, t. 2, b. l. 47, 166, t. 3, b. l. 109-110), leidžiančių manyti, kad J. K. gyvenamoji vieta buvo pas jos biologinę motiną V. Š. . Kaip minėta, J. K. biologinė motina V. Š. susijusi giminystės ryšiais su J. K. tėvais G. K. ir L. K. (ji yra L. K. sesuo). J. K. - vienintelis V. Š. vaikas. Iš duomenų pridėtoje Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje dėl įvaikinimo (bylos Nr. 2-1870/1998) matyti, kad J. K. biologinės motinos V. Š. brolio šeima įsidukrino J. K. ne todėl, kad viena likusi biologinė motina (J. K. biologinis tėvas mirė 1997 m. gegužės 26 d.) netinkamai būtų vykdžiusi pareigas vaiko atžvilgiu, bet sutarus, kad brolio šeima galės sudaryti geresnes vaiko augimo, visapusiško vystymosi, išsilavinimo sąlygas. Įvertinusi šias ir kitas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po J. K. įvaikinimo giminiški, artimiems žmonėms būdingi glaudūs ryšiai tarp jos ir biologinės motinos V. Š. nebuvo nutrūkę. Tokių ryšių buvimo faktas leidžia pagrįstai manyti, kad J. K. buvo sudarytos ne tik gyvenimo pas tėvus, bet ir pas biologinę motiną sąlygos (buities tyrimo akto duomenimis V. Š. turi trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini)). Vertindamas aukščiau paminėtus J. K. galimą gyvenamąją vietą ginčo sandorio sudarymo metu patvirtinančius įrodymus, taip pat jos ryšių su biologine motina pobūdį, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nepilnametės J. K. nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo kartu su ieškove, bet su biologine motina V. Š. . Su tokia išvada negalima kategoriškai sutikti. Kaip jau minėta, byloje esantys rašytiniai duomenys dėl J. K. gyvenamosios vietos po jos įvaikinimo, ginčo sandorio sudarymo metu ir vėliau, yra prieštaringi. Tokiu atveju labai svarbią reikšmę turi pačios J. K. ir jos biologinės motinos V. Š. paaiškinimai šiuo klausimu. Teisme davusios paaiškinimus J. K. ir jos biologinė motina V. Š. patvirtino, kad po įvaikinimo J. K. nuolatinė gyvenamoji vieta visada buvo K. šeimoje (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 46-47 ir 49-51). Įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nepilnametės J. K. nuolatinę gyvenamąją vietą ginčo sandorio sudarymo metu, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad šio sandorio sudarymui nebuvo būtinas CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatytas teismo leidimas.

Įstatymu reglamentuotas šeimos turto teisinio režimo nustatymas visų pirma skirtas apsaugoti nepilnamečių vaikų teises ir teisėtus interesus. Jeigu vienas ar abu sutuoktiniai naudoja šeimos turtą, nesilaikydami šeimos turto teisiniam režimui taikomų reikalavimų, tai asmuo, kurio interesai pažeidžiami, turi teisę ginčyti tuos interesus pažeidžiančius veiksmus, įskaitant ir teisę reikalauti pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius su tuo turtu. Kasacinio teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartyje šioje civilinėje byloje pažymėta, kad tais atvejais, kai šeimos turtą priešingai vaiko teisėms ir interesams naudoja tėvai, priemonių vaikų teisėms užtikrinti privalo imtis valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar prokuroras (CK 3.163 straipsnio 4 dalis), priemonių vaiko teisių ir interesų apsaugai užtikrinti turi imtis ir bylą nagrinėjantis teismas (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis). Hipotekos sandorį šioje byloje negaliojančiu prašo pripažinti sandorio šalis – sandorio sudarymo metu buvusios nepilnametės J. K. motina G. K. . Nė vienas iš J. K. tėvų (ieškovė ir atsakovas L. K. ), įkeisdami nekilnojamąjį turtą, kitai sandorio šaliai UAB ,,Sampo bankas” neatskleidė, kad įkeičiamo turto sudėtyje yra ir šeimos gyvenamųjų patalpų, kurių įkeitimui reikalingas teismo leidimas, kadangi tose patalpose yra ir įkaito davėjų nepilnametės dukters J. K. gyvenamasis būstas. Atsakomybė už CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo nesilaikymą tenka būtent įkaito davėjams, kurie rengdamiesi sudaryti sandorį dėl turto įkeitimo ir žinodami ar turėdami žinoti, kad įkeičiamo turto sudėtyje yra ir šeimos turtui priskirtinų patalpų, turėjo pasirūpinti privalomu teismo leidimu įkeisti tokias patalpas. Pati ieškovė veikė nerūpestingai, neapdairiai ir neapgalvotai, todėl galėjo pažeisti nepilnametės dukters teises ir teisėtus interesus, kiek tai susiję su vaiko teisės į gyvenamąjį būstą užtikrinimu. Atsakomybė už nerūpestingo, neatsakingo ir rizikingo elgesio išdavoje galėjusius atsirasti neigiamus padarinius ieškovės nepilnametei dukrai, turėtų tekti pačiai ieškovei, nes, visų pirma, ji privalėjo užtikrinti savo nepilnamečio vaiko teises ir teisėtus interesus (CK 3.163 str., Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p., 11 str.).

Konstatavus, kad dalis ginčijamos hipotekos lakšte nurodyto turto galėjo būti įkeista tik gavus CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatytą teismo leidimą, būtina nustatyti, ar toks įstatymo reikalavimo nesilaikymas sudaro šioje byloje pakankamą pagrindą panaikinti ieškovės ginčijamą sandorį. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, kad vaiko teises į gyvenamąjį būstą nustato, saugo ir gina šis ir kiti įstatymai bei teisės aktai. Šio įstatymo 4 straipsnio 6 punkte nurodyta, kas sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos) ... pripažįstami negaliojančiais. Taigi, pagrindas konkretų sandorį pripažinti negaliojančiu atsiranda tais atvejais, kai yra nustatoma, kad juo realiai buvo pažeistos vaiko teisės ir teisėti interesai. Šioje byloje reikia išsiaiškinti ir įvertinti, ar ginčijamo hipotekos sandorio sudarymu nesant teismo leidimo buvo realiai pažeistos nepilnametės J. K. teisės į gyvenamąjį būstą.

Aiškinantis ir vertinant, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos nepilnametės J. K. teisės į gyvenamąjį būstą, reikšmingomis laikytinos pirmosios instancijos teismo konstatuotos aplinkybės, jog dar iki nepilnametę J. K. teismo 1998 m. gruodžio 28 d. sprendimu pripažįstant ieškovės ir atsakovo L. K. dukra, patalpos, kurios ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo šios nepilnametės nuolatiniu gyvenamuoju būstu, jau buvo suvaržytos įkeitimu hipotekos kreditoriui AB Vilniaus bankui, užtikrinant ieškovės G. K. įmonės „Agatas“ skolinių įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymą (t. 1, b. l. 103-108). Turto įkeitimas AB Vilniaus banko interesais buvo panaikintas 2003 m. balandžio 23 d. įvykdžius skolininko UAB „Karališkas agatas“ (į šią bendrovę buvo pertvarkyta G. K. įmonė „Agatas“) skolinį įsipareigojimą. Skolinis įsipareigojimas ankstesniam hipotekos kreditoriui buvo įvykdytas UAB „Sampo bankas“ suteiktomis kreditinėmis lėšomis skolininko UAB „Karališkas agatas“ kredito AB Vilniaus banke refinansavimo būdu. Refinansavimas – tai procesas, kai paskolos gavėjas sugrąžina turimą paskolą, paėmęs naują paskolą geresnėmis sąlygomis (pvz. siekiant sumažinti mokėtinas palūkanas). Po refinansavimo yra suteikiama nauja paskola, įkeičiant tą patį, kaip ir prieš tai paimtos paskolos atveju, nekilnojamąjį turtą. Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nepilnametės J. K. teisinė padėtis dėl jos teisių į gyvenamąjį būstą, esantį (duomenys neskelbtini), turinio ir apimties, iš esmės nepasikeitė, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamo sandorio sudarymu buvo pažeistos šio asmens realiai įgytos ir turėtos teisės bei interesai. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad prieš įkeičiant tą patį turtą ankstesniam hipotekos kreditoriui AB Vilniaus bankui, vaiko teisių apsaugos institucija buvo davusi išvadą (pridėtos Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo bylos Nr. 2183-L lapas 25), kad ieškovės G. K. šeima dėl vaikų nepriežiūros ar vaikų teisių pažeidimų nėra registruota ir kad sandoris nepažeidžia vaikų interesų (ankstesnio įkeitimo sandorio sudarymo metu dar buvo nepilnametis įkaito davėjų sūnus). Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos normos turinį, vaiko teisių apsaugos institucijos išvada, ar tėvų arba kitų teisėtų vaikų atstovų sudaromi sandoriai dėl būsto, kuriame gyvena vaikas, neprieštarauja vaiko interesams, būtina tais atvejais, kai yra duomenų, kad tėvai ar kiti teisėti vaiko atstovai netinkamai vykdo arba nevykdo šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nė viename iš byloje esančių vaikų teisių apsaugos institucijos procesinių dokumentų nėra akcentuojama, kad nepilnametės J. K. tėvams G. K. ir L. K. sudarant ginčijamą hipotekos sandorį buvo faktinių duomenų, jog šie asmenys netinkamai vykdė arba nevykdė minėto įstatymo 11 straipsnyje tėvams numatytų pareigų. Byloje nėra duomenų, kad sudarant ginčijamą sandorį, buvo būtina vaiko teisių apsaugos institucijos išvada, numatyta Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 5 dalyje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kitais atvejais vaikų teisių apsaugos tarnybos išvados pateikimas nėra privalomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 41 6.5 p.). Remiantis šiais argumentais atmestinas apeliacinio skundo teiginys, jog sudarant ginčijamą sandorį buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, nes nebuvo pateikta vaiko teisių apsaugos institucijos išvada.

Nors ginčijamo sandorio sudarymo metu nepilnametės J. K. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo pas jos motiną ieškovę G. K. (duomenys neskelbtini), tačiau šioje nutartyje jau pažymėta, kad J. K. ir jos biologinės motinos V. Š. tarpusavio santykių faktas ir jų pobūdis sudaro pagrindą daryti išvadą, kad J. K. buvo sudarytos ne tik gyvenimo pas tėvus, bet ir pas biologinę motiną sąlygos. Teisme J. K. patvirtino, kad jai nebuvo jokių kliūčių lankytis pas biologinę motiną, o kuomet sirgo ir buvo ligoninėje jos motina G. K. arba kai patalpoms (duomenys neskelbtini) buvo atjungtas elektros ir vandens tiekimas ji tam tikrą laiką gyvendavo pas biologinę motiną (t. 3, b. l. 49-51). Apklausiama teismo 2006 m. birželio 13 d. posėdyje (t. 4, b. l. 28-29) J. K. , be kita ko, paaiškino, jog praėjus maždaug savaitei po motinos G. K. suėmimo (teismo 2005 m. gegužės 11 d. nuosprendis – t. 2, b. l. 162-165) ji įsikėlė gyventi pas brolį (duomenys neskelbtini). Tame pat teismo posėdyje apklausta J. K. biologinė motina V. Š. paaiškino, kad dukra gyvendavo ne tik (duomenys neskelbtini), bet pagyvendavo ir pas ją arba pas močiutę (t. 4, b. l. 30-31). Kasacinio teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartyje šioje civilinėje byloje akcentuota, kad viešasis interesas – užtikrinimas, kad vaikas nebūtų paliktas be gyvenamojo būsto – apsiriboja būtiniausių vaiko poreikių tenkinimo užtikrinimu, todėl teismo leidimas reikalaujamas tik tais atvejais, kai įkeičiamas ar perleidžiamas nekilnojamasis daiktas yra vienintelė arba pagrindinė šeimos gyvenamoji patalpa. Ši nuostata reiškia, kad sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį, sudarytą nesant teismo leidimo, būtina išsiaiškinti, ar dėl tokio sandorio sudarymo buvo susidariusios realios prielaidos vaikui netekti vienintelio gyvenamojo būsto. Aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ir tuo atveju, jeigu išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto pasekmėje G. K. ir jos nepilnametei dukrai J. K. būtų reikėję išsikelti iš šeimos gyvenamojo būsto (duomenys neskelbtini), pavojus J. K. iš viso netekti vienintelio gyvenamojo būsto realiai negrėsė, nes ji turėjo visas sąlygas naudotis kitu gyvenamuoju būstu toje pat vietovėje pas biologinę motiną. Šie argumentai taip pat įgalina spręsti, kad tenkinti ieškovės ieškinį ir pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį dėl CK 3.85 straipsnio 2 dalyje numatyto reikalavimo pažeidimo nėra pakankamo pagrindo.

Pažymėtina, kad iki pat pilnametystės J. K. teisės į šeimos gyvenamąjį būstą faktiškai nebuvo pažeistos. Iki sukakdama 18 metų J. K. turėjo visas sąlygas gyventi šeimos gyvenamosiose patalpose ir jomis naudotis. Byloje nėra įrodymų, kad ši J. K. teisė iki sulaukiant jai 18 metų būtų atimta ar suvaržyta. Įvertinus šias aplinkybes nėra jokio pagrindo sutikti su ieškovės argumentu, jog ginčijamo sandorio sudarymu buvo pažeisti nepilnametės dukters interesai, nes ji praranda gyvenimo šaltinį – gyvenamąjį būstą.

Byloje pareikštas ieškinys dėl hipotekos pripažinimo negaliojančia, be kita ko, grindžiamas sandorio prieštaravimu vaiko interesams - vaiko teisių į šeimos turtą (gyvenamąjį būstą) pažeidimu. Vaikui šeimos turto teisinis režimas pasibaigia sulaukus pilnametystės (CK 3.86 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 41 8.2 p.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pažeistų vaiko teisių gynimo būdas - sandorių, kurie prieštarauja vaiko interesams, pripažinimas negaliojančiais gali būti taikomas, jeigu teisės turėtojas dar nėra sukakęs 18 metų amžiaus. Vaikui tapus pilnamečiu, jo, kaip vaiko, teisių pažeidimas neišnyksta, o gali būti ginamas pagal pilnamečio ieškinį visais civilinių teisių gynimo būdais. Tačiau, nustatant gynimo būdus, toks ieškovas jau neturi išimtinės padėties, atkuriant iki pažeidimo egzistavusias teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-883/2002, bylų kategorija 27.5; 72.1; 15.2; 1.2, žr. „Teismų praktika“ Nr. 18, p.54-59). Pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą J. K. , kurios interesais buvo reiškiamas ieškovės G. K. reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu, jau buvo pilnametė. Ši aplinkybė, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, sudaro papildomą teisinį pagrindą atmesti ieškovės ieškinį, kiek jis grindžiamas jau tapusio pilnamečiu kito asmens (šiuo atveju J. K. ) teisių ir interesų, kurie turi būti užtikrinami vaikams, pažeidimu.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir išvadomis teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Atmetant ieškovės apeliacinį skundą, iš jos priteisiamos atsakovo AB Sampo bankas turėtos bylinėjimosi išlaidos (procesinių dokumentų teikimo viešo paskelbimo būdu ir advokato teisinės pagalbos išlaidos), o valstybei - procesinių dokumentų įteikimo išlaidos bylos apeliacinio nagrinėjimo procese (CPK 88 str. 1 d. 3 ir 6 p., 93 str. 1 d., 96 str. 2 d., 98 str. 1 ir 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2006 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui AB Sampo bankas (kodas 1202028) 1989 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 42,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Danutė MilašienėGintaras PečiulisVincas Verseckas