Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-06 · Administracinė byla Nr. I-4368-426/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-06
Bylos Nr.
I-4368-426/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04913-2015-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
L. L.
Trečiasis asmuo
Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4368-426/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04913-2015-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjai L. L., trečiojo suinteresuoto asmens Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui Aigerdui Skroliui, vertėjaujant Anastasijai Osinai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Viešojo saugumai tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja L. L. prašo priteisti iš atsakovės 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Skunde (b. l. 1–2) paaiškina, jog 2015-08-10 atvyko į Panevėžio pataisos namuose esančią areštinę atlikti paskirtą bausmę. į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ją etapavo 2015-08-14. Iš pastarosios 2015-08-20 pačiame mažiausiame bokse buvo etapuota į Panevėžio pataisos namus su visais nuteistaisiais. Mašinoje buvo karšta, darėsi bloga, vėmė, pergyveno, kad neįvyktų persileidimas. Skubos tvarka 2015-09-03 buvo etapuota iš Panevėžio pataisos namų areštinės į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje kameros pastoviai perpildytos, laikoma kartu su ne kartą teistomis. Tualetas buvo atviras, sklido smarvė.

Atsiliepimas

Atsakovę Lietuvos valstybę atstovaujanti Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – ir Ligoninė) atsiliepime (b. l. 7–9) nurodė, jog su skundu nesutinka, prašo atmesti. Pagrįsdama savo poziciją pateikė informaciją apie pareiškėjo buvimą šioje gydymo įstaigoje, t. y. konkrečias datas, kamerų numerius, plotus ir lovų skaičius. Pažymi, kad neapskaitoma, kiek konkrečioje palatoje kasdien gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų, nes galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos normoje HN 76:2010), patvirtintoje Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nėra nustatomos. Tačiau Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas ligoninės kamerose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Pabrėžė, kad ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes turi suteikti stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Taip pat nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių bei Suėmimo vykdymo įstatymuose. Be to, administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

Ligoninė nurodo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-07-29 jai yra išdavęs leidimą-higienos pasą. Tai įrodo, kad jos patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.

Nurodo, kad, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog gydymo įstaigos darbuotojai veikė neteisėtai. Taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymi, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Apibūdindama tariamai patirtą žalą, pareiškėja apsiribojo faktais, nepagrįstais teiginiais, samprotavimais. Ligoninės pareigūnai neatliko pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nesutinka su skundu. Atsiliepime (b. l. 62–64) nurodo, kad nuo 2015-08-10 iki 2015-09-03 pareiškėją konvojavo 4 kartus planinio konvojaus maršrutais: Vilnius-Klaipėda-Vilnius. Patvirtina, jog specialiosios transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui vykdyti.

Atsiliepime paaiškina, jog asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis. Viešojo saugumo tarnyba sprendimų dėl suimtųjų, nuteistųjų asmenų pristatymo į teismą nepriima.

Pareiškėja, manydama, kad buvo konvojuojama pažeidžiant jos teises, galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Tarnyba neturi duomenų, jog pareigūnai pažeidė reikalavimus konvojavimo metu arba kad pareiškėja kreipėsi į pareigūnus.

Pasak atsakovę atstovaujančios atstovės, byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad būtų sutrikusi pareiškėjos sveikata konvojavimo metu arba po jo ar kilo kitos neigiamos pasekmės. Tarnyba tvirtina, jog konvojavimas buvo tinkamai vykdomas. Prašo atmesti pareiškėjos skundą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Byloje spręstinas ginčas dėl L. L. skundo reikalavimo priteisti jos naudai iš Lietuvos valstybės 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip paaiškino pareiškėja teismo posėdžio metu, pretenzijų dėl konvojavimo, kurį vykdė Tarnyba, neturi.

Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246– 6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.

Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.). Tai pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-06-26 sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjos nurodytu atveju.

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 str. 3 d. nurodyta, kad, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Bausmių vykdymo kodekso 7 str. 1 d. įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kadangi analizuojamu atveju pareiškėja neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (2000-10-26 sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 111.4 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Ligoninė teismui pateiktame atsiliepime iš esmės pripažįsta, kad pareiškėjai jos gydymo metu galėjo būti neužtikrintas minimalus plotas. Taip pat pabrėžė, kad negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir nuteistųjų asmenų skaičiaus, nes privalo suteikti stacionarią sveikatos priežiūrą visiems to reikalingiems nuteistiesiems ir suimtiesiems.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai liudija, kad pareiškėja Ligoninėje buvo:

- nuo 2015-08-14 iki 2015-08-20 (7 paros), kameros plotas 15,39 m², įrengtos 8 lovos;

- nuo 2015-10-23 iki 2015-10-30 (19 parų), kameros plotas 15,39 m², įrengtos 8 lovos.

Teismui pateiktame atsiliepime Ligoninė patvirtino, kad negali nurodyti, kiek buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėja konkrečioje palatoje, nes neveda tokios statistikos. Kiekvienoje iš kamerų laikant bent 4 asmenis, būtų pažeidžiami teisės aktų reikalavimai, susiję su kamerų plotu. Taigi, pareiškėjos teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti jokiais byloje esančiais įrodymais, todėl darytina išvada, kad gydantis Ligoninėje, visą buvimo laikotarpį buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m² gyvenamąjį plotą. Nors Ligoninė ir nurodo, kad siekė užtikrinti gydomų nuteistųjų pagrindines teises, teismo vertinimu, tai nepašalina atsakovės atsakomybės už nustatytus pažeidimus.

Teismo vertinimu, toks ploto neatitikimas nustatytiems normatyvams laikytinas žymiu, o, atsižvelgus į pažeidimų trukmę, aptarti pažeidimai negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą).

Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjos skundo reikalavimai toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, iš esmės yra pagrįsti.

Pažymėtina, kad kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės (oro trūkumas, atvirtas tualetas, didelė drėgmė), iš kurių pareiškėja kildina jai padarytą neturtinę žalą, yra grindžiamos ne teismui teikiamais įrodymais, o bendro pobūdžio teiginiais. Priešingai, Ligoninės teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad palatos buvo remontuojamos (b. l. 43–44), buvo vykdoma kenkėjų kontrolė (b. l. 15–18), 2013-07-29 išduotas leidimas–higienos pasas liudija, kad Ligoninės patalpos atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 12). Fotonuotraukos patvirtina, kad tualetas buvo uždengtas (b. l. 34, 41). Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad nagrinėtoje skundo reikalavimo dalyje Ligoninės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjos nurodyta neturtinė žala.

Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjos patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad, kalėdamas tokiomis sąlygomis (mažo ploto kamerose palatose), pareiškėja patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl darytina išvada, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą ir patalpų įrengimą, žala – pareiškėja dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjos prašoma priteisti 15 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.

Teismas, vertindamas L. L. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės, priteistina 200 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo L. L. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti L. L. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Rūta Miliuvienė