Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų S. P. ir N. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą - laisvės atėmimu šešiolikai metų;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. P. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu šešiolikai metų;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir N. V. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš S. P. ir N. V. solidariai S. T. naudai priteista 741,43 eurų padarytai turtinei ir 28962,00 eurų neturtinei žalai atlyginti; V. G. naudai – 460,49 eurų padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. ir N. V. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2014 m. gegužės 9 d., laikotarpiu nuo 22.30 iki 23.00 val., (duomenys neskelbtini) 5-o namo kieme, veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, siekdami pagrobti svetimą turtą, panaudodami fizinį smurtą prieš S. A., bendrai sudavė ne mažiau kaip 19 smūgių kumščiais bei kojomis ir šiais bendrais veiksmais padarydami poodines kraujosruvas veide, kairiajame žaste, kairiajame dilbyje, abiejuose keliuose, dešinėje blauzdoje, kraujosruvą galvos minkštuose audiniuose, muštines žaizdas nosyje, kairės akies viršutiniame voke, odos nubrozdinimus dubens kairėje pusėje, kairėje šlaunyje, nosies kaulų lūžį, pilvo sumušimą su vidaus organų pažeidimu, kas komplikavosi nukraujavimu į pilvo ertmę ir dėl ko S. A. įvykio vietoje mirė, pagrobė iš nukentėjusiojo kelnių kišenės 280,00 Lt (81,09 eurą), iš automobilio – 9 pakelius cigarečių „Fest“, bendros 45,00 Lt (13,03 eurų) vertės, taip bendrais veiksmais tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė S. A. ir pagrobė svetimą – S. A. priklausantį turtą, kurio bendra vertė 325,00 Lt (94,12 eurai).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų S. P. ir N. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo S. P. apeliacinio skundo.

Byloje nustatyta, jog nuteistieji S. P. ir N. V., panaudodami fizinį smurtą, užpuolė nukentėjusįjį S. A. tam, kad pagrobtų nukentėjusiojo turtą. Fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo abu nuteistieji, matė vienas kito veiksmus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. A. prieš mirtį buvo suduota ne mažiau kaip 19 smūgių kumščiais bei kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas - galvą, pilvą ir kitas kūno vietas būtent minėto įvykio metu, ir kad šiuos smūgius sudavė taip pat nuteistasis S. P. Todėl abejoti, kad tarp S. P. ir N. V. panaudoto smurto ir S. A. mirties yra priežastinis ryšys, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad S. A. buvo nužudytas tyčia, ir kad S. P. yra vienas iš šių nusikaltimų kaltininkų, nes jis plėšimo metu dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Ši S. P. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį, nes nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas kaip nužudymo dėl savanaudiškų paskatų ir plėšimo sutaptis. Nuteistojo S. P. nurodyta aplinkybė, jog pinigus ir cigaretes iš nukentėjusiojo paėmė kitas nuteistasis – N. V., o jam davė tik dalį iš nukentėjusiojo paimto turto, nepašalina atsakomybės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o patvirtina nuteistųjų bendrininkavimą padarant savanaudiškas nusikalstamas veikas.

Objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai patvirtina, kad nuteistieji S. P. ir N. V. veikė netiesiogine tyčia, t. y., kad jie suprato, jog smurtiniais veiksmais kelia pavojų S. A. gyvybei, numatė, kad gali jam padaryti sunkius sužalojimus, tarp jų ir tokius, kurie gali sukelti nukentėjusiojo mirtį, ir nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido šiems atsirasti. Kitaip tariant, netiesioginės tyčios atveju kaltininkas abejingas nukentėjusiojo gyvybės atėmimui veikos darymo metu, jam nesvarbūs kilsiantys padariniai, tačiau nors jis ir neturi tikslo atimti gyvybės, suvokia, kad atitinkamai veikdamas gali sukelti kito žmogaus mirtį.

Nuteistasis S. P. nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, už kurių padarymą S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriami labai sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Byloje S. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. P. bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pobūdį, pavojingumo laipsnį, atliktų veiksmų apimtį, kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes. Atsižvelgė į S. P. asmenybę charakterizuojančius požymius, jog jis niekur nedirba, turi neįgalumą, laikomas neteistu (teistumas išnykęs), 2011-02-09 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį jam buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, kas rodo, jog jis nėra linkęs laikytis įstatymų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į S. P. psichinės sveikatos būklę, kad nors yra registruotas Rokiškio psichikos sveikatos centre (T. 2, b. l. 27), tačiau nusikalstamų veikų padarymo metu nesirgo lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, kiti elgesio sutrikimai, kas netrukdė visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį bei valdyti savo veiksmus. Šiuo metu S. P. neserga lėtiniu bei laikinu psichikos sutrikimu, jam nustatytas lengvas protinis atsilikimas, kiti elgesio sutrikimai, kas šiuo metu netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. S. P. nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių (T. 2, b. l. 42-45). Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas nuteistajam S. P. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę už šio baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, o už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis lygus šio baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Šias bausmes subendrino apėmimo būdu. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Įvertinus S. P. asmenybę (neįgalus, nedirbantis, teistumas išnykęs, nebaustas administracine tvarka, 2011-02-09 pagal BK 178 straipsnio 2 dalį jam buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Pandėlio seniūno pateikta neigiama S. P. charakteristika (T. 2, b. l. 50), turimas protinis atsilikimas ir kiti elgesio sutrikimai nusikalstamų veikų padarymo metu netrukdė visiškai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti ir šiuo metu netrukdo), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus (padarė du baigtus labai sunkų ir apysunkį nusikaltimus dėl savanaudiškų paskatų, veikdamas kartu su kitu kaltinamuoju, netiesiogine tyčia bendrai sudavė kumščiais ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 19 smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų į svarbius gyvybei organus – galvą, pilvą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį), nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo S. P. parinktos bausmės yra aiškiai per griežtos. S. P. paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. P. bausmes ir nustatydamas jų dydžius, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių S. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su S. P. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių paskyrimas S. P. už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį nėra aiškiai per griežtos, nėra pagrindo jų keisti.

Dėl nuteistojo N. V. apeliacinio skundo.

Apeliantas skunde nurodo, jog jo padaryta veika turi būti perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes jis S. A. nenužudė dėl savanaudiškų paskatų, nesiekė sau naudos, S. A. buvo nužudytas veikiant netiesiogine tyčia.

BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas nužudymo nusikaltimą kvalifikuojantis požymis apibūdina vieną iš nusikaltimo sudėties subjektyviųjų požymių – nusikalstamos veikos motyvaciją, kurią įstatymų leidėjas įvardija kaip paskatas. Pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsako tas, kas nužudė kitą žmogų dėl savanaudiškų paskatų, t. y. siekdamas gauti iš to turtinės naudos, įgyti teisę į turtą arba išvengti materialinių išlaidų. Tikslas gauti turtinės naudos yra būtina sąlyga inkriminuojant šį požymį, todėl kiti turtinio pobūdžio motyvai šio požymio nesudaro. Inkriminuojant kaltininkui savanaudiškas paskatas nužudyti, nebūtina, kad kaltininkas arba kitas suinteresuotas asmuo realiai patirtų turtinės naudos, tačiau privalu nustatyti šio motyvo susiformavimo laiką. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kai savanaudiškos paskatos susiformuoja iki nužudymo pradžios arba kėsinimosi į kito žmogaus gyvybę metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-361/2006, 2K-7-576/2006, 2K-196/2011). Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant turtinės naudos sau, tiek kitam asmeniui, kurio padėtimi kaltininkas suinteresuotas. Tai, kad kaltininkas ar asmuo, kurio turtiniais interesais padarytas nusikaltimas, tos naudos negauna arba ja nepasinaudoja ar jos atsisako, nusikaltimo kvalifikavimui neturi įtakos.

Byloje nustatyta, jog abu nuteistieji padėjo nukentėjusiajam S. A. kasti metalą. Vėliau automobilyje vartojant alkoholinius gėrimus nuteistieji iš nukentėjusiojo pareikalavo sumokėti pinigus už atliktą darbą, nes žinojo, jog nukentėjusysis turi pinigų, kadangi jis buvo pardavęs metalą. Tačiau nukentėjusiajam S. A. pasakius, jog jis pinigų neturi, nuteistieji sumušė S. A. ir iš jo kišenių ištraukė pinigus bei iš nukentėjusiojo automobilio paėmė devynis pakelius cigarečių, kuriuos vėliau pasidalino. Vadinasi nuteistųjų konfliktas su nukentėjusiuoju kilo dėl pinigų, o panaudojus prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą iš nukentėjusiojo buvo pagrobti pinigai ir cigaretės. Šias aplinkybes teisiamajame posėdyje patvirtino pats nuteistasis N. V. Vadinasi nuteistajam N. V. sumanymas užvaldyti nukentėjusiojo turtą kilo iki smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį panaudojimo, t. y. savanaudiškos paskatos susiformavo iki S. A. nužudymo. Todėl nuteistojo N. V. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų. Nagrinėjamu atveju netiesioginės tyčios nustatymas nekeičia veikos kvalifikavimo.

Apeliantas N. V. ginčija nusikalstamas veikas padaręs bendrininkaudamas su S. P., nurodė, jog įvykio vietoje S. P. nedalyvavo. Apeliantas nurodė, kad S. P. yra jo geras draugas, dėl ko pastarasis, jo paprašytas, prisiėmė sau dalį kaltės. Tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas ir yra paneigtas byloje surinktais įrodymais. Kaltinamieji S. P. ir N. V. viso proceso metu keitė savo parodymus, abiejų kaltinamųjų teisme duoti parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinamųjų parodymais vadovavosi tik toje dalyje, kurioje jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Iš nuteistojo N. V. ir nukentėjusiųjų parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, bei įvykio vietos apžiūros protokolo duomenų nustatyta, jog nukentėjusysis S. A. buvo nutemptas nuo automobilio prie vandens žarnos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, jog S. A. kūno svoris buvo didelis (galimai 90 – 100 kg), padarė išvadą, jog maža tikimybė, kad vienas girtas N. V. S. A. būtų sugebėjęs nutempti iki tos vietos, kur jis buvo rastas. Nukentėjusioji A. G. parodė, kad S. P. motina jai sakė, kad S. P. kartu su N. V. atėjo į S. P. namus apie 23.30 val. Tą patvirtina S. P. ir N. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuose nurodė, jog jie kartu nutempė sumuštą S. A. iki vandens žarnos ir pylė ant jo vandenį, iš įvykio vietos išėjo kartu į S. P. namus, o iš ten į N. V. namus, kur toliau vartojo alkoholinius gėrimus ir nakvojo. Be to, nuteistasis S. P. apeliaciniame skunde prisipažino buvęs įvykio vietoje ir nukentėjusiajam sudavęs smūgius, taip pat, kad gavo iš N. V. dalį pinigų ir cigarečių, paimtų iš nukentėjusiojo. Teismas, išanalizavęs nuteistųjų parodymus viso proceso metu ir sulyginęs juos su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai nustatė, kad įvykio vietoje buvo tiek S. P., tiek N. V. ir abu aktyviai dalyvavo atliekant kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. veikė kaip bendrininkai. Todėl nuteistojo N. V. iškelta versija, jog jis įvykio vietoje buvo vienas ir visus veiksmus taip pat atliko vienas, vertintina kaip siekis palengvinti savo bei nuteistojo S. P. procesinę padėtį, todėl atmestina.

Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstama aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, nurodo bendrininkus ir atskleidžia visas jam žinomas aplinkybes. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo pripažįstamas tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad N. V. viso proceso metu keitė savo parodymus, nebuvo nuoširdus, nors teisiamajame posėdyje neneigė nužudęs S. A., tačiau neigė nusikalstamas veikas padaręs kartu su kitu kaltinamuoju. Be to, vien tik prisipažinimo nepakanka norint nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Svarbus ir nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos. Ši aplinkybė rodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors nuteistasis N. V. pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose atsiprašė nukentėjusiųjų ir nurodė besigailintis dėl savo nusikalstamo elgesio, tačiau toks nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir gailėjimasis dėl jų padarymo gali būti vertinamas tik kaip formalus, todėl pagrįstai ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nenustatyta.

Nuteistasis N. V. nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte ir 180 straipsnio 1 dalyje, už kurių padarymą N. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriami labai sunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Byloje N. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam N. V. bausmę, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, pobūdį, pavojingumo laipsnį, atliktų veiksmų apimtį, kaltės formą ir rūšį, į nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, teismas nuteistajam N. V. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę už šio baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, o už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis lygus šio baudžiamojo kodekso straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Šias bausmes subendrino apėmimo būdu. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Įvertinus N. V. asmenybę (nors darbingas, bet nedirbantis, anksčiau atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, du kartus teistas Vokietijoje, kas rodo, jog jis yra linkęs pažeisti įstatymus; baustas administracine tvarka (T. 2, b. l. 118-120), Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Pandėlio seniūno pateikta neigiama N. V. charakteristika (T. 2, b. l. 140)), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvus ir tikslus (padarė du baigtus labai sunkų ir apysunkį nusikaltimus dėl savanaudiškų paskatų, veikdamas kartu su kitu kaltinamuoju, netiesiogine tyčia bendrai sudavė kumščiais ir spyrė kojomis ne mažiau kaip 19 smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų į svarbius gyvybei organus – galvą, pilvą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį), nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo N. V. parinktos bausmės yra aiškiai per griežtos. N. V. paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas N. V. bausmes ir nustatydamas jų dydžius, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių N. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su N. V. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijose numatytų bausmių paskyrimas N. V. už nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir 180 straipsnio 1 dalį nėra aiškiai per griežtos, nėra pagrindo jų keisti.

Tenkinti nuteistųjų S. P. ir N. V. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl šie skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų S. P. ir N. V. apeliacinius skundus atmesti.