- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-01
- Bylos Nr.
- I-2794-426/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01389-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. M. skunde teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – atsakovė, Taryba) 2018 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1-1407 (toliau – Sprendimas) neatleisti jo nuo 1 712 Eur mokėjimo už paveldėtą turtą, t. y. 268/890 žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), butą ir pinigines lėšas – 169,91 Eur (toliau – ir Turtas), ir atleisti nuo paveldimo turto mokesčio arba jį sumažinti su galimybe mokėti dalimis (b. l. 1–3).
Skunde nurodo, kad 2017 m. spalio 18 d. kreipėsi į Tarybą dėl mokesčių lengvatų teikimo paveldėjus S. M. turtą. Pareiškėjas paaiškina, kad su velioniu bendrauti pradėjo nuo 1997 metų, o gyveno kartu nuo 2000 metų. S. M. savų vaikų neturėjo, testamentą surašė 2007 metais. Pareiškėjas buvo jam artimiausias žmogus, nors ir ne giminė.
Pareiškėjas nurodo, jog rūpinosi onkologine liga sergančiu S. M., tuo metu nedirbo. Taip pat padėdavo esančiai akademinėse atostogose žmonai, nes šeima augina 1 ir 4 metų dukras. Šeimos pajamas iki 2017 m. lapkričio mėn. sudarė socialinės pašalpos ir išmokos už vaikus. Kitą finansinę paramą sudarė velionio pensija ir kitos neįgalumo išmokos, kurios siekė kiek daugiau nei 600 Eur. Be to, pareiškėjo šeima turi mokėti paskolą dalimis „LKL Kredito unijai“. Dėl minėtų aplinkybių sunki finansinė padėtis, tenka skolintis iš artimųjų.
Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovės sprendimas yra nepagrįstas, nes priimtas neatsižvelgiant į pateiktus dokumentus ir išdėstytus faktus.
Pažymi, kad po mirties paveldėtas turtas sudaro 28 proc. namo dalies, kuriame šeima ir gyvena. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) velionio turtą įvertino 53 185 Eur, o nepriklausomi turto vertintojai 2016 m. lapkričio mėn. visą nekilnojamą turtą įvertino 19 100 Eur. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas visą vertę, neatsižvelgė į tai kad paveldėtas nekilnojimas turtas kaip atskira dalis negali būti skaičiuojama pagal rinkos vertę. Pasak pareiškėjo VMI nustatyta suma yra netiksli.
Skunde nurodyta, kad visi keturi butai name, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena pareiškėjas su šeima, yra įkeisti „LKL Kredito unijai“, todėl pareiškėjas negali Turto parduoti ar įkeisti.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, dėl sunkios finansinės padėties jo šeima neturi galimybių mokėti finansinius įsipareigojimus. Tik nuo 2017 m. lapkričio mėn. pareiškėjas pradėjo dirbti. Gauna 504 Eur atlyginimą ir 100 Eur išmoką už vaikus. Kas mėnesį paskola, komunaliniai mokesčiai, darželis ir kt. sudaro 350 Eur. Pragyventi keturių asmenų šeimai lieka 254 Eur per mėnesį. Šiuo metu gyvena 10 kv. m kambaryje, nes likusioje namo dalyje užbaigti remontą neužtenka lėšų, kai kurios pastato dalys yra avarinės būklės.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutinka su skundu.
Atsiliepime (b. l. 50–53) nurodo, kad pareiškėjas į Tarybą kreipėsi, prašydamas atleisti jį nuo 1 712 Eur paveldimo turto mokesčio mokėjimo. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kad jo šeimos pajams sudaro: sutuoktinės gaunama socialinė pašalpa ir išmoka vaikui 79,89 Eur per mėnesį (vienam asmeniui – 19,97 Eur). Mokesčių skyriui patikrinus VMI duomenis, ar pareiškėjas vykdo individualią veiklą ar veiklą pagal verslo liudijimą, įrašų nerasta. Kitos informacijos apie galimai gaunamas pajamas neturi. Pareiškėjas savo prašyme nurodė, kad iki palikėjo mirties jis ir šeima gyveno iš palikėjo gaunamos pensijos. Pareiškėjas gyvenamąją vietą nuo 2013 m. balandžio 30 d. deklaruoja paveldimo buto adresu.
VĮ Registrų centro duomenimis, pareiškėjui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklauso paveldimo buto adresu esantys trys vienbučiai butai, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo.
Nurodo, kad klausimas svarstyti pareiškėjo atleidimą nuo minėto mokesčio mokėjimo pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. 1-171 patvirtintas Mokesčių lengvatų teikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės) buvo teiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Finansų ir ekonomikos komitetui bei Socialinių reikalų komitetui, 2018 m. vasario 20 d. bei 2018 m. vasario 21 d. minėti komitetai nepritarė tarybos sprendimo projektui, kuriam Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2018 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 1-1407 taip pat nepritarė.
Atkreipia teismo dėmesį, kad atsakovei yra suteikta išimtinė teisė, bet ne pareiga suteikti kiekvienam asmeniui atitinkančiam nustatytas sąlygas taikyti mokesčio lengvatas nustatytas Paveldimo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnyje. Todėl nustatyti kriterijai nėra sąlyga Savivaldybės tarybai priimti teigiamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu.
Pažymi, kad pareiškėjas turi įstatymuose nustatytą teisę (Civilinio kodekso 5.60 straipsnio 1 dalis) per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti palikimo priėmimo, neturėdamas finansinių galimybių sumokėti paveldimo turto mokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovė mano, kad ginčijamas Tarybos Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje kilęs ginčas dėl Tarybos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. spalio 3 d. pateikė prašymą dėl mokesčio lengvatos suteikimo, prašė atleisti nuo paveldimo turto mokesčio, Nurodė, kad augina du mažamečius vaikus ir paskutinius dvejus metus neturi pajamų, išskyrus išmoką už vaikus ir paramą žmonai, kuri yra akademinėse atostogose, o pats pareiškėjas negalėjo dirbti, nes turėjo prižiūrėti S. M. iš kurio gaunamos pensijos šeima pragyvendavo (b. l. 60). Taryba 2017 m. spalio 10 d. raštu pareiškėjui pranešė, kad jo prašymas neatitinka Taisyklėse nustatytų kriterijų.
Pareiškėjas 2017 m. spalio 18 d. Tarybai pateikė prašymą dėl mokesčių lengvatos suteikimo paveldėjus S. M. Turtą. Nurodo, kad paskutinius metus negalėjo dirbti, kadangi minėtą asmenį prižiūrėjo, vežiodavo į ligonines, reabilitacines įtaigas, poliklinikas. Šiuo metu augina du mažamečius vaikus, žmonai suteiktos akademinės atostogos. Gyvena vieno aukšto name, kuris 1940 m. buvo pastatytas kaip vienas vienetas, o pokario laikais buvo padalintas į keturi butus. Nurodo, kad šiuo metu sunki finansinė padėtis, vos gali paskolą susimokėti. Iš S. M. pensijos šeima pragyveno. Nurodo, kad greitu laiku pradės ieškoti darbo. Dėl sunkios šeimos finansinės padėties prašo suteikti mokesčio lengvatą (b. l. 65).
Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 14 d. elektroniniu paštu papildė prašymą ir pateikė duomenis (b. l. 66, 63, 64).
Tarybos sprendimo projekto „Dėl E. M. paveldimo turto mokesčio“ 2018 m. sausio 25 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad pareiškėjo prašymas formaliai atitinka Taisyklių 7 punkte nustatytas sąlygas bei 7.1 papunktyje nustatytą kriterijų, t. y. pareiškėjo šeimoje vienerius metus ir ilgiau (skaičiuojant nuo įregistravimo teritorinėje darbo biržoje dienos) yra bedarbių asmenų, t. y. pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės mėn. yra bedarbis. Finansų ir strateginio planavimo departamentas teikia Tarybai svarstyti sprendimo projektą, atsižvelgdamas į tai, kad E. M. prašymas formaliai atitinka Taisyklėse nustatytus kriterijus. (b. l. 67–68).
Tarybos Socialinių reikalų komiteto 2018 m. vasario 20 d. protokole užfiksuota, kad 11 klausimu buvo svarstytas E. M. prašymas atleisti nuo paveldimo turto mokesčio – 1 712 Eur. Komiteto nariai vienbalsiai (bendru sutarimu) nepritarė Tarybos sprendimo projektui (b. l. 72–73).
Tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto 2018 m. vasario 21 d. protokole 8 klausimas buvo svarstytas dėl Tarybos sprendimo projekto „Dėl E. M. paveldimo turto mokesčio“ ir po vykusių diskusijų nusprendė nepritarti Tarybos sprendimo projektui (b. l. 74–85).
Taryba ginčijamu sprendimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu ir Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 3 dalimi, neatleido pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio (b. l. 86).
Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisėtas, atsakovas netinkamai vertino pateiktus duomenis.
Paveldimo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybės taryba savo biudžeto sąskaita turi teisę gyventojams mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.
Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktą, savivaldybės išimtinei kompetencijai priskirtina sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas.
Taisyklėse detalizuojama žemės, valstybinės žemės nuomos, nekilnojamojo turto, paveldimo turto mokesčių sumažinimo / atleidimo ir paveldimo turto mokesčio mokėjimo atidėjimo tvarka. Teismo vertinimu, Taisyklėse nustatyta procedūra nebuvo pažeista.
Minėta, kad Tarybos sprendimo projekto aiškinamajame rašte prieita prie išvados, kad pareiškėjo prašymas formaliai atitinka Taisyklėse nustatytus kriterijus. Teismo vertinimu, atitiktis Taisyklių kriterijams yra esminė vertinant pareiškėjo prašymo pagrįstumą. Pareiškėjas pateikė dokumentus, kuriuos Taryba vertino ir, nepritardama Sprendimo projektui, nepateikė argumentų, kurie pagrįstų išvadą netenkinti jo prašymo. Pareiškėjo ir jo šeimos gaunamos pajamos buvo pagrįstos turimais duomenimis.
Be to, neaišku, kaip buvo įvertinti ir pareiškėjo (jo šeimos skoliniai įsipareigojimai). Šiuo atveju nei viename protokole neatsispindi visuma vertintų faktinių aplinkybių. Teismas nekvestionuoja Tarybos kompetencijos sumažinti ar atleisti pareiškėją nuo paveldimo mokesčio mokėjimo. Atsisakius tenkinti prašymą, motyvai turi būti aiškūs. Šiuo atveju prieštaringi duomenys, t. y. projekte nustatyta, kad formaliai atitinka Taisyklėse nustatytus reikalavimus, o vėliau komitetuose nepritarta projektui, tačiau jokių motyvų nepateikta.
Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas įtvirtina savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą, reiškiantį, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – VAĮ) sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę apskųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (1 straipsnis).
VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos įtvirtina viešojo administravimo subjektams pareigą priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.
Pažymėtina, kad pagal VAĮ 8 straipsnį, turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4323-629/2018).
Reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą yra taikomas visose viešojo administravimo srityse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1334/2013). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.
Nagrinėjamu atveju Taryba sprendimą priėmė remdamasi jame nurodytais teisės aktais, tačiau visiškai neanalizavo pareiškėjo individualių faktinių aplinkybių, sprendime nenurodė savo argumentų.
Teismo vertinimu, Tarybos sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo nekilnojamojo turto mokesčio pagrįstas ne objektyviais duomenimis, o konstatavimu, kad atsakovė išnagrinėjusi prašymą nusprendžia neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio remdamasi jame nurodytomis teisės normomis.
Minėta, kad Socialinių reikalų komiteto svarstymo metu minėto komiteto nariai diskutuoja ir padaro išvadą nepritarti Tarybos sprendimo projektui, tačiau, kuo remiantis tokia išvada padaryta, nėra nurodyta. Be to, nurodyta, kad pareiškėjo sutuoktinė nedirba, kadangi augina mažamečius vaikus, o pareiškėjas yra bedarbis, tačiau pristatęs sprendimo projektą narys nurodė, kad neoficialiais duomenimis, pareiškėjas nelegaliai dirba. Tokiems argumentams pagrįsti duomenų nepateikė.
Pastebėtina ir tai, kad Ekonomikos ir finansų komiteto 2018 m. vasario 21 d. posėdyje, kuriame nepritarta Tarybos sprendimo projektui, vykusių diskusijų metu jokių objektyvių argumentų, dėl ko netenkintas pareiškėjo prašymas, nebuvo pateikta. Neaišku, kokiais motyvais Taryba remdamasi priėmė galutinį sprendimą neatleisti pareiškėjo nuo nekilnojamojo turto mokesčio.
Konstatuotina, kad atsakovės pateikti dokumentai, kurie yra sudedamoji ginčijamo Sprendimo dalis, nepatvirtina, jog jis yra grindžiamas objektyviais duomenimis.
Tai, kad įstatymų leidėjas savivaldybių taryboms suteikė diskrecijos teisę įsiterpti į nekilnojamojo turto apmokestinimą nekilnojamojo turto mokesčiu, t. y. suteikė teisę šį mokestį sumažinti arba visiškai nuo jo atleisti, nereiškia, jog savivaldybės taryba bet kuriuo atveju neturi pagrįsti savo išvadų svariais išsamaus ir individualaus tyrimo metu surinktais argumentais, ar kad nereikalaujama pateikti išsamių sprendimo priėmimo priežasčių, atskleidžiančių konkrečius loginius apmastymus, grindžiančių jo sprendimą.
Sprendimas neatleisti pareiškėjo nuo paveldimo turto mokesčio yra nemotyvuotas ir prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai. Minimi trūkumai akivaizdžiai trukdantys asmeniui apsiginti, o teismui patikrinti, ar buvo nurodyti tinkami motyvai (argumentai), ar nepadaryta akivaizdi vertinimo klaida, ar nepiktnaudžiaujama valdžia (suteiktais įgaliojimais). Minėta, diskrecija negali būti vertintina kaip absoliuti, šiuo atveju Taryba yra saistoma, be kita ko, ir teisėtumo principu. Vien tik formalus teisės aktų perrašymas, neatlikus individualaus pareiškėjo prašymo aplinkybių tyrimo, negali būti laikomas tinkamu.
Akcentuotina, kad Taryba šiuo atveju galėjo svarstyti alternatyvias lengvatos taikymo galimybes, t. y. ne tik atleidimą nuo mokesčio mokėjimo, bet sumažinimą ar išdėstymą dalimis. Byloje tokių duomenų nėra.
Pareiškėjo skundo argumentai dėl mokesčio dydžio nesvarstytini, kadangi tai ne atsakovės kompetencija. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į VMI dėl mokesčio dydžio.
Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, Tarybos Sprendimas yra naikinamas ir pareiškėjo prašymas atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio turi būti išsamiai bei argumentuotai išnagrinėtas iš naujo, pateikiant aiškius motyvus bei įvertinus alternatyvias lengvatos teikimo aplinkybes.
Pareiškėjo prašymas atleisti nuo paveldimo turto mokesčio arba jį sumažinti su galimybe mokėti dalimis negali būti tenkinamas, kadangi tai Tarybos kompetencija ir teismas negali priimti sprendimų, kuriuos įgaliotas atlikti kompetentingas subjektas. Šiuo atveju Taryba, iš naujo nagrinėdama pareiškėjo prašymą, turės įvertinti ir alternatyvias lengvatos taikymo galimybes.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2018 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 1-1407 ir perduoti pareiškėjo prašymą atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo nagrinėti iš naujo.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.