- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-18
- Bylos Nr.
- A-4323-629/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02948-2015-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Dalia Višinskienė
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Pareiškėjas
- Z. P., I. K.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. P. ir I. K. (buvusi – B.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo ir įsakymų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjos Z. P. ir I. B. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1T-13-(7.5) (toliau – ir Sprendimas), panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) (toliau – ir Įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2)), panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) (toliau – ir Įsakymas Nr. 49VĮ-224-(14.49.2)), priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjos paaiškino, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymu Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. (S. K.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalies pagal L. K. (L. K.) vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2014 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256. NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) nuspręsta pakeisti NŽT 2014 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-975 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtiną 1 priedą ir išbraukti L. K. pavardę iš eilės Nr. 182. Pareiškėjos NŽT Vilniaus miesto skyriaus Įsakymus apskundė NŽT, tačiau NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu jų skundą atmetė. Pareiškėjos nurodė, kad klausimas dėl L. K. atkurtinos žemės dalies jau buvo išspręstas prieš daugiau nei 10 metų, tačiau NŽT pakeitė poziciją ir priėmė ginčijamus įsakymus. NŽT sprendimas yra priimtas vadovaujantis 2014 m. birželio 9 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus nutarimu (toliau – ir Nutarimas), kuriuo NŽT nurodyta imtis teisinių priemonių nustatytiems pažeidimams, atkuriant nuosavybės teises į buvusio savininko S. K. žemę, pašalinti. Pareiškėjos su minėtu nutarimu nebuvo supažindintos, neturėjo galimybės jį ginčyti. Prokurorė netinkamai atliko tyrimą ir netinkamai vertino surinktus įrodymus. Pažymėjo, kad Nutarime buvo tik siūlymai NŽT imtis priemonių nustatytiems pažeidimams pašalinti nenurodant jokių konkrečiai atliktinų veiksmų, todėl NŽT turėjo spręsti, kokių priemonių reikėjo imtis, įvertinti, ar ji turi teisę ir kompetenciją ištaisyti tariamus pažeidimus po daugiau nei 10 metų pakeisti individualius administracinius aktus, kurių teisėtumas sprendžiamas išimtinai tik teismine tvarka. Todėl, pareiškėjų nuomone, Įsakymai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes yra nepagrįsti objektyviais duomenimis ir faktais, nemotyvuoti.Pareiškėjos pažymėjo, kad atkurtos nuosavybės į žemę dydį patvirtina galiojantys ir nenuginčyti įrodymai: 1996 m. gegužės 6 d. Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pažyma, kurioje konstatuota, kad S. K. valdė 7,036 ha žemės sklypą; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. balandžio 16 d. raštu Nr. S16-144, kuriame patvirtinama, kad buvęs savininkas S. K. turėjo 7 ha žemės, iš kurių 5,3600 ha patenka į Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Šios išvados buvo padarytos remiantis daliniu išrašu iš šeimyninio padalijimo plano, archyvine pažyma ir brėžiniais. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiame 2005 m. vasario 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-219-04/2005 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) įsiteisėjusioje 2005 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-666-05 buvo konstatuota, kad siekiant L. K. atkurti 7 ha dydžio žemės ploto nuosavybės teisę pakanka plano, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. rugpjūčio 9 d. pažymėjimo Nr. 21-833-K ir kt. anksčiau išvardytų dokumentų, todėl pareiškėjos NŽT atsisakymą atkurti L. K. (jo paveldėtojų) nuosavybės teises dėl to, kad nepakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, laiko nepagrįstu.Atsakovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas paaiškino, kad L. K. Vilniaus miesto valdybai 1991 m. gruodžio 16 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo, buvusio savininko, S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) kaime. Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius parengė 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad pretendentas L. K. turi nuosavybės teisę į buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdytą 5,3600 ha ploto žemę, į kurią jam turi būti vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5760 L. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,39 ha ploto žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro Nutarimu buvo pareikalauta, kad NŽT imtųsi teisinių priemonių teisės aktų pažeidimams, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti. Vadovaujantis šiuo Nutarimu buvo priimti skundžiami įsakymai. Atsakovas nurodė, kad NŽT išnaudojo visas procesines priemones apskųsti Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus Nutarimą ikiteismine ir teismine tvarka bei pagrįstai vykdė prokuroro nutarimą ir atitinkamai pasirinko efektyvų teisės aktų pažeidimų pašalinimo būdą – priėmė skundžiamus įsakymus.Atsakovas pažymėjo, kad prokuroras įvertino ne tik pareiškėjų nurodytus teismo sprendimus, bet ir kitus teismo sprendimus, archyvinius dokumentus dėl buvusio savininko S. K. nuosavybės teise valdytos žemės ploto ir padarė pagrįstą išvadą, kad pagrindinis buvusio savininko S. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinantis dokumentas yra (duomenys neskelbtini) m. J. K. testamentas. Atsakovo nuomone, (duomenys neskelbtini) m. nuosavybės padalijimo tarp giminės planas, kurį sudarė matininkas J. L. (J. L.), kaip ir kiti pareiškėjų šioje byloje nurodyti papildomi nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, neprivalo būti aiškinamas kartu su (duomenys neskelbtini) m. testamentu. Atkreipė dėmesį, kad nėra teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kokį žemės plotą S. K. nuosavybės teise valdė iki 1940 m. nacionalizacijos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir Teismas) 2018 m. kovo 29 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2), taip pat panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 1T-13-(7.5).Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymoje Nr. 256 nurodyta, jog į buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdytą (duomenys neskelbtini), 5,3600 ha žemės plotą L. K. turto paveldėtojai Z. P. ir O. B. (O. B.) turi teisę į 5,3600 ha žemės plotą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 2.5-41-19311 atkurtos nuosavybės teisės į mirusiajam L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 1,64 ha žemės, grąžinant ją natūra. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5760 atkurtos nuosavybės teisės į piliečiui L. K. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 2,3900 ha žemės, grąžinant ją natūra prie (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 2.1.5-46 (toliau – ir Nutarimas) pareikalauta, kad NŽT imtųsi priemonių teisės aktų pažeidimams, padarytiems atkuriant nuosavybės teises į S. K. nuosavybės teise valdytą žemę, pašalinti ir informuotų apie priimtus sprendimus. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 13.12-82 minėtas Nutarimas paliktas galioti. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, vadovaudamasis Nutarimu bei vykdydamas NŽT direktoriaus 2014 m. lapkričio 20 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-670 Vilniaus miesto skyriaus vedėjui „Dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. turėtą žemę atkūrimo vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros reikalavimus“ (toliau – ir Pavedimas), ginčijamu Įsakymu Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalį pagal L. K. vardu parengtą Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. vasario 13 d. pažymą Nr. 256. Taip pat, vadovaudamasis Nutarimu bei vykdydamas Pavedimą, ginčijamu Įsakymu Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) pakeitė NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-975 „Dėl piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995-06-01 paskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilių patvirtinimo“ patvirtintą 1 priedą ir išbraukė L. K. pavardę iš eilės Nr. 182.Pareiškėjoms apskundus Įsakymus, NŽT 2015 m. gegužės 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė, nurodydama, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) turi būti skundžiamas tiesiogiai teismui, bet ne NŽT direktoriui, o reikalavimas panaikinti NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti 2015 m. kovo 3 d. įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2). Teismas pažymėjo, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. Įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) yra priimtas aprašomojoje dalyje nurodžius tik prokuroro Nutarimo datą ir numerį bei vidinius administraciniais aktus: Pavedimą ir įgaliojimą nurodant jų datas ir numerius, o rezoliucinėje dalyje atsakovas nusprendė neatkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste, valdytą ir iki šiol neatkurtą 2,9700 ha žemės dalį. Teismas padarė išvadą, kad Įsakymas Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) yra nemotyvuotas ir nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, o įsakymo pagrindimas Nutarimu ir Pavedimu nelaikytinas tinkamu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Teismas nurodė, kad atsakovas sprendimo dėl nuosavybės teisių neatkūrimo visiškai nemotyvavo, sprendime tik nurodė, kad vadovaujasi prokuroro Nutarimu. Taigi nagrinėjant ginčijamą sprendimą reikėtų nagrinėti prokuroro procesinį dokumentą ir vertinti jo teisėtumą bei pagrįstumą. Pažymėjo, kad Nutarimu prokurorė pareikalavo NŽT imtis teisinių priemonių Nutarimo aprašomojoje dalyje nustatytiems ir nurodytiems teisės aktų pažeidimams pašalinti. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-206-450/2016, kurioje buvo sprendžiamas Nutarimo teisėtumo klausimas, pažymėjo, kad prokuroro nutarime nurodyti pažeidimai nuosavybės teisės atkūrimo procese pareiškėjoms tiesioginių materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir, kaip byloje nurodė suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, tai yra tik prielaida NŽT priimti galutinį sprendimą, kuris turės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms. Teismas sprendė, kad NŽT, atsižvelgdama į Nutarime nurodytus pažeidimus, turėjo priimti motyvuotą sprendimą ir jame nurodyti sprendimo priėmimo motyvus ir teisės aktus, bet ne Nutarimo datą ir numerį, kuris, kaip matyti iš prokuratūros pozicijos, yra tik prielaida institucijai priimti sprendimą. Teismas pažymėjo, kad iš Pavedimo taip pat nėra aišku, kokiais motyvais ir kokiais teisės aktais vadovaujantis buvo priimtas sprendimas neatkurti nuosavybės teisių į 2,9700 ha buvusio savininko S. K. turėtos žemės dalį. Teismas tuo pačiu pagrindu (t. y. kaip neatitinkančio VAĮ 8 straipsnio 1 dalies) panaikino Įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) dėl L. K. pavardės išbraukimo iš eilės, nes jis yra priimtas vadovaujantis Nutarimu bei vykdant Pavedimą.Teismas, įvertinęs Pavedimo turinį, vertino jį kaip tarpinį procedūrinį dokumentą, o ne individualų administracinį aktą, sukeliantį pareiškėjoms teisines pasekmes. Pažymėjo, kad teisines pasekmes pareiškėjoms sukelia sprendimas atkurti (neatkurti) nuosavybės teises, tačiau teismas, nagrinėdamas tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, vertina ir nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje priimtus tarpinius dokumentus. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog ginčijamiems Įsakymams nenustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir Pavedimas laikytinas tarpiniu dokumentu nuosavybės teisių atkūrimo procese, NŽT nepagrįstai išnagrinėjo ir 2015 m. gegužės 8 d. priėmė sprendimą pareiškėjų skundą atmesti, todėl šis sprendimas yra neteisėtas, nes jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.
III.
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.Atsakovo teigimu, skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neteisingai įvertinus aplinkybes. Faktines aplinkybes atsakovas nurodė tokias pačias kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.Atsakovas pažymi, kad valstybė laikosi pozicijos, kad visas buvusiam savininkui priklausęs turtas turi būti grąžintas įpėdiniams, o jei dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, dalis tenkanti kitiems įpėdiniams yra sumažėjusi – valstybė negali suteikti asmenims daugiau žemės, nei turėjo buvęs savininkas. Atsakovo nuomone, tenkinus pareiškėjų reikalavimus, nesant teisinio pagrindo atsakovas turėtų dovanoti žemės daugiau negu valdė buvęs savininkas S. K.. Pirmosios instancijos teismas sprendimu panaikinęs sprendimą Nr. lT-13-(7.5.) ir Įsakymus Nr. 223 bei Nr. 224, grąžino pareiškėjų nuosavybės teisės atkūrimo procedūros padėtį į ankstesnę būseną, t. y. L. K. paveldėtojams priklausys didesnis plotas pagal anksčiau parengtą pažymą. Pabrėžia, kad pagal ankstesnę pažymą nustatytas plotas neatitinka J. K. (duomenys neskelbtini) m. testamente nurodyto ploto, kuris buvo apskaičiuotas remiantis testamento 3 dalimi, kurioje nurodytas sklypų padalijimas bei pagal pretendentų pateiktą (duomenys neskelbtini) m. privačios žemės padalijimo tarp giminės planą, nors planai yra papildomi nuosavybės teisę įrodantys dokumentai, kuriais privalu vadovautis, jeigu nėra arba neužtenka pagrindinių nuosavybės teisę įrodančių dokumentų.Atsakovas pažymi, kad (duomenys neskelbtini) m. privačios žemės padalijimo tarp giminės plane minimas 7 sklypas pagrindiniame dokumente, (duomenys neskelbtini) m. J. K. testamente, nėra paminėtas, nors pagrindinis nuosavybės teises į žemę patvirtinantis dokumentas yra (duomenys neskelbtini) m. J. K. testamentas. Taigi atsakovas neturi galimybės atkurti nuosavybės teisę į žemę S. K. pretendento paveldėtojams pagal anksčiau parengtą pažymą, kadangi joje nurodytas grąžintinos žemės plotas viršija pagrindiniame nuosavybės teisę patvirtinančiame dokumente nurodytą žemės plotą. Be to, skundžiamu sprendimu grąžintinas plotas turėtų būti atimtas iš kitų J. K. paveldėtojų, nors būtų pažeistos likusių paveldėtojų teisės.Atsakovo nuomone, ginčijamų administracinių aktų turinys, faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjoms buvo aiškus, o formalus visos teisinės bazės ar visų motyvų neperrašymas iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2017 m. birželio 9 d. Nutarimo nedaro jų nesuprantamais pareiškėjoms, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad jie yra nemotyvuoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme.Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjos Z. P. ir I. K. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą.Pareiškėjų teigimu, būtent atsakovas turėjo įvertinti prokuroro Nutarime nurodytas aplinkybes vadovaujantis faktiniais duomenis bei teisės normomis. Atsakovui prokuroro Nutarimas nėra besąlygiškai privalomas, o yra tik prielaida sprendimams priimti.Pareiškėjos pažymi, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog atkuriant nuosavybės teises pareiškėjoms privaloma vadovautis tik (duomenys neskelbtini) m. J. K. testamentu, kadangi tokia pozicija prieštarauja jau priimtiems ir įsiteisėjusiems administracinių teismų sprendimams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A146-1035/2014 pasisakė dėl (duomenys neskelbtini)m. testamento ir 1932 m. plano sąsajumo bei dėl S. K. priklausančio 0,80 ha skirtinės (rėžinės) žemės Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Atsakovas apeliaciniame skunde visiškai nevertina įsiteisėjusios nutarties, taip pat ši nutartis nebuvo įvertinta ir priimant ginčijamus Įsakymus ir prokuroro Nutarimą. Pareiškėjų nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus Įsakymus, neišdėstė jokių motyvų.Pareiškėjos pažymi, kad atsakovas, priimdamas panaikintus sprendimus, visiškai neanalizavo svarbių aplinkybių, susijusių su 1930 m. birželio 13 d. nuomos sutartimi. Nuomos sutarties kopijos pilnas tekstas patvirtina, kad S. K. išsinuomojo žemę ilgam laikui 36 metams, jau kitą dieną sumokėjo nuomos mokestį už visą 36 metų laikotarpį. Nuomos sutarties 5 punktu buvo numatyta, kad visi nuomininko statiniai nuomojamame žemės sklype bet kokiu atveju yra nuomininko nuosavybė. Visos šios Nuomos sutarties sąlygos lemia, kad pagal tuo metu galiojusio Carinės Rusijos Civilinio įstatymo X tomo 1 dalies 692 straipsnio nuostatas ir tuo metu egzistavusią praktiką iš esmės buvo sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią S. K. įgijo 2,19 ha žemės sklypo nuosavybės teise iš J. K.. Tai logiškai ir nuosekliai paaiškina, kodėl 1932 metų privačios žemės padalijimo tarp giminės plane S. K. yra nurodomas žemės sklypo Nr. 7, kurio plotas 2,19 ha, savininku, ir kodėl šio sklypo Nr. 7 J. K. (duomenys neskelbtini) testamente nemini ir nepaskirsto, t. y. nes jį S. K. jau pardavė sudarydamas ilgalaikę nuomos sutartį.Priimtais Įsakymais pareiškėjoms, kaip turinčioms teisę atkurti nuosavybės teises į S. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę, yra atkurtos nuosavybės teisės į mažesnį plotą negu iki nacionalizacijos S. K. valdė, todėl didesnio ploto atkūrimas kitiems pretendentams, kurie nėra S. K. palikuonys ir paveldėtojai, jokios įtakos neturės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas ir apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus įsakymų neatkurti nuosavybės teisių pareiškėjoms į buvusio savininko S. K. turėtą žemę bei išbraukti buvusį savininką L. K. iš piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje bei (duomenys neskelbtini) mieste turėtą žemę, eilės. Skundžiamu sprendimu Teismas pareiškėjų skundą patenkino ir panaikino atsakovo įsakymus bei NŽT sprendimą konstatavęs, kad ginčijami įsakymai neatitiko individualiems teisės aktams keliamų pagrįstumo reikalavimų, o sprendimas buvo priimtas nekompetentingo subjekto. Atsakovas, nesutikdamas su tokiomis teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą dėl priimto Teismo sprendimo. Be kita ko, nurodydamas, kad ginčijamų administracinių aktų turinys, faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjoms buvo aiškus, o formalus visos teisinės bazės ar visų motyvų neperrašymas iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2017 m. birželio 9 d. Nutarimo nedaro jų nesuprantamais pareiškėjoms, taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad jie yra nemotyvuoti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme. Tuo tarpu dalyje dėl NŽT Sprendimo panaikinimo jokių argumentų nepateikė. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Teismo sprendimas laikytinas pagrįstu, jeigu išsiaiškintos ir nustatytos visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, o pateikta teismo išvada atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas bylai svarbias aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam individualiam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, todėl bylos proceso dalyvių nuomonė dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo nesaisto teismo, tačiau įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs teismo posėdyje ištirtus įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi pagrįsti savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 2–4 punktai).Pareiškėjos skunde teismui nurodė, kad atsakovas netinkamai įvertino surinktus duomenis dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalį, NŽT Vilniaus miesto skyrius nepateikė adekvačių, aiškių ir pakankamų sprendimų motyvų, tačiau nereiškė reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti Nutarime išdėstytus įpareigojimus atsakovui ar Pavedimo reikalavimą. Pareiškėjos pateikė savo faktinių aplinkybių vertinimą ir siekė, jog skundžiami sprendimai būtų panaikinti, tuo atkuriant pradinę ir pareiškėjoms palankią padėtį bei baigti L. K. atžvilgiu pradėtą jo nuosavybės teisių į tėvo turėtą žemę atkūrimo procesą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjos sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, tačiau taip pat pažymėjo, kad surinkti įrodymai nuosavybės teisių atkūrimo procese patvirtina pareiškėjų teisę dėl nuosavybės teisių joms atkūrimo į buvusio savininko S. K. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste, valdytos ir iki šiol neatkurtos 2,9700 ha žemės dalį. Pirmosios instancijos teismas šalių ginčo iš esmės neišnagrinėjo, konstatavęs, kad ginčijami atsakovo sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų bendro pobūdžio reikalavimų, keliamų individualaus administracinio akto turiniui, o NŽT Sprendimas naikintinas kaip priimtas nekompetentingo subjekto. VAĮ (redakcija, galiojusi ginčijamų sprendimų priėmimo metu) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A756-450/2010). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAI 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013).Administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą viešo administravimo procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių aktų, kurie atskirai administraciniam teismui neturi būti skundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė dalis (LVAT 2015 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A-327-146/2015).Iš ginčijamų įsakymų turinio matyti, kad jie priimti vadovaujantis Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2014 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 2.1.5-46 ir vykdant NŽT direktoriaus 2014 m. lapkričio 20 d. pavedimą Nr. 1PAV-(1.8)-670 Vilniaus miesto skyriaus vedėjui „Dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko S. K. turėtą žemę atkūrimo vykdant Vilniaus apygardos prokuratūros reikalavimus“. Nutarimas pareiškėjoms buvo pateiktas kartu su Sprendimu, kai pastarosios nepagrįstai kreipėsi į NŽT direktorių, skųsdamos atsakovo priimtą Įsakymą Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) bei Įsakymą Nr. 49VĮ-224-(14.49.2). Visas Nutarimo tekstas bei kiti procesiniai dokumentai, kuriais buvo siekiama įvertinti Nutarime nustatytas faktines aplinkybes bei duotus įpareigojimus NŽT, taip pat yra pateikti nagrinėjamoje administracinėje byloje, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad faktinis bei teisinis ginčijamų Įsakymo Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) bei Įsakymo Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) pagrindas pareiškėjoms yra žinomi. Vien dėl to, kad ginčijamuose atsakovo sprendimuose konkrečiai neįvardintos Nutarime nustatytos aplinkybės, šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad atsakovo sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, o pastarieji laikytini nukreipiančiais į didelės apimties procesinį dokumentą, kuriame išsamiai įvertinti surinkti įrodymai nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat grindžia nustatytomis aplinkybėmis, kad Nutarimo aprašomojoje dalyje, be kita ko, yra nurodytas konkretus siūlymas NŽT inicijuoti procedūrą dėl (duomenys neskelbtini)rajone atkurtos žemės perviršio (0,5849 ha) ploto užskaitymo už dar neatkurtą (duomenys neskelbtini)miesto teritorijoje žemės plotą (0,3649 ha), kartu panaikinant administracinį sprendimą, kuriuo L. K. buvo įtrauktas į asmenų, siekiančių gauti žemės sklypą individualiai statybai eilę, tokiu būdu užtikrinant, kad L. K. (jo palikuonims) nebūtų perleista daugiau nei 4,61 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) mieste bei rajone. Išsamaus faktinio bei teisinio pagrindų nebuvimas skundžiamuose Įsakyme Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) bei Įsakyme Nr. 49VĮ-224-(14.49.2), kaip matyti iš pareiškėjų teikto skundo teismui turinio bei atsiliepimo į apeliacinį skundą turinio, nesutrukdė individualaus administracinio akto adresatams (pareiškėjoms) suprasti atitinkamų santykių esmę ir turinį, identifikuoti savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamų atsakovo Įsakymo Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) bei Įsakymo Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) ir Nutarimo bei Pavedimo turinį, sprendžia, kad ginčijami sprendimai iš esmės atitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytus individualaus administracinio akto turinio ir formos reikalavimus, o aptarti jų trūkumai nėra esminiai. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat daro atsižvelgdama į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes, jog į bylą pateikta daug faktinių duomenų, skirtingų institucijų teisinių vertinimų, o nuosavybės teisių procesas yra užsitęsęs, todėl pirmosios instancijos teismas turi visapusiškai ir objektyviai įvertinti ar skundžiami atsakovo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti Nutarime nustatytų aplinkybių pagrindu ir išspręsti ginčą iš esmės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tokiu būdu teismas įpareigojamas revizuoti prokuroro priimtą Nutarimą. Nagrinėjamu atveju skundžiamuose atsakovo Įsakyme Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) bei Įsakyme Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) yra visa apimtimi remiamasi Nutarime nustatytais faktais bei teisės normų taikymu, todėl pastarasis ir vertintinas kaip skundžiamų sprendimų sudedamoji motyvuojamoji dalis.Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl kitų pareiškėjų skundo argumentų (nesusijusių su ginčijamų sprendimų neatitikimu VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms). Teismas taip pat nepateikė byloje esančių įrodymų teisinio vertinimo. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių priežasčių NŽT Vilniaus miesto skyriaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Pažymėtina, jog dėl pirmosios instancijos teismo dalies, kuria buvo panaikintas NŽT Sprendimas, apeliantas jokių argumentų nepateikė, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo dalį dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-223-(14.49.2) ir 2015 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 49VĮ-224-(14.49.2) panaikinti ir perduoti šią bylos dalį Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.