Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012-03-22 sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies; priteisti iš atsakovo P. C. ieškovo „Swedbank“, AB, naudai 16865,43 Lt skolos, 5 % dydžio metines palūkanas už negrąžintą kredito sumą – 14507,32 Lt, skaičiuojant nuo 2012-01-27 iki visiško kredito grąžinimo bankui dienos, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 16865,43 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 506 Lt žyminio mokesčio; kitoje dalyje ieškinį atmesti. Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius teisinius santykius, nustatė, kad subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tiek Europos Sąjungos (1993-05-05 Europos Bendrijų Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse), tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. LR CK 1.39 str. 1 d. įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teismas konstatavo, jog iš esmės analogiška vartojimo sutarties samprata pateikta Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d. (Vilniaus apygardos teismo 2011-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1025-567/2011). Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje atsakovo, kaip fizinio asmens, sudarytų vartojimo kredito sutarčių tikslas yra patenkinti fizinio asmens asmeninius poreikius, todėl tokiam fiziniam asmeniui taikytinas specialusis vartotojo teisių apsaugos mechanizmas (CK 6.193 str.). Tarp šalių sudarytos kredito sutartys kvalifikuojamos kaip vartojimo sutartys, nes jos atitinka bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus ir yra skirtos fizinio asmens asmeniniams poreikiams tenkinti. LR CK 6.37 str. 2 d. nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal šią įstatymo nuostatą iš skolininko priteisiamos palūkanos vadinamos procesinėmis ir jas moka skolininkas, kuriam pareikšti reikalavimai teisme ir jeigu jie patenkinti. Pagrindas priteisti procesines palūkanas atsiranda ne šalių sutarties pagrindu – tai yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės neįvykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to buvo priverstas kreiptis į teismą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad prie kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų taip pat priskirtinos palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Pastarųjų palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų kaip atsiskaityti su kreditoriumi dar iki jam kreipiantis į teismą, ir taip išvengti prievolės jas mokėti. Procesinių palūkanų dydį reglamentuoja Civilinis kodeksas, o ne šalių susitarimai ar sutartys. Šiuo atveju ieškovas pareiškė ieškinį, susijusį su vartotojo teisėmis ir ginčas kyla iš vartojimo sandorio, todėl vartojimą reglamentuojančios teisės normos, atitinkamai specialūs vartotojo teisių apsaugos mechanizmai, tarp jų teismo pareiga ex officio vertinti sutarties sąlygų atitiktį sąžiningumo reikalavimams, šiuo atveju taikytini. Ta aplinkybė, kad sutartiniuose teisiniuose santykiuose palūkanos atlieka dvejopo pobūdžio funkcijas – atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją bei kompensavimo funkciją, savaime nereiškia, kad vartotojui sudarius vartojimo sutartį prisijungimo būdu, galima priteisti metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas už banko suteiktą kreditą, nes tokio dydžio palūkanos neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, atsižvelgiant į šalių padėtį vartojimo teisiniuose santykiuose, kuriuose gali būti nepaisoma sutarties laisvės principo (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-11-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1025-567/2011). Teismas konstatavo, jog šalių sudarytose sutartyse nurodytas 12,90 % ir 19,90 % metinių įsipareigojimų nevykdymo palūkanų už banko suteiktą kreditą dydis laikytinas neatitinkančiu kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, ir yra nesąžiningas. Tokių palūkanų priteisimas pažeistų atsakovo interesus, apsunkinant jo padėtį neproporcingai, ir būtų neteisingas, atsižvelgiant į skolos dydį. 12,90 % ir 19,90 % palūkanų dydis yra pernelyg didelis, nustatantis neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą (CK 6.188 str. 2 d. 5 p.). Ta aplinkybė, kad atsakovas, kaip vartotojas, nėra aktyvus teisinių santykių dalyvis, savaime nepanaikina teismo pareigos savo iniciatyva ginti teisėtus vartotojo interesus, nes tokio pobūdžio ginčų sprendimas yra susijęs su viešuoju interesu ginti vartotojų teises ir yra svarbus didelei visuomenės daliai. Socialinių ekonominių procesų pasekmių šalyje riziką neteisinga ir nesąžininga būtų perkelti išimtinai vartotojui, nes be pakankamo pagrindo teismo sprendimu būtų dar labiau apsunkinta skolininko padėtis. Teismas nurodė, jog ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 12,90 % sutartines palūkanas už negrąžintą 5050,12 Lt sumą, 19,90 % sutartines palūkanas už negrąžintą 9457,20 Lt sumą netenkintinas, ieškovui iš atsakovo priteitinos 5 % dydžio metinės palūkanos už negrąžintą kredito sumą – 14507,32 Lt (t. y. 5050,12 + 9457,20), skaičiuojant nuo 2012-01-27 iki visiško kredito (14507,32 Lt) grąžinimo bankui dienos, 5 % dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą – 16865,43 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-02-07) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Teismas padarė išvadą, kad 5 % dydžio metinių palūkanų dydis yra pakankama ieškovo, kaip kreditoriaus teisėtų interesų užtikrinimo priemonė, atitinkanti kreditoriaus teisėtus lūkesčius dėl prievolės pažeidimo ir užtikrinanti minimalių nuostolių atlyginimą (LR CK 1.5 str., 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).