Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jūratė Damanskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-79-92/2014

Teisėjas Valerij Paškevič Teisminio proceso Nr. 1-13-1-01940-2012-5

2014 m. vasario 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo Z. V. pagal BK 140 str. 1 d. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. V. 2012 m. liepos 7 d., apie 16 val., namo Nr. 17, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kieme buitinio konflikto metu dantuotu metaliniu daržo įrankiu pamėgino suduoti savo broliui R. V. per galvą. Pastarasis užsidengė galvą kaire ranka, į kurią pataikė Z. V., tuo nežymiai sutrikdydamas R. V. sveikatą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Byloje nėra ginčo, jog Z. V. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, patikrinus bylos medžiagą nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje tinkamai kvalifikavo Z. V. veiksmus.

Nukentėjusysis R. V. apeliaciniu skundu kelia klausimą dėl BK 37 str. taikymo pagrįstumo.

Pagal BK 37 straipsnį padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Taigi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Atsižvelgiant į nurodytos teisės normos formuluotę, pirmiausia turi būti atkreipiamas dėmesys į padarytos žalos dydį, pobūdį, kurie išreiškia nusikaltimų pavojingumą. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Kartu pažymėtina, jog pagal BK 37 straipsnio formuluotę, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ne tik į padarytos žalos dydį ar pobūdį, bet ir į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime.

Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius, negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, tačiau teismų praktikoje paprastai laikomasi pozicijos, jog neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai. Bet tuo pačiu pripažįstama, kad tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į padarytos veikos tikslus ir motyvus, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikaltimo padarymo būdą, intensyvumą bei kitas reikšmingas aplinkybes, veika, kuria kitam asmeniui padarytas tyčinis lengvas kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, gali būti pripažinta mažareikšme.

Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje pats nukentėjusysis pripažino, jog tarp jo ir brolio Z. V. jau keliolika metų yra susiklostę konfliktiniai santykiai, nors jie ir gyvena viename name, bet tarpusavyje pradėjo nebesutarti nuo motinos mirties, tarp jų nuolat kartojasi konfliktinės situacijos. Kaip matyti iš byloje apklaustų asmenų parodymų, 2012 m. liepos 7 d. tarp Z. V. ir R. V. vėl įvyko konfliktas, kuris prasidėjo Z. V. šuniui puolus R. V. vištą, R. V. norėjo šunį nubaidyti su lenta, o Z. V. puolė R. V. su metaliniu sodo įrankiu. Taigi, akivaizdu, jog konfliktas tarp brolių prasidėjo dėl menkavertės priežasties, konfliktą įtakojo vykstantys ilgalaikiai nesutarimai nulemti nuosavybės nepasidalijimo. Pastarasis konfliktas iš esmės neišsiskiria iš kitų konfliktų, išskyrus tai, kad Z. V. metaliniu sodo įrankiu sudavė broliui per ranką. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Z. V. būtų turėjęs ketinimų sunkiai sužaloti savo brolį, pritartina apylinkės teismui, jog Z. V. veiksmai nebuvo intensyvūs, smurto panaudojimas apsiribojo vieno smūgio sudavimu, kuris rimtesnių pasekmių nukentėjusiojo sveikatai nesukėlė – padaryta 7x7 cm poodinė kraujosruva su minkštųjų audinių patinimu. Be to, iš konflikto aplinkybių matyti, jog smūgio sudavimas nebuvo savitikslis, bet labiau kilusio konflikto išdava, ir nors tai nepaneigia bei nepateisina tokio Z. V. elgesio, tačiau rodo jo veiksmų mažesnį pavojingumą.

Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog Z. V. padaryta veika, nors ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl padarytos žalos pobūdžio, savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl Z. V. pagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo.

Vertinant nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, jog apeliacinis skundas iš esmės remiasi niekuo nepagrįstu, subjektyviu įsitikinimu paremtu ir tik nukentėjusiojo požiūrį atitinkančiu bylos aplinkybių vertinimu. Nors R. V. apeliuoja į tai, kad smurtas buvo panaudotas prieš jį kaip šeimos narį, kas, jo nuomone, sunkina Z. V. atsakomybę, tačiau pats nukentėjusysis, duodamas teisme parodymus, paaiškino, jog jie su broliu jau daug metų nesutaria, tarpusavyje beveik nebendrauja, todėl esant tokiems santykiams, nėra pagrindo pripažinti, kad veikos padarymu galėjo būti papildomai pažeistos konstitucinės šeimos vertybės.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nukentėjusiojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.