Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. nuteistas už tai, kad 2012-10-23 apie 2 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, Vilniuje, prie Čiurlionio g. Nr. 5, išdaužęs automobilio „F. M.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinių durelių stiklą ir taip įsibrovęs į šį automobilį, pagrobė L. K. priklausančius daiktus: automagnetolą „Pioneer“, 600 Lt vertės, ausines „Apple“, 100 Lt vertės, rankų kremą „S‘nonas“, 10 Lt vertės, sportinius batelius „Nike“, 300 Lt vertės, iš viso svetimo turto 1 010 Lt sumai.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. V. skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo nuteistasis J. V. neginčija savo kaltės dėl ir padarytos veikos juridinės kvalifikacijos, tačiau prašo, kiek įmanoma sušvelninti jam skirtą bausmę. Kolegijai nuteistojo kaltės ir padarytos veikos kvalifikavimo klausimai abejonių taip pat nekelia, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pasisako tik dėl apelianto skundžiamos, apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės.

Skirdamas bausmę nuteistajam J. V. apylinkės teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintais bausmės tikslais, BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę ir kitas teisiškai reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes. Nuteistasis padarė apysunkį nusikaltimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Jis nusikalto ne pirmą kartą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, administracine tvarka baustas, nedirba, vartoja narkotines medžiagas. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių apylinkės teismas nenustatė. Įvertinęs šias bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, apylinkės teismas J. V. paskyrė griežčiausią Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą.

Nustatydamas skiriamos laisvės atėmimo bausmės trukmę ir skirdamas ją artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai šios bausmės minimaliai ribai, apylinkės teismas įvertino nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Dar kartą vertinti šias aplinkybes kolegija neturi teisinio pagrindo, tuo labiau atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra mažesnė už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės vidurkį.

Nepagrįstas nuteistojo argumentas, jog tai, kad jis anksčiau teistas, nesudaro pagrindo jam skirti griežtą laisvės atėmimo bausmę. Pagal Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalį asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. J. V. padarė apysunkį tyčinį savanaudišką nusikaltimą nuosavybei, esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui. Iki padarant nusikalstamą veiką, už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jau buvo baustas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis už analogiškus bei kitus nusikaltimus. Jis daug kartų baustas administracine tvarka, nedirba. Įvertinus šias aplinkybes, skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad kitos rūšies bausmės, nei terminuotas laisvės atėmimas, paskyrimas, nepakeis J. V. teisei priešingo elgesio. Kolegija konstatuoja, kad J. V. paskirta bausmė nėra per griežta, atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus.

Iš tiesų, nuteistasis padarė vieną nusikalstamą veiką, prisipažino kaltu, nukentėjusysis jam neturi pretenzijų. Į šias aplinkybes, kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio motyvų, jau atsižvelgė pirmosios instancijos teismas nustatydamas skiriamos laisvės atėmimo bausmės trukmę, skirdamas ją artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai šios bausmės minimaliai ribai. Dar kartą vertinti šias aplinkybes kolegija neturi teisinio pagrindo.

Nuteistojo argumentas, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu narkotinių medžiagų nevartojo, prieštarauja bylos duomenims, nes pats nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu patvirtino, jog narkotines medžiagas vartoja (t. 1, b. l. 50 – 51, t. 2, b. l. 6). Taigi apylinkės teismo išvada yra pagrįsta.

J. V. skundo argumentas, kad jis nusikalto dėl sunkios materialinės padėties nepagrįstas bylos duomenimis, todėl atmestinas.

Nors J. V. aiškina, kad neturėjo tiesioginės tyčios pagrobti svetimą turtą, tačiau šis jo argumentas atmestinas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktu nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Iš byloje esančių faktinių duomenų matyti, kad J. V. sulaikymo metu su savimi turėjo pagrobtą rankinę, kurioje kartu su pagrobtais daiktais, buvo rasti atsuktuvas ir mažas prožektorius, nepriklausantys nukentėjusiajam asmeniui. Bylos nagrinėjimo metu nuteistasis paaiškino, kad šie daiktai priklauso jam ir buvo tiesiogiai panaudoti nusikaltimo padarymui. Prožektorius jam buvo reikalingas, nes nusikaltimą darė tamsiu poros metu, o atsuktuvas – išdaužti stiklą ir įsibrauti į automobilį. Šios aplinkybės paneigia nuteistojo argumentus, kad nusikaltimo jis neplanavo, nesiruošė nusikaltimo darymui, bei neabejotinai patvirtina, kad nusikaltimą jis padarė suplanavęs ir veikdamas tiesiogine tyčia. Todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą dėl svetimo turto užvaldymo.

Taigi keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-02 nuosprendžio atmesti.