- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-04
- Bylos Nr.
- 2S-189-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-44464-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- UAB „Mokilizingas“
- Atsakovas
- A. Č.
- Kategorijos
- 26.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Mokilizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Mokilizingas“ ieškinį atsakovei A. Č. (S.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl 4.488,16 Lt (1.299,86 EUR) skolos, 407,68 Lt (118,07 EUR) delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 2 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo UAB „Mokilizingas“ ieškinį atsakovei A. Č. (S.) dėl skolos priteisimo, kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Teismas pažymėjo, jog pagal CPK 29 straipsnyje įtvirtintą bendrojo teritorinio teismingumo taisyklę, ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Teismas nustatė, kad prie ieškinio pridėtoje 2013 m. liepos 19 d. Paskolos pavedimu (vartojimo kredito) sutartyje Nr. VLS30719SVPA, kurios pagrindu reiškiami reikalavimai atsakovei, nurodyta atsakovės gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Minėtu adresu atsakovei 2013 m. gruodžio 31 d. siųsta pretenzija. Be to, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, UAB „Mokilizingas“ pareiškimas dėl teismo įsakymo išvadavimo A. Č. 2014 m. gegužės 19 d. buvo teiktas Švenčionių rajono apylinkės teismui (civilinė byla Nr. L2-615-665/2014).
Teisma pažymėjo, kad atsakovė pati nurodė savo gyvenamąją vietą kitokią, negu yra deklaravusi viešuose registruose. Pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalį fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jei šios pareigos asmuo neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Be to, sutarties 5.1.2 punktu įtvirtina atsakovės pareiga informuoti apie gyvenamosios vietos pasikeitimą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė informavo ieškovą apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Teisma padarė išvadą, kad ieškovas turėjo pakankamą pagrindą laikyti atsakovės gyvenamąja vieta vietą, esančią sutartyje nurodytu adresu, o ieškinys laikytinas teismingu Švenčionių rajono apylinkės teismui.
Ieškovas, patikrinęs atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą ir nustatęs, kad ji yra kitu adresu, nepagrįstai sprendė, kad nustatant dalyvaujančio byloje asmens (atsakovės) gyvenamąją vietą lemiamą reikšmę turi šio asmens deklaruota gyvenamoji vieta, kuri, pagal Gyventojų registrų centro duomenis, yra kitokia, negu nurodyta paties atsakovės sutartyje. Aplinkybė apie atsakovės viešuose registruose deklaruotą gyvenamąją vietą gali būti tik vienu iš jos gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų, bet ne vieninteliu vienareikšmiškai lemiančiu atsakovės gyvenamosios vietos konstatavimą, o kartu ir išvadą dėl bylos teismingumo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neturėjo teisėto pagrindo savo iniciatyva nuspręsti, kad atsakovės valią atitinka bylinėjimasis su atsakove kitoje gyvenamojoje vietoje, nei ji pati nurodė sutartyje (žr. pvz. ir Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1497-163/2013 pateiktus išaiškinimus).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Mokilizingas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti.
Ieškovas nesutinka su teismo argumentais, jog ieškovas neturėjo teisėto pagrindo savo iniciatyva nuspręsti, kad atsakovo valią atitinka bylinėjimasis su ieškovu kitoje gyvenamojoje vietoje, nei jis pats nurodė sutartyje. Ieškovas pažymi, jog apie gyvenamosios vietos pasikeitimą asmenys gali informuoti ne tik raštu, bet ir žodžiu. Atsakovė nuo sutarties sudarymo yra pakeitusi deklaruotos gyvenamosios vietos adresą. Pagal CK 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta laikytina vieta, kurioje jis nuolat arba daugiausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs. Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant klausimą dėl asmens gyvenamosios vietos nustatymo, turi būti remiamasi visais galimais įrodymais, tačiau asmens viešame registre deklaruota gyvenamoji vieta yra vienas iš pagrindinių ir svarbiausių jo gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Ieškovas iš tikrųjų kreipėsi su pareiškimu į Švenčionių rajono apylinkės teimą dėl teismo įsakymo išdavimo, tačiau teismo įsakymas buvo panaikintas, nes adresu (duomenys neskelbtini), skolininkei dokumentų nepavyko įteikti. Todėl darytina išvada, kad šiuo adresu atsakovė nebegyvena. Kadangi atsakovė kito adreso ieškovui nenurodė, ieškovas pagrįstai remiasi viešuose registruose esančia informacija apie atsakovės gyvenamąją vietą. Be to, atsakovė pagal VSDFV pateikiamus duomenis dirba (duomenys neskelbtini), kurio skyriaus Švenčionių rajone nėra. Tuo tarpu Vilniaus mieste yra šios įmonės skyrius. Ši aplinkybė taip pat yra svarbi, sprendžiant atsakovės gyvenamosios vietos klausimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartis panaikintina, klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 puntą, tai yra pripažinus, jog ieškinys yra neteismingas Vilniaus miesto apylinkės teismui, teisėtumo ir pagrįstumo
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino faktines bylos aplinkybes, susijusias su atsakovės gyvenamosios vietos, o kartu ir bylos teismingumo, nustatymu, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog atsakovė, sudarydama su ieškovu 2013 m. liepos 19 d. paskolos pavedimu (vartojimo kredito) sutartį, savo gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 13). Tačiau gyventojų registre jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresas yra (duomenys neskelbtini). Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO patvirtina, kad ieškovas, prieš kreipdamasis į Vilniaus miesto apylinkės teismą, pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo dėl skolos išieškojimo iš skolininkės A. Č. išdavimo Švenčionių rajono apylinkės teismui, kuris 2014 m. gegužės 20 d. išdavė teismo įsakymą. Tačiau Švenčionių rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. L2-615-665/2014 panaikino minėtą teismo įsakymą, kadangi skolininkei pareiškime nurodytu gyvenamosios vietos adresu teismo įsakymo įteikti nepavyko. Pripažintina, kad ieškovas išnaudojo galimybę kreiptis į Švenčionių rajono apylinkės teismą pagal atsakovės sutartyje nurodytą gyvenamąją vietą. Tačiau atsakovės nurodytu adresu nepavykus įteikti teismo procesinių dokumentų, ieškovas patikrino duomenis apie atsakovės gyvenamąją ir darbo vietą valstybiniuose registruose ir kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą pagal atsakovės deklaruotą gyvenamąją vietą.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai buvo remtasi Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1497-163/2013, nes pastarojoje byloje teismas buvo iš karto atsisakęs priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, tik nustatęs, kad skolininkės deklaruotos gyvenamosios vietos adresas nesutampa su kreditoriaus nurodomu. Taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmos instancijos teismo nutartį ir pirmos instancijos teismui priėmus teismo įsakymą, procesiniai dokumentai skolininkei buvo įteikti jos pačios sutartyje nurodytu adresu. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ieškovas iš pradžių ir kreipėsi į Švenčionių rajono apylinkės teismą pagal atsakovės sutartyje nurodytą adresą, tačiau šiuo adresu teismo dokumentų įteikti nepavyko, todėl teismo įsakymas buvo panaikintas. Pažymėtina, kad pagal LITEKO duomenis ir kitose civilinėse bylose, kuriose ieškiniai pareikšti tai pačiai atsakovei Švenčionių rajono apylinkės teisme, taip pat nepavyksta įteikti procesinių dokumentų atsakovės gyvenamosios vietos šio teismo teritorijoje adresu. Tuo tarpu Vilniaus miesto apylinkės teisme jau buvo išnagrinėtas ieškinys, pareikštas atsakovei, bei yra įsiteisėjęs teismo priimtas sprendimas (civilinė byla Nr. 2-24839-790/2014). Taigi, pripažintina, kad dokumentus atsakovės deklaruotos gyvenamosios vietos adresu įteikti pavyko.
Pažymėtina, kad CPK 29 straipsnis apibendrintai nustato, kad ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą, tačiau nedetalizuoja gyvenamosios vietos nustatymo. Pagal CPK 30 straipsnio 1 dalį ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. Pagal CK 2.17 straipsnio 3 dalį fizinis asmuo privalo raštu pranešti kitai sandorio šaliai, taip pat savo kreditoriams ar skolininkams apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Jeigu asmuo šios pareigos neįvykdo, kita sandorio šalis ir kreditoriai turi teisę siųsti pranešimus bei atlikti kitus veiksmus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Šis straipsnis tik nustato kreditoriaus teisę, bet ne pareigą siųsti kitai sandorio šaliai pranešimus paskutinėje jiems žinomoje asmens gyvenamojoje vietoje. Tai yra kreditorius taip pat turi teisę atlikti skolininko gyvenamosios vietos paiešką bei, atsižvelgdamas į kitus duomenis pagal CK 2.17 straipsnio 1 dalies nuostatas, siųsti skolininkui dokumentus ir kitu žinomu bei skolininko viešai deklaruojamu adresu. Pripažintina, kad ieškovas pagrįstai pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui pagal atsakovės deklaruotąją gyvenamąją vietą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, panaikintina ir klausimas dėl ieškinio priėmimo perduotinas nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo.
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 2 d. nutartį panaikinti ir perduoti tam pačiam pirmos instancijos teismui nagrinėti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo.