Panevėžio apygardos teismo nutartis, 1A-40-581/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-02-24
Bylos Nr.: 1A-40-581/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-53414-18
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Gaputis, Valdas Meidus, Jolanta Raščiuvienė
Nuteistasis: A. A.
Advokatai: Nerijus Plėdys

Kategorijos

1.2.4.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Baudžiamoji byla Nr. 1A-40-581/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53414-18Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1.; 2.4.6.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 24 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gapučio, Valdo Meidaus, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,dalyvaujant prokurorei Jūratei Mociškienei,nuteistojo A. A. gynėjui advokatui Nerijui Plėdžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019 m. balandžio 1 d.) bauda 90 MGL (4 500 Eur) dydžio.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikotarpis nuo 2018 m. lapkričio 7 d. 23.50 val. iki 2018 m. lapkričio 8 d. 15.20 val. (viena para), vieną sulaikymo parą prilyginant dviejų MGL dydžio baudai, ir A. A. paskirta galutinė bausmė – bauda 88 MGL (4 400 Eur) dydžio, nustatant ją sumokėti per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 68 straipsniu, A. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2019 m. balandžio 9 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, A. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto (automobilio „Range Rover“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)) konfiskavimas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 103 straipsnio 6 punktu, iš A. A. priteista 943,80 Eur proceso išlaidų Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinta. Kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas, palikta galioti iki baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, vykdymo pradžios.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. A. nuteistas už tai, kad 2018 m. lapkričio 7 d. apie 20.33 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviam, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,13 promilių etilo alkoholio, vairavo automobilį „Range Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį UAB „A.“.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. A. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 281 straipsnio 7 dalį išteisinti, o netenkinus šio prašymo, neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo bei nepriteisti iš jo išlaidų už automobilio nuvežimą ir saugojimą. Skunde nuteistasis nurodo:

2.1. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų – netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl ko nebuvo paneigti jo (A. A.) duoti parodymai ir nepašalintos esminės abejonės dėl to, kad jis vairavo automobilį kai jo kraujyje buvo didesnė nei 1,5 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šioje byloje nėra paneigti jo paties duoti parodymai, kurie yra logiški, atitinką įvykių seką ir yra patvirtinti byloje surinktų duomenų visetu. Teismas pažeidė teismų praktikoje įtvirtintą reikalavimą itin išsamiai, kruopščiai ir be išankstinio nusistatymo ištirti ir įvertinti kaltinamojo gynybinę poziciją, kadangi deklaratyvus kaltinamojo parodymų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės gali būti pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu, jei šių parodymų turinys nebuvo paneigtas įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2014).

2.2. Teisme jis parodė, kad į įvykio vietą neatvažiavo neblaivus (arba bent jau nebuvo tiek neblaivus, kad viršytų 1,5 promilių etilo alkoholio koncentraciją kraujyje), o 2,13 promiles pasiekė po to, kai nevairuodamas transporto priemonės, nusipirkęs degtinės išėjo į lauką ir priėjęs prie savo automobilio dalį degtinės išgėrė vienu gurkšniu. Pirmosios instancijos teismas tai paneigė, nurodydamas, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog jis išėjęs į lauką ir, eidamas link savo automobilio, negėrė rankoje nešamo alkoholio. Tačiau tokia teismo išvada prieštarauja to paties vaizdo įrašo duomenims: vaizdo įraše yra aiškiai matomas jo dešinės rankos, kurioje jis laikė bokalą su alkoholiu, kilstelėjimas, sutampantis su jo nurodyta aplinkybe, kad, eidamas link automobilio, jis išgėrė dalį degtinės. Tą aiškiai patvirtina šio vaizdo įrašo stop kadrai. Iš stop kadrų matosi, jog jį nuo tarnybiniame automobilyje sėdinčių policijos pareigūnų pilnai užstoja automobilis „Range Rover“, o policijos pareigūnas A. M. dar tik išlipinėja ir tarnybinio automobilio. Tai patvirtina, kad A. M. galėjo jį pamatyti tik tada, kai pastarasis pilnai praėjo pro automobilį „Range Rover“. Teismas šias aplinkybes ignoravo, nepaneigė fakto, jog vaizdo įraše yra aiškiai matoma, kad jis kelioms sekundėms pakėlė ranką, kurioje laikė alkoholį prie galvos, todėl vaizdo įrašas niekaip nepatvirtina, kad jis alkoholio tuo metu negėrė. Iš pateiktų stop kadrų matosi, kad vaizdo kamera nefiksuoja jo sulenktos dešinės rankos mažiausiai 4 sekundes. Pareigūnas A. M. teisme tvirtino, kad jį matė visą laiką, kai jis išėjo iš kavinės, tačiau tokį jo aiškinimą paneigia objektyvūs bylos duomenys: pareigūnas nurodė, kad jo ūgis yra 180 cm, o į bylą buvo pateikti duomenys apie automobilio aukštį, kuris yra mažiausia 187,7 cm, kas patvirtina, jog pareigūnas objektyviai negalėjo matyti jo „per automobilį“, t. y. būtent tuo metu, kuriuo jis atsigėrė alkoholio. Automobilio „Range Rover“ galiniai langai yra pilnai užtemdyti, tad tai panaikina galimybę matyti per automobilį. Juolab, kad kaip neginčytinai matosi iš vaizdų įrašo stop kadrų, jam prieinant prie automobilio „Range Rover“, policijos pareigūnai sėdi automobilyje ir A. M. atidarius tarnybinio automobilio vairuotojo pusės dureles, tarnybiniame automobilyje viduje užsidegė apšvietimas, dėl ko pareigūnų galimybė stebėti jį išorėje tamsiu paros metu neabejotinai pablogėjo ir dėl fiziologinių regos savybių.

2.3. Pirmos instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad pareigūnai neva galėjo stebėti jį užėjusį už automobilio, nes automobilio „Range Rover“ salone užsidegė šviesa, yra akivaizdžiai pritrauktos ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi vaizdo įrašo užfiksuotas šviesos uždegimo laikas (20:37:09) yra šioje situacijoje visiškai neaktualus ir niekaip neneigia jo paaiškinimų, kad jis išgėrė degtinę kameros užfiksuotu laiku nuo 20:37:00 iki 20:37:04, t. y. dar prieš 5 sekundes iki šviesos salono viduje uždegimo. Tad vėliau automobilio „Range Rover“ salone užsidegusi šviesa nepatvirtina klaidingų pareigūnų teiginių apie menamą jo matymą viso jo judėjimo metu, ypač jam užeinant už automobilio priekio. Policijos pareigūnų parodymus paneigia dėl baudžiamosios atsakomybės už melavimą įspėto ir teisme 2019 m. spalio 18 d. posėdžio metu apklausto liudytojo Ž. K. parodymai, pagal kuriuos šis aiškiai matė, kaip jis išėjo iš kavinės rankoje laikydamas stiklinę ir priėjęs prie savo mašinos priekio pakėlė ranką prie burnos ir atsigėrė. Teismas šiuos parodymus atmetė, remdamasis išimtinai prieš tai nurodytu vaizdo įrašu, nurodydamas, kad vaizdo įraše matyti, jog jis (A. A.) priėjęs prie savo automobilio priekio iš stiklinės alkoholio negėrė, tačiau prieš tai nurodyti vaizdo įrašo stop kadrai aiškiai rodo, kad vaizdo įraše nėra matyti, jog jis negėrė, nes jis yra nusisukęs, tačiau yra aiškiai matoma, jog būdamas nusisukęs, jis galėjo išgerti, ką patvirtina pakelta ranka. Tačiau teisme nebuvo nustatyta, iš kurios tiksliai pusės liudytojas Ž. K. matė jį (kokiu kampu) ir, juolab, nebuvo paneigta, kad matė kitu kampu nei fiksavo vaizdo kamera, ką patvirtina jo parodymai, todėl galėjo aiškiai matyti pati išgėrimo faktą. Dėl to tokia teismo išvada, kad šiuos parodymus neva paneigia vaizdo įrašas, yra deklaratyvi ir visiškai nepagrįsta.

2.4. Policijos pareigūnai dėl asmeninių paskatų gali būti suinteresuoti jo (A. A.) nuteisimu, kadangi jo išteisinimas galėtų reikšti netinkamą policijos pareigūnų tarnybinių pareigų atlikimą (jau antrą kartą), nes tie patys pareigūnai jau yra nepagrįstai patraukę jį administracinėn atsakomybėn (administracinio nusižengimo byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareigūnai į įvykio vietą atvyko, kaip patys aiškino, kontroliuoti kaip laikomasi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatyme numatyto draudimo fiziniams asmenims išsinešti alkoholinius gėrimus po 20 valandos ir bylos duomenys patvirtina, kad būtent už šį pažeidimą jis pirmiausia ir buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Dėl tariamo vairavimo esant neblaiviam virš 1,5 promilės pareigūnai jį sulaikė tik po to, kas visiškai patvirtina, jog pareigūnai neturėjo jokio pagrindo sulaikinėti jį už šio nusikaltimo tariamą padarymą ir tokį sulaikymą galimai lėmė kiti pareigūnų motyvai, nesusiję su jų tarnybinės veiklos tikslais. Tą patvirtina ir byloje nustatyta aplinkybė, kad pareigūnai jį už vairavimą išgėrus sulaikė net nematę paties vairavimo fakto, o alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo nustatyta po vairavimo praėjus dideliam laiko tarpui. Ši aplinkybė neabejotinai patvirtina bent jau jų suinteresuotumą dėl jo nuteisimo, kadangi dėl vairavimo išgėrus pareigūnai jį sulaikė aiškiai klaidingai, kas galėtų neigiamai atsiliepti jų tarnybinėse ataskaitose. Dėl visų šių priežasčių šių liudytojų parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, juolab, kad objektyvi bylos medžiaga neigia pareigūnų parodymus. Liudytojo A. M. parodymai neatitinka vaizdo įrašo fiksavimo, iš kurių akivaizdžiai matosi, jog A. M. išlipo iš automobilio ir atsisuko į jį tik jam pilnai praėjus automobilio „Range Rover“ priekį; į bylą pateikti duomenys apie automobilio „Range Rover“ aukštį (nemažiau kaip 187,7 cm) tiesiogiai paneigia A. M. parodymus apie jo aukštumą už automobilį (A. M. ūgis 180 cm), nes jis yra 7,7 cm žemesnis už automobilį, tad dėl objektyvių priežasčių nestebėjo ir negalėjo stebėti jo virš automobilio kaip nurodo; iš vaizdo įrašo neginčytinai matoma, jog A. M. nematė ir negalėjo matyti jo jam einant pro automobilio „Range Rover“ priekį, kadangi visą tą laiką jis sėdėjo tarnybiniame automobilyje. Juolab, kad pats A. M. teisme parodė: „Stiklinę mačiau, kai už a/m užėjo, tai tą momentą, gal sekundę nepastebėjau, ne daugiau nei sekundės. Nuo to momento, kai galėjau nematyti ir užėjo už a/m galėjo praeiti ne daugiau 2 sek., rankos nematyti, o ne veido.“ Kitas policijos pareigūnas A. E. parodė, kad: „Jį stebėjau jis ėjo, aš sėdėjau a/m, mačiau einantį, po to aš iš a/m išlipau ir atsistojau, galėjau nematyti sekundę tokį momentą“. Be to, nuosprendyje teismas nurodė ir tai, kad pagal A. E. parodymus „jiems matant A. A. išpylė pilną dešinėje rankoje turėtą stiklinę su alkoholiu“, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kiek stiklinėje tuo metu buvo skysčio, byloje stiklinės nėra, ji nebuvo išmatuota, nebuvo nustatytas jos tūris, todėl byloje nėra jokių objektyvių faktinių duomenų, kurie leistų nustatyti tikslų alkoholio kiekį stiklinėje tuo metu, kai A. A. jį išpylė ant žemės. Pats E. E. 2019 m. birželio 4 d. posėdžio metu nurodė, kad „Indas pilnas, bet ne sklidinai, nuo viršaus trūko dar“. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai teigtina, jog policijos pareigūnai ne visą laiką stebėjo jį, tad jų parodymais negalima neigti jo paaiškinimų apie tai, kad eidamas pro automobilį „Range Rover“ priekį jis gėrė degtinę, juolab, kad nė vienas kitas bylos įrodymas (nei video medžiaga, nei kitų liudytojų parodymai) to nepaneigia. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių galimybių nustatyti skysčio stiklinėje kiekį išpylimo metu, dėl ko jo paaiškinimai šiuo atžvilgiu taip pat lieka nepaneigti, jų nepaneigia ir pareigūnų parodymai, kas taip pat palieka nepaneigtą abejonę dėl to, kiek iš tiesų jis alkoholio išgėrė ir kiek išpylė.

2.5. Teismas selektyviai vertino liudytojos K. J. (kavinės darbuotojos) parodymus, kaip neva tvirtinančius jo kaltę, nors iš tiesų šie liudytojos parodymai ne tik kad jokia forma nepatvirtina jo kaltės, o netgi neigia. Teismas nevertino jos parodymų, kuriuose ji nurodė, kad jis neatrodė išgėręs, ji nejautė nuo jo jokio kvapo, šis nesišlaistė, nesvirduliavo, jam nesipynė liežuvis, pasisveikino, mandagiai kalbėjo. Dar gi, teisme liudytoja parodė, jog ją vietoje apklaususiems pareigūnams kategoriškai atsakė, jog jis pirko alkoholį blaivus. Visa tai akivaizdžiai neigia kaltinimą, pagal kurį jis neva atvyko į barą, vairuodamas transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, juolab daugiau nei 1,5 promilės. Teismas nekonstatavo šios liudytojos suinteresuotumo ir parodymų nepatikimumo, dėl ko privalėjo byloje vadovautis šiais parodymais.

2.6. Teismas visiškai nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo J. P. parodymus, motyvuodamas tuo, kad liudytojas dirba kaltinamojo vadovaujamoje įmonėje ir gali būti suinteresuotas palaikyti kaltinamojo versiją, kad šis išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Tokia teismo išvada yra deklaratyvi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šio liudytojo tariamą suinteresuotumą padėti jam išvengti atsakomybės, o vien darbo santykiai nepagrindžia liudytojo nenuoširdumo, nes jis buvo apklaustas teisme įspėjus jį dėl baudžiamosios atsakomybės už melavimą, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo šio liudytojo parodymus vertinti kritiškai. Juolab, kad tokius šio liudytojo parodymus byloje patvirtino ir baro darbuotojos K. J. parodymai apie jo blaivumą tuo metu. Pažymėtina, kad teisme apklaustų policijos pareigūnų parodymai pagal tokią teismo logiką taip pat privalėjo būti vertinami kritiškai, kadangi pareigūnai yra tarnybiniais santykiais susiję su kaltintojui įgaliojimus suteikiančia valstybe, dėl ko jie gali būti suinteresuoti kaltinamojo nuteisimu.

2.7. Nuosprendis buvo priimtas nepašalinus esminės abejonės dėl jo kaltės, t. y. byloje įrodymais nebuvo paneigta aplinkybė, jog jis alkoholį vartojo po vairavimo, kas lėmė didesnę nei 1,5 promilės alkoholio koncentraciją jo kraujyje, būtiną baudžiamajai atsakomybei kilti. Jo pozicija nebuvo visapusiškai, įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą, paneigta, o byloje liko esminė abejonė, neleidžianti priimti apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu. Remiantis in dubio pro reo reikalavimu byloje esantys prieštaravimai ir abejonės neleidžia konstatuoti jo kaltės. Priešingu atveju būtų pažeistas teisingo proceso reikalavimas ir paneigti baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindai.

2.8. Šioje byloje jam nebuvo atlikta jokia teismo medicininė ekspertizė, o byloje esantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ekspertizės aktas) niekaip nėra susijęs su juo. Tą neginčytinai patvirtino ekspertizės aktą surašęs ekspertas J. P., kuris teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, kad niekas su juo (A. A.) tyrimo nedarė; išvada ir klausimai pateikti gana ne konkretūs, ne konkrečiai apie jį, visi paskaičiavimai yra orientaciniai. Tas pats nurodyta ir Ekspertizės akte. Nepaisant to, teismas rėmėsi šiuo Ekspertizės aktu kaip įrodymu, patvirtinančių jo kaltę. Teismas jo kaltę pagrindė išvadomis, kurios buvo padarytos remiantis teoriniais, bet ne faktiniais duomenimis, neatliekant jokių eksperimentų ir netiriant jo. Tokia teismo išvada prieštarauja baudžiamojo proceso pamatiniams principams, draudžiantiems kaltinamojo kaltę nustatinėti hipotetiniais duomenimis ir teoriniais pasvarstymais. Duomenų apie tai, koks jo ūgis ir svoris buvo nagrinėjamo įvykio metu ekspertui pateikta nebuvo ir byloje jų nėra, dėl ko ekspertizė iš esmės tyrė tik hipotetinį asmenį ir pateikė hipotetines statistines išvadas. Abu byloje apklausti ekspertai patvirtino, kad alkoholio koncentracijos kraujyje atgalinis skaičiavimas priklauso nuo daugelio veiksnių, kadangi alkoholio eliminacijos kaip ir rezorbcijos greitis yra individualus ir nepastovus, priklauso nuo daugelio individualių organizmo savybių, reikšmės turi ir išgerto alkoholio stiprumas, fiziologinė skrandžio būklė ir kita. Kaip žinoma, byloje visų šių individualių, jam priskirtų, duomenų nėra ir ekspertui jie nebuvo pateikti, dėl ko ir ekspertinio tyrimo pagrindai yra visiškai abstraktūs, hipotetiniai ir nekonkretūs. Ekspertas J. P. Ekspertizės akte nurodė, kad alkoholio koncentracijos kraujyje atgalinis skaičiavimas šiuo atveju yra apsunkintas, nes nėra tikslių duomenų apie kūno masę, nuo kurios priklauso ir redukcijos faktorius. Ekspertas akte konstatavo, kad kokia etilo alkoholio koncentracija buvo A. A. kraujyje 2018-11-07 20.33 val., nustatyti nėra galimybės, tačiau ji galėjo būti artima 1 promilei. Matematiniais skaičiavimais nustatoma etilo alkoholio koncentracija kraujyje yra orientacinė, juo labiau, kad ir pateikti išeities duomenys yra menami. Pats teismo skirtas ekspertas patvirtino prieš tai nurodytą išvadą, kad ekspertinio tyrimo metu padarytos išvados yra absoliučiai spėjamojo pobūdžio, o spėjimais, kaip žinoma, nuosprendį grįsti yra imperatyviai draudžiama.

Šalies argumentai

2.9. Teismas visiškai neatsižvelgė į gynybos nurodytą pastebėjimą, kad byloje liko nepaaiškinta, dėl kokių priežasčių jo neblaivumą patikrinus du kartus, t. y. alkotesteriu, praėjus maždaug pusvalandžiui nuo sulaikymo, ir dar po maždaug pusantros valandos, paimant kraują, abiem atvejais buvo užfiksuotas tas pats etilo alkoholio kraujyje kiekis – 2,13 promilės, nors tarp matavimų yra apie pusantros valandos laikotarpis. Remiantis Ekspertizės akto duomenimis, vykstant alkoholio eliminacijos procesui (t. y. blaivėjimui) paprastai per vieną valandą iš organizmo gali būti pašalinta nuo 0,1 iki 0,25 promilių etilo alkoholio, kas reiškia, kad antrojo matavimo metu turėjo būti nustatytas ženkliai mažesnis girtumo laipsnis, kadangi jis nuo pat sulaikymo momento buvo policijos pareigūnų akivaizdoje ir jų prižiūrimas, todėl negalėjo papildomai pavartoti alkoholio ir tokiu būdu išlaikyti tokį patį girtumo laipsnį. Toks reiškinys iš tiesų logiškai yra paaiškinamas būtent jo (A. A.) parodymais. Jeigu jis prieš pirmą matavimą po transporto priemonės vairavimo nebūtų vartojęs alkoholio, tai alkoholio eliminacijos procesas iš jo kūno, nesant alkoholio rezorbcijos stadijos, būtu vykęs nesustojamai, dėl ko antro matavimo metu alkoholio koncentracija būtu ženkliai mažesnė (min. 0,37 promilės). Toks paaiškinimas yra vienintelis logiškas ir niekaip nepaneigiamas, kadangi yra pagrįstas bylos įrodymais ir Ekspertizės akto duomenimis, paaiškinantis aplinkybę apie identiškus girtumo rodmenis skirtingu metu, kuris kartu visiškai sutampa su jo parodymais apie alkoholio vartojimą po transporto priemonės vairavimo ir apgirtimą iki 2,13 promilių nevairuojant transporto priemonės, kas atitinkamai visiškai paneigia baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybę jo atžvilgiu.

2.10. Teismas, susipažinęs su byla, nutarė skirti papildomus procesinius veiksmus – ekspertizės atlikimą, siekiant patvirtinti ar paneigti alkoholio išgėrimo faktą. Tokie teismo veiksmai neabejotinai atskleidžia teismo manymą, kad vaizdo įrašas, priešingai nei tiesiogiai nurodyta nuosprendyje, iš tiesų nebuvo pakankamas įrodymas jo kaltei pagrįsti, kadangi net pats teismas matė, jog vaizdo įrašas nepaneigia jo nurodomo alkoholio išgėrimo po vairavimo fakto, dėl ko jis ėmėsi papildomų veiksmų šiai aplinkybei išsiaiškinti. Gavus ekspertizės išvadą paaiškėjo, jog ji ne tik kad nepatvirtina jo kaltės, kadangi yra nesusijusi nei su jo asmeniu, nei apskritai su pačiu kaltinimu, bet ir paneigia jo vairavimą esant didesnei nei 1,5 promilės alkoholio koncentracijai jo kraujyje, nes, kaip patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas J. P., nustatyta, jog vairavimo momentu A. A. alkoholio koncentracija kraujyje negalėjo būti didesnė nei nuo 1,16 iki 1,34 promilės. Juk akivaizdu, kad teismui laikant, jog jis nevartojo alkoholio po vairavimo, jo nuteisimui pilnai užtenka vien alkotesterio užfiksuotų duomenų apie jo neblaivumą – 2,13 promilės. Visetas šių argumentų neabejotinai patvirtina, kad teismas „pritempė“ visus bylos duomenis prie jo kaltės, kadangi teisinančius įrodymus be jokio pagrindo vertino „kritiškai“ ir atmetė, jo paaiškinimus deklaratyviai laikė „gynybine pozicija“, ignoravo aiškius prieštaravimus tarp neva jį kaltinančių įrodymų, bei nepašalino esminių abejonių byloje.

2.11. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad šiuo atveju nėra jokios galimybės be esminių abejonių objektyviai nustatyti, kokia alkoholio koncentracija buvo, ir ar iš viso buvo jo kraujyje būtent jam vairuojant automobilį tuo metu, kai jis atvažiavo į naktinį barą ir paliko automobilį aikštelėje kaltinime nurodytu laiku ir vietoje. Tai reiškia, kad byloje nebuvo nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, už kurią baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 281 straipsnio 7 dalyje (redakcija, galiojusi veikos padarymo metu), sudėties požymiai, dėl ko jis negalėjo būti pripažintas kaltu padaręs šį nusikaltimą.

2.12. Byloje nebuvo paneigti jo paaiškinimai, kuriuos patvirtina faktiniai duomenys ir liudytojų parodymai, kad jis į naktinį barą atvažiavo neapsvaigęs, nusipirko degtinės, dalį jos išgėrė ir nesiruošė niekur važiuoti, todėl nebuvo patvirtinta kaltinime nurodyta aplinkybė, jog jis vairavo automobilį kraujyje esant 2,13 promilių. Jis šiuo atveju buvo sulaikytas ne vairuojantis automobilį, o išeinantis iš naktinio baro. Teismo išvada apie tai, kad jo kraujyje jam vairuojant automobilį buvo 2,26-2,45 promilių etilo alkoholio koncentracija yra neteisėta, kadangi pagrįsta išimtinai vien spėjimais. Aplinkybė, kad baudžiamąją atsakomybę užtraukianti etilo alkoholio koncentracija – 2,13 promilių jo kraujyje buvo pasiekta jam nevairuojant transporto priemonės, byloje taip ir nebuvo paneigta. Dėl to nuosprendis turi būti panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, jį išteisinant iš jam pareikšto kaltinimo.

2.13. Atsižvelgiant į paskirtą bausmę ir baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, teismas nepagrįstai paskyrė dar vieną baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą. Pagrįstai teigtina, kad automobilio konfiskavimas šiuo atveju yra visiškai neadekvatus ir neproporcingas, kadangi jam buvo paskirta itin didelė piniginė bauda, o teisės vairuoti transporto priemones uždraudimas skirtas dvejiems metams. Be to, automobilis priklauso trečiajam asmeniui – įmonei UAB „A.“, todėl yra naudojamas įmonės veikloje ir kitų darbuotojų, o šio automobilio rinkos vertė yra itin didelė – net 25 000 Eur. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šios kategorijos bylose automobilio konfiskavimas negali būti taikomas, kai tai būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-83/2010, 2K-7-130-69912015, 2K-7-304-976/2016, 2K-50-788/2018, 2K-184-697/2019).

Šalies argumentai

2.14. Be to, taikydamas automobilio konfiskavimą, teismas pažeidė materialiosios teisės normas. Kai konfiskuotinas turtas priklauso kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui, jo konfiskavimas turi būti pagrįstas viena iš aplinkybių, nurodytų BK 72 straipsnio 4 dalyje. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad teismas rėmėsi klaidinga informacija, jog jis yra vienintelis įmonės, kuriai priklauso automobilis, akcininkas. Iš tiesų jis ne tik kad nėra vienintelis akcininkas, bet net neturi kontrolinio akcijų kiekio (jam priklauso 49 procentai UAB „A.“ akcijų), todėl teismas negalėjo padaryti išvados, jog jis automobilį naudojo, iš esmės pats save kontroliuodamas. Tai reiškia, kad teismas visiškai nepagrįstai nustatė BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę. Nenustačius nei vienos aplinkybės, numatytos BK 72 straipsnio 4 dalyje, privalomai svarstytinas klausimas dėl konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo iš nuteistojo (BK 72 straipsnio 5 dalis), tačiau teismas šio klausimo iš viso nesvarstė. Kartu pažymėtina, jog įmonės turtas yra naudojamas įmonės veikloje teisėtoje ūkinėje – komercinėje, iš kurios yra mokami mokesčiai į valstybės biudžetą, ir jai yra itin reikalingas, pvz. vykdant su ūkine – komercine veikla susijusias funkcijas, įsipareigojimus ir t. t., be to, šis turtas yra itin didelės vertės (25 000 Eur), todėl šiuo atveju teismas visiškai nepagrįstai suvaržė ir trečiojo asmens – UAB „A.“ ūkinę – komercinę veiklą, kadangi Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalis numato, jog „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“, o šio straipsnio 2 dalis numato, kad „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“. Šios nuostatos suponuoja valstybės ir savivaldybių institucijų, pareigūnų pareigą jokiais savo sprendimais ar veiksmais nekliudyti reikštis ir plėtotis asmenų iniciatyvai, nežlugdyti jų ūkinių pastangų ir neužkirsti joms kelio (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas, 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

2.15. Teismas, vadovaudamasis BPK 103 straipsnio 6 punktu, automobilio „Range Rover“ nuvežimo ir saugojimo išlaidas pripažino būtinomis proceso išlaidomis, priteistinomis iš jo, tačiau tokia išvada yra visiškai nepagrįsta, kadangi prieštarauja procesinėms teisės normoms. Byloje nėra duomenų, kad nuosavybės teisės į šį turtą būtu laikinai apribotos (BPK 151 straipsnis). Automobilio savininkas UAB „A.“ dar 2019 m. sausio mėnesį kreipėsi į prokurorą su prašymu leisti naudotis automobiliu iki kol byla bus baigta nagrinėti teisme, raštu pasižadant automobilį tuo laikotarpiu saugoti, tačiau prokuroras tokį prašymą atmetė. Toks sprendimas buvo skundžiamas ir vyriausiajam prokurorui, ikiteisminio tyrimo teisėjui bei apeliacinės instancijos teismui, tačiau prašymas taip pat nebuvo tenkintas, motyvuojant, kad tai yra daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti (BPK 91 straipsnis).

2.16. BPK 94 straipsnyje yra išdėstytos priemonės, kurių imamasi dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nutraukiant procesą ir priimant nuosprendį, tačiau šiame straipsnyje nėra numatyta galimybė priteisti išlaidas, patirtas dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, saugojimo, teismų praktikoje apskritai nėra tokių atvejų, kada iš nuteistųjų priteisiamos išlaidas dėl įrodymų saugojimo. Todėl teismas, priteisdamas išlaidas už automobilio, kuris byloje prokuroro ir teismo buvo laikomas kaip esminę reikšmę turintis daiktinis įrodymas, saugojimą iš jo, grubiai pažeidė procesinės teisės normas ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Atsisakydamas tenkinti automobilio savininko prašymą leisti laikinai naudotis automobiliu Utenos apylinkės teismas 2019 m. vasario 29 d. nutartyje motyvavo, jog įtariamojo elgesys neva sukelia didesnę galimybę automobiliui patekti į eismo įvykį, ar būti kitaip sugadintam, tačiau jo atžvilgiu pritaikius kardomąją priemonę – specialiosios teisės sustabdymą, nuo 2019 m. balandžio 9 d. jis apskritai neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, kas reiškia, kad išnyko didesnė galimybė automobiliui patekti į eismo įvykį ar būti kitaip sugadintam, dėl ko nebebuvo jokių kliūčių, remiantis BPK 93 straipsnio 2 dalimi automobilį laikinai grąžinti savininkui ir išvengti nereikalingų automobilio saugojimo išlaidų. Be to, Panevėžio apygardos teismas 2019 m. kovo 29 d. nutartyje taip pat nurodė, jog automobilis neva turi esminę reikšmę, tiriant padarytą nusikalstamą veiką, tačiau bylą nagrinėjęs teismas šio automobilio net neapžiūrėjo, nors 2019 m. spalio 18 d. posėdžio metu gynėjas pagarsino šią nutartį ir atkreipė dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismo nuomone automobilis, kaip įrodymas, turi ne bet kokią, bet esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Juolab, bet kuriuo atveju automobilio savininkė UAB „A.“ būtų įpareigota automobilį saugoti įspėjant dėl baudžiamosios atsakomybės už jo praradimą ar sugadinimą, o net ir praradus ar sugadinus automobilį egzistuotų galimybė iš atsakingo asmens išsiieškoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą. Atsižvelgiant į tai, darytina pagrįsta išvada, jog automobilio „Range Rover“ priverstinis saugojimas, esant galimybei jį laikinai grąžinti savininkui UAB „A.“ ir išvengti išlaidų už jo saugojimą, neturėjo jokios prasmės, šie veiksmai buvo akivaizdžiai pertekliniai, todėl teismas klaidingai šias išlaidas pripažino „kitomis proceso išlaidomis“ ir nepagrįstai jas priteisė.

Šalies argumentai

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus – MB „K.“ vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis, liudytojų parodymus, Ekspertizės aktą, nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė jo (A. A.) parodymus, ir kt., nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų dėl esminių įvykio aplinkybių ir neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl to padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl A. A. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatydamas įvykio aplinkybes, padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, kurie būtų lėmę neteisingas išvadas dėl A. A. kaltės padarius aptariamą nusikaltimą.

7. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad visi teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai yra aptarti, išdėstytos įrodytomis pripažintos aplinkybės, taip pat aptarti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai). Taip pat, priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo A. A. kaltės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, laikėsi įrodymų visumos vertinimo reikalavimo, kaip matyti, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek nuteistąjį teisinančius, tiek ir kaltinančius įrodymus (paties nuteistojo A. A. parodymus, liudytojų parodymus, MB „K.“ vaizdo įrašus, Ekspertizės aktą ir kitus rašytinius bylos duomenis), kuriuos išanalizavo bei aptarė pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus reikšmingus bylai išspręsti teisingai. Šis teismas nuosprendyje taip pat argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitais ne (kodėl vadovaujasi policijos pareigūnų A. M. ir A. E. parodymais ir kodėl atmeta nuteistojo A. A., liudytojų Ž. K., J. P. parodymus ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi visus byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas bei teisingas išvadas dėl A. A. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą.

8. Nuteistasis A. A. ginčija aplinkybę, kad jis automobilį vairavo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,5 promilių neblaivumas, nurodydamas, kad jis 2,13 promilių neblaivumo laipsnį pasiekė po to, kai jis, jau pasistatęs savo automobilį prie kavinės MB „K.“, nuėjo į ją ir nusipirko degtinės, kurią įsipylė į plastikinę stiklinę bei eidamas iš kavinės link savo automobilio dalį jos – 200-300 ml, išgėrė. Tačiau pirmosios instancijos teismas motyvuotai tokią nuteistojo A. A. versiją atmetė, nes ją paneigia byloje esančių duomenų visetas – MB „K.“ kavinės vidaus ir lauko vaizdo kamerų įrašai, policijos pareigūnų A. M., A. E. parodymai ir kiti rašytiniai bylos duomenys.

9. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išanalizavo byloje pateiktus MB „K.“ vaizdo įrašus, juose užfiksuotus duomenis išsamiai aprašė bei nurodė tokias esmines aplinkybes: A. A. visą laiką – nuo tada, kai savo automobilį pastatė prie kavinės MB „K.“, nuėjęs į ją, nusipirko degtinės, kurią susipylė į stiklinę, ir nešinas ja rankoje išėjo iš kavinės bei ėjo iki savo automobilio – buvo fiksuojamas vaizdo kamerų, taip pat tą laikotarpį, kuomet A. A. išėjo iš kavinės ir ėjo link savo automobilio, jis buvo stebimas policijos pareigūnų A. M. bei A. E.. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs šiuos vaizdo įrašus, minėtų policijos pareigūnų parodymus bei rašytinius bylos duomenis, sugretinęs juos tarpusavyje, padarė išvadą, kad, priešingai nei tvirtina gynyba, A. A. kavinėje nusipirktos degtinės negėrė. Teisėjų kolegija su šia išvada neturi pagrindo nesutikti.

10. Ginčijant minėtą išvadą skunde argumentuojama, kad vaizdo įraše yra matomas A. A. dešinės rankos, kurioje jis laikė stiklinę su degtine kilstelėjimas prie galvos kelioms sekundėms (kameros laikas 20:37:00 – 20:37:04) sutampantis su A. A. nurodyta aplinkybe, kad, eidamas link automobilio, jis išgėrė dalį degtinės; tą patvirtina šio vaizdo įrašo stop kadrų fotonuotraukos. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi vaizdo įrašą bei tuo pačiu akcentuojamą momentą, į bylą pateiktas jo stop kadrų nuotraukas, neturi pagrindo sutikti su paminėtais skundo argumentais. Priešingai, iš pateikto vaizdo įrašo matyti, kad apeliantas iš baro link savo automobilio ėjo nė nestabteldamas, jo dešinė ranka, kurioje jis nešėsi stiklinę su skysčiu nors ir sulenkta, tačiau jokio veiksmo, kuris leistų tvirtinti, kad A. A. iš nešamos stiklinės geria, nematyti. Šiuos duomenis sugretinus su byloje apklaustų policijos pareigūnų A. M., A. E. parodymais, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentams, jog išėjęs iš baro ir eidamas link savo automobilio, apeliantas degtinės negėrė.

Žemesnės instancijos teismas

11. Iš policijos pareigūnų A. M. ir A. E. parodymų matyti, kad jie viso proceso metu nuosekliai nurodė, jog stebėjo momentą, kai A. A. išeidinėjo iš baro ir matė, kad jis iš nešamos stiklinės joje esančio skysčio negėrė. Nors skunde šie policijos pareigūnų parodymai ginčijami nurodant, kad į bylą pateiktos vaizdo įrašų stop kadrų nuotraukos patvirtina, jog pareigūnai negalėjo matyti to momento, kai A. A. gėrė alkoholį, nes vaizdą jiems užstojo automobilis „Range Rover“; policijos pareigūnas A. M. dar tik išlipinėjo iš tarnybinio automobilio, kas patvirtina, kad jis galėjo A. A. pamatyti tik tada, kai pastarasis pilnai praėjo pro automobilį „Range Rover“, tačiau šie argumentai pirmiau minėtos išvados nepaneigia. Visų pirma akcentuotina, kad momentas, kai A. A. eina iš baro link savo automobilio, stebimas ne tik policijos pareigūnų, o kaip jau aptarta pirmiau, fiksuojamas ir vaizdo įrašu, kuris, priešingai nei teigiama skunde, neleidžia daryti išvados, kad nurodomu momentu (20:37:00 – 20:37:04) A. A. geria iš rankoje laikomos stiklinės. Kita vertus, skunde argumentuojamos išvados nesuponuoja ir kitų byloje esančių duomenų vertinimas: liudytojas A. M. parodė, jog išeinantį iš baro A. A. jis matė visą laiką; galėjo nepilnai jį matyti iki 2 sekundžių laiko tarpe, kai jis užėjo už automobilio (2 t., b. l. 181); liudytojas A. E. parodė, kad visą laiką matė iš baro einantį A. A., išskyrus atvejį, kai buvo nusisukęs ir grįžo prie tarnybinio automobilio, po 1-2 sekundžių atsisuko ir A. A. išpylė skystį (2 t., b. l. 182); iš vaizdo įrašo matyti, kad tuo metu, kai, pasak gynybos, A. A. geria degtinę (20:37:00 – 20:37:04), liudytojas A. M. išlipa iš tarnybinio automobilio ir eina link A. A., dėl ko sutiktina, kad jis šiuo momentu galėjo pilnai nematyti A. A.. Tačiau kaip matyti, liudytojas A. E. sėdi tarnybiniame automobilyje, priekinėje keleivio vietoje ir objektyvaus pagrindo sutikti, kad analizuojamu momentu iš savo buvimo vietos jis galėjo nematyti A. A., nėra, tuo momentu, kai A. E. nemato A. A., pastarąjį mato liudytojas A. M.. Galiausiai aplinkybę, kad A. A., išeidamas iš baro gėrė degtinę, paneigia ir liudytojo A. M. parodymai, kuris, kaip nustatyta bylos duomenimis, pirmasis iš karto priėjo prie A. A., ir jis parodė, kad matė, jog A. A. rankoje laikoma stiklinė buvo pilna skysčio, kurį jam matant pastarasis demonstratyviai išpylė (2 t. b. l. 181). Taigi, aptartų duomenų visumos vertinimas paneigia nuteistojo versiją, jog išeidamas iš baro jis iš rankoje nešamos stiklinės išgeria 200 – 300 ml degtinės. Juolab, vertintina dar ir tai, kad paties A. A. pozicija apie tai, kada ir kurioje vietoje jis išgėrė degtinės, viso proceso metu nebuvo nuosekli: A. A. 2018-11-08 įteikus pranešimą apie įtarimą, jis nurodė, kad išeidinėjo iš naktinio baro, nulipo laiptais žemyn ir vienu užsivertimu išgėrė pusę stiklinės degtinės; tiksliai negali pasakyti gėrė degtinę lauke, ar dar baro viduje prie durų; išgėręs pusę stiklinės degtinės ėjo prie savo automobilio (2 t. b. l. 11); 2018-12-06 jis parodymus duoti atsisakė (2 t., b. l. 15); bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu parodė, kad, išeidamas iš kavinės, kažkuriuo momentu stipriai užsivertė degtinės, galėjo būti nugerta pusę talpos ir daugiau; degtinę gėrė, išeidamas iš naktinio baro, kurioje vietoje sunku pasakyti; atsakydamas į papildomus klausimus nurodė, kad jam atrodo, jog degtinę gėrė prieš eidamas prie mašinos (2 t., b. l. 184). Duomenų, kad įvykio metu A. A. policijos pareigūnams būtų nurodęs aplinkybę, jog jis vartojo alkoholį kai išeidinėjo iš baro, nėra. Kaip matyti iš policijos pareigūnų A. M. ir A. E. parodymų, A. A. apskritai neigė aplinkybę, kad jis pats vairavo savo automobilį, o nurodė, kad tai darė kitas asmuo, aplinkybė, jog automobilį vairavo apeliantas, buvo nustatyta tik peržiūrėjus MB „K.“ vaizdo įrašus (1 t., b. l. 45, 50-51).

12. Skunde nurodoma, kad teismas neturėjo vadovautis policijos pareigūnų A. M., A. E. parodymais, nes šie pareigūnai yra suinteresuoti A. A. nuteisimu, jo išteisinimas galėtų reikšti netinkamą policijos pareigūnų tarnybinių pareigų atlikimą (jau antrą kartą), nes tie patys pareigūnai jau yra nepagrįstai patraukę jį administracinėn atsakomybėn, todėl jų parodymai yra nepatikimi, juos paneigia objektyvi bylos medžiaga. Su šiais argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pritartina skundžiamame nuosprendyje išdėstytiems argumentams, kad pareigūnų veiksmų, atliktų A. A. atžvilgiu, negalima vertinti kaip neteisėtų ar šališku, nes jie buvo atlikti vykdant jų tarnybines pareigas, t. y. kontroliuojant kaip yra laikomasi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje numatyto draudimo fiziniams asmenims išsinešti iš viešojo maitinimo vietų juose įsigytus alkoholinius gėrimus po 20.00 val., o užfiksavus akivaizdų paminėto įstatymo pažeidimą bei po to dar ir įtarus, jog A. A. galėjo vairuoti transporto priemonę, būdamas neblaivus, ėmėsi jiems pagal pareigas priklausančių atlikti veiksmų. Todėl tvirtinti, kad policijos pareigūnai siekė kitų, ne su savo pareigų atlikimu, susijusių tikslų, nėra pagrindo. Nėra jokio objektyvaus pagrindo atmesti jų nuoseklių ir tarpusavyje sutampančių bei atitinkančių kitus bylos duomenis parodymų, kuriuos jie davė, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

13. Teisėjų kolegija visiškai sutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu kitų byloje apklaustų liudytojų – Ž. K., J. P., K. J. parodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad liudytojas J. P. dirba A. A. vadovaujamoje įmonėje ir gali būti suinteresuotas palaikyti jo versiją, todėl jo parodymai, jog A. A. 2018 m. lapkričio mėnesį, ryte paprašė jį nuvežti į darbą; jis, veždamas A. A. į darbą, jautė nuo jo sklindantį alkoholio kvapą; A. A. darbo metu nevartojo alkoholio ir apie 20.00 val. išvažiavo savo mašina, pagrįstai įvertinti kritiškai. Tokie parodymai A. A. kaltės niekaip nepaneigia, be to, duomenų, kad šis liudytojas visą darbo dieną nepertraukiamai buvo šalia A. A. ir jį stebėjo, nėra, o liudytojo pateiktas vertinimas, kad A. A. buvo blaivas, yra tik subjektyvaus pobūdžio. Taip pat ir liudytojos K. J. parodymai, kad jai atrodė, jog A. A. buvo blaivas, yra subjektyvūs. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė liudytojo Ž. K. parodymus, kad matė, kaip A. A., išeidamas iš baro, atsigėrė iš rankoje neštos stiklinės, nes tokius jo parodymus paneigia jau pirmiau aptartų duomenų visetas. Todėl, priešingai nei argumentuojama skunde, paminėtų liudytojų parodymai neleidžia daryti išvados, kad A. A. automobilį vairavo blaivas, ši aplinkybė paneigta objektyviais bylos duomenimis – vaizdo įrašu, liudytojų A. M., A. E. parodymais, alkotesterio parodymais, kraujo tyrimo rezultatai ir kitais bylos duomenimis.

14. Apeliaciniame skunde ginčijamas A. A. nustatytas neblaivumo laipsnis, jo paskaičiavimo metodika, nesutinkama su Ekspertizės akto išvadomis ir prašoma jomis nesivadovauti, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, neturi pagrindo nesutikti su šioje byloje A. A. nustatytu neblaivumo laipsniu.

15. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad A. A. 2018-11-07 21.08 val. alkoholio kiekio matuokliu nustatytas 2,13 promilių neblaivumas (1 t., b. l. 37), o jo kraujyje paimtame 2018-11-07, 21.50 val. nustatyta mažiausia koncentracija 2,13 promilių etilo alkoholio (1 t., b. l. 39). Atsižvelgus į tai, kad šioje byloje nenustatyta aplinkybė, jog A. A. vartojo alkoholį po vairavimo, todėl abejonių dėl to, kad jis vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, nėra. Nors A. A. skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir neįvertino to, kad patikrinus jo neblaivumą du kartus – alkotesteriu ir po 1,5 valandos paimant kraują, abiem atvejais buvo užfiksuotas tas pats etilo alkoholio kraujyje kiekis – 2,13 promilės, o vykstant alkoholio eliminacijos procesui antrojo matavimo metu jam turėjo būti nustatytas ženkliai mažesnis girtumo laipsnis, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad alkoholio koncentracija kraujyje ir iškvepiamame ore gali skirtis, nes tiriamos skirtingos organizmo terpės – iškvėptas oras ir kraujas, todėl paminėti argumentai neteikia pagrindo abejoti A. A. nustatyto neblaivumo rezultatų patikimumu.

16. Skunde kritikuojamas Ekspertizės aktas nurodant, kad teismas neturėjo juo vadovautis, nes ši ekspertizė atlikta neturint jokių konkrečiai jį (A. A.) apibūdinančių duomenų (ūgio, svorio ir kt.), todėl pateikti tik orientaciniai, statistiniai, abstraktūs paskaičiavimai ir spėjamojo pobūdžio išvados, kuriomis grįsti jo kaltės negalima. Be to, pasak apelianto, teismo atlikti veiksmai – papildomos ekspertizės paskyrimas bylos nagrinėjimo metu rodo, kad byloje esantis vaizdo įrašas nebuvo pakankamas įrodymas jo kaltei pagrįsti, teismas matė, jog jis nepaneigia jo nurodomo alkoholio išgėrimo po vairavimo fakto, dėl ko ir buvo imtasi papildomų veiksmų šiai aplinkybei išsiaiškinti.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei teigiama skunde, vien pats ekspertizės paskyrimo faktas savaime negali suponuoti išvados, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į A. A. parodymus, kuriuose jis ginčijo aplinkybę, kad vairavimo metu jis buvo neblaivus, nesutiko su jam nustatyta alkoholio koncentracija, kėlė versiją, kad jis alkoholį vartojo po vairavimo ir kt., taip pat į eksperto R. L. parodymus, kitus byloje esančius duomenis – Teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą, Valstybinės teismo medicinos tarnybos pateiktą informaciją dėl A. A. nustatyto neblaivumo ir kt., siekdamas visapusiškai ir objektyviai nustatyti bylos aplinkybes, 2019 m. birželio 17 d. nutartimi paskyrė teismo medicininę ekspertizę, kurią pavedė atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertams bei į bylą buvo gautas Ekspertizės aktas. Paskiriant šią ekspertizę, be kita ko, ekspertams buvo pateikti ir klausimai, susiję ir su A. A. nurodytomis aplinkybėmis, kad jis vartojo alkoholį po vairavimo – išgėrė 200-300 ml degtinės bei gauti atsakymai į juos, tačiau teisėjų kolegija dėl su šiuo susijusių klausimų bei padarytų išvadų nepasisako, nes, kaip aptarta pirmiau, šioje byloje nenustatyta aplinkybė, kad A. A. vartojo alkoholį po vairavimo. Tačiau nagrinėjamu atveju svarbi Ekpertizės akto išvada, kurioje nurodyta kad: tuo atveju, jeigu A. A. po vairavimo alkoholio negėrė, 2018-11-07 20.33 val. (automobilio vairavimo metu) etilo alkoholio koncentracija A. A. kraujyje galėjo būti tarp 2,25 ir 2,46 promilių etilo alkoholio; tai nustatyta atliekant atgalinį skaičiavimą, pasinaudojant alkoholio eliminacijos faktoriumi; laikoma, jog paprastai per vieną valandą iš organizmo gali būti pašalinta nuo 0,1 iki 0,25 promilių etilo alkoholio; nuo A. A. atvykimo prie kavinės 2018-11-07 20.33 val. iki kraujo, kuriame buvo nustatytos 2,13 promilių etilo alkoholio paėmimo 21.50 val., galėjo eliminuotis nuo 0,12 promilių iki 0,30 etilo alkoholio (3 t., b. l. 30, 31). Šie duomenys iš esmės sutampa ir su Valstybinės teismo medicinos tarnybos pateiktais duomenimis, kuriuose nurodyta, kad atliekant atgalinį alkoholio koncentracijos kraujyje apskaičiavimą nuo 2,13 promilių alkoholio koncentracijos, nustatytos 2018-11-07 21.50 val. paimtame kraujyje, asmens kraujyje 20.33 val. galėjo būti 2,26 – 2,45 promilės etilo alkoholio koncentracija (1 t., b. l. 104). Sutiktina su skunde dėstomais argumentais, kad šie paskaičiavimai nėra absoliutūs (padaryti neturint visų tikslių duomenų apie A. A. svorį, ūgį, individualių su alkoholio pavartojimu susijusių aplinkybių automobilio vairavimo metu ir kt.), tačiau šios aplinkybės savaime jų ir nepaneigia. Juolab, kad A. A. 21.08 val. alkoholio kiekio matuokliu nustačius 2,13 promilių neblaivumą, akivaizdu, kad tuo metu, kai jis vairavo automobilį (20.33 val.), dėl organizme vykstančio eliminacijos proceso etilo alkoholio koncentracija galėjo būti didesnė, ką būtent ir rodo aptarti duomenys.

18. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog A. A. vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio ir jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019-04-01).

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio) konfiskavimo

19. Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo neskirti baudžiamojo poveikio priemonės – turto (automobilio „Range Rover“) konfiskavimo, nurodydamas, kad ji yra neadekvati ir neproporcinga, nes jam ir taip paskirta didelė bauda bei kita baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dviejų metų terminui, šio automobilio rinkos vertė 25 000 Eur, jis priklauso trečiajam asmeniui – UAB „A.” ir yra naudojamas šios įmonės veikloje. Be to, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nes nepagrįstai nustatė BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę – rėmėsi klaidinga informacija, jog jis yra vienintelis įmonės, kuriai priklauso automobilis, akcininkas, kai jis ne tik kad nėra vienintelis akcininkas, bet net neturi kontrolinio akcijų kiekio (jam priklauso 49 procentai UAB „A.“ akcijų), todėl teismas negalėjo padaryti išvados, jog jis automobilį naudojo iš esmės pats save kontroliuodamas. Tokį prašymą ir jį grindžiančius argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais, todėl atmeta.

20. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Išimtimi iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.)

21. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. A. vairavo automobilį „Range Rover“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį automobilį pripažino nusikaltimo padarymo priemone. Nustatyta, kad šis automobilis nuosavybės teise priklauso UAB „A.“, kurios direktorius ir akcininkas yra nuteistasis A. A.. Neabejotina, kad jis, kaip UAB „A.“ direktorius, turėjo teisę laisvai ir savo nuožiūra šį automobilį valdyti, naudotis tiek pats, tiek ir duoti nurodymus kitiems asmenims dėl jo naudojimo, to neginčija ir pats nuteistasis, be to, kaip matyti, šį automobilį pastarasis naudojo ne tik darbo, bet ir asmeniniais tikslais, nes kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju A. A. įmonei priklausančiu automobiliu po darbo neblaivus važiavo į kavinę nusipirkti alkoholio. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. A. šį automobilį naudojo iš esmės pats save kontroliuodamas, todėl jis pagrįstai konfiskuotas, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 4 dalies 1 punkto pagrindais.

22. Šiuo atveju A. A. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio) konfiskavimą laikyti neadekvačia ir neproporcinga teisine priemone nėra jokio pagrindo, apeliaciniame skunde dėstomi argumentai to nepagrindžia. Kaip nustatyta bylos duomenimis, A. A. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 2,13 promilių neblaivumas, tamsiu paros metu važiavo miesto gatvėmis į kavinę nusipirkti alkoholio, tokiais tyčiniais savo veiksmais, neabejotinai keldamas pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai bei gyvybei, taip pat eismo saugumui. Iš bylos matyti ir tai, kad A. A. nuolat pažeidinėja Kelių eismo taisyklių reikalavimus už ką yra baudžiamas administracinėmis nuobaudomis, kas rodo jo itin neatsakingą ir lengvabūdišką požiūrį į vairavimą bei aplinkinius. Be to, šioje byloje A. A. savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nepripažino, dėl savo veiksmų nesigailėjo, jų nevertino kritiškai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad turto kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-195-788/2019). Dėl to atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams bei sprendimui, jog įvertinus šios nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, tuo pačiu ir A. A. asmenybę, bei siekiant užtikrinti bausmės paskirtį, nusikaltimo padarymo priemonės – automobilio konfiskavimas šiuo atveju būtinas, jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog automobilio konfiskavimas yra akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė, nėra. Tokiomis nelaikytinos A. A. skunde akcentuojamos aplinkybės dėl paskirtos didelės baudos bei baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, konfiskuoto automobilio rinkos vertės, automobilio naudojimo UAB „A.“ veikloje ir kt. Vien ta aplinkybė, jog nuteistajam kartu su baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu paskirta ir kita baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, taip pat paskirtos bausmės – baudos dydis, savaime nesuponuoja proporcingumo principo pažeidimo, juolab, kad šiuo konkrečiu atveju A. A. paskirtos baudos dydis artimas įstatyme nustatytam minimaliam (paskirta 90 MGL dydžio bauda, kai už aptariamo nusikaltimo padarymą įstatyme nustatytas baudos dydis nuo 50 iki 2 000 MGL), taip pat nustatytas vidutinis (dvejų metų) baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise terminas, jis yra dirbantis asmuo, UAB „A.“ akcininkas ir direktorius. Nors A. A. akcentuoja ir tai, kad konfiskuoto automobilio rinkos vertė yra 25 000 Eur, tačiau teismų praktikoje nustatyta, jog vien didelė automobilio vertė negali būti laikoma išimtine aplinkybe, eliminuojančia galimybę taikyti BK 72 straipsnio nuostatas, nes transporto priemonės vertė neturi jokios įtakos nusikalstamos veikos pavojingumui. Siekiant užkirsti kelią analogiškoms visuomenei pavojingoms nusikalstamoms veikoms visuomenės interesai yra iškeliami aukščiau už kaltininko interesus. Baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nuteistam asmeniui, tačiau tai savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-205-628/2018, 2K-67-942/2019).

23. Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog išskirtinių aplinkybių, dėl kurių automobilio konfiskavimas šiuo atvejų būtų neproporcingas, byloje nenustatyta. Priešingai, visuomenės ir A. A. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš pastarojo nebūtų konfiskuotas automobilis – taip būtų formuojamos asmens nebaudžiamumo nuotaikos bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo.

Dėl proceso išlaidų

24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė procesines teisės normas nepagrįstai automobilio „Range Rover“ nuvežimo ir saugojimo išlaidas pripažindamas būtinomis proceso išlaidomis (BPK 130 straipsnio 6 punktas) ir jas priteisdamas iš nuteistojo. Apeliacinio skundo argumentai dėl proceso išlaidų priteisimo pripažįstami nepagrįstais ir todėl atmetami.

25. BPK 103 straipsnio 5, 6 punktai numato, jog proceso išlaidas sudaro daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos, taip pat ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui.

26. Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis A. A. vairavo automobilį „Range Rover“, būdamas neblaivus, taigi, šis automobilis buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Dėl to, priešingai nei argumentuojama skunde, neabejotina, kad jis reikšmingas nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, ir, be kita ko, atitinka konfiskuotino turto požymius (BK 72 straipsnio 2 dalis).

27. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas už nuteistojo A. A. vairuoto automobilio „Range Rover“ priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2018-11-07 iki nuosprendžio priėmimo dienos (2019-11-06,) Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato turėtas išlaidas, kurios sudaro 943,80 Eur, pripažino proceso išlaidomis ir jas priteisė iš nuteistojo A. A.. Iš bylos matyti, kad nagrinėjamu atveju A. A. automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų suma pagrįsta byloje esančiais dokumentais (2018-11-07 nutarimu perduoti daiktus saugojimui, tarnybiniu pranešimu, Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartimi, pasiūlymu ir kt.), iš kurių matyti, kad išlaidas sudarė: transporto priemonės nuvežimas – 60,50 Eur ir saugojimo išlaidos nuo 2018-11-07 iki 2019-11-06 (vienos paros įkainis 2,42 Eur), iš viso 943,80 Eur išlaidos (1 t., b. l. 36, 105-121)). Nors nuteistasis A. A. skunde nesutinka su šių išlaidų priteisimu ir šiuo klausimu pateikia savo vertinimą, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsižvelgus į tai, kad automobilis „Range Rover“ buvo nusikalstamos veikos padarymo priemonė, jo nuvežimo ir laikymo išlaidos yra pagrįstos dokumentais, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 103 straipsnio 6 punktu, pagrįstai bei teisingai jo nuvežimo ir saugojimo išlaidas pripažino proceso išlaidomis ir priteisė iš nuteistojo A. A.. Pagrindo sutikti su skunde dėstomais argumentais dėl šių išlaidų nepagrįstumo nėra.

28. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir išsamiu bylos aplinkybių ištyrimu pagrįstą išvadą dėl A. A. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas A. A. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Utenos apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo ir apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algirdas GaputisValdas MeidusJolanta Raščiuvienė