Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Zigmas Kavaliauskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) R. A. nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 79 straipsnio 2 dalį 665 Eur bauda už tai, kad 2016 m. gegužės 17 d. atlikto patikrinimo metu (patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta, jog 2016 metais I ketvirtyje išmetamų teršalų matavimų, atliktų 2016 m. vasario 29 d., kuriuos atliko M. Č. įm. (Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimų rezultatų protokolas Nr. (duomenys neskelbtini)), metu taršos šaltiniuose Nr. 003 ir 004 nustatyti išmetamų azoto oksidų ir anglies monoksidų leistinos taršos normatyvų (ribinių verčių) viršijimai. Šiems taršos šaltiniams TIPK leidime Nr. Šr-94 nustatytos ribinės vertės – 0,227 g/s. Matavimų metu atitinkamai nustatytos vertės – 0,8929 g/s ir 0,6059 g/s. Taršos šaltinyje Nr. 001, 2015 metais 0,02861 viršytas sieros dioksido metinis TIPK leidime nustatytas leistinos taršos normatyvas. Taršos šaltinyje Nr. 002, 2015 metais 0,0062 t viršytas sieros dioksido, 0,7536 t azoto oksidų ir 0,5652 t anglies monoksido metinis TIPK leidime nustatytas leistinos taršos normatyvas.

Nesutikdama su minėtu nutarimu, R. A. jį apskundė Šiaulių apylinkės teismui.

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi R. A. skundo netenkino, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. birželio 23 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Apeliaciniu skundu R. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį ir bylą jos atžvilgiu nutraukti arba, atsižvelgiant į aplinkybių mažareikšmiškumą, taip pat jos šeiminę padėtį, pakeisti teismo nutartį neskiriant jai administracinės nuobaudos arba paskiriant švelnesnę nuobaudą ir jos mokėjimą išdėstant dalimis.

Apeliantė nurodo, kad administracinė nuobauda jai paskirta nepagrįstai, teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl jos pateiktų įrodymų ir paaiškinimų, vadovavosi tik Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Šiaulių RAAD) pateiktais įrodymais.

Skunde pažymima, kad šiuo konkrečiu atveju aplinkos oro taršos šaltinių inventorizacija yra pirmasis ūkio subjektui privalomas etapas siekiant pakoreguoti ir padidinti į aplinkos orą leidžiamų išmesti teršalų vertes. Šis etapas yra paremtas faktiniais matavimais (UAB „Š. v.“ atveju – 2016-­02-29 tyrimų protokolu Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuos ūkio subjektas deklaruoja inventorizacinėje ataskaitoje ir kurių pagrindu vėlesniais etapais koreguojamas ūkio subjektui išduotas leidimas. Todėl darant formalią prielaidą, kad pastarieji deklaratyvaus pobūdžio matavimai yra ATPEC 79 straipsnio 2 dalyje nustatytos administracinės atsakomybės objektas, ūkio subjektas visais atvejais, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-06-27 įsakymu Nr. 340 patvirtintomis Aplinkos oro taršos šaltinių ir iš jų išmetamų teršalų inventorizacijos ir ataskaitų teikimo taisyklėmis (toliau – Taisyklės) sukurtą prievolę kartoti inventorizaciją kas penkerius metus, taptų situacijos įkaitu, užprogramuodamas save administracinei nuobaudai. Taip pat pažymima, kad administracinėje teisėje reikalaujama, jog asmens privalomo elgesio taisykles nustatančios teisės normos būtų išdėstytos aiškiai ir suprantamai, o šiuo konkrečiu atveju minėtas reikalavimas nėra įgyvendintas, nes asmuo, besielgdamas sąžiningai, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka, vis tiek būtų baudžiamas. Taisyklių 2 punktas reglamentuoja inventorizacijos atlikimo tikslus – ji atliekama siekiant nustatyti ar patikslinti ūkinės veiklos objekte esančius taršos šaltinius, jų parametrus, iš jų išmetamą teršalų kiekį ir sudėtį, ir nenumato galimybės ūkinę veiklą kontroliuojantiems viešojo administravimo subjektams taikyti administracinę atsakomybę už inventorizacijos ataskaitoje pateiktus tyrimų duomenis. Be to, pasak apeliantės, atsižvelgiant į tai, kad inventorizacija buvo 2016 m. vasario 29 d. privalomojo nurodymo Nr. KOS-3 įgyvendinimo rezultatas, pakartotinis administracinės atsakomybės taikymas taip pat pažeistų pamatinį non bis in idem teisės principą. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog atlikta oro taršos šaltinių inventorizacija yra privalomojo nurodymo įgyvendinimo rezultatas, konstatuotina, kad protokole bei nutarime dėstoma aplinkybė neįrodo ATPK 79 straipsnio 2 dalyje nurodytos pažeidimo sudėties nei objektyviaisiais (nėra pažeistos įstatymo ginamos vertybės) nei subjektyviaisiais (nėra kaltės formos) požymiais. Šių argumentų Šiaulių apylinkės teismas nevertino, dėl jų nepasisakė, taigi teismo nutartis yra nemotyvuota, joje nenurodyta, kodėl paliktas galioti Šiaulių RAAD nutarimas.

Be to, R. A. teigimu, administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) ir atitinkamai nutarime Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo byloje netinkamai apibūdinama pažeidimo sudėtis ir identifikuojama pažeista įstatymo saugoma vertybė. Pažeidimo esmė grindžiama Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo Nr. VIII-1392 18 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad „Taršos šaltinio naudotojas privalo laikytis nustatytų taršos normatyvų ir užtikrinti, kad jam priklausančių taršos Šaltinių išmetami į aplinkos orą teršalai, įvertinus esamą užterštumo lygį, neviršytų šiai vietovei nustatytų ribinių arba siektinų užterštumo verčių“. Nurodo, kad ji pirmosios instancijos teismą informavo, jog UAB „Š. v.“ savo veiksmais (2015 metais skirtingai paskirstydama deginamo kuro kiekį ir rūšį per valdomus aplinkos oro taršos šaltinius) neviršijo šiai vietovei nustatytų ribinių arba siektinų užterštumo verčių, įvertinus esamą užterštumo lygį. Tai patvirtina atlikta aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų sklaidos vertinimo ataskaita ir joje dėstomos išvados. Pažymi, kad sklaidos ir poveikio aplinkos orui vertinimas grindžiamas būtent tiek didinamu kuro kiekiu kiekviename iš bendrovės valdomų kurą deginančių įrenginių, tiek ir faktiniais matavimais (2016-02­29 tyrimų protokolu Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie šioje byloje yra kilusio ginčo objektas. Apeliantė prašo atkreipti dėmesį, kad sklaidos vertinimo ataskaitoje pateikiama išvada, jog esant minėtoms aplinkybėms, dėl kurių jai taikoma administracinė atsakomybė, užterštumo normos tiek be foninės taršos, tiek su fonu UAB „Š. v.“ aplinkoje bei gyvenamosios aplinkos ore neviršytų nustatytų aplinkos oro užterštumo normų, t. y. nesukeltų neigiamų padarinių įstatymo saugomai vertybei.

Skunde taipogi atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011-06-13 įsakymo Nr. 1-148 „Dėl kurą deginančio įrenginio vardinės šiluminės galios nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 punkte nurodyta, jog „kurą deginantis įrenginys yra katilas arba katilų grupė, esanti energetiniame objekte, kuriame kuras oksiduojamas norint panaudoti deginimo proceso metu gaunamą šilumą. Jeigu du arba daugiau atskirų įrenginių (katilų) įrengiami taip, kad, atsižvelgiant į techninius ir ekonominius veiksnius, jų išmetamosios dujos gali būti šalinamos per bendrą kaminą (dūmtraukį – taršos šaltinį), iš tokių įrenginių (katilų) susidedantis darinys turi būti laikomas vienu įrenginiu“. Apeliantės manymu, vadovaujantis tokiu reglamentavimu ir faktiniais UAB „Š. v.“ valdomų aplinkos oro taršos šaltinių fiziniais duomenimis (taršos šaltinių aukštis yra identiškas ir siekia 9,65 m, taip pat identiški išėjimo angų matmenys – 0,4 m, išėjimo angos viena nuo kitos nutolusios nedideliu atstumu, t. y. koncentruotos viename taške: katilų išmetimo angos viena nuo kitos nutolusios 0,5 m, generatorių – 0,5 m, katilų angos nuo generatorių išmetimo angų nutolusios 1 m atstumu), konstatuotina aplinkybė, kad bendrovės valdomi kurą deginantys įrenginiai įrengti taip, kad iš jų išmetamos dujos gali būti šalinamos per bendrą kaminą. Taigi atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir vadovaujantis minėtuoju „bendro kamino principu“, UAB „Š. v.“ 2015 m. neviršijo jai TIPK leidimu Nr. Sr-94 19 lentelėje nustatytų normatyvų ir savo veiksmais nepažeidė ATPK 79 straipsnio 2 dalyje nurodytos įstatymo saugomos vertybės. Mano, kad šiai pozicijai apylinkės teismas nepritarė nepagrįstai ir be pagrindo nurodė, jog UAB „Š. v.“ išduoto leidimo 19 lentelė turėtų būti traktuojama tik kaip informacinio pobūdžio. R. A. manymu, informacinis šios lentelės pobūdis negali būti preziumuojamas, nes leidimo 19 skyriuje toks lentelės statusas neįvardijamas. Kadangi leidime nurodyta: „Oro tarša neturi viršyti 19–24 lentelėse nustatytų dydžių“, darytina išvada, kad UAB „Š. v.“ išduotas leidimas yra vientisas individualus administracinis teisės aktas. Kartu atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu administracine nuobaudą skyrę pareigūnai patvirtino, jog atskirų UAB „Š. v.“ eksploatuojamų keturių dūmtraukių sujungimas į vieną, sudarytų sąlygas paduodamo kuro kiekį bendrovei skirstyti savo nuožiūra ir tokie veiksmai nesudarytų prielaidos administracinei atsakomybei atsirasti. Nurodo, kad UAB „Š. v.“ išduoto TIPK leidimo Nr. Sr-93 19 lentelėje pateikiamas suminis leidžiamų išmesti aplinkos oro teršalų kiekis pagal 2015 m. pateiktą aplinkos oro apsaugos metinę ataskaitą viršytas nebuvo. Mano, kad informacinį UAB „Š. v.“ išduoto leidimo 19 lentelės pobūdį paneigia ir Šiaulių apylinkės teismui su 2016 m. liepos 7 d. skundu pateiktas įrodymas – 2015 m. aplinkos oro taršos apskaitos ataskaita. Šios ataskaitos trečiame lape 4.1 lentelės 6 grafoje leidimo 19 lentelės duomenys aiškiai įvardijami kaip „leistinos taršos normatyvo vertė“, kurios UAB „Š. v.“ 2015 m. neviršijo. Esant paminėtoms aplinkybėms, R. A. įsitikinimu, yra pagrindas preziumuoti, jog UAB „Š. v.“ leidžiami į aplinką išmesti oro taršos normatyvai negali būti vertinami tik pagal TIPK leidimo Nr. Sr-94 21 lentelę, kurioje detalizuojami teršalų išmetimai pagal atskirus taršos šaltinius, kadangi toks vertinimas pažeistų bendrovei išduoto leidimo vientisumą bei sistemiškumą, o leidimo 19 lentelėje nustatyti suminiai normatyvai apskritai netektų prasmės. Apeliantės manymu, vertinant atliktos iš aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų sklaidos rezultatus, taršos šaltinių fizinius duomenis bei faktinį per 2015 m. į aplinkos orą išmestą teršalų kiekį, darytina išvada, kad skirtingas kuro paskirstymas per UAB „Š. v.“ valdomus kurą deginančius įrenginius negalėjo daryti neigiamos įtakos aplinkos oro kokybiniams rodikliams, priešingai, bendrovė tokiais savo veiksmais išmetimus į aplinkos orą sumine išraiška sumažino.

Apeliantė taip pat atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadą pirmosios instancijos teismui pateikusi specialistė J. I. ilgą laiką buvo patikrinimą atlikusių ir jai administracinę nuobaudą skyrusių pareigūnų kolegė, todėl neatmetama, kad išvadą ji galėjo pateikti su pastaraisiais pasikonsultavusi ir žinodama jų nuomonę, t. y. būdama šališka. Dėl to prašo teismui pateikta specialisto išvada nesivadovauti.

Be to, apeliantė nurodo, kad nei Šiaulių RAAD, skirdamas jai 665 Eur baudą, nei pirmosios instancijos teismas, palikdamas galioti Šiaulių RAAD nutarimą, neatsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, šeiminę padėtį, t. y. į tai, kad ji yra išsituokusi ir viena augina mažametę dukrą. Teigia, kad jai paskirtos baudos dydis, prilygstantis jos mėnesinės algos dydžiui, yra neproporcingas siekiamiems tikslams, ir prašo panaikinti, o nesant galimybės, sumažinti ir dalimis išdėstyti jai paskirtą baudą. Pažymi, kad anksčiau už aplinkosaugos reikalavimų pažeidimus ji bausta nebuvo.

Skunde prašoma atsižvelgti ir į tai, kad dalinantis patirtimi su UAB „V. v.” kolegomis, kurie iš esmės eksploatuoja technologiškai identiškus tik pajėgumo atžvilgiu didesnius dumblo apdorojimo įrenginius ir valdo panašius aplinkos oro taršos šaltinius, konstatuotas faktas, kad dumblo apdorojimo technologinėje grandyje eksploatuojami katilai, anot tos pačios taršos leidimus išduodančios institucijos – Aplinkos apsaugos agentūros (tik Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus specialistų), kaip taršos leidimo objektas nevertinami ir į UAB „V. v.” išduotą taršos leidimą netraukiami Aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymo Nr. Dl-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo” l priedo 2.1 punkto pagrindu. Tai sukuria precedentą, kad galbūt UAB „Š. v.“ eksploatuojami katilai (taršos šaltiniai Nr. 001 ir Nr. 002), per kuriuos 2015 m. bendrovė skirtingai paskirstė deginamą kurą, į bendrovės leidimą įtraukti be pagrindo. Nesant pagrindo minėtus aplinkos oro taršos šaltinius kontroliuoti ir normuoti, darytina išvada, kad UAB „Š. v.“ 2015 m. normatyvų į aplinkos orą neviršijo, nes jie leidime apskritai neturėjo būti nustatomi. Tokia neoficiali nuomonė buvo pateikta ir 2016 m. gruodžio 22 d. telefonu konsultuojantis su Aplinkos apsaugos agentūros Poveikio aplinkai vertinimo ir taršos prevencijos skyriaus specialiste.

Atsiliepimu į R. A. apeliacinį skundą Šiaulių RAAD prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinio teisės pažeidimo bylos R. A. atžvilgiu nenutraukti, o dėl švelnesnės nuobaudos skyrimo ir jos išdėstymo dalimis palieka spręsti teismui.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys, kad R. A. iš esmės pripažįsta, jog eksploatuojant įrenginius buvo viršyti nustatyti ribiniai leidžiamų išmesti į aplinką teršalų dydžiai, tačiau nemano, kad už tai turėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, nes tai visiškai formalus pažeidimas, nesukėlęs jokių neigiamų pasekmių. Taip pat pažymima, kad aplinkybę, jog leistinos teršalų normos buvo viršytos, patvirtina ir įmonės pateikta Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracija už 2015 m. (toliau – Mokesčio deklaracija). Mokesčio deklaracijoje įmonė nurodė leistinos taršos šaltinių metinio leistinos taršos normatyvo viršijimus ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nustatyta tvarka, sumokėjo mokestį didesniu tarifu už leistinos taršos normatyvo viršijimą, t. y. UAB „Š. v.” pripažino pažeidimą ir prisitaikė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme juridiniam asmeniui numatytas ekonomines sankcijas. Skunde pateikti argumentai, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas pagal inventorizacijos ataskaitos duomenis nepagrįsti – protokole ir nutarime nurodyta, kad išmetamų teršalų ribinių verčių viršijimai yra nustatyti ir nurodyti M. Č. įm. Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimų rezultatų protokole Nr. (duomenys neskelbtini). Šie duomenys buvo pateikti Ūkio subjektų technologinių monitoringo ir taršos šaltinių išmetamų / išleidžiamų teršalų monitoringo nenuolatinių matavimų I ketvirčio ataskaitoje.

APT protokolu administracinė atsakomybė buvo taikoma už azoto oksido ribinių verčių viršijimus taršos šaltiniuose Nr. 003 ir 004 ir nėra pakartotinis atsakomybės taikymas. Iki tol vykdytų matavimų metu azoto oksidų ribinių verčių viršijimų nebuvo nustatyta, todėl darytina išvada, kad įrenginys gali būti eksploatuojamas laikantis TIPK leidime nustatyto azoto oksidų leistinos taršos normatyvo. Šiaulių RAAD nuomone, įmonė sąmoningai pakeitė naudojamų įrenginių technologinį režimą, kad matavimų metu būtų nustatytas didesnės išmetamų teršalų vertes (CO ir NOx). Jokios objektyvios priežasties didinti NOx išmetamas vertes nebuvo (anksčiau atliktų matavimų nei karto nebuvo užfiksuota NOx ribinių verčių viršijimų). Dėl šių priežasčių buvo viršytas azoto oksidų taršos šaltiniams Nr. 003 ir 004 nustatytas leistinos taršos normatyvas. Leistinos taršos normatyvas 0,227 g/s, matavimų metu atitinkamai nustatytos vertės – 0,8929 g/s ir 0,6059 g/s.

Atsiliepime taip pat pažymima, kad įmonės naudojami taršos šaltiniai negali būti laikomi vienu įrenginiu vien todėl, kad generatoriai yra techniniai įrenginiai su vidaus degimo varikliais ir nėra laikomi katilais. Šiems taršos šaltiniams (Nr. 003 ir 004), netaikomos Išmetamų teršalų iš kurą deginančių įrenginių normos (3.10 p.) ir Kurą deginančio įrenginio vardinės šiluminės galios nustatymo tvarkos aprašas (4 p.). UAB „Š. v.“ Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. Šr-94, ir leidimo sąlygos nustatytos vadovaujantis Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80. Šių taisyklių 3 priedo 35 p. nurodyta, kad neorganizuotų ir smulkių pavienių taršos šaltinių grupėms (aeraciniams kanalams, ventiliacinėms šachtoms ir kt.) galima nustatyti bendrą LT normatyvą. Šiuo atveju UAB „Š. v.“ aplinkos oro taršos šaltiniai neatitinka Taisyklių 3 priedo 35 p. nurodytų taršos šaltinių ir negali (negalėjo) būti nustatytas apibendrintas metinis leistinos taršos šaltinio normatyvas. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad bet koks nukrypimas nuo TIPK leidime nustatytų leistinos taršos normatyvų gali lemti aplinkos oro kokybės normų pažeidimą, t. y. daryti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai.

R. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

ATPK 79 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teršalų išmetimas į atmosferą viršijant leidime nustatytus į atmosferą išmetamų teršalų normatyvus ar pažeidžiant kitas leidime nustatytas teršalų išmetimo į atmosferą sąlygas arba teršalų išmetimas į atmosferą pažeidžiant teisės aktuose nustatytus teršalų išmetimo į atmosferą aplinkos apsaugos normatyvus ar kitus teršalų išmetimo į atmosferą reikalavimus, kai pagal teisės aktus leidimas išmesti į atmosferą teršalus nereikalingas, užtraukia baudą piliečiams nuo 57 iki 289 eurų ir pareigūnams – nuo 173 iki 1 158 eurų.

Nors R. A. neigia padariusi administracinį teisės pažeidimą, jos kaltę padarius ATPK 79 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma.

Iš byloje esančio 2016 m. gegužės 17 d. patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad tikrinant UAB „Š. v.“ konstatuota, jog 2016 m. vasario 29 d. M. Č. įmonei atliekant išmetamų teršalų matavimus taršos šaltiniuose Nr. 003 ir 004 nustatyti išmetamų azoto oksidu ir anglies monoksidų leistinos taršos normatyvų (ribinių verčių) viršijimai. Šiems taršos šaltiniams TIPK leidime Nr. Šr-94 nustatytos ribinės vertės – 0,227 g/s. Matavimų metu atitinkamai nustatytos vertės – 0,8929 g/s ir 0,6059 g/s. Taršos šaltinyje Nr. 001, 2015 metais 0,02861 viršytas sieros dioksido metinis TIPK leidime nustatytas leistinos taršos normatyvas. Taršos šaltinyje Nr. 002, 2015 metais 0,0062 t viršytas sieros dioksido, 0,7536 t azoto oksidų ir 0,5652 t anglies monoksido metinis TIPK leidime nustatytas leistinos taršos normatyvas (b. l. 7–9).

Šiaulių apylinkės teismui pateiktoje Aplinkos apsaugos agentūros Poveikio aplinkai vertinimo ir taršos prevencijos departamento Šiaulių skyriaus vyriausiosios specialistės J. I. pateiktoje specialisto išvadoje nurodyta, kad ŠRAAD specialistai 2016 m. gegužės 17 d. atlikto patikrinimo metu vertino ar veiklos vykdytojas laikosi nustatytų Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo Nr. Šr-94 (toliau – TIPK leidimo) sąlygų ir patikrinimo metu privalėjo vadovautis TIPK leidimo 21 lentelėje nustatytais leistinos taršos normatyvais. TIPK leidimo, ŠRAAD atnaujinto UAB „Š. v.“ 2012 m. rugsėjo 7 d. (koreguotas 2013 m. vasario 4 d., 2013 m. balandžio 23 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d.), 21 lentelės 11–13 grafose nustatoma leidžiama tarša iš kiekvieno aplinkos oro taršos šaltinio pagal kiekvieną numatomą išmesti į aplinkos orą teršalą, tuo tarpu TIPK leidimo 19 lentelėje nurodomi išmetamų į aplinkos orą teršalų kiekiai bendrai iš visų aplinkos oro taršos šaltinių (b. l. 86–89).

Apylinkės teisme vykusio teismo posėdžio metu liudytojas, Šiaulių RAAD (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiasis specialistas A. B. paaiškino, kad apibendrinti galima tik smulkius, pavienius, neorganizuotus taršos šaltinius, o šiuo atveju leidime nurodyti taršos šaltiniai yra organizuoti, jie projektinėje dokumentacijoje numatyti kaip du atskiri taršos šaltiniai. Kadangi tai yra du atskiri taršos šaltiniai, apibendrinti jų leistinos taršos normatyvų negalima. Techniškai norint, kad tai būtų vienas taršos šaltinis, turėjo būti priimti projektiniai sprendiniai ir tai turėjo būti numatyta statybos metu. Šiuo atveju leistinos taršos normatyvai viršyti atskiruose taršos šaltiniuose. 19 lentelėje yra nustatyti apibendrinti išmetamų teršalų kiekiai visam įrenginiui, o 21 lentelė detalizuoja, konkretizuoja leistinos taršos normatyvus kiekvienam taršos šaltiniui atskirai. Leistinos taršos normatyvai, taršos šaltiniai yra nustatomi būtent 21 lentelėje, o 19 lentelė yra informacinio pobūdžio ir tokia jos paskirtis numatyta teisės akte. 19 lentelė egzistuoja dėl to, kad jos duomenų reikia rengiant metines oro ataskaitas, kad turėti apibendrintus duomenis ir nereikėtų dar kartą mechaniškai skaičiuoti. UAB „Š. v.“ leidime aiškiai nurodyta, kad privaloma laikytis visų 19–24 lentelėse nustatytų sąlygų. Liudytojas A. B. taip pat paaiškino, kad nagrinėjamu atveju sieros dioksido leistinas normatyvas buvo viršytas abiejuose katiluose. Nors 2016 m. UAB „Š. v.“ pasikeitė leidimo sąlygas, tačiau 2015 m. ūkinę veiklą atliko nepasikeitę leidimo sąlygų. Pažymėjo, kad UAB „Š. v.“, kaip juridinis asmuo, pažeidimą visiškai pripažino ir už jį patys prisitaikė sau mokesčio už aplinkos taršą įstatyme numatytas ekonomines sankcijas. Akcentavo, kad ribinės vertės viršijimas aplinkosauginiu požiūriu yra vienas rimčiausių ir sudėtingiausių pažeidimų, nes tai gali lemti kokybės normų pažeidimą ir turėti reikšmingą neigiamą poveikį aplinkai. Atsakydamas į R. A. klausimus, liudytojas A. B. paaiškino, kad generatorius nėra kurą deginantis įrenginys, nes jis yra technologinis įrenginys ir nėra apibrėžiamas išmetamų teršalų normose, kaip kurą deginantis įrenginys (b. l. 94–106).

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog generatorių ir katilų taršos negalima sumuoti, kiekvieną įrenginį reikia vertinti taip, kaip nurodyta leidime – kaip individualų vienetą, o ne kompleksinį darinį, Šiaulių RAAD pareigūnai, 2016 m. gegužės 17 d. atlikto patikrinimo metu pagrįstai vadovavosi TIPK leidimo 21 lentelėje nustatytais leistinos taršos normatyvais. Įvertinęs visumą byloje surinktų duomenų, tarp jų ir Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaraciją (b. l. 48–52), teismas pagrįstai R. A. poziciją vertino kaip gynybinę. Apeliacinės instancijos teismui taip pat nekyla abejonių, kad R. A. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 79 straipsnio 2 dalyje. Byloje neginčijamai nustatyta, kad šiuo atveju buvo viršyti leidime nustatyti į atmosferą išmetamų teršalų normatyvai, o padariniai nėra būtinasis minėto administracinio teisės pažeidimo sudėties būtinasis požymis. Be to, kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, nebejotina, jog bet koks nukrypimas nuo TIPK leidime nustatytų leistinos taršos normatyvų gali daryti neigiamą poveikį aplinkai. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, skunde dėstoma nuomonė, kad UAB „Š. v.“ eksploatuojami katilai (taršos šaltiniai Nr. 001 ir Nr. 002) į bendrovės leidimą įtraukti be pagrindo, nes jie kaip taršos leidimo objektas nevertinami, vertinama tik kaip prielaida, kuri nepaneigia apeliantės kaltės padarius ATPK 79 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Kaip prielaida vertinamas ir apeliantės teiginys, kad specialistė J. I. yra šališka, nes ji ilgai buvo jai nuobaudą skyrusių pareigūnų kolegė – šį teiginį patvirtinančių duomenų byloje nėra. Be to, liudytojas A. B. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jo su J. I. nesieja jokie ryšiai, dėl atsakymo teismui parengimo jis nieko nekonsultavo ir apskritai apie teismo paklausimą nežinojo.

Kadangi iš bylos matyti, jog padarytas pažeidimas nustatytas M. Č. įmonei atliekant patikrinimą (Stacionarių aplinkos oro taršos šaltinių išmetamų teršalų tyrimų rezultatų protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), b. l. 53–54), nėra pagrindo sutikti su R. A. skundo argumentu, kad šiuo atveju administracinė atsakomybė taikoma už inventorizacijos ataskaitoje pateiktus tyrimų duomenis. Bylos duomenys taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad už tą patį pažeidimą administracinė atsakomybė taikoma pakartotinai.

Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. birželio 23 d. nutarimu R. A. pagal ATPK 79 straipsnio 2 dalį nubausta 665 Eur bauda, t. y. jai paskirta bauda, dydžiu artima minėto straipsnio dalies sankcijoje numatytam šios nuobaudos vidurkiui (vidurkis yra 665,5 Eur). Skunde R. A. prašė tuo atveju, jei skundžiama nutartis nebūtų naikinama, atsižvelgti į aplinkybių mažareikšmiškumą, jos šeiminę padėtį, t. y. į tai, kad ji yra išsituokusi ir viena augina mažametį vaiką, jos mėnesinės algos dydis prilygsta jai paskirtos baudos dydžiui, anksčiau už tokio pat pobūdžio pažeidimus bausta nebuvo ir pakeisti teismo nutartį neskiriant jai administracinės nuobaudos arba paskiriant švelnesnę nuobaudą ir jos mokėjimą išdėstyti dalimis.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ANK), kuris pakeitė iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teisės pažeidimas, padarytas iki 2017 m. sausio 1 d., kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, turi būti perkvalifikuotas pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė.

ANK 242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teršalų išmetimas į aplinkos orą viršijant leidime nustatytus į atmosferą išmetamo teršalų kiekio normatyvus ar pažeidžiant kitas leidime nustatytas teršalų išmetimo į aplinkos orą sąlygas arba teršalų išmetimas į aplinkos orą pažeidžiant teisės aktuose nustatytus teršalų išmetimo į aplinkos orą aplinkos apsaugos normatyvus ar kitus teršalų išmetimo į aplinkos orą reikalavimus, kai pagal teisės aktus leidimas išmesti į aplinkos orą teršalus nereikalingas, užtraukia baudą asmenims nuo 60 iki 300 eurų ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 170 iki 1 170 eurų. Kadangi už padarytą veiką ANK 242 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkis pareigūnui yra tik 4,5 Eur mažesnis negu ATPK 79 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytų šių baudų vidurkis, nelaikoma, kad ANK numatyta švelnesnė administracinė atsakomybė ir administracinis teisės pažeidimas neperkvalifikuojamas.

Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ATPK 30 straipsnis).

Galimybę skirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta straipsnio sankcijoje, arba jos neskirti, numato ATPK 30¹ straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nuostatomis, mažesnės nei įstatymo numatyta administracinės nuobaudos skyrimas arba jos neskyrimas yra sietini tik su tam tikrų išskirtinių aplinkybių, kurios gali būti vertinamos pažeidėjo naudai kaip ypatingai švelninančios jo atsakomybę, konstatavimu.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis mano, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatų, tačiau yra pagrindas sumažinti apeliantei skirtą nuobaudą.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso prasme teisingumo principas reikalauja, kad administracinė nuobauda savo griežtumu ir dydžiu atitiktų padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-21-2014).

Atsižvelgus į R. A. padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes, į tai, kad administracine tvarka už tokio paties pobūdžio pažeidimą ji nebuvo bausta (b. l. 65–66), jai registruotas tik vienas administracinis teisės pažeidimas (vairuodama transporto priemonę rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone), viena augina mažametį vaiką, jos atlyginimas nėra didelis, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sprendžiama, kad apeliantei paskirta administracinė nuobauda yra per griežta. Aukštesniojo teismo vertinimu, ATPK 20 straipsnyje nurodyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti ir sumažinus R. A. paskirtą nuobaudą, tačiau netenkinant pastarosios prašymo išdėstyti baudos mokėjimą. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį pakeisti: sumažinti Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2016 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) R. A. pagal ATPK 79 straipsnio 2 dalį paskirtą 665 (šešių šimtų šešiasdešimt penkių) eurų baudą iki 300 (trijų šimtų) eurų.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.