Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos skundą suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.CPK 336 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys atskirajame skunde, atsiliepime į atskirąjį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, proceso teisės normos nustato, kad apeliacine tvarka teismas paprastai bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).Apeliantė prašymą nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka iš esmės grindžia argumentais, kad ginčijami viešojo administravimo subjekto priimti įsakymai yra susiję su viešuoju interesu, o prokurorė ir vyriausioji prokurorė, nagrinėdamos apeliantės skundus, neatliko visų būtinų procesinių veiksmų (neapklausė kompetentingos institucijos, priėmusios ginčijamus įsakymus, atstovų, taip pat kitų suinteresuotų asmenų). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės nurodytus argumentus, atsižvelgdamas į tai, kad visi objektyvūs rašytiniai įrodymai būtini visapusiškam, pilnam ir objektyviam bylos išnagrinėjimui, atsižvelgiant į jos specifiką yra pateikti, nenustatė pagrindo skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka ir nukrypti nuo bendrosios atskirųjų skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese formos taisyklės. Pažymėtina, jog šiuo atveju teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų (ar prokuroras, gavęs skundą dėl viešojo intereso pažeidimo, rinko įrodymus dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo ir vertino bei motyvavo savo išvadas dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo), tačiau nesprendžia klausimo dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą iš esmės. Taigi apeliantės argumentai dėl asmenų apklausos žodinio bylos nagrinėjimo metu, siekiant nustatyti ginčijamų įsakymų išdavimo metu buvusių faktinių aplinkybių tikrumą ir pagrįstumą, peržengia prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą patikrinimo tik proceso teisės aspektu ribas. Atsižvelgiant į tai, apeliantės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

Dėl įrodymų išreikalavimo

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

Dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą (ne)pagrįstumo

Pagal CPK 5 straipsnio 3 dalį įstatymo numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti. Prokuroras nėra teisminės valdžios sudedamoji dalis, tačiau yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnis). Konstitucijoje įtvirtinta prokuroro funkcija, pagal kurią jis įstatyme nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Ji detalizuota Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, t. y. kaip tokia teisė, kuria jie gali pasinaudoti arba nepasinaudoti; tokie įgaliojimai – tai ir pareigos, kurias prokurorai ne tik gali, bet ir privalo įgyvendinti, jeigu yra įstatymuose nustatytos sąlygos (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Spręsdamas, ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, prokuroras turi vertinti kelių rūšių aplinkybes: 1) ar ginčas kilo iš teisinių santykių, kuriuose egzistuoja viešojo intereso požymiai; 2) ar tuose teisiniuose santykiuose buvo pažeistos teisės normos; 3) ar teisės normų pažeidimas yra tokio pobūdžio (pažeidimo svarumas), kad juo kartu pažeistas ir viešasis interesas. Bet kokiu atveju prokuroras turi pareigą vertinti, ar paduoti pareiškimą dėl viešojo intereso gynimo, net jei egzistuoja visos trys nurodytos sąlygos ieškiniui paduoti. Taigi Konstitucijoje nustatytas prokuratūros teisinis statusas reiškia, kad prokuroras, kaip nepriklausomas, specifinius valdingus įgaliojimus turintis valstybės pareigūnas, negali netirti gautos informacijos, bet turi diskreciją priimdamas sprendimus jam pavestais klausimais, todėl prokuroro veiksmų teisėtumas gali būti tikrinamas tik tokia apimtimi, kokia tiesiogiai nustatyta įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).Prokuratūros įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prokurorų proceso veiklą kontroliuoja aukštesnysis prokuroras ir teismas. Teismas, nustatęs prokuroro padarytus proceso teisės normų pažeidimus, panaikina neteisėtą sprendimą. Taigi įstatyme nustatyta, kad teismas prokuroro veiksmų teisėtumą tikrina tik proceso normų pažeidimo aspektu, t. y. ar prokuroras, vykdydamas proceso normų nustatytas procedūras, nepadarė pažeidimų. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, patikrina, ar prokuroras, priimdamas sprendimą dėl skunde nurodytų aplinkybių, nepažeidė proceso normų, nustatančių skundo tyrimo procedūrų, t. y. ar rinko faktinius duomenis dėl skunde nurodytų aplinkybių, juos analizavo bei vertino ir argumentavo savo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo. Įstatyme nenustatyta ir teismas negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012). Tokias prokuroro veiklos kontrolės ribas lemia civilinio proceso normų nustatytos civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. Civilinio proceso esmė yra ta, kad teismas savo iniciatyva negali pradėti bylos ir spręsti teisminį ginčą iš esmės, kol proceso normų nustatyta tvarka nėra pareikšto reikalavimo (CPK 5 straipsnio 3 dalis, 49 straipsnis). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kol prokuroras pagal savo kompetenciją nenustatė viešojo intereso pažeidimo ir nesikreipė į teismą dėl jo gynimo, teismas negali spręsti, ar pažeistas ir gintinas viešasis interesas. Teismas dėl viešojo intereso pažeidimo gali nuspręsti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t. y. išnagrinėjęs konkrečios bylos ieškinio (pareiškimo) faktinį ir teisinį pagrindą. Dėl to pažymėtina, kad tik CPK normų nustatyta tvarka prokurorui pareiškus reikalavimą ginti viešąjį interesą, teismas nagrinėja bylą pagal suformuluotą reikalavimo faktinį pagrindą ir sprendžia, ar viešasis interesas pažeistas, o jeigu pažeistas, tai kokiu būdu pažeidimas šalintinas. Priešingu atveju, jeigu teismas, nagrinėdamas suinteresuoto asmens skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, tirtų ir spręstų dėl viešojo intereso pažeidimo ir prokuroro pareigos kreiptis į teismą, teismo būtų pasisakyta dėl teisminio ginčo, kuris įstatymo nustatyta tvarka dar nepradėtas nagrinėti teisme, esmės ir, pažeidžiant prokuroro diskrecijos teisę, nurodytą jam pareigą kreiptis į teismą.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos Nacionalinės lošimų ir žaidimų verslo asociacijos skundą dėl prokurorės ir vyriausiosios prokurorės atsisakymo ginti viešąjį interesą, nustatė, kad prokuratūra, tirdama pareiškėjos prašymą (skundą) taikyti viešojo intereso gynimo priemones, rinko faktinius duomenis, tinkamai ir išsamiai juos analizavo bei vertino ir pagrindė ne tik aktualių teisės aktų nuostatomis, bet ir surinktais įrodymais, o vyriausioji prokurorė papildomai analizavo naujas pareiškėjos nurodytas aplinkybes, t. y. byloje nustatyta, kad prokurorė ir vyriausioji prokurorė, priimdamos sprendimą dėl atsisakymo ginti viešąjį interesą, proceso normų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir papildomai pažymi, kad tiriant pareiškėjos prašymą prokuratūra atliko būtinus veiksmus – rinko ir analizavo pateiktus duomenis (Lošimų priežiūros tarnybos pateiktą medžiagą, VĮ Registrų centras Juridinių asmenų registro duomenis, kitą informaciją), vertino, argumentavo nutarimą dėl atsisakymo taikyti viešojo intereso gynimo priemones, todėl nėra pagrindo išvadai, jog buvo pažeistos proceso normos, nustatančios skundo tyrimo procedūras.Nors apeliantė atskirajame skunde nesutinka, kad prokuratūra, nagrinėdama jos prašymą, atliko visus būtinus procesinius veiksmus ir nurodo, jog buvo padarytas procedūrinis pažeidimas, t. y. prokuratūra atsisakė atlikti patalpų, kuriose leista steigti po 2 ar net 4 lažybų punktus, patikrinimą vietoje, apklausti Lošimų priežiūros tarnybos darbuotojus, atlikusius faktinį patalpų patikrinimą prieš išduodant sutikimą steigti po daugiau nei 1 lažybų punktą, apklausti šiuose lažybų punktuose dirbusias/dirbančias lažybų tarpininkes, kurios patvirtintų arba paneigtų aplinkybes, jog realios lažybų paslaugos iš karto po skundžiamo skundžiamų įsakymų priėmimo buvo ir yra teikiamos tik vienoje patalpoje iš 2 ar 4, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.Kaip jau minėta, tiek prokurorė, tiek vyriausioji prokurorė, nagrinėdamos pareiškėjos prašymą, vertino tiek Lošimų priežiūros tarnybos pateiktus duomenis, tiek kitus savo iniciatyva surinktus duomenis ir priimdamos skundžiamus nutarimus neturėjo pagrindo abejoti byloje surinkta medžiaga. Apeliantė taip pat nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kodėl prokuratūros surinkta medžiaga neturėtų būti vadovaujamasi (CPK 178 straipsnis). Vyriausioji prokurorė priimtame nutarime pažymėjo, kad apie ginčijamų administracinių aktų teisėtumą buvo sprendžiama vertinant aplinkybes, buvusias jų priėmimo metu, todėl nevertino pareiškėjos nurodytų argumentų apie galimus lažybų punktuose vykdomos veiklos pažeidimus po administracinių aktų priėmimo. Taip pat šiuo pagrindu buvo atmesti ir pareiškėjos argumentai dėl to, kad nebuvo imtasi priemonių pašalinti prieštaravimus tarp Lošimų priežiūros tarnybos ir pareiškėjos nurodytų faktinių duomenų. Be to, vyriausioji prokurorė nutarime pažymėjo, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą taikyti faktinių aplinkybių patikrinimą vietoje UAB „Baltic Bet“ priklausančiuose lažybų punktuose, nes kaip lošimų organizatoriai laikosi įstatymų bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių lošimų organizavimą, reikalavimų kontroliuoja Lošimų priežiūros tarnyba, kuri apie galimus pažeidimus UAB „Baltic Bet“ vykdant veiklą lošimų punktuose ir buvo informuota. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad skundžiamas vyriausiosios prokurorės nutarimas yra argumentuotas, priimtas išsamiai įvertinus faktines aplinkybes, išanalizavus surinktą medžiagą, teisinį reglamentavimą, o prokurorė atliko visus būtinus veiksmus – rinko ir analizavo faktinius duomenis dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, vertino ir tinkamai argumentavo išvadą dėl viešojo intereso pažeidimo nebuvimo, taip pat pateikė argumentus, dėl ko pareiškėjos nurodytų duomenų (įrodymų) nepripažino teisiškai reikšmingais sprendžiant viešojo intereso gynimo priemonių taikymo klausimą ir sprendė nesant pagrindo juos rinkti (išreikalauti). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su prokuratūros išvada, kad pareiškėjos nurodytų duomenų (įrodymų) rinkimas ir analizė nebuvo teisiškai aktualūs (reikšmingi) sprendžiant viešojo intereso gynimo priemonių taikymo klausimą.Pažymėtina, kad apsispręsti dėl viešojo intereso gynimo teikiant teismui atitinkamą ieškinį yra ne pareiga, o prokuroro teisė, o vien tai, kad pareiškėja nesutinka su prokurorių padarytomis išvadomis, neturi įtakos priimtų nutarimų teisėtumui.Nors apeliantė Nacionalinė lošimų ir žaidimų verslo asociacija atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp pareiškėjos ir prokurorės bei vyriausiosios prokurorės nurodytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų, tačiau pažymėtina, jog teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą dėl prokuroro veiksmų atsisakant ginti viešąjį interesą, nesprendžia ginčo dėl viešojo intereso pažeidimo iš esmės. Įrodymų tyrimas ir vertinimas, ar yra pažeidžiamas viešasis interesas, reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės dėl viešojo intereso pažeidimo, todėl būtų pažeista prokuroro diskrecijos teisė spręsti apie viešojo intereso egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, rėmėsi konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, jog prokuratūroje buvo tinkamai atliekamas pareiškėjos prašymo (skundo) tyrimas, ir šią išvadą pagrindė teisės aktų nuostatomis. Vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas pagrįstai pareiškėjos skundą dėl prokurorų veiksmų nagrinėjo tik dėl galimo proceso normų pažeidimo prokurorų atlikto tyrimo metu. Konstatavęs, jog tiek prokurorė, tiek vyriausioji prokurorė, nagrinėdamos pareiškėjos prašymą (skundą) rinko reikiamą medžiagą, savo sprendimuose analizavo ir įvertino surinktus įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadą dėl viešojo intereso nebuvimo ginčo santykyje, teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamą prokurorės nutarimą.Apeliantė atskirąjį skundą taip pat grindžia argumentu, jog teismas nepagrįstai atsisakė vertinti į bylą pateiktus naujus įrodymus, liudijančius apie UAB „Baltic Bet“ viešai deklaruotą ketinimą ir oficialių derybų vedimą dėl verslo pardavimo Latvijoje registruotai bendrovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl verslo perleidimo užsienio subjektui buvo įvertintos tiek Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės I. I. 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarime Nr. 13.12.-67, tiek Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus vyriausiosios prokurorės S. V. 2017 m. spalio 24 d. nutarime Nr. 13.12.-81. Tuo tarpu pareiškėjos 2017 m. lapkričio 21 d. prašyme naujai nurodytos aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai nepatenka į nagrinėjamo ginčo ribas, kadangi šie duomenys nebuvo vertinti prokurorei ir vyriausiajai prokurorei priimant skundžiamus nutarimus.Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog apeliantė atskirajame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus dėl viešojo intereso gynimo, kaip ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde, tačiau nei atskirajame skunde, nei skunduose dėl prokurorių nutarimų panaikinimo pareiškėja nenurodė jokių naujų argumentų, susijusių su pateikto skundo nagrinėjimo procedūra, taip pat nenurodė jokių konkrečių proceso teisės normų, reglamentuojančių skundo tyrimo tvarką, pažeidimų, kuriuos būtų padariusios skundą nagrinėjusios prokurorės. Kaip jau minėta, teismas, nagrinėdamas skundą dėl prokuroro veiksmų, atsisakant taikyti viešojo intereso gynimo priemones, negali pažeisti prokuroro diskrecijos teisės priimti sprendimus pagal jam paskirtų klausimų kompetenciją ir neturi teisės nurodyti prokurorui, kokį sprendimą šis privalo priimti. Dėl šių aplinkybių spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kuriuo byloje nagrinėtas pareiškėjos skundas atmestas, tinkamai taikė teisės normas, rėmėsi suformuota teismų praktika ir neperžengė įstatymo nustatytų teismui ribų kontroliuojant prokuroro veiksmų teisėtumą (CPK 185 straipsnis).Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo, remiantis atskirojo skundo argumentais, panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.