- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-20
- Bylos Nr.
- A-62-2755-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00163-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo bei metinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2010 m. sausio 20 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjos T. Ž. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje pagal pareiškėjos ieškinį atsakovui UAB „Jurtinga“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Tarnyba 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPB-19-10 atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, nes valstybės garantuojama teisinė pagalba pareiškėjai teikiama daugiau nei trijose bylose.
II.
Pareiškėja T. Ž. skundu (t I, b. l. 8-14) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, kuriuo prašė panaikinti Tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-19-10, kuriuo pareiškėjai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, priteisti 150 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. metinių palūkanų, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, jog Tarnyba neįrodė, kad neturėjo lėšų suteikti pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos ir sprendime nutylėjo, jog ankstesniais sprendimais paskirta antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta. Pareiškėja skundo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, kuriuose įtvirtinta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjos teigimu, dėl skundžiamo Tarnybos sprendimo jai ir jos šeimos nariams buvo padaryta 150 000,00 Lt dydžio neturtinė žala. Pareiškėja nurodė, jog neturtinė žala pasireiškė civilinės bylos vilkinimu, konstitucinės teisės kreiptis į teismą paneigimu, teisės ginti interesus apsunkinimu, išgyvenimais, naujos teisinės pagalbos paieška ir pan., dėl to pablogėjo jos sveikata, ji turi nuolat vartoti vaistus, jaučia nerimą, fizinį skausmą, sumažėjo bendravimo galimybės.
Atsakovai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (t. I, b. l. 46-54), prašė pareiškėjos T. Ž. skundo netenkinti.
Tarnyba nurodė, jog pareiškėjai su prašymu nepateikus Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos (toliau – ir Deklaracija) negalėjo laiku išnagrinėti pareiškėjos prašymo ir apie tai ją informavo 2010 m. sausio 25 d. raštu Nr. (1.7)-SR-199 bei išaiškino, jog pareiškėjos prašyme nurodyta Deklaracija nėra tinkamas dokumentas sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priimti. Tarnyba nurodė, jog, gavusi pareiškėjos Deklaraciją ir išnagrinėjusi jos prašymą iš esmės, priėmė 2010 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-19-10 atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, nes antrinė teisinė pagalba jai teikiama daugiau kaip trijose bylose. Tarnyba pažymėjo, jog pareiškėja 2009 m. dėl antrinės teisinės pagalbos kreipėsi penkiolika kartų, keturi jos prašymai patenkinti ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu teisinės pagalbos teikimas buvo tęsiamas. Tarnyba atkreipė dėmėsį, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama: ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Tarnyba paaiškino, jog, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes, Tarnybai, lyginant su 2008 m., buvo skirta trečdaliu mažiau lėšų antrinės teisinės pagalbos organizavimui, todėl suteikus pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą daugiau kaip keturiose bylose, būtų pažeista kitų asmenų teisė lygiai ir vienodai naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą, Tarnyba nurodė, jog pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – institucijos neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų institucijos veiksmų, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos nurodyti dvasiniai išgyvenimai ir pablogėjusi sveikata yra nulemti skundžiamo sprendimo ir Tarnybos veiksmų.
III.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. sausio 14 d. sprendimu (t. II, b. l. 164-168) pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė.
Dėl Tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-19-10 panaikinimo teisėjų kolegija, išanalizavusi Įstatymo 3 straipsnį, 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, 18 straipsnio 1 ir 2 dalis ir byloje pateiktą medžiagą, nustatė, kad Tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu jam antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose, net jeigu pareiškėjas atitinka visas sąlygas valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti. Todėl teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu pareiškėjos argumentą, kad pareiškėjai netaikytinos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos dėl to, kad pagal turto ir pajamų lygį ji turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo kriterijus, t. y. skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo metu pareiškėjai valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo teikiama keturiose civilinėse bylose: 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09; 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09; 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09; 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10, ir tai yra nurodyta skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija nurodė, kad kreipimųsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo skaičius ir intensyvumas leidžia konstatuoti piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba požymius. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-95/2010. Teisėjų kolegija taip pat nepagrįstu pripažino pareiškėjos argumentą, jog Tarnyba neįrodė lėšų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimui trūkumo. Teismo nuomone, Tarnyba neturėjo pareigos įrodinėti šios aplinkybės, nes ji nelemia Tarnybos priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, sunki valstybės ir, atitinkamai, jos institucijų finansinė padėtis ginčo laikotarpiu yra visuotinai žinoma aplinkybė. Dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti 150 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 5 proc. metinių palūkanų teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.245-6.249 straipsnius, nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog Tarnyba pažeidė jos veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus, t. y. veikė neteisėtai. Vienos iš privalomų sąlygų nebuvimas šalina civilinės atsakomybės atsiradimą, todėl teisėjų kolegija plačiau neanalizavo kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegijai nenustačiusi, kad Tarnybos aktais pareiškėjai padaryta neturtinė žala, kaip nepagrįstas atmestas jos prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir prašymas priteisti procentines palūkanas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktu. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, jog pareiškėja neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą, kadangi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 44 straipsnis).
IV.
Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 171-181) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, sujungti į vieną administracines bylas Nr. I-334-243/2010 bei Nr. I-832-342/2010.
Be pirmosios instancijos teisme pateiktų argumentų, pareiškėja nurodo, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba vienoje iš bylų visiškai buvo nutraukta, todėl, pareiškėjos nuomone, Tarnyba galėjo skirti teisinę pagalbą šioje byloje. Pareiškėja teigia, kad Tarnyba tyčia nurodė neteisingą bylų skaičių ir taip akivaizdžiai suklaidino teismą. Anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas pažeidė Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalyje nustatytą asmens teisę į gynybą, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė ir netenkino jos prašymo sujungti į vieną administracines bylas Nr. I-334-243/2010 bei Nr. I-832-342/2010, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje AS442-623/2010. Pareiškėja teigia, kad minėtos bylos yra susijusios tais pačiais atsakovais, dalykais bei pagrindais.
Atsiliepimas
Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, taip pat atstovaujantis ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu (t. III, b. l. 3-5) su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Tarnyba, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, papildomai nurodo, jog 2010 m. gruodžio 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria remdamasi pareiškėja prašo sujungti į vieną dvi administracines bylas Nr. I-334-243/2010 bei Nr. I-832-342/2010, nėra susijusi su pareiškėjos 2010 m. rugsėjo 12 d. pateiktu patikslintu skundu, be to, nėra susijusi su šioje byloje skundžiamu administraciniu aktu, o susijusi su antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai organizavimu šioje administracinėje byloje. Tarnyba nurodo, kad pareiškėja per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Tarnybos teigimu, ši nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokato iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada, anot Tarnybos, darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Administracinis ginčas iš esmė kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-19-10, kuriuo pareiškėjai T. Ž. buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje pagal pareiškėjos ieškinį atsakovui UAB „Jurtinga“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir žalos atlyginimo.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223). Šio įstatymo 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Konkrečiu atveju aktuali Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio (keistas 2008 m. balandžio 15 d. įstatymu Nr. X-1492 ir galiojantis nuo 2008 m. balandžio 30 d.) 7 dalies 4 punkte įtvirtinta norma, numatanti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad analizuojant skundžiamo Tarnybos sprendimo, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjai jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų (Įstatymo 11 straipsnio 8 dalis).
Iš skundžiamo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-19-10 turinio matyti, kad buvo įvardinti keturi atvejai, kai pareiškėjai T. Ž. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba: 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 108-56-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo, 2009 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 109-57-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 191-149-A/09 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir darbo užmokesčio bei su juo susijusių sumų priteisimo, 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo. Minėti sprendimai priimti po naujos Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto redakcijos įsigaliojimo (t.y. po 2008 m. balandžio 30 d.) bei neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurių nustatymas būtų pagrindas šiuos sprendimus eliminuoti iš Įstatymo straipsnio 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo sferos. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009 yra pažymėjęs, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus yra preziumuojamas, nebent šios pagalbos teikimas būtų nustatyta tvarka nutrauktas ar pasibaigtų savaime. Pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertino byloje aktualias Įstatymo nuostatas ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo klausimu bei nustatytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų visumoje padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ginčo sprendimo priėmimo metu egzistavo prielaidos taikyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, nes buvo šios normos dispozicijoje numatyta sąlyga – teisinė pagalba buvo teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pareiškėja nepateikė įrodymų, jog pagal minėtus keturis Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sprendimus antrinės teisinės pagalbos teikimas skundžiamo sprendimo priėmimo momentu buvo pasibaigęs bei jai neaktualus. Pareiškėja nepagrįstai nurodo, jog vienoje iš Tarnybos skundžiamame sprendime nurodytoje civilinėje byloje antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas. Šiuos jos teiginius paneigia administracinėje byloje esantis Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 12 d. raštas Nr. (1.7)-SR-495, iš kurio matyti, kad Tarnybos sprendimai (2009 m. sausio 20 d. Nr. 108-56-A/09, 2009 m. sausio 20 d. Nr. 109-57-A/09, 2009 m. sausio 30 d. Nr. 191-149-A/09) 2009 m. kovo 17 d. buvo pakeisti, pareiškėjai nustatant naują valstybės garantuojamos ir apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalį – 100 proc., o pareiškėjai 2010 m. vasario 10 d. pateikus papildytą metinę gyventojo (šeimos) turto deklaracija, nuspręsta antrinę teisinę pagalbą pagal visus ankstesnius Tarnybos sprendimus tęsti (I t., b. l. 175). 2010 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10 antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl neteisėtų veiksmų ir žalos atlyginimo pareiškėjai suteikta iki 2011 m. vasario 19 d. (II t., b. l. 2) Tarnyba atsiliepime (t. I, b. l. 49) nurodė, kad minėtas Tarnybos sprendimas priimtas, Tarnybai 2009 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 2328-92-D/09 nutraukus antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 113-92-A/09. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal 2010 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-218-10 buvo ne toks svarbus kaip civilinėje byloje pagal pareiškėjos ieškinį atsakovui UAB „Jurtinga“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir žalos atlyginimo, kurioje jai antrinė teisinė pagalba buvo nesuteikta. Pareiškėja tokios nuomonės neišreiškė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tinkamai motyvuotomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis administracinės bylos medžiagos analize.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad konkrečiu atveju nebuvo ypatingų priežasčių Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai nepasinaudoti Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte įtvirtinta teise besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą, net jeigu ir buvo nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba teikiama jau daugiau kaip trijose bylose. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba tinkamai argumentavo skundžiamą sprendimą, jos pozicija buvo aiškiai išdėstyta ir jos pateiktuose procesiniuose dokumentuose, teismo posėdžių metu. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad byloje yra duomenų, jog pareiškėja sistemingai kreipiasi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, o valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms priėmus sprendimus atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą – juos skundžia ir prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl šių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų sprendimų apskundimo, nors pareiškėjos aktyvus vaidmuo bylinėjimosi procese, savarankiškai parengiant įvairius prašymus dėl teisėjų nušalinimo, bylos nagrinėjimo atidėjimo, įrodymų išreikalavimo, surašant atskiruosius ir apeliacinius skundus, kelia abejonių, ar pareiškėjai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas yra objektyviai būtinas. Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo resursai yra pakankamai riboti. Visuotinai žinoma apie sunkią Lietuvos valstybės ekonominę padėtį (šį faktą inter alia patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1295), kuri egzistavo ir skundžiamo Tarnybos priėmimo metu. Minėtos aplinkybės, įvertinus civilinės bylos, kurioje pareiškėjai buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, pobūdį bei siekiamų apginti interesų svarbą, analizuojant jas valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principų – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo, taikaus ginčų sprendimo prioriteto, draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis – taikymo prasme, akivaizdžiai parodo, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-19-10 patenkinus pareiškėjos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, toks sprendimas būtų nesuderinamas su tais tikslais, kurių siekė teisės akto leidėjas, priimdamas Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. vasario 17 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-19-10 paliktinas galioti, o skundo reikalavimas priteisti pareiškėjai 150 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, netenkintinas. Nesant pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimą, nebuvo pagrindo tenkinti ir jos reikalavimo priteisti nurodyto dydžio palūkanas nuo teismo priteistos sumos. Klaipėdos apygardos administracinis teismas taip pat pagrįstai netenkino ir pareiškėjos reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Tuo tarpu pareiškėjos reikalavimai buvo atmesti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu dėl nagrinėjamo ginčo esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, o savo poziciją grindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo išdėstyti skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai aplinkybes ir jas visapusiškai bei objektyviai įvertino, padarytos išvados yra motyvuotas, pagrįstos įrodymų ir bylai aktualaus teisinio reglamentavimo analize, o vien tik pareiškėjos subjektyvus įsitikinimas, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas ne jos naudai, yra netinkamas, nesudaro pagrindo šį sprendimą naikinti.
Pareiškėja papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai bei jos atstovui, buvo šališkas ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 ir 5 straipsnius, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Šie argumentais atmetami kaip nepagrįsti.
Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos bei jos atstovo nedalyvavimo pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra visais atvejais privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas ne kartą atidėjo bylos nagrinėjimą, tačiau paskutinio pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo netenkino ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėja apie teismo posėdį buvo tinkamai informuota, tačiau į posėdį neatvyko, tik 2011 m. sausio 3 d. (dieną prieš teismo posėdį) pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo, teigdama, jog 2010 m. gruodžio 7 d. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau sprendimas dar nepriimtas. Tačiau, kaip išsiaiškino pirmosios instancijos teismas, Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jau 2010 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. SP-4719-(7.3510), išnagrinėjusi Tarnybos persiųstą pareiškėjos prašymą, antrinę teisinę pagalbą atsisakė suteikti. Šiuo aspektu reikšminga ta aplinkybė, kad antrinė teisinės pagalba nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai jau buvo suteikta, tačiau Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. SP-2572-(7.1650) nutraukta Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Tokie pareiškėjos veiksmai kelia abejonių dėl jos siekių, tinkamo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis. Tuo tarpu ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Be to, iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateikė išsamų skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, viso proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, reikšdama įvairius prašymus ir teikdama naujus įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė (ABTĮ 81 straipsnis). Taip pat teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėjos antrinės teisinės pagalbos siekimas šioje administracinėje ginčo byloje nesiejamas su baudžiamaisiais (ar administracinių teisės pažeidimų) teisiniais santykiais, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatos.
Pareiškėjos pateikti argumentai, susiję su Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. liepos 28 d. sprendimu Nr. SP-2572-(7.1650), nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl neanalizuojami.
Dėl pareiškėjos argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė ir netenkino jos prašymo sujungti į vieną administracines bylas Nr. I-334-243/2010 bei Nr. I-832-342/2010, pažymėtina, jog toks pareiškėjos prašymas Klaipėdos apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2010 m. rugsėjo 15 d., išnagrinėtas – 2010 m. rugsėjo 21 d. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos patikslintą skundą atsisakė priimti bei sprendė, kad minėtų administracinių bylų sujungimui nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja 2010 m. rugsėjo 29 d. pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 21 d. nutarties, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė, pritardamas pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad konkrečiu atveju nėra ABTĮ 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų administracinių bylų sujungimui. Taigi, pareiškėjos keliamas klausimas yra išspręstas ir pakartotinai nekvestionuojamas. Pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-623/2010 nagrinėjamu klausimu nėra aktuali, nes šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nevertino pareiškėjos atskirajame skunde nurodytų motyvų dėl administracinių bylų Nr. I-334-243/2010 bei Nr. I-832-342/2010 sujungimo.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti pagrindo nėra.
Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.