- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-01-14
- Bylos Nr.
- I-42-243/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00163-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Vida Stonkuvienė, Irena Stulpinienė
- Pareiškėjas
- T. Ž.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Irenos Stulpinienės, Remigijaus Armino sekretoriaujant Nataljai Švec, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovėms Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V. dėl 2010-02-17 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-19-10, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, panaikinimo, 150000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja T. Ž. skunde nurodo, jog pagal jos 2010-01-20 prašymą atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010-02-17 sprendimu Nr. (1.31.)-TPB-19-10 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje pagal jos ieškinį UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir žalos atlyginimo. Teigia, jog 2010-02-10 Tarnybai pateikė savo turto deklaraciją, įrodančią, kad pagal turto ir pajamų lygį turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą ir pažymi, kad Tarnyba pažeidė Įstatymo nustatytą trijų dienų terminą sprendimui priimti. Pareiškėjos teigimu, skundžiamu neteisėtu ir nepagrįstu sprendimu pažeidžiamos jos teisės. Skundo reikalavimą grindžia tuo, jog atsakovė neįrodė, kad neturėjo lėšų suteikti jai antrinę teisinę pagalbą ir sprendime nenurodė, jog ankstesniais sprendimais paskirta antrinė teisinė pagalba buvo nutraukta. Pažymi, kad Tarnyba 2009-12-09 sprendimu Nr. 2328-92-D/09 nutraukė jai teikiamą antrinę teisinę pagalbą. Skundo reikalavimus grindžia taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalimi, kuriuose įtvirtinta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjos teigimu, dėl skundžiamo Tarnybos sprendimo jai ir jos šeimos nariams padaryta 150 000 Lt. dydžio neturtinė žala. Teigia, jog neturtinė žala pasireiškė civilinės bylos vilikinimu, konstitucinės teisės kreiptis į teismą paneigimu, teisės ginti interesus apsunkinimu, išgyvenimais, naujos teisinės pagalbos paieška ir pan., dėl to pablogėjo jos sveikata, turi nuolat vartoti vaistus, jaučia nerimą, fizinį skausmą, sumažėjo bendravimo galimybės. Prašo panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-02-11 sprendimą Nr. (1.31)-TPD-34-10, kuriuo jai nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, ir priteisti 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų metines palūkanas (b.l. 8-14).
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu pareiškėjos skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog pareiškėja 2010-01-20 pateikė prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo bei žalos atlyginimo ir nurodė, jog metinę gyventojų pajamų deklaraciją už 2008 metus yra pateikusi 2009 metų kovo mėnesį. Teigia, jog pareiškėjai su prašymu nepateikus metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos negalėjo laiku išnagrinėti pareiškėjos prašymo ir apie tai ją informavo 2010-01-25 raštu (1.7)-SR-199 bei išaiškino, jog pareiškėjos prašyme nurodyta deklaracija nėra tinkamas dokumentas sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priimti. Atsakovė nurodo, jog gavusi pareiškėjos metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją ir išnagrinėjusi jos prašymą iš esmės, priėmė 2010-02-17 sprendimą Nr. (1.31.)-TPB-19-10 atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, nes antrinė teisinė pagalba jai teikiama daugiau kaip trijose bylose. Pažymi, jog pareiškėja 2009 metais dėl antrinės teisinės pagalbos kreipėsi penkiolika kartų, keturi jos prašymai patenkinti ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu teisinės pagalbos teikimas buvo tęsiamas. Argumentuoja, jog atsisakant teikti antrinę teisinę pagalbą nurodytu pagrindu, pakanka konstatuoti atitinkamo kiekybinio rodiklio egzistavimą be papildomos argumentacijos ir kad skundžiamu sprendimu tai padarė. Teigia, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama: ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Nurodo, jog atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes Tarnybai lyginant su 2008 metais buvo skirta trečdaliu mažiau lėšų antrinės teisinės pagalbos organizavimui, todėl suteikus T. Ž. antrinę teisinę pagalbą daugiau kaip keturiose bylose, būtų pažeista kitų asmenų teisė lygiai ir vienodai naudotis valstybės garantuojama teisine pagalba. Atsakovės teigimu, atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą neapriboja pareiškėjos teisių į teisminę gynybą ir neatima iš jos teisės savarankiškai kreiptis į teismą ar sudaryti sutartį su advokatu. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą, nurodo, jog pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – institucijos neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų institucijos veiksmų, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos nurodyti dvasiniai išgyvenimai ir pablogėjusi sveikata yra nulemti skundžiamo sprendimo ir Tarnybos veiksmų (t. 1, b.l. 46-54).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
pareiškėja T. Ž. 2010-01-20 Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje pagal jos ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini) “ dėl atleidimo iš darbo pagrindo pakeitimo ir žalos atlyginimo (t. 1, b.l. 55-59). Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2010-02-17 sprendimu Nr. (1.31.)-TPB-19-10 atsisakė teikti jai antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, nes valstybės garantuojama teisinė pagalba jai teikiama daugiau nei trijose bylose (t. 1, b.l. 68). Pareiškėja ginčija šį Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą motyvuodama, jog jai ši Įstatymo norma netaikoma, nes pagal turto ir pajamų lygį ji turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą.
Lietuvos Respublikos CPK 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenims, turintiems teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, ši pagalba teikiama Įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka. Tai yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į kitą teisės aktą, kuris nustato teisės gauti valstybės teisinę pagalbą realizavimo detales. Garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – Įstatymas) (Įstatymo Nr. XI-223 redakcija 2009-04-16).
Nagrinėjamoje byloje yra aktualus Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatų taikymas. Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta elgesio taisyklė – atsakovės, kaip institucijos, kompetentingos spręsti klausimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, teisė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, jei asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, įsigaliojo nuo 2008 m. balandžio 30 d. Nuo šios datos buvo įtvirtintas naujas teisinis santykis šioje srityje, kurio esmę ir sudaro suteikimas teisės neteikti teisinės pagalbos esant tam tikroms sąlygoms, numatytoms aptariamos teisės normos dispozicijoje. Pagal objektyviuosius požymius, įtvirtintus šios teisės normos dispozicijoje („jei asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose“), kad atsirastų prielaida valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai neteikti teisinės pagalbos, pakanka konstatuoti, jog asmens kreipimosi į šią tarnybą metu, jam antrinė teisinė pagalba būtų teikiama daugiau kaip trijose bylose, nepriklausomai nuo to, kada jam tokia pagalba buvo pradėta teikti. Remdamasi šia teisės norma, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui, jeigu jam antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose, net jeigu pareiškėjas atitinka visas sąlygas valstybės garantuojamai teisei pagalbai gauti, todėl pripažintinas nepagrįstu T. Ž. argumentas, kad jai netaikytinos Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatos dėl to, kad pagal turto ir pajamų lygį ji turi teisę gauti 100 proc. valstybės garantuojamą ir apmokamą antrinę teisinę pagalbą.
Aptariamos teisės normos aiškinimui reikšmingos yra ir Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatos, apibūdinančios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tikslus bei principus. Įstatymo paskirtis – suteikti (užtikrinti) valstybės garantuojamą teisinę pagalbą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, t.y. asmens pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba yra tas objektas, kuriam gali būti suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba (1 straipsnio 1 dalis). Įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais. Šie principai suponuoja, jog net ir esant tokiai aplinkybei, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose ir jis prašo suteikti teisinę pagalbą dar vienoje byloje, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar prašymas suteikti teisinę pagalbą yra siejamas su asmens pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba; koks yra tikrai ar galimai pažeistų asmens subjektinių teisių pobūdis, jų ryšys su kitomis bylomis, kuriose jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba; ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis yra susijęs su realia asmens subjektinių teisių gynyba ir pan.; ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis bus kokybiškas, efektyvus ir ekonomiškas bei ar nėra piktnaudžiaujama valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ir procesinėmis teisėmis, ar antrinės teisinės pagalbos suteikimas dar kartą (kai pagalba teikiama daugiau nei trijose bylose) nepakenks kitų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios Įstatymo taikymo praktikos laikosi išnagrinėtose bylose: 2009 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-955/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1283/2009; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A.556-1314/2009; 2009 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1207/2009; 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009; 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-921/2009; 2010 m. sausio 14 d. administracinėje byloje Nr. A442 - 95/2010 ir kt.
Faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto taikymo kriterijus, t.y. skundžiamo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo priėmimo metu pareiškėjai valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba buvo teikiama keturiose civilinėse bylose: 2009-01-20 sprendimu Nr. 108-56-A/09; 2009-01-20 sprendimu Nr. 109-57-A/09; 2009-01-30 sprendimu Nr. 191-149-A/09; 2010-02-12 sprendimu Nr. (1.31)-TPA-218-10, ir tai yra nurodyta skundžiamame sprendime (t. 1, b.l. 68, 94-100). Atsakovės atsiliepime teikiamais duomenimis T. Ž. į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą 2009 metais kreipėsi penkiolika kartų, keturi jos prašymai buvo patenkinti (t. 1, b.l. 49). Kreipimųsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo skaičius ir intensyvumas leidžia konstatuoti piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba požymius. Tokią poziciją išdėstė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-01-14 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-95/2010. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės informacijos taip pat matyti, jog 2010 metais Klaipėdos apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos 27 administracinės bylos pagal pareiškėjos T. Ž. paduotus skundus. Atsakove dvidešimt dviejose bylose yra Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos. Penkiose bylose pareiškėjos skundai iš dalies patenkinti (t. 2 b.l. 152-161). Esama situacija vertinama, kaip pareiškėjos piktnaudžiavimas savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis paduodant teismui nepagrįstus skundus. Skundais taip pat yra ginčijama eilė atsakovės Klaipėdos tarnybos sprendimų, kuriais atsisakyta tenkinti prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ginčijant tos pačios Tarnybos sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-921/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. A-438-1150/2010 konstatavo, kad padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydama tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėja jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjos siekio, sąžiningo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą.
Pareiškėjos argumentas, jog atsakovė neįrodė lėšų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimui trūkumo, pripažintinas nepagrįstu. Teismo nuomone, atsakovė neturėjo pareigos įrodinėti šią aplinkybę, nes ji neįtakoja Tarnybos priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, sunki valstybės ir, atitinkamai, jos institucijų finansinė padėtis ginčo laikotarpiu yra visuotinai žinoma aplinkybė. Pažymėtina ir tai, jog skundžiamu sprendimu nepaneigta ir neapribota pareiškėjos teisė pačiai kreiptis į teismą.
Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalie nuostatas, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo tarnybai pateikia prašymą, reikalavimus pagrindžiančius dokumentus bei dokumentus, įrodančius teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatytas trijų darbo dienų nuo 1 dalyje nurodytų dokumentų gavimo dienos terminas sprendimui dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priimti. Dokumentas, įrodantis pareiškėjo teisę gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą, yra metinė gyventojo (šeimos) turto deklaracija su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, nes Tarnyba turi pareigą užtikrinti, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba būtų teikiama ekonomiškai, t.y. priimant sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai ir teisingai nustatyti asmens priskyrimą atitinkamam turto ir pajamų lygiui bei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valstybės apmokamų išlaidų dalį procentais (50 arba 100 procentų). Pareiškėja argumentuoja jog Tarnyba vilkino priimti sprendimą pagal jos 2010-01-20 pateiktą prašymą. Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja su prašymu Tarnybai pateikė deklaraciją už ataskaitinį laikotarpį nuo 2008-03-01 iki 2009-02-28. Tarnyba 2010-01-25 raštu pareiškėjai pagrįstai nurodė, jog ši deklaracija nėra tinkama nagrinėjant jos 2010-01-20 prašymą ir pasiūlė pareiškėjai pateikti tinkamą deklaraciją (t. 1, b.l. 62). Pareiškėja 2010-02-10 Tarnybai pateikė metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją už ataskaitinį laikotarpį nuo 2009-02-01 iki 2010-01-31 (b.l. t. 1, b.l. 63-66). Įvertinus tai, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 9 d. nutarimu Nr. 1669 „Dėl poilsio dienų perkėlimo 2010 metais“ (Žin., 2009, Nr. 150-6728) poilsio diena iš vasario 20 d., šeštadienio, perkelta į vasario 15 d., pirmadienį, konstatuotina, jog atsakovė skundžiamą sprendimą priėmė nepažeisdama Įstatyme įtvirtinto termino.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog antrinės teisinės pagalbos suteikimas pareiškėjai T. Ž. dar vienoje byloje neatitiktų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo tikslų ir prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams. Atsakovės Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-02-17 sprendimas Nr. (1.31.)-TPB-19-10, kuriuo pareiškėjai atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nenustatyti sprendimo panaikinimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 89 straipsnyje, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinei atsakomybei atsirasti, inter alia ir atsakomybei už valdžios institucijų neteisėtus veiksmus, būtinos keturios sąlygos. Nesant vienos iš jų, teisė į turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą eliminuojama. Šios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Administracinėje byloje nenustatyta pirmoji sąlyga, nes nėra duomenų, jog atsakovė pažeidė jos veiklą ir kompetenciją reglamentuojančius teisės aktus. Vienos iš privalomų sąlygų nebuvimas šalina civilinės atsakomybės atsiradimą, todėl teismas plačiau neanalizuoja kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Teismui nenustačius, kad Klaipėdos teisinės pagalbos tarnybos aktais, veiksmais pareiškėjai padaryta neturtinė žala, atmestinas jos prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir prašymas priteisti procentines palūkanas kaip nepagrįsti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu. Pareiškėjos visi skundo reikalavimai nepatenkinti, todėl ji neturi teisės į turėtų išlaidų atlyginimą, nes teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 44 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
atmesti pareiškėjos T. Ž. skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-02-17 sprendimo Nr. (1.31)-TPB-19-10, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, panaikinimo, 150000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 5 procentų metinių palūkanų priteisimo.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.