Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimo Ž. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. Š. 2014 m. lapkričio 8 d., apie 3.05 val. Kauno r. sav., kelyje Kaunas-Jurbarkas-Šilutė-Klaipėda, 18,00 km., vairavo transporto priemonę – automobilį Mercedes Benz C200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivus, nustatytas 2,27 promilių girtumas. Pažeidimą padarė pakartotinai, kai asmeniui buvo paskirta administracinė nuobauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 1 dalį. Nepateikė transporto priemonės registracijos liudijimo. Tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 16 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130² straipsnyje ir 124¹ straipsnio 7 dalyje.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimu už ATPK 130² straipsnyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje numatytų pažeidimų padarymą, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, Ž. Š. paskirta galutinė nuobauda – 4000 Lt (keturių tūkstančių litų/1158 EUR) bauda su transporto priemonės Mercedes Benz C200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančios L. M., konfiskavimu.

Apeliaciniu skundu L. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimą pakeisti ir panaikinti jo dalį dėl transporto priemonės Mercedes Benz C200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio L. M., konfiskavimo. Apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, į teismo posėdį iškviečiant policijos pareigūnus M. J. ir A. S., kurie galėtų patvirtinti jos nurodytas aplinkybes.

Skunde nurodoma, kad pažeidėjas Ž. Š. yra apeliantės sūnus ir gyvena kartu. Apeliantė nesutinka su skundžiamo nutarimo motyvu, kad tai, jog ji nakties metu miegojo, nepatvirtina, kad ėmėsi visų reikiamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo neteisėto disponavimo juo. Pats pažeidėjas tiek sulaikytas policijos pareigūnų, tiek teismo posėdžio metu paaiškino, kad automobilio raktelius paėmė savavališkai be jos sutikimo, jai miegant. Ji neleido sūnui naudotis automobiliu, kadangi jam atimta teisė vairuoti transporto priemonę. Be to, apeliantė augina tris mažamečius vaikus – 6 ir 9 metų berniukus ir 3 mėn. mergaitę, todėl automobilis jai būtinas nuvežti šešiametį sūnų į už 5 km esančio Kulautuvos vaikų darželio paruošiamąją klasę, o 3 mėn. dukrą kas mėnesį vežti pas medikus į Vilkiją už 12 km. Be to, jai būtina aplankyti ir Ukmergės raj. gyvenantį kitą sūnų – E. Š., kurio jaunai šeimai reikalinga jos pagalba, prižiūrint 9 mėn. sūnų Kajų. Jos sutuoktinio darbas siejasi su statybomis, jis nuolat būna komandiruotėse, todėl negali vežioti vaikų. Be to, ji neturi garažo, kuriame galėtų laikyti automobilį.

Apeliantės nuomone, ji ėmėsi veiksmų, kad sūnus negalėtų pasinaudoti jos automobiliu, nes iš telefoninio pokalbio su juo supratusi, kad jis yra vartojęs alkoholio, todėl, prieš eidama miegoti, automobilio raktelius paslėpė savo miegamajame už televizoriaus ant komodos. Ji buvo nemiegojusi iki 2 val. nakties, todėl apie 3 val. nakties, grįžus sūnui ir vyrui, užmigo. Prabudo tik nuo triukšmo, prožektorių šviesos ir išgirdusi klausimą: ,,kieno MERCEDES?“ Sūnus į namus buvo pristatytas policijos pareigūnų, kurie nurodė, kad automobilis yra sulaikytas. Kitą dieną ji kreipėsi į Kauno apskr. VPK Žaliakalnio PN, norėdama parašyti pareiškimą dėl automobilio vagystės, tačiau budėtojas pasakė, kad nėra prasmės, nes automobilis yra sulaikytas ir saugomas Šančių autoservise.

Apeliantės nuomone, ji negali būti atsakinga už automobilio panaudojimą jai miegant, o automobilio konfiskavimas atneštų jai didžiulę žalą, nes jis yra būtinas rūpinantis mažamečių vaikų bei anūko gerove.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas nesutinka su skundo argumentais, nurodo, kad skundo reikalavimai nepagrįsti ir jų tenkinti nėra jokio įstatyminio pagrindo.

L. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

Ginčo dėl administracinio teisės pažeidimo fakto nėra ir apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ straipsnio 7 dalyje ir 130² straipsnyje. Apeliantė nesutinka su ATPK 130² straipsnio sankcijoje numatytu transporto priemonės konfiskavimo paskyrimu, todėl skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.

Apeliantė prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir į teismo posėdį kviesti liudytojus policijos pareigūnus M. J. ir A. S..

ATPK 302¹⁰ straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Teisę nuspręsti dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimo žodinio proceso tvarka turi teisėjas. ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas, neišeidamas už apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios nebūtų aptartos pirmosios instancijos teismo nutarime ir keltų pagrįstų abejonių priimto nutarimo teisėtumu ir pagrįstumu, o vien tik apeliantės lūkesčių neatitinkantis teismo sprendimas taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti įrodymų tyrimo ir apklausti naujus liudytojus, tuo labiau, kad jokio ginčo dėl pažeidimo aplinkybių nekyla, todėl ir bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka nėra reikalingas. Pirmos instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, įvertino įrodymus ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą.

ATPK 130² straipsnio sankcijoje transporto priemonės konfiskavimas yra ne alternatyvi nuobauda, kurios teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, gali neskirti, o privaloma, skiriama kartu su administracine nuobauda – bauda arba areštu.

Daiktų, kurie buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankiai arba tiesioginiai objektai, konfiskavimo tvarką reglamentuoja ATPK 26 straipsnis. Bendra šiame straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad konfiskuotas gali būti tik daiktas ir pajamos, kurie yra pažeidėjo nuosavybė, tačiau įstatymų leidėjas yra numatęs išimtį iš šios bendros taisyklės ir nurodęs, kokius pažeidimus padarius, gali būti konfiskuojamas ir daiktas ar pajamos, nesantys pažeidėjo nuosavybe. Prie tokių išimčių priskiriamas ir administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130² straipsnyje, padarymas. Įstatymas leidžia konfiskuoti daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130² straipsnio padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, ir tuo atveju, kai jis priklauso kitam asmeniui.

Kaip nurodyta ir skundžiamame nutarime, pagal teismų praktiką transporto priemonės konfiskavimas už ATPK 130² straipsnyje numatytą pažeidimą gali būti netaikomas ir yra galimas ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N575-3213/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4/2012, 2AT-30/2013). Tam yra būtina išsiaiškinti, ar šis daiktas (automobilis) buvo valdomas teisėtai, nepažeidžiant paties savininko teisių, t. y. ar su savininko žinia ir sutikimu. Tik tokiu atveju, kai pats savininkas savanoriškai yra perdavęs savo daiktą valdyti kitam asmeniui ar neužtikrino savo turto apsaugos nuo neteisėto pasinaudojimo juo, ir dėl to šis daiktas panaudojamas pažeidimui padaryti, savininkui pačiam kyla su to daikto praradimu susijusios pasekmės.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, teisingai jas taikė ir laikėsi šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismu, kad automobilio savininkė nebuvo pakankamai atidi ir rūpestinga ir nesiėmė atitinkamų priemonių savo turtui apsaugoti nuo jo panaudojimo teisės pažeidimui daryti. Vien tai, kad automobilio raktelius sūnus paėmė jai nieko nesakęs, nepatvirtina, kad automobilis Mercedes Benz buvo paimtas prieš savininkės L. M. valią.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad transporto priemonės savininkas neturi būti pasyvus saugant transporto priemonę nuo neteisėto panaudojimo. Nutarime teisingai pažymėta, jog Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad transporto priemonės savininkas ar valdytojas rūpinasi ir atsako už jam nuosavybės ar kita teise priklausančią transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju, negalima pripažinti, kad L. M. su jai priklausančiu daiktu elgėsi taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams. Nors L. M. nurodo, kad automobilio raktelius pasidėjo savo kambaryje, manydama, jog taip užkerta kelią neblaiviam sūnui juos paimti, o pati užmigo ir negirdėjo, kaip rakteliai buvo paimti, nepripažintina, kad ji ėmėsi pakankamų priemonių. Teismų praktikoje miegojimas nepripažįstamas priežastimi, šalinančia savininko atsakomybę, nes savininkas gali prieš tai pasirūpinti pakankamai efektyvia savo turto apsauga. Įvertinus tai, kad Ž. Š. yra L. M. sūnus, gyvena kartu ir ji žinojo, kad jis yra neblaivus, neturi teisės vairuoti transporto priemones, nes ją yra praradęs dėl vairavimo būnant neblaiviam, taigi, žinojo, kad jis likęs daryti panašius pažeidimus, ji privalėjo imtis patikimesnių apsaugos priemonių, o ne vien tik pasidėti raktelius savo kambaryje, aiškiai matomus, taip sudarydama sąlygas sūnui juos be didelių pastangų pasiimti. Taigi, apeliantė nesudarė tokių kliūčių, kad Ž. Š. negalėtų paimti automobilio raktelių ir pasinaudoti automobiliu. Šių aplinkybių nepaneigia ir pažeidėjo paaiškinimai, jog jis automobilio raktelius paėmė be L. M. leidimo, nes jis taip pat nurodė, kad tam nereikėjo jokių didelių pastangų – rakteliai buvo padėti kambaryje, matomoje vietoje, ant spintelės prie jos lovos ir laisvai prieinami, o L. M. miegojo. Teismo vertinimu, apeliantė, žinodama galimą neblaivaus sūnaus bandymą pasinaudoti jos automobiliu, elgėsi lengvabūdiškai, rizikingai ir neatsakingai, pasidėdama automobilio raktelius taip, kad sūnus juos galėjo laisvai paimti.

Pagal formuojamą teismų praktiką, už daikto panaudojimą visuomet atsako jo savininkas, todėl perduodamas savo turtą valdyti ir naudoti kitiems asmenims, savininkas prisiima ir su tuo susijusią riziką, todėl turi imtis priemonių apsaugoti savo turtą nuo praradimo, sugadinimo ar neteisėto jo panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-30-2013). L. M. neužtikrino savo turto tinkamo eksploatavimo, kadangi sudarė sąlygas Ž. Š. be didelių kliūčių paimti automobilio raktelius ir važiuoti automobiliu, todėl, kaip automobilio savininkė, privalėjo įvertinti ir galimas padaryto pažeidimo pasekmes, tame tarpe – ir galimą jo konfiskavimą.

Kaip akcentavo ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarime yra konstatuota, jog nors nuosavybės teisė yra prigimtinė žmogaus teisė, ginama įstatymo, tačiau ji nėra absoliuti. Vienas iš nuosavybės teises ribojančių požymių yra draudimas panaudoti turtą taip, kad kitiems asmenims ar visuomenei dėl to būtų padaryta žala. Šis draudimas išlieka nepriklausomai nuo to, ar turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja pats savininkas, ar jis yra perduotas valdyti ar naudotis kitiems asmenims. Turto savininkas, perduodamas valdyti ar naudoti turtą kitiems asmenims, visuomet tam tikru mastu rizikuoja, nes jam tenka daikto atsitiktinio žuvimo rizika, kadangi savininkas turtą perdavė kitam asmeniui, o šis, darydamas administracinį teisės pažeidimą, jį prarado. Savininko teisė išreikalauti daiktą iš sąžiningo įgijėjo (valstybės) yra ribojama.

Kitaip savininko teisės yra ginamos, kai teisės pažeidėjas pažeidimui daryti panaudoja automobilį, kuris buvo neteisėtai jo valdomas ar naudojamas, tačiau tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės skunde nurodyti argumentai neįtikino, kad Ž. Š. automobilį paėmė prieš savininkės L. M. valią.

Nėra pagrindo keisti nuobaudos ir dėl L. M. gyvenime dėl automobilio netekimo kilusių nepatogumų. Teismų praktikoje materialinė, darbinė, šeimyninė padėtis, sveikatos būklė nelaikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu turėtų būti švelninama atsakomybė, o šiuo atveju apskritai baudžiama ne L. M., o Ž. Š., todėl ir nuobaudos skyrimui svarbios aplinkybės vertintinos pastarojo, o ne L. M. atžvilgiu. Tačiau Ž. Š. atžvilgiu daugiau jokių, nei jau įvertintos nutarime, atsakomybę lengvinančių ir teisinę padėtį švelninančių aplinkybių nenustatyta.

Pažeidimo padarymo įrankio (transporto priemonės) konfiskavimas pripažintinas proporcinga administracine nuobauda, esant padarytiems tam tikriems ATPK numatytiems pažeidimams, toks nuosavybės teisių ribojimas atitinka visuomenės siekiamus visuotinai svarbius tikslus ir negali būti laikomas priemone, kuri varžo asmens teises labiau negu reikia, kad šie tikslai būtų pasiekti. Konstitucinio teismo doktrinoje pažymėta, kad toks teisinių santykių sureguliavimas ATPK 26 straipsnio 1 dalies nuostatomis yra skirtas teisės pažeidėjo atsakomybei už savo veiksmus sugriežtinti, ir negali būti vertinamas kaip trečiųjų asmenų nubaudimas. Tačiau savininkui išlieka galimybė reikalauti iš tokį teisės pažeidimą padariusio jo daikto valdytojo ar naudotojo atlyginti žalą, taigi, nežiūrint to, kad Ž. Š. yra L. M. sūnus, tačiau jis yra pilnametis, nėra duomenų, kad būtų neveiksnus ar nedarbingas, todėl ji turi teisę iš jo išsireikalauti atlyginti dėl jo teisę pažeidusių veiksmų konfiskuojamo automobilio vertę civilinio proceso tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės, kurios jau buvo įvertintos ir skundžiamame nutarime, neįtikina, kad Ž. Š. automobilį paėmė prieš savininkės L. M. valią, kadangi ji nerealizavo savo, kaip savininkės, teisių ir pareigų visa apimtimi, elgėsi neapdairiai, gana neatsakingai ir lengvabūdiškai, nesiimdama priemonių tinkamai apsaugoti savo nuosavybę, todėl turi patirti ir neigiamus tokio neatsakingo savo elgesio padarinius – nuosavybės praradimą, todėl taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas nėra objektyvaus pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog skundžiamo nutarimo keisti, panaikinant Ž. Š. paskirtą nuobaudos dalį – transporto priemonės Mercedes Benz C200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio L. M., konfiskavimą L. M. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nutarimą palikti nepakeistą ir L. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.