- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-06
- Bylos Nr.
- e2S-351-467/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-25834-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- BUAB „Indoreka“
- Atsakovas
- M. V.
- Trečiasis asmuo
- V. V.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo BUAB „Indoreka“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarties netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Indoreka“ ieškinį atsakovui M. V. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo – V. V..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas BUAB „Indoreka“ 2017 m. birželio 28 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui M. V. ir prašė priteisti 11 845,52 EUR žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos išskėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio užtikrinimui ieškinyje prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausantį turtą reikalavimo sumai. Prašymą grindė tuo, kad atsakovas yra fizinis asmuo, jam ieškinio suma yra didelė, taip pat jis gali disponuoti savo turtu be griežtos apskaitos, kas sudaro prielaidas turto paslėpimui. Atsakovas atsisakė geranoriškai įvykdyti pareigą perduoti bankrutuojančios bendrovės turtą, nors administratorius jam išsiuntė pretenziją. Ši aplinkybė dar realesne daro prielaidą, kad atsakovas gali slėpti savo asmeninį turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 3 d. nutartimi ieškovo BUAB „Indoreka“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Teismas nurodė, kad ieškinio sumos, kaip vienintelio kriterijaus, nenustačius skolininko nesąžiningumo ir /ar bent didesnės tikimybės, kad jis sieks išvengti galimai jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, nepakanka laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui. Teismas konstatavo, kad ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu galima būtų pagrįstai manyti, jog prašoma priteisti suma atsakovui iš tiesų yra didelė arba atsakovo turtinė padėtis yra sunki, o, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas.Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas, be kita ko, nepateikė įrodymų, kurie bent preliminariai leistų spręsti, jog atsakovas aktyviais veiksmais siekia išvengti skolos sumokėjimo (slapstosi, ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, siekdamas paslėpti ar realizuoti priklausantį turtą, apsunkinti išieškojimą), elgiasi nesąžiningai. Teismas pažymėjo, kad atsakovo vengimas atsiskaityti su ieškovu, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas BUAB „Indoreka“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti ieškovo BUAB „Indoreka“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo M. V. turto areštą.Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių, o būtent: įrodyti, kad ieškinio suma nėra didelė atsakovui, tenka būtent jam, o ne ieškovui. Bankroto administratorius negali gauti informacijos apie fizinio asmens pajamas, registruotiną ir neregistruotiną turtą. Šiuo atveju ieškinio suma yra didelė atsakovui, o paneigti šią prezumpciją turi atsakovas. Ieškovo turimais duomenimis atsakovas su sutuoktine turi vienintelį nekilnojamąjį turtą – butą Mažeikių mieste ir šiam turtui įregistruota hipoteka. Buto vertė Nekilnojamojo turto registre fiksuojama 16 335 EUR, tuo tarpu ieškinio suma – 11 000 EUR, taigi, lyginant su turimo turto verte, yra pakankamai žymi. Apeliantas taip pat mano, kad jis ieškinyje pakankamai pagrindė atsakovo nesąžiningumą, o būtent: prieš pat bankroto bylos iškėlimą buvo pasisavinta didelė piniginių lėšų suma iš įmonės, sudarytos atsakovo turimų UAB „Jobcentras“ akcijų perleidimo sutartys 2017 m. balandžio 10 d. ir 2017 m. balandžio 24 d., taip išvengiant notarinės sandorių formos, o akcijos perleistos susijusiam asmeniui – atsakovo sutuoktinės motinai. Apeliantas laiko, kad civilinėje byloje yra viešasis interesas, kadangi ieškinį reiškia bankrutuojanti įmonė, o teismas į tai neatsižvelgė. Atsakovas M. V. atsiliepime su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovo ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Iš ieškinio matyti, kad reikalavimą priteisti tariamą žalą ieškovas bando pagrįsti tuo, kad atsakovas, gavęs 11 845,52 EUR dydžio sumą už bendrovės atliktas paslaugas, jų neva neperdavė bendrovei, t. y. juos išvaistė. Tačiau iš UAB „Jolresta“ gauta 11 845,52 EUR suma buvo panaudota bendrovės reikmėms, t. y. atsiskaitymams su bendrovės kreditoriais bei paslaugų/prekių tiekėjais, todėl atsakovas neturi galimybės bendrovei grąžinti tai, kas jau yra panaudota pačios bendrovės veiklai vykdyti. Atsakovas teigia, kad ieškovas atskirąjį skundą grindžia sena Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, o naujausioje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, net jeigu ir būtų nustatyta, kad 11 845,52 EUR suma atsakovui yra didelė, tai dar nereiškia, kad yra grėsmė sprendimo neįvykdymui ar būtinybė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog atsakovo vengimas atsiskaityti su ieškovu, nesumokant reikalaujamų pinigų sumų, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas, siekdamas pagrįsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo pateikti įrodymų, kurie aiškiai patvirtintų, kad atsakovas siekia paslėpti savo turtą ar jį perleisti tretiesiems asmenims ir išvengti prievolių ieškovui vykdymo, tačiau nepateikė. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad atsakovas perleido savo turimas akcijas tretiesiems asmenims, nereiškia, kad jis slepia savo turtą nuo ieškovo, ir neturi nieko bendro su šia byla. Atsakovui nebuvo žinoma aplinkybė, kad administratorius planuoja reikšti ieškinį, todėl akivaizdu, kad bendrovės akcijų perleidimas nėra niekaip susijęs su šia byla ar joje pareikštu ieškiniu. Be to ieškovas neginčija šio akcijų perleidimo ir nepateikia įrodymų, kokiu būdu turto pardavimas gali pažeisti jo interesus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę nauji įrodymai gali būti pateikiami: kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantas BUAB “Indoreka” kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus –Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2017-07-05 išrašą, duomenų apie asmens, kuris yra juridinių asmenų dalyvis, 2017-07-05 išrašą su istorija, duomenų apie juridinio asmens dalyvius 2017-07-07 išrašą su istorija, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-2153-562/2017. Nors atsakovas M. V. prašė nepriimti su atskiruoju skundu teikiamų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šie įrodymai teismui pateikti kartu su atskiruoju skundu, su jais turėjo galimybę susipažinti ir susipažino atsakovas, kuris turėjo galimybę pasinaudoti teise teikti paaiškinimus dėl jų savo atsiliepime į atskirąjį skundą, konstatuoja, kad pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, atskirojo skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti galimai ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010).Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, bet yra nustatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nekonstatavo, kad ieškovo BUAB „Indoreka“ ieškinys būtų tikėtinai nepagrįstu, t. y. nenustatė, kad nėra pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos. Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą teigia priešingai, t. y., kad ieškovas pateikė prima facie nepagrįstą ieškinį, tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 17 d. nutartimi nagrinėjamoje byloje patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kuria, be kita ko, šalys susitarė, jog taikos sutartimi yra galutinai išsprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl 11 845,52 EUR dydžio žalos ieškovui priteisimo, o būtent: atsakovas sutiko sumokėti šią sumą ieškovui. Taigi šiuo atveju akivaizdu, kad ieškinys prima facie pagrįstas.Antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra konstatavimas, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Pagal suformuotą vieningą teismų praktiką didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ir nurodo atsakovas, ir prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Be ieškinio dydžio, pavojus, kad būsimas teismo sprendimas, jei jis būtų priimtas ieškovo naudai, gali likti priešingos šalies neįvykdytas, vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į esamą atsakovo finansinę padėtį, turimą turtą ir įsipareigojimus, taip pat į kitas aplinkybes, kurios leistų teismui objektyviai spręsti apie atsakovo galimą mokumą.Akcentuotina, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui atsiradimo tikimybė turi būti šalies pagrįsta, į ką teisingai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Be to, kaip pažymima teismų praktikoje, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškinio ar pareiškimo pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016).Svarbu pažymėti ir tai, kad paprastai laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdamas išvengti būsimo jam nenaudingo sprendimo vykdymo (pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-203-464/2016; 2016-08-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016; 2017-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-147-943/2017).Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (poreikį) tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Taigi pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas bandys išvengti galimai palankaus sprendimo įvykdymo. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada iš esmės sutinka, ją patvirtina ir aplinkybė, kad šalys gera valia susitarė dėl taikaus ginčo sprendimo būdo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria patvirtina tarp šalių sudaryta taikos sutartis, įsiteisėjo 2017-12-05. Duomenų, kad ieškovas būtų kreipęsis dėl vykdomojo rašto išdavimo dėl taikos sutarties nevykdymo, nėra, taip pat nėra kitų duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovas vengia atsiskaityti su ieškovu. Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį palikti nepakeistą.