Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys, sekretoriaujant Ainai Kuprijanovienei, išnagrinėjęs pareiškėjo A. B. skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo procesą pagal A. B. skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010-06-07 Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas A. B. skundas, kuriuo prašoma pradėti baudžiamąjį procesą pagal BK 154 str. 2 d. bei 155 str. 1 d. E. O..

2010-06-14 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą.

Skunde taip pat teigiama, kad 2010-02-10 Klaipėdos miesto savivaldybės Tarybos sekretoriate Nr. TAR2-8 buvo užregistruotas Tarybos nario - M. U. raštas, įvardintas kaip prašymas parengti tarybos sprendimo projektų pakeitimus, kurio 1-ajame punkte nurodoma, kaip padidinti biudžeto planuojamas pajamas. Į šį raštą atsakė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius A. K., nurodydamas, kad pasiūlymas pateiktas pažeidžiant tokių pasiūlymų teikimo tvarką ir reglamentą. Taigi, visiškai nebuvo jokio pagrindo jį, A. B., apšaukti melagiu, kad toks buvo ir yra. Semantine prasme šis žodis lietuvių tautosakoje yra aiškiai įžeidžiantis, paniekinantis asmenį, kuris yra apšaukiamas šiuo vardu. Visa tai yra daroma tuo laiku, kai artėja rinkimai į miesto savivaldybės Tarybą ir artėja rinkimai į Lietuvos Respublikos Seimą, į kurį jis, A. B., jau kartą balotiravosi. Politikas, eidamas į rinkimus, turi pateikti savo būsimų veiksmų programą. Pagrindinis šios programos įgyvendinimo kriterijus yra politiko duotas priesakas rinkėjams - įvykdyti savo duotus pasižadėjimus. Kaltinimas, kad jis melagis, smogia jam ne tik kaip asmeniui, bet ir kaip politikui, aiškiai suvokiant, kad taip apkaltintas politikas gali netekti dalies savo rinkėjų pasitikėjimo ir gali būti atstumtas tik dėl šitos priežasties. Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai - tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo objektas - žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Konstitucijos 25 str. suteikia teisę žmogui turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, tačiau šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 10 str. laiduoja žmogaus teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ir šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad naudojimasis šiomis laisvėmis, kurios yra susijusios ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės saugos interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą. Todėl asmens saviraiškos teisė nėra absoliuti ir yra ribojama įstatymu. Iš E. O. pasisakymų matosi, kad ji suvokė pavojingą veikos pobūdį ir to norėjo, t. y. ji veikė tiesiogine tyčia ir to norėjo. Tai įrodo 2010-03-29 dienraštyje „Vakarų ekspresas“ ir šio laikraščio tos pačios dienos internetinėje svetainėje išplatintame straipsnyje „Tarybos narei grasina kalėjimu“ išsakyta E. O. pozicija: „(...) Linkiu jam visokeriopos sėkmės. Man jo savotiškai gaila, nes jis nesupranta politinių žaidimų taisyklių. Jei dėl kiekvieno žodžio duotume kolegas į teismus, tai iš jų ir neišlįstume (...)“. Taigi, ši politikė įžeidimus ir šmeižimą įvardija nekaltais „politiniais žaidimais“, kurie, pasak jos, nesukelia jokių teisinių pasekmių. Be to, pasisakymas apie gailestį, šiame kontekste turi įžeidžiančią prasmę. Todėl E. O. padarė ir neturtinę žalą, kurią jis, A. B., vertina 10000 Lt. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad saviraiškos teisė nėra absoliuti, nors politiko statusas visuomenėje iš tiesų praplečia jo teises į diskusiją ir teisės kritikuoti ar būti kritikuojamam ribas. Byloje Cumpana ir Mazare prieš Rumuniją, šis teismas konstatavo, kad pareiškėjų nuteisimas už buvusios miesto tarybos teisininkės įžeidimą ir šmeižimą straipsnyje apie tariamai padarytus pažeidimus, atitiko primygtinį socialinį poreikį apriboti jų saviraiškos laisvės įgyvendinimą. Teismas nurodė, kad išsakydami realiais faktais negrindžiamus konkrečius kaltinimus, pareiškėjai nesilaikė saviraiškos laisvės įgyvendinimo sąlygų. Panaši teismo pozicija yra ir byloje Radio France ir kiti prieš Prancūziją.

Skunde teigiama, kad pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos piniginio dydžio ribų. Tai priskirta teismo kompetencijai. Pagal CK 6.250 str. 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmes bylai aplinkybes, o taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, be kita ko, reikalauja, kad konkrečioje situacijoje būtų užtikrinta protinga priešingų interesų - nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyra (kasacinės nutartys Nr. 2K-25/2005, 2K-805/2007). Pareiškėjas pažymi, kad dėl aukščiau nurodytų E. O. paskleistų jį pažeminusių ir įžeidusių žodžių nukentėjo jo garbė ir orumas, pakenkta dalykinei ir politiko reputacijai, jis prarado dvasinę pusiausvyrą, jam dažnai primenami E. O. mesti kaltinimai melagyste ir visa tai pateikiama pašiepiančia intonacija. Teisės aktuose sveikata yra siejama ne tik su ligų ar fizinių defektų nebuvimu, bet ir su psichine bei dvasinę asmens gerove. LAT „Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ ( Teismų praktika Nr. 29), teigiama, kad Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos Įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad sveikata - asmens ir visuomenės fizinė, dvasinė ir socialinė gerovė; Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad psichikos sveikata - natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos apibrėžimą psichikos sveikata yra emocinis ir dvasinis atsparumas, kuris leidžia patirti džiaugsmą, nusivylimą, liūdesį. Tai teigiamas gėrio jausmas, kuriuo remiasi tikėjimas savo bei kitų žmonių orumu ir verte. Taigi, vadovaujantis minėtų įstatymų bei kitų teisės aktų, kuriuose apibrėžiamos ligos ir kiti sveikatos sutrikimai, nuostatomis, teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo gali būti įgyvendinama siejant neturtinę žalą ne tik su fiziniais defektais, bet ir su psichine bei dvasine asmens gerove. Pareiškėjas pažymi, kad minimais įžeidžiančiais prasimanymais buvo sutrukdyta jo psichinė ir dvasinė gerovė. Be to, viskas buvo padaryta kaip tik šiuo periodu, kada sudaromi partijų sąrašai dėl kitų rinkimų į savivaldybę, kada kiekvienas kandidatas yra reitinguojamas, atsižvelgiant į jo reputaciją, aplinkinių pripažinimą ar atmetimą. Todėl sukeltos pasekmės turi didelį moralinių praradimų dydį, tai įtakoja visuomenės neigiamo požiūrio susiformavimą jo atžvilgiu kaip asmeniu ir politiku, tai atsispindi ir turi įtakos gyvenimo kokybei ir darbinei veiklai. Kaip matosi iš E. O. išsakytos pozicijos, ji visa tai padarė tyčia. LAT nutartyse yra ne kartą akcentavęs, kad asmeniui, veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Šiuo požiūriu pasisakyta LAT 2006-09-19 nutartyje Nr. 2K-47G/2006. Todėl neturtinę žalą jis, A. B., įvertina 10000 Lt, atstovavimo išlaidos sudaro 1200 Lt, visą padarytą žalą įvertiną 11200 Lt.

Skunde teigiama, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010-06-14 nutartimi nutarė atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą E. O. pagal aukščiau nurodomus BK straipsnius. Teismas tokią nutartį priėmė, remdamasis tuo, kad E. O. apie jį, A. B., nepaskleidė jį įžeidžiančios ir šmeižiančios, bei tiesos neatitinkančios informacijos, o tik išsakė savo nuomonę. Su tokia teismo išvada sutikti negalima, nes šiuo konkrečiu atveju buvo išsakyta ne nuomonė, o paskleistos žinios, neatitinkančios tiesos ir pažeminusios. Faktams ir duomenims turi būti taikomas tiesos kriterijus. Savo paskleistus melagingus duomenis E. O. lengvai galėjo pasitikrinti. Tačiau to nepadarė. LAT nutartyje Nr. 2A-1/2009 nurodė, kad pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispozicijoj šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kurį gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Taigi, šiuo atveju turi būti taikoma ši nuostata. Klaipėdos miesto apylinkės teismas visa tai vertina kaip politinę diskusiją, kai politikai turi didesnes išsakymo ribas. Su tokiu teiginiu sutikti negalima, nes E. O. ne kritikavo kokius nors sprendimus, o išsakė jį, A. B., įžeidžiančius bei paniekinančius teiginius.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Apylinkės teismas pagrįstai atsisakė iškelti privataus kaltinimo bylos E. O. procesą, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skundžiamoje nutartyje yra detalizuoti tiek šmeižimo, tiek įžeidimo kaip nusikalstamų veikų požymiai. Iš pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktos medžiagos matyti, jog jis laiko nusikalstamais E. O. Tarybos 2010-03-16 posėdyje išsakytą poziciją dėl biudžeto bei 2010-03-23 dienraštyje „Klaipėda“ ir 2010-03-29 dienraštyje „Vakarų ekspresas“ jos išsakytus komentarus. Apylinkės teismo nutartyje teisingai pažymėta, jog pagrindinis šmeižimo turinį sudarantis požymis - tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas. Be to, atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės, kuri yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau nuomonė turi remtis faktais. Pareiškėjas A. B. skunde nurodo, kad E. O. 2010-03-16, svarstant darbotvarkės klausimą dėl Finansų ir ekonomikos komiteto 2009 m. ataskaitos, pasakė, kad jis, A. B., apgavo Tarybą, žurnalistus ir visus kitus. Be to, 2010-03-23 straipsnyje, dienraštyje „Klaipėda“, E. O. nurodė, kad jis, A. B., ją apskundė todėl, kad matyt nenori būti melagiu, bet toks buvo ir yra. Iš pareiškėjo pateikto Finansų ir ekonomikos komiteto posėdžio protokolo matyti, kad 2010-03-16 posėdyje iš tikrųjų buvo svarstoma Finansų ir ekonomikos komiteto 2009 metų ataskaita. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys M. U. iš tikrųjų Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pateikęs Tėvynės sąjungos frakcijos pasiūlymus dėl Tarybos sprendimų „Dėl 2010 metų biudžeto patvirtinimo“ ir „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės veiklos strateginio plano 2010-2012 patvirtinimo“. Vadinasi tam tikri alternatyvūs pasiūlymai savivaldybės biudžeto klausimais vis dėlto buvo parengti ir užregistruoti sekretoriate dar 2010-02-10, apie ką užsimena ir pats pareiškėjas skunde aukštesnės instancijos teismui. Kadangi tam tikri pasiūlymai biudžeto klausimais buvo parengti iki 2010-03-16 posėdžio, E. O. minėto posėdžio metu išsakyta pozicija, kuri vertintina kaip nuomonė, nėra aiškiai neatitinkanti tikrovės, ir neprieštarauja faktui, jog tam tikri konkretūs pasiūlymai biudžeto klausimais vis dėlto egzistavo, tiesa, jie Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus buvo įvertinti kaip pateikti ne pagal nustatytą tvarką ir reglamentą, tačiau ši aplinkybė nėra esminė vertinant A. B. pagal atitinkamus BK straipsnius pareikštus kaltinimus E. O.. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, jog E. O. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d. požymių.

Pareiškėjas E. O. kaltina ir įžeidimu. Kaip teisingai pažymėta ir apylinkės teismo nutartyje, įžeidimas kaip nusikalstama veika yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Įžeidimu akivaizdžiai žeminama kito asmens garbė ir orumas, vien tik turint tikslą kitą žmogų pažeminti, paniekinti, be to, vertinimai turi būti išsakyti tik nederama forma, priešingu atveju, nebegalima kalbėti apie būtent baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką. Nei E. O. pasisakymai posėdyje, nei išsakyti vertinimai spaudoje nepasižymi užgaulumu ar kokia nors amoralia, nederama ir nepriimtina forma. Tai, jog pareiškėjas nesutinka su išsakytu tokiu jo pozicijos vertinimu nereiškia, jog buvo padarytos BK numatytos nusikalstamos veikos.

Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad politinėse diskusijose gali būti toleruojama net labai aštri kritika, o politikų kritikos ribos yra daug platesnės, nei privačių asmenų ir jie (politikai) turi tolerantiškai į ją reaguoti (kasacinė byla Nr. 2K-295/2005). Apylinkės teismas pagrįstai politikų pasisakymus vertino kaip politinę diskusiją. Pažymėtina ir tai, jog kaip matyti iš teismui pateiktos medžiagos, A. B. kreipėsi ir į Tarybos etikos komisiją, kuri gali nustatyti, ar E. O. pasisakymai vis dėlto peržengė tam tikras etines politinės diskusijos ribas, o jei taip, skirti numatytas poveikio priemones.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-06-14 nutartis pagrįsta ir teisėta, naikinti ją skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti A. B. skundą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.