Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-05-19 · Civilinė byla Nr. 2S-347-278/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-19
Bylos Nr.
2S-347-278/2015
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-06202-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Birutė Valiulienė
Pareiškėjas
R. V.

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2S-353-278/2015

Teisėja Rima Šimbelytė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-06202-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 114.4; 122.2; 122.3; 122.4; 140.1; 140.2
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 19 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-180-400/2015 pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Juliaus Inkaso“, UAB „Icredit.lt“, UAB „Blic kreditas“, bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – AB) bankui Snoras, UAB „Mokilizingas“, UAB „4finance“, „Nordea Bank Finland Plc“ Lietuvos skyriui, UAB „ITM Inkaso“, UAB „Credit Day“, UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „Bobutės paskola“, UAB „Minibank“, UAB „Ūkio banko lizingas, AB „Citadele“, UAB „Moment credit“, UAB „ARN group“, UAB „Conlex“, UAB „Reikalavimas.lt“, UAB „Dolce kreditas“, Lindorff OY, UAB „Gelvora“, Bigbank AS filialui, UAB „General financing“, UAB „Aventus Capital“, UAB „Skolų departamentas“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, antstoliui V. Č., antstoliui A. B., antstolei V. Ž., antstoliui S. R. dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja R. V. prašė teismą iškelti jai bankroto bylą. Nurodė, kad bendra skola kreditoriams sudaro 24 460,81 € (84 458,30 Lt), tačiau dėl pasikeitusios jos finansinės padėties – sumažėjusių pajamų, nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi atsisakė tenkinti prašymą. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos gaunamų pajamų ir turimo turto nepakanka skoliniams įsipareigojimams padengti. Nurodė, jog pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kaip sumažėjus pajamoms buvo naudojami jos imami kreditai bei kokius ir kokio dydžio įsipareigojimus pareiškėja buvo prisiėmus iki savo pajamų sumažėjimo, įrodymų, kokie veiksniai lėmė jos pajamų sumažėjimą, ar turėjo įtakos jos asmeninės savybės, ar ji pakankamai stengėsi susirasti geriau apmokamą darbą bei įrodymų, kad siekė pakeisti prievoles kreditoriams. Konstatavo, jog teismui pakartotinai įpareigojus pateikti įrodymus, pareiškėja įpareigojimų neįvykdė. Teismas darė išvadą, jog pareiškėja R. V. sąmoningai prisiėmė naujus skolinius įsipareigojimus, sudarė sutartis, kurių sudaryti neprivalėjo, nepateisinamai didino savo skolinių įsipareigojimų dydį bei pažeidė kreditorių teises ir teisėtus interesus. Sprendė, kad pareiškėjos veiksmai ir itin nerūpestingas bei neatsakingas elgesys prisiimant skolinius įsipareigojimus, nulėmė pareiškėjos nemokumą, todėl ji negali būti laikoma sąžininga.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėja R. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir tenkinti pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo. Teigia, kad kredito įstaigos, su kuriomis sudarė kredito sutartis, dėl savanaudiškų paskatų sudarė tokią situaciją, kuomet ji, dėl per didelių susidėjusių įsipareigojimų tapo nebepajėgi juos tinkamai vykdyti. Nurodo, kad atsiliepimus į pareiškimą pateikė tik dalis kreditorių, todėl negalima teigti tik jai esant kaltai dėl susidariusių įsiskolinimų. Tvirtina, jog siekė atsiskaityti su kreditoriais ir tai patvirtina banko sąskaitų išrašai, o sudarydama kredito sutartis siekė padengti įsiskolinimus kitoms bendrovėms, kas negali būti teigiama elgusis nesąžiningai ir nedėjus pastangų atsiskaityti su kreditoriais. Teigia, kad turėjo būti vertinami jos sudaryti sandoriai praėjusių 3 metų laikotarpiu, tačiau teismas to nepadarė. Nurodo, kad turi sveikatos problemų, buvo atlikta operacija, taikyta reabilitacija, todėl didžiąją dalį lėšų skyrė vaistams, gydymui bei svarbiausiems pirkiniams, o atostogų bei dukros išleistuvių išlaidos, nelaikytinos prabangos išlaidomis. Teigia, jog teismas nebuvo aktyvus ir nesiėmė priemonių papildomiems įrodymams gauti. Nurodo, jog dėl savo amžiaus bei sveikatos būklės negali gauti geresnio darbo dėl objektyvių priežasčių.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo UAB „Mokilizingas“ prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, jog sudarant paskolos sutartis, apeliantės R. V. mokumas buvo patikrintas ir savo įsipareigojimus ji vykdė iki 2011 m. lapkričio mėnesio. Teigia, kad kreditorių kaltę dėl nemokumo turėjo įrodyti apeliantė, tačiau to nepadarė. Mano, jog R. V. turėjo teisę nesudaryti jokių kredito sutarčių ir nesunkinti savo finansinės padėties, o buvus neišvengiamumui ir būtinumui, galėjo rinktis sau palankesnes sąlygas ir palankesnius kreditorius. Nurodo, kad apeliantė nepateikė informacijos, kur panaudojo paskolas, kas leidžia teigti, jog skolintos lėšos buvo išleistos ne pirmos būtinybės prekėms. Teigia, jog iš apeliantės elgesio matyti, kad ji skolinosi lėšas ir sudarinėjo sutartis dėl paskolų jau žinodama, kad įsipareigojimų negalės tinkamai įvykdyti. Nurodo, kad apeliantė buvo teismo įpareigota pateikti papildomą informaciją, tačiau to nepadarė, o R. V. teiginiai patvirtina, jog neplanuojama pakeisti darbovietę ar darbo pobūdį bei gauti didesnes pajamas.

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, jog byloje sprendžiamas ne apeliantės kreditorių atsakomybės klausimas, todėl pareiškėjos, o ne visų jos kreditorių veiksmai turi būti vertinami sąžiningumo aspektu. Mano, kad apeliantės nemokumą sukėlė neatsakingas piniginių lėšų skolinimasis. Teigia, jog teismas neturi pareigos už apeliantę vykdyti jai tenkančių ir jai nustatytų pareigų, o savo iniciatyva įrodymus fizinio asmens bankroto byloje turi teisę rinkti tuomet, jeigu, teismo vertinimu, byloje esančių duomenų ir įrodymų nepakanka klausimui spręsti, bylai išnagrinėti ir procesiniam sprendimui priimti. Nurodo, kad R. V. neginčija, jog neįrodė ieškojusi geriau apmokamo darbo ir siekusi atsiskaityti su kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas iš dalies tenkintinas.

Fizinio asmens bankroto procesą reglamentuoja LR Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau - FABĮ). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra minėto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų (FABĮ 6 str. 1 d.). Be kitų, minėto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies nurodytų pagrindų, 2 punktu nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Byloje nustatyta, kad apeliantė R. V. pateikė pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (1 t., b. l. 3-9). Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas apeliantės elgesį įvertino kaip nesąžiningą, atsižvelgdamas į pareiškėjos 2009-2011 m. kredito istoriją pagal byloje pateiktus įrodymus (3 t., b. l. 170-173). Pažymėtina, jog Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Vadovaujantis teismų praktika aiškinant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto teisės normas, sprendžiant dėl pareiškėjos sąžiningumo turi būti įvertinti jos veiksmai (neveikimas) būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jai iškėlimo priėmimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, kad egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Įvertinus minėtą, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, turi būti vertinami R. V. veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo – t. y. iki 2014 m. lapkričio 24 d. (1 t., b. l. 173-174). Iš byloje esančių rašytinių dokumentų matyti, jog paskutinis R. V. sandoris buvo sudarytas 2011-10-10 su AB Šiaulių banku ir UAB „Šiaulių banko lizingas“ dėl kortelės pirkimo išsimokėtinai (2 t., b. l. 34-37). Kitų rašytinių įrodymų, patvirtinančių R. V. vėliau sudarius paskolų sutartis, nepateikta. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pagrindo vertinti R. V. elgesį nesąžiningu FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aspektu, nes į paskutinių trejų metų laikotarpį nepateko pareiškėjos nurodyti sandoriai. Dėl paminėto konstatuotina, jog vertinti apeliantės elgesį kaip nesąžiningą ir dėl to atsisakyti kelti fizinio asmens bankroto bylą, teismui nebuvo pakankamo pagrindo (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.). Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nepateikta įrodymų, kad pasiskolintas pinigines lėšas pareiškėja panaudojo ankstesniems įsiskolinimams sumažinti, o prisiimdama įsipareigojimus, kurių realiai negalės įvykdyti, pati sukėlė savo nemokumą, kas leidžia teigti buvus nesąžininga, tačiau vien minėtų aplinkybių nepakanka pripažinti pareiškėjai esant nesąžiningai ir atsisakyti tenkinti jos pareiškimą. Be to, R. V. teigia, jog dalis lėšų buvo skirta atsiskaitymui su kreditoriais, dalis būtiniausiems, esminiams poreikiams tenkinti, o iš jos darbo užmokesčio buvo vykdomi išieškojimai kreditoriams. Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų minėtiems teiginiams pagrįsti tiek dėl darbo užmokesčio sumažėjimo ir to priežasčių bei vykdytų atsiskaitymų su kreditoriais, nors teismo buvo įpareigota 2014-12-23 nutartimi pateikti tokius įrodymus (2 t., b. l. 108-109). Tačiau po minėtos nutarties priėmimo teismui buvo pateikta UAB “Palink” 2015-01-13 pažyma, kurioje nurodoma, jog nuo 2011 m. liepos mėn., dėl gamybinio būtinumo pasikeitė pareiškėjos darbo pobūdis, neliko naktinių valandų bei darbo užmokesčio pažymos už 2009 m. liepos - 2014 m. gruodžio mėn. Laikotarpius ir vykdytus išieškojimus iš darbo užmokesčio; VSDFV duomenys apie pareiškėjos nedarbingumo laikotarpius, medicininiai išrašai (3 t., b. l. 20-36), kas iš dalies patvirtina apeliantės teiginius dėl darbo užmokesčio sumažėjimo bei priežasčių, įtakojusių nesavalaikį atsiskaitymą su kreditoriais. Įvertinus, jog pareiškėja be atstovo pagalbos nesugeba ginti savo teisių, pateikti reikalaujamų įrodymų, teismas turėjo pasiūlyti R. V. pasirūpinti, kad jai būtų atstovaujama procese (CPK 161 str.). Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog ir fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas turi būti aktyvus bei savo iniciatyva rinkti įrodymus teisingam bylos išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Kadangi klausimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo teismas sprendė tik R. V. nesąžiningumo aspektu, kas dėl aukščiau nurodytų motyvų nėra neginčijamai įrodyta, todėl nutartis naikintina ir klausimas perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d.1 p.).

Įvertinus, jog nagrinėjamoje byloje pirmiausia būtina nustatyta ar yra pagrindas pareiškėjai R. V. iškelti bankroto bylą bei analizuoti ir vertinti bankroto procedūrai skirtinas lėšų sumas, administratoriaus kandidatūrą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo patenkinti atskirojo skundo reikalavimo – spręsti klausimą iš esmės, nes tuo būtų užkirstas kelias suinteresuotiems asmenims pasinaudoti teise nutartį skųsti apeliacine tvarka (CPK 301 str. 1 d.).

Kiti atskirajame skunde apeliantės nurodyti teiginiai esminės teisinės reikšmės kilusiam ginčui spręsti neturi, todėl nevertintini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Birutė Valiulienė