Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) E. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-444-344/2025 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovėms E. Z. ir J. K. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų aplinkybių nurodymo ir naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme

16. Atsakovė E. Z. kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui papildomus įrodymus – dokumentus, patvirtinančius atsakovės finansinę padėtį (banko išrašus). Nurodė, jog įrodymai, kurie yra reikšmingi ir aktualūs šiai bylai sprendžiant klausimą dėl sunkios E. Z. finansinės padėties bei priteistos sumos išdėstymo mokėti dalimis pirmosios instancijos teismo buvo nepriimti ir nevertinti, todėl atsakovė prašo šiuos rašytinius įrodymus priimti ir išdėstyti 3135,30 Eur priteistos sumos mokėjimą 6 mėnesių laikotarpiui nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, mokant po 522,55 Eur per mėnesį.

17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

18. Teismas pažymi, kad naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija. Atsakovė E. Z. kartu su apeliaciniu skundu pateikė dokumentus, patvirtinančius atsakovės finansinę padėtį (banko išrašus), kuriuos ji teikė ir pirmosios instancijos teismui kartu su atsiliepimu į ieškinį. Nors apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti, tačiau teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs atsakovei terminą atsiliepimo trūkumams pašalinti ir tik jų atsakovei nepašalinus atsiliepimas su priedais atsakovei buvo grąžintas. Apeliantė apeliacinės instancijos teismui teikia informaciją, kuri buvo žinoma dar iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, bei atsakovė turėjo galimybę pirmosios instancijos teismui pateikti visus, jos manymu bylai išnagrinėti reikalingus papildomus įrodymus. Atsakovė nepagrindė būtinybės naujus įrodymus pateikti Šiaulių apygardos teismui, nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, neįrodė šių įrodymų pateikimo pirmosios instancijos teismui stokos, todėl tai nėra pagrįsta būtinybė juos priimti apeliacinės instancijos teisme. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra išimtinių sąlygų priimti naujus įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teismas nevertina atsakovės pateiktų naujų įrodymų.

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Atsakovė E. Z. aplinkybių, susijusių su priteistos sumos mokėjimo išdėstymu, nenurodė ir neįrodinėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, dėl šių argumentų nei pirmosios instancijos teismas, nei ieškovas negalėjo pasisakyti, todėl atsakovės E. Z. apeliacinio skundo argumentai, susiję su priteistos sumos mokėjimo išdėstymu, nenagrinėtini ir teismas dėl jų nepasisako, kadangi jais atsakovė nesirėmė pirmosios instancijos teisme.

Dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka

20. Atsakovė E. Z. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka, neorganizuodamas žodinio bylos nagrinėjimo, dėk ko apribojo jos teisę į tinkamą gynybą. Apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantės argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.

21. CPK 441 straipsnyje numatyti ginčų dėl nedidelių sumų priteisimo nagrinėjimo ypatumai. CPK 441 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių penkių tūkstančių eurų, priteisimo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus šiame straipsnyje numatytas išimtis. Tuo atveju, jeigu ieškinio suma neviršija penkių tūkstančių eurų, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Pažymėtina, jog byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas (CPK 441 straipsnio 2 dalis). Bylose dėl pinigų sumų, neviršijančių penkių tūkstančių eurų, teismas priima sprendimą, kuriame turi būti įžanginė ir rezoliucinė dalys, taip pat trumpai išdėstyti motyvai (CPK 441 straipsnio 3 dalis).

22. Įstatymų leidėjas suteikia teismui diskrecijos teisę ex officio nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą tuo atveju, jeigu ieškinio suma neviršija 5 000 Eur (CPK 441 straipsnis). CPK 441 straipsnio prasme sąvoka „forma“ reiškia žodinį arba rašytinį bylos nagrinėjimą (CPK 153 straipsnis), sąvoka „tvarka“ – kaip bus nagrinėjamas konkretus ginčas dėl nedidelės sumos priteisimo, t. y. teismas turi nuspręsti dėl pasirengimo nagrinėjimui teisme stadijos būtinumo, o jį pasirinkęs – dėl pasirengimo bylos nagrinėjimui būdo: paruošiamųjų dokumentų, parengiamojo posėdžio būdu arba nutartimi bylai nagrinėti skiriant teismo posėdį. Tuo atveju, jeigu yra nors vienos šalies prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimo procesas privalo būti žodinis (CPK 441 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys, teismui 2025 m. kovo 3 d. nutartimi paskyrus bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka 2025 m. balandžio 2 d., prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka nepateikė (CPK 441 straipsnio 2 dalis).

23. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad bylą rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas proceso taisyklių nepažeidė, nes: (i) visa civilinio proceso normų sistema, nulemta civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), kooperacijos (CPK 8 straipsnis), šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis), taip pat rungimosi ir dispozityvumo (CPK 12–13 straipsniai) principų, sukurta taip, kad šalys privalo atskleisti savo pozicijas viena kitai ir teismui parengiamojoje proceso stadijoje – nurodyti ir pateikti visus šalių reikalavimus ir atsikirtimus, aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus ir atlikti kitus teismo nurodytus pasirengimo bylos nagrinėjimui veiksmus. Apeliantė turėjo galimybę paaiškinti savo poziciją ir pagrįsti ją įrodymais pateikdama teismui atsiliepimą į ieškinį, tačiau teismo nustatytu terminu atsiliepimo trūkumų nepašalino, dėl ko 2025 m. kovo 3 d. nutartimi nutarta laikyti jos atsiliepimą – paaiškinimus nepaduotais ir teismas paskyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Teismas šia nutartimi išaiškino šalims jų pareigą įrodinėti, nustatė šalims terminą iki teismo posėdžio pateikti papildomus paaiškinimus (CPK 441 straipsnis), todėl apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą rašytinio proceso tvarka, neorganizuodamas žodinio bylos nagrinėjimo, ir apribojo atsakovės teisę į tinkamą gynybą, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl ginčo esmės

24. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas tenkino regresinį ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro reikalavimą atsakovėms dėl išmokėtos sumos grąžinimo iš neapdrausto ir atsakingo už žalą transporto priemonės savininko, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2023 m. liepos 20 d. (duomenys neskelbtini), dėl atsakovės E. Z., vairavusios J. K. priklausančią transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu atsakovės E. Z. vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ADB „C. V. I. G.“, veikdama ieškovo vardu, atsižvelgdama į nukentėjusiojo asmens prašymą bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją, išmokėdama 3745,30 Eur dydžio draudimo išmoką. Ieškovas, vykdydamas Paslaugų teikimo sutarties Nr. 2.1.3 punkto nuostatas, kompensavo ADB „C. V. I. G.“ išmokėtą 3745,30 Eur draudimo išmoką. Bendraatsakovės grąžino ieškovui 610 Eur.

Dėl neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės savininko ir jos valdytojo solidarios atsakomybės

26. Atsakovė E. Z., nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad automobilis tik buvo registruotas atsakovės J. K. vardu, nors faktiškai juo naudojasi apeliantė E. Z., dėl jos kaltės ir atsirado žala, todėl, pasak apeliantės E. Z., pirmosios instancijos teismas atsakovės J. K. atžvilgiu ieškinį turėjo atmesti kaip nepagrįstą. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliantė E. Z. skundžia pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovės J. K. atžvilgiu.

27. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šioje byloje netaikytina solidari atsakomybė, o iš atsakovės J. K. neturėjo būti priteista žala apskritai.

28. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalimi, pareigą apdrausti transporto priemonę turi transporto priemonės savininkas (atsakingas už draudimo sutarties sudarymą asmuo); tokią pareigą turi ir asmuo, naudojantis transporto priemonę pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį. Kartu TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nurodyti asmenys negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonę.

29. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Neteisėti transporto priemonės savininko veiksmai pasireiškia specialiame įstatyme – TPVCAPDĮ – nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neįvykdymu, t. y. neteisėtu pasyviu transporto priemonės savininko elgesiu (neveikimu) bei šios priemonės faktiniu panaudojimu pačiam arba leidimu šia priemone pasinaudoti.

30. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad 2023 m. liepos 20 d. eismo įvykio metu atsakovei J. K. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl to teismas sprendžia, kad atsakovės neteisėti veiksmai dalyje dėl transporto priemonės neapdraudimo įrodyti.

31. Be to, atsakovė J. K. pažeidė ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą neapdraustos transporto priemonės savininko pareigą nenaudoti neapdraustos transporto priemonės pačiam ir neleisti ja naudotis kitam asmeniui, nes neužtikrino, kad atsakovė E. Z. nepasinaudotų neapdrausta transporto priemone.

32. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas neapdraustos transporto priemonės savininkui leisti naudoti neapdraustą transporto priemonę kitam asmeniui reiškia ne tik draudimą savininkui leisti vairuoti transporto priemonę kitam asmeniui aktyviais veiksmais, bet ir draudimą transporto priemonės savininkui būti pasyviu ir nerūpestingu tokiu laipsniu, kuris sudarytų sąlygas transporto priemone pasinaudoti kitiems asmenims.

33. Įvertinus tai, kad žalos atlyginimo pareiga kyla būtent tuomet, kai transporto priemonė dalyvauja eisme, ir tai, kad sudėtinė pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu dalis yra transporto priemonės savininko pareiga nenaudoti ir neleisti naudoti neapdraustos transporto priemonės tretiesiems asmenims, būtų nepagrįsta nustatant transporto priemonės savininko atsakomybę visiškai neatsižvelgti į aplinkybę, kai transporto priemonės savininkas praranda transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2013). Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovės J. K. transporto priemonė buvo panaudota prieš jos valią, priešingai, apeliantė E. Z. nurodė, kad dukra, t. y. J. K., faktiškai neturėjo ryšio su transporto priemone, jos neeksploatavo, nevaldė ir nekontroliavo, o tai patvirtina aplinkybę, kad atsakovė J. K., būdama transporto priemonės savininke, elgėsi pasyviai ir nerūpestingai, sudarė sąlygas transporto priemone pasinaudoti kitiems asmenims, t. y. apeliantei E. Z..

34. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, ir TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Draudikų biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Atsižvelgiant į aukščiau aptartą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovui priteisė žalą iš abiejų atsakovių solidariai.

35. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti, todėl dėl jų teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktus).

36. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nustatytas aplinkybes ir pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė procesinės ir materialiosios teisės normas, vadovavosi aktualia teismų praktika, tinkamai motyvavo priimtą teismo sprendimą. Dėl to apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovės E. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.