- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-31
- Bylos Nr.
- eA-553-552/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05358-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- V. V. D.
- Atsakovas
- Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. V. D. skundą atsakovui Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai dėl išeitinės kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. V. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–3), prašydama priteisti iš atsakovo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio 550 Eur išeitinę kompensaciją, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja paaiškino, kad Tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. B2–1021 (toliau – ir Įsakymas) buvo atleista iš pareigų. Įsakyme nurodyta pareiškėjai atleidimo iš pareigų dieną išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį ir piniginę kompensaciją už 33,56 kalendorines dienas (23,49 darbo dienų) nepanaudotų kasmetinių atostogų už darbo laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 6 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., tačiau minėtame įsakyme nebuvo aptartas pareiškėjai priklausančios išeitinės išmokos išmokėjimas. Pareiškėja pažymi, kad Tarnyboje išdirbo virš 20 metų, todėl už nepertraukiamą darbo stažą jai turėjo būti skirta išeitinė išmoka, tačiau atsakovas nepagrįstai atsisakė ją išmokėti.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad iš tarnybos buvo atleista pagal Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 6 punktą – valstybės tarnautojui suėjus 65 metams. Kadangi VTĮ nėra nurodyta, kokia tiesiogiai išeitinė išmoka priklauso pensinio amžiaus sulaukusiam subjektui, pareiškėjos nuomone, turėtų būti taikoma įstatymo analogija ir, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagal VTĮ 41 straipsnio 1 dalį pareiškėjai išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Skunde teigiama, kad negali būti pateisinama situacija, kai pagal tą patį straipsnį ir tą patį punktą, tik kitu pagrindu atleidžiamas valstybės tarnautojas atsiduria blogesnėje padėtyje.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 8–9) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja Tarnybos direktoriaus 2015 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. B2–1021 nuo 2015 m. lapkričio 1 d. buvo atleista iš Tarnybos Pasienio maisto ir veterinarinės kontrolės skyriaus Lavoriškių pasienio veterinarijos posto (poskyrio) veterinarijos gydytojo pareigų VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Pareiškėjos atleidimo iš pareigų dieną nurodyta išmokėti jai priklausantį darbo užmokestį ir piniginę kompensaciją už 33,56 kalendorinių dienų (23,49 darbo dienų) nepanaudotų kasmetinių atostogų už darbo laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 6 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.
Atsakovas pažymėjo, kad VTĮ nustato baigtinį sąrašą atvejų, kada atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama išeitinė išmoka, tačiau VTĮ 41 straipsnyje nenustatyta, kad atleistiems iš valstybės tarnybos valstybės tarnautojams, kuriems sueina 65 metai, yra išmokama išeitinė išmoka. Pareiškėja iš valstybės tarnautojo pareigų buvo atleista remiantis VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punktu, suėjus 65 metams, todėl ji neturi teisės į VTĮ 41 straipsnyje nustatytą išeitinę išmoką.
Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai pažymėjo, kad pareiškėja nuo 2010–2015 m. kasmetinių tarnybinių vertinimų metu nebuvo įvertinta „labai gerai“, be to, nebuvo teikimo skirti pareiškėjai išmoką, o atsakovas neturėjo išmokos mokėjimui pakankamai lėšų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 11 d. sprendimu (b. l. 25–27) pareiškėjos V. V. D. skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjos teisės gauti išeitinę išmoką VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu atleidus ją iš valstybės tarnybos.
Teismas nurodė, kad pagrindinius valstybės tarnybos principus, valstybės tarnautojo statusą, atsakomybę, darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas, valstybės tarnybos valdymo teisinius pagrindus nustato Valstybės tarnybos įstatymas. Šis įstatymas be išlygų yra taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus (VTĮ 4 straipsnio 1 dalis).
Viena iš valstybės tarnautojų garantijų – išeitinės išmokos (kompensacijos), atleidžiant iš valstybės tarnybos tam tikrais nustatytais atvejais išmokėjimas. VTĮ 41 straipsnyje yra reglamentuoti atleidžiamų iš tarnybos asmenų išeitinių išmokų mokėjimo pagrindai ir tvarka, nustatyta, kad valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos metu išeitinės išmokos mokėjimas priklauso nuo jo buvusių pareigų ir atleidimo pagrindo. Šiuo atveju, pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu – valstybės tarnautojui suėjus 65 metams, tačiau VTĮ 41 straipsnyje nėra nustatyta darbdavio pareiga išmokėti išeitinę išmoką aukščiau nurodytu pagrindu atleidžiamam valstybės tarnautojui.
Teismas rėmėsi VTĮ 41 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad minėtame straipsnyje nustatyta, kad VTĮ 44 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytais pagrindais atleidžiamam (tame tarpe ir 65 metų amžiaus sulaukusiam valstybės tarnautojui), pagal 18 straipsnio 2 dalį ar 20 straipsnį perkeliamam į kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą valstybės tarnautojui jo atleidimo (perkėlimo) iš pareigų dieną išmokamos visos jam priklausančios pinigų sumos, išskyrus VTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodytą išeitinę išmoką, mokamą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojams, ir VTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nurodytą išeitinę išmoką. Toks reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad VTĮ 44 straipsnyje nustatytas išeitinių išmokų valstybės tarnautojams mokėjimo atvejų sąrašas yra baigtinis ir išeitinės kompensacijos mokėjimas asmenims, konkrečiai nenurodytiems VTĮ 41 straipsnyje, nėra privalomas. Taigi, teismo vertinimu, kad įstatyme yra reglamentuoti konkretūs atvejai, kuomet atleidžiamiems valstybės tarnautojams turi būti išmokamos išeitinės išmokos, pareiškėjos prašymas taikyti teisės analogiją atmestinas ir laikytinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad VTĮ 44 straipsnyje numatytos išeitinės išmokos išmokėjimas su tarnybos laikotarpiu toje pačioje darbovietėje siejamas tik atleidžiant darbuotoją VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t. y. panaikinus jo pareigybę (VTĮ 41 straipsnio 2 dalis), todėl darytina išvada, kad pareiškėjos 20 m. tarnybos laikotarpis Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje negalėjo turėti įtakos sprendimui dėl išeitinės išmokos jai išmokėjimo.
Teismas konstatavo, kad Tarnybos direktorius 2015 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. B2–1021, atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu – valstybės tarnautojui suėjus 65 metams, pagrįstai nenurodė išmokėti jai išeitinę išmoką, todėl pareiškėjos V. V. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pagrindo priteisti pareiškėjai bylinėjimosi išlaidas nėra.
III.
Pareiškėja V. V. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 30–33), kuriuo prašo panaikinti 2016 m. sausio 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji (V. V. D.) iš valstybės tarnybos buvo atleista Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu - valstybės tarnautojui suėjus 65 metams, tačiau Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnyje nėra nustatyta darbdavio pareiga išmokėti išeitinę išmoką aukščiau nurodytu pagrindu atleidžiamam valstybės tarnautojui.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 36–37) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą nepakeistą. Pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų faktinių ar teisės taikymo aplinkybių, kurios nebūtų buvusios 2015 m. lapkričio 10 d. skunde (b. l. 1–3), todėl laikosi pozicijos, išdėstytos Tarnybos atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
Byloje kilęs ginčas dėl valstybės tarnautojo teisės gauti išeitinę kompensaciją, atleidžiant jį iš tarnybos, suėjus 65 metų amžiui.
Pareiškėja manė, kad jos atveju turėtų būti taikoma įstatymo analogija ir, atsižvelgiant į jos nepertraukiamą darbo stažą, jai turėtų būti išmokama Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje numatyta vieno vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka, kaip ir atleidžiant politinio pasitikėjimo valstybės tarnautoją.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, akcentavęs tai, kad VTĮ 41 straipsnyje numatytų išeitinių kompensacijų mokėjimo atvejų sąrašas yra baigtinis, o pareiškėjos atvejis į šį sąrašą nepatenka.
Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja pradinio skundo argumentus, susijusius su įstatymo analogijos ir teisingumo bei protingumo principų taikymu, papildydama juos asmenų lygiateisiškumo principo laikymusi.
Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, iš naujo jų nekartoja, tik papildo.
Valstybės tarnautojo statusą ir socialines garantijas nustato VTĮ 8 skyrius „Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos“, kuriame apibrėžtos išeitinės kompensacijos, išeitinės pašalpos ir jų dydžiai, valstybės tarnautojų grupės bei sąlygos, kurioms esant mokamos minėtos išmokos (VTĮ 41 straipsnis ir 44 straipsnio 1 dalies 6, 12, 13 punktai, 2 ir 5 dalys). Atleidžiant valstybės tarnautoją iš tarnybos kitais įstatymo nustatytais pagrindais, nors ir numatytais toje pačioje teisės normoje, išeitinės kompensacijos išmokėjimas nenumatytas, tačiau ta aplinkybė, kad tokios garantijos nustatytos tik daliai įstatyme apibrėžtų asmenų, nereiškia, kad VTĮ nereglamentuoja valstybės tarnautojo statuso, atleidimo ir socialinių garantijų, ir dėl to turėtų būti taikoma įstatymo analogija ar DK 140 straipsnio nuostatos. Toks teisinis reguliavimas pagrįstas įstatymo leidėjo diskrecija pasirinkti, kokioms valstybės tarnautojų grupėms taikomos papildomos garantijos.
Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad kompensacijų ir išmokų, susijusių su valstybės tarnautojo atleidimu, institutas sureglamentuotas ir poįstatyminiu aktu, tai yra teisę gauti vienkartinę piniginę išmoką valstybės tarnautojui, įgijusiam teisę gauti valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją arba sulaukusio nustatyto amžiaus ir dėl to atleistam iš tarnybos, numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 patvirtinto Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo 2.5 punktas.
Toks teisinis reguliavimas nepažeidžia asmenų lygiateisiškumo principo, nes valstybės tarnautojų, sulaukusių nustatyto amžiaus ir dėl to atleidžiamų iš valstybės tarnybos, teisinė padėtis iš esmės skiriasi nuo politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo teisinės padėties, kai baigiasi jį į šias pareigas priėmusio pareigūno įgaliojimai.
Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir įvertinusi pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir pritaikė jiems teisės aktus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 87 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos V. V. D. apeliacinį skundą atmesti .
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.