Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

2021-06-10 · Administracinė byla Nr. I1-4285-386/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-10
Bylos Nr.
I1-4285-386/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02493-2020-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Laimutė Jokubauskaitė (pirm.)
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4285-386/2021Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02493-2020-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1.; 55.1.3. (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 10 d.Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė,sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui V. R.,

2021 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) ir patikslintu skundu (b. l. 15-16) prašo teismo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, Marijampolės PN, Pataisos įstaiga), 4 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teigia, kad 2020 m. rugpjūčio 27 d. Marijampolės PN pateikė prašymą perkelti pareiškėją į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją, šioje įstaigoje būtų efektyvesnė jo integracija į visuomenę. Tačiau Marijampolės PN 2020 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 20/07-1412 pareiškėjo prašymo netenkino. Šį raštą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Nurodo, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjui pateikė atsakymą, iš kurio matyti, kad akivaizdžiai nepagrįstai ginamas Marijampolės PN darbuotojų neveiklumas. Pareiškėjo teigimu, įstaiga neatlieka savo pareigos taip, kaip privalo pagal teisės aktus, sąmoningai nerodo iniciatyvos dirbti su pareiškėju pagal socialinės reabilitacijos programą, perkeliant pareiškėją į atvirąją koloniją. Nurodo, kad pareiškėjas yra atlikęs pusę paskirtos bausmės, du kartus skatintas, nei karto nebaustas, dirbantis įstaigos valgykloje. Teigia, kad atsakovės atstovas piktnaudžiauja savo teise, neveikdamas taip, kaip privalo pagal teisės aktus. Teigia, kad Marijampolės PN savo neteisėtais veiksmais sukėlė pareiškėjui dideles kančias, jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, pablogėjo sveikata, sumažėjo pasitikėjimas savimi, tapo dirglus. Dėl šių fizinių ir psichologinių negalavimų patyrė neturinę žalą, kurią įvertina 4 000 Eur.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad į Marijampolės pataisos namų direktorių dėl perkėlimo į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją kreipėsi maždaug 3-4 kartus. Bausmės atlikimo laikotarpiu baustas nebuvo, yra du kartus paskatintas, dirba, mokosi, dabar baigia 9 klasę, įvykdęs reabilitacijos programą. Yra atlikęs pusę bausmės laiko, bausmės pabaiga 2021 m. birželio 23 d. Mano, kad pataisos namų direktorius, nesikreipdmas dėl lygtinio pareiškėjo paleidimo, jam kerštauja. Jeigu pareiškėją perkeltų į atvirosios kolonijos besargybą, pareiškėjas galėtų dirbti geriau apmokamą darbą bei atlyginti iš jo priteistą materialinę žalą, yra likusi apie 500 Eur skola.

Šalies argumentai

Atsakovės Marijampolės PN atstovas su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 46-48).

Nurodo, jog 2020 m rugpjūčio 27 d. pareiškėjas kreipėsi į Marijampolės pataisos namus su prašymu dėl perkėlimo į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją besargybą. 2020 m. rugsėjo 22 d. Marijampolės PN direktorius pateikė atsakymą “Dėl perkėlimo į Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos besargybą“ Nr. 20/07-1412, kuriame informavo pareiškėją, kad sprendimą dėl nuteistųjų perkėlimo į besargybą priima įkalinimo įstaigos vadovas. Atsakyme pažymėjo, jog nuteistieji turi atlikti bausmę toje įstaigoje, į kurią buvo paskirti, o jų perkėlimas galimas tik tam tikrais išimtiniais atvejais, kuomet nustatoma, kad paskirtoje įstaigoje nėra galimybių jį laikyti. Pažymi, kad įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, o nuteistojo perkėlimas tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą, įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės; aptartas teisinis reguliavimas įtvirtinta administravimo subjekto teisę (diskreciją), o ne pareigą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Nurodo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl pataisos įstaigos veiksmų, kuriais atsisakoma pareiškėją perkelti į kitą pataisos įstaigą, galėtų būti tenkinamas tik įrodžius, jog susiklosčiusios laisvės atėmimo vietoje aplinkybės davė pagrindą pataisos įstaigai parengti ir pateikti Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą dėl pareiškėjo perkėlimo. Kadangi Marijampolės PN elgėsi tinkamai, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybes sąlygos CK 6.271 str. prasme ir pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas.

Atsakovės atstovas Marijampolės PN prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. R. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 4 000 Eur žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neperkeliant pareiškėjo iš Marijampolės pataisos namų į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Nuteistųjų perkėlimas į kitas pataisos įstaigas yra reglamentuotas BVK 69 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, gali būti perkeltas iš vienos pataisos įstaigos į kitą toliau atlikti bausmės, jeigu tai reikalinga: 1) siekiant apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems arba 2) palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją, arba 3) užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, arba 4) vykdant nuteistojo perdavimo į užsienio valstybę, kurios pilietybę jis turi, toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės procedūras arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. BVK 69 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius, o toje pačioje įstaigoje pagal šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalyse nurodytus reikalavimus – pataisos įstaigos, kurioje atlieka bausmę nuteistasis, direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą, taip pat perkėlimo į pusiaukelės namus ir grąžinimo iš jų tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. V-208 patvirtinto Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 3 punkte numatyta, jog nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą perkeliamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus nutarimu. Aprašo 5 punkte numatyta, kad perkeliančioji įstaiga parengia nutarimo ar Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo dėl nuteistojo perkėlimo projektą ir kartu su dokumentais, pagrindžiančiais perkėlimo pagrįstumą (išvada, teikimas ir pan.) pateikia derinti (vizuoti) priimančiosios įstaigos vadovui bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos padalinių, atsakingų už nuteistųjų priežiūrą ir įskaitą, sveikatos priežiūrą, kriminalinę žvalgybą, vadovams.

Minėtu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kurio metu galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir tokiu būdu siekiama bausmės vykdymo tikslų. Nuteistojo perkėlimas tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą, įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės.

Šiose normose įtvirtinta administravimo subjekto teisė (diskrecija), o ne pareiga perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Administravimo subjekto naudojimasis įstatymų leidėjo jam suteikta diskrecija turi būti motyvuotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 27 d. (b. l. 59), 2020 m. rugsėjo 28 d. (b. l. 81), 2020 m. spalio 21 d. (b. l. 65), 2020 m. spalio 16 d. (b. l. 79), 2020 m. spalio 26 d. (b. l. 66), prašymais kreipėsi į Marijampolės pataisos namų direktorių dėl jo perkėlimo į kitus pataisos namus, tačiau Marijampolės PN pareiškėjui atsakydavo, kad jo prašymas dėl perkėlimo į kitus pataisos namus nepatenkintas.

2020 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. 20/07-1412 „Dėl perkėlimo į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos besargybą“ Marijampolės pataisos namų direktorius atsakė, jos pareiškėjo prašymas tenkintas nebus, taip pat pareiškėją informavo, jog sprendimą dėl nuteistųjų perkėlimo į besargybą priima įkalinimo įstaigos vadovas. Atsakyme pažymėjo, jog nuteistieji turi atlikti bausmę toje įstaigoje, į kurią buvo paskirti, o jų perkėlimas galimas tik tam tikrais išimtiniais atvejais, kuomet nustatoma, kad paskirtoje įstaigoje nėra galimybių jį laikyti. BVK 69 straipsnyje numatyta, jog nuteistųjų perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą galimas, jeigu tai reikalinga apriboti jo daromą neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, palengvinti socialinę reabilitaciją (perkėlimas į pusiaukelės namus arba atvirąją koloniją), siekiant užtikrinti veiksmingesnę nuteistojo priežiūrą ir saugumą, vykdant nuteistojo perdavimą į užsienio valstybę arba kitais išimtiniais atvejais.

Nesutikdamas su šiuo Marijampolės pataisos namų atsakymu, pareiškėjas raštą Nr. 20/07-1412 apskundė Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas).

Kalėjimų departamentas 2020 m. spalio 2 d. raštu „Dėl skundo išnagrinėjimo“ pareiškėjo skundo netenkino, Marijampolės PN 2020 m. rugsėjo 22 d. atsakymą Nr. 20/07-1412 laikė teisėtu ir pagristu. Skundo nagrinėjimo metu nustatė, kad Marijampolės PN nepažeidė galiojančių teisės aktų, atsisakydami pareiškėją perkelti į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją, neturint tam teisinio pagrindo. Paaiškino, kad nuteistieji gali būti perkeliami į kitą pataisos įstaigą tik išimtinais atvejais, jeigu tai reikalinga siekiant apriboti nuteistojo įtaką kitiems nuteistiesiems, siekiant palengvinti nuteistojo socialinę reabilitaciją (perkėlimas į pusiaukelės namus arba į atvirąją koloniją), siekiant užtikrinti nuteistojo priežiūrą arba saugumą (perkėlimas dėl ligos arba, jei nėra galimybių užtikrinti nuteistojo saugumo paskirtoje įstaigoje, perkeliant į kitą būrį ar izoliuojant nuo kitų). Sprendimą dėl leidimo dirbti besargyboje priima įstaigos, kurioje nuteistasis atlieka bausmę, vadovas, t. y. Marijampolės PN direktorius neturi teisės pareiškėjo perkelti į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją į besargybą, jis nebent galėtų leisti pareiškėjui dirbti besargyboje Marijampolės pataisos namuose. Taip pat pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys bausmę Marijampolės pataisos namuose, taip pat turi teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jei atitinka BVK 154 straipsnyje numatytas sąlygas ir yra gavę įkalinimo įstaigos vadovo leidimą, vien tik sąlygų, nurodytų BVK 154 straipsnyje atitikimas nelaikomas pagrindu nuteistajam išduoti leidimą išvykti už pataisos įstaigos ribų. Tokia teisė paprastai suteikiama nuteistiesiems, kurie jau atliko dalį bausmės paskirtoje įstaigoje, yra vertinami itin teigiamai, jų nusikalstamo rizika yra žema arba pastebima akivaizdi pažanga ją mažinant ir yra įgiję įkalinimo įstaigos administracijos pasitikėjimą.

Teismas atkreipia dėmesį, kad BVK 183 straipsnis numato teisę apskųsti bausmių vykdymo institucijų ir įstaigų vadovų veiksmus bei sprendimus. Minėti veiksmai ar sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Kalėjimų departamento direktoriaus veiksmai ir sprendimai per dvidešimt dienų nuo jų įteikimo dienos gali būti skundžiami apygardos administraciniam teismui (BVK 183 straipsnio 3 dalis). Kadangi Kalėjimų departamento direktoriaus 2020 m. spalio 2 d. sprendimo „Dėl skundo išnagrinėjimo“ apygardos administraciniam teismui pareiškėjas neapskundė, taip pat kiti Marijampolės pataisos namų atsakymai į pareiškėjo skundus nebuvo apskųsti, jie nėra panaikinti, todėl teismui abejonių dėl šių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo nekyla.

Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindžia aplinkybėmis, kad Marijampolės PN galimai nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl perkėlimo į kitus pataisos namus. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumo svarbu nustatyti, ar pagrįstai Marijampolės PN pareiškėjo atvejo nevertino kaip išimtinio, dėl ko jo prašymas perkelti į Pravieniškių pataisos namus – atvirąją koloniją, buvo atmestas.

BVK numato, kad atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius nusikaltimus ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija vienerių metų, nuteisti asmenys. Atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę taip pat atlieka nuteistieji, perkelti į atviras kolonijas šio Kodekso 69 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. laisvės atėmimo bausmę lengvosios grupės sąlygomis atliekantys nuteistieji, kuriems negali būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, atlikę tris ketvirtadalius laisvės atėmimo bausmės ir likus ne daugiau kaip vieneriems metams iki bausmės pabaigos bei atitinkantys 69 straipsnio 2 dalies 3, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytas sąlygas. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui paskirta bausmė viršija vienerius metus, jis yra nuteistas už tyčinį nusikaltimą, todėl pareiškėjas negali būti perkeltas į atvirąją koloniją, nes neatitinka nustatytų sąlygų.

Viena iš būtinų neturtinės žalos atlyginimo sąlygų yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų.

Reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas savo skunde nurodė, kad neturtinę žalą patyrė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo). Teismas pažymi, kad abstraktūs ir konkrečiais faktais bei įrodymais nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl neturtinės žalos padarymo negali būti pripažįstami pagrindu tenkinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent dėl Marijampolės PN pareigūnų veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata ir savijauta.

Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Marijampolės PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Todėl pareiškėjo skundas bei patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

atmesti kaip nepagrįstus pareiškėjo V. R. skundą bei patikslintą skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų dėl 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėja Laimutė Jokubauskaitė