Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo V. Ž. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. Ž. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. Ž. priteista 36 796,61 Lt Valstybinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Ž. nuteistas už tai, kad 2012 metų gruodžio 31 dieną, apie 14 val. 30 min., Radviliškio m., (duomenys neskelbtini) gyv. namo virtuvėje tyčia ne mažiau kaip tris kartus sudavė tarpusavio konflikto metu nukentėjusiajam S. Š. kirvio ašmenimis į galvos sritį, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškiantį atviru kaktikaulio, kairio momenkaulio, pakauškaulio lūžiais, kietojo galvos smegenų dangalo pažeidimais, galvos smegenų sumušimu ir kraujo išsiliejimu galvos smegenų kairiojo pusrutulio kaktinėje ir momeninėje skiltyse.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas atmetamas. Nuteistojo V. Ž. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Siekiant nustatyti tikrąsias sunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo atliktas įrodymų tyrimas: papildomai apklaustas nuteistasis V. Ž., vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas specialisto išvadas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) pateikęs ekspertas.

Kaip minėta, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir apklaustas specialisto išvadas pateikęs ekspertas H. Daujotas. Jis specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino ir paaiškino, kad nukentėjusiajam buvo suduoti mažiausiai trys smūgiai. Žaizdos kirstinės, todėl daroma išvada, kad smūgiai buvo suduoti būtent kirvio ašmenimis, o ne pentimi. Jei būtų suduoti pentimi, būtų nustatytos muštinės žaizdos. Po tokios stiprios traumos nukentėjusysis galėjo nieko neprisiminti. Sužalojimai lokalizuoti kairėje galvos pusėje. Jeigu nukentėjusysis smūgių sudavimo metu miegojo, tai jis pagal suduotų smūgių lokalizaciją turėjo gulėti ant dešinio šono. Pasakyti, ar nukentėjusysis miegojo, ar ne, negali. Jeigu nukentėjusysis būtų stovėjęs, tai jis po tokių stiprių smūgių būtų nugriuvęs, vaikščioti negalėjo. Po tokių smūgių sudavimo į galvą nukentėjusysis turėjo iš karto prarasti sąmonę. Jeigu jam būtų suduotas vienas stiprus smūgis, jis galbūt būtų galėjęs kažkiek pajudėti, bet nagrinėjamu atveju jam buvo suduoti trys smūgiai, po kurių vaikščioti jis negalėjo. Teisme perskaičius įvykio vietos apžiūros protokolą, ekspertas paaiškino, kad kadangi žaizdos buvo 8 ir 10 cm dydžio ir prakirtus visus audinius po oda, tame tarpe ir kraujagysles, tai mažai tikėtina, kad po tokių žaizdų padarymo nebūtų kraujo įvykio vietoje. Ekspertas negalėjo atsakyti, ar smūgių sudavimo metu nukentėjusysis miegojo, ar nemiegojo. Dėl nukentėjusiojo girtumo ekspertas paaiškino, kad nukentėjusiajam nebuvo atliktas kraujo tyrimas. Ekspertas taip pat patvirtino kitą savo specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad V. Ž. sužalojimai nustatyti galvoje ir veide. Galvoje nustatyti nubrozdinimai, padaryti daiktu, galėjo būti ir taburete, ranka tokių sužalojimų neįmanoma padaryti.

Kaip jau minėta, teismas nuteistojo V. Ž. veiką perkvalifikavo iš BK 135 str. 2 d. 2 p. į BK 135 str. 1 d. Nepaisant to, kad teismo išdėstyti nusikalstamos veikos perkvalifikavimo motyvai neišsamūs, visgi V. Ž. nusikalstamą veiką teismas perkvalifikavo pagrįstai. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo pabaigoje ir pirmosios instancijos teisme V. Ž. parodė, kad smūgius kirviu nukentėjusiajam sudavė stovinčiam. Apie tai, kad smūgius kirviu sudavė nukentėjusiajam gulinčiam, nuteistasis buvo parodęs ikiteisminio tyrimo metu pirmoje ir antroje apklausose, taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu. Kolegija iš dalies sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad smūgiai kirviu nukentėjusiajam buvo suduoti gulinčiam. Pirmieji V. Ž. parodymai, kur jis buvo parodęs, kad sudavė nukentėjusiajam kirviu būtent gulinčiam virtuvėje ant sofos, sutampa su jau aptarta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros protokolu, iš kurio matosi, kad nukentėjusiojo kraujo rasta tik ant lovos, kur jis ir rastas su kirstinėmis žaizdomis, bei su apklausto eksperto paaiškinimais, kur jis, kaip jau minėta, paaiškino, jog jeigu smūgiai kirviu nukentėjusiajam būtų suduoti stovinčiam, po pirmo smūgio jis kristų, ir nebūtų įmanoma suduoti kitų smūgių beveik į tą pačią galvos vietą. Be to, kadangi kirstinės žaizdos yra gilios, kraujo būtų ir ant grindų, jeigu nukentėjusysis būtų stovėjęs. Iš viso to seka, kad smūgiai S. Š. buvo suduoti gulinčiam, o ne stovinčiam. Tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, kad nukentėjusysis, nors ir gulintis lovoje, smūgių sudavimo metu buvo bejėgiškos būklės. Prokuroro apeliaciniame skunde nukentėjusiojo bejėgiška būklė siejama su aplinkybe, kad sunkus sveikatos sutrikdymas jam buvo padarytas miegančiam. Išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus, kolegija daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad nukentėjusysis smūgių sudavimo metu miegojo. Prokuroras šį manymą grindžia V. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu pirmųjų apklausų metu bei nurodo, kad šie nuteistojo parodymai sutampa su kitais bylos įrodymais, tačiau tokie prokuroro argumentai nėra visiškai teisingi, kadangi pirmųjų apklausų metu, kaip jau nurodyta ir šiame nuosprendyje, nuteistasis buvo parodęs, kad sudavė S. Š. tik vieną smūgį, o byloje surinkti ir jau aptarti įrodymai patvirtina, kad suduoti buvo ne mažiau kaip trys smūgiai. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje duoti nuteistojo parodymai irgi tik iš dalies atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Taigi jais besąlygiškai remtis pagrindo irgi nėra. Daugiau jokių įrodymų, kad nukentėjusysis smūgių sudavimo metu miegojo, byloje nėra, tokių įrodymų nenurodo ir prokuroras. Be to, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas paaiškino, jog pagal bylos aplinkybes bei medicininius dokumentus nėra galimybės nustatyti, ar nukentėjusysis miegojo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie nukentėjusiojo girtumą. Nuteistojo parodymais nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio dieną vartojo alkoholį, tačiau jo kraujas nebuvo ištirtas ir nebuvo nustatytas girtumo laipsnis. Tokių duomenų, kad nukentėjusysis buvo toks girtas, kad dėl to galėjo būti ir bejėgiškos būklės, byloje irgi nėra.

Bejėgiškos būklės yra as­muo, ku­ris ar dėl fi­zi­nių, ar dėl psi­chi­nių sa­vy­bių ne­ga­li su­pras­ti kal­ti­nin­ko vei­kos po­būdžio, ne­ga­li gin­tis ar ki­taip veng­ti pa­vo­jaus ar­ba ak­ty­viai pa­si­priešin­ti kal­ti­nin­kui. To­kia būse­na ga­li būti dėl li­gos, in­va­li­du­mo ar se­nat­vės, taip pat apal­pus, pra­ra­dus sąmo­nę, mie­gant ar­ba dėl stip­raus ap­svai­gi­mo nuo al­ko­ho­lio, nar­ko­ti­nių, psi­chot­ro­pi­nių ar ki­tų psi­chi­ką vei­kian­čių medžia­gų ir pan. Apie be­jėgišku­mo būse­ną teis­mas sprendžia pa­gal kon­kre­čias nu­ken­tėju­sio­jo fi­zi­nę ar psi­chi­nę būk­lę api­būdi­nan­čias ap­lin­ky­bes. Veika kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 135 str. 2 d. 2 p., kai kal­ti­nin­kas su­vo­kia nu­ken­tėju­sio­jo be­jėgišką būk­lę ir ja pa­si­nau­do­da­mas sunkiai sutrikdo sveikatą. Iš visko, kas jau išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad, nors teismas neteisingai nustatė, kad V. Ž. smūgius nukentėjusiajam sudavė stovinčiam, ir iš tiesų byloje nustatyta, kad nukentėjusysis gulėjo, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės – miegojo. Kad nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės dėl girtumo irgi neįrodyta.

Tuo tarpu nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su veikos kvalifikacija bei prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 135 str. 1 d. į BK 136 str., nes veiką padarė labai susijaudinęs, būdamas afekto būsenoje. Pagal BK 136 str. atsako tas, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Kaip jau minėta, byloje nustatyta, kad įvykio dienos ryte, nuteistasis su nukentėjusiuoju konfliktavo, nukentėjusysis sudavė nuteistajam smūgius bei paėmęs 20 Lt išėjo į parduotuvę, grįžo su alkoholiu ir kambaryje girtavo. Nuteistasis tuo metu buvo virtuvėje. Kai nukentėjusysis nuėjo į virtuvę ir atsigulė ant sofos, nuteistasis po kažkurio laiko tarpo (skirtingose apklausose nurodė skirtingai, tai po pusvalandžio, tai po kelių valandų) priėjęs sudavė smūgius jam gulinčiam kirviu. Nepaisant to, kad laiko tarpą tarp nukentėjusiojo suduotų smūgių nuteistajam ir nusikalstamos veikos nuteistasis nurodo skirtingai, tačiau tai rodo, kad nuteistasis nebuvo staiga labai susijaudinęs.

Teismų praktikoje sunkus sveikatos sutrikdymas pagal BK 136 str. kvalifikuojamas, kai nukentėjusysis sunkiai sužalojamas kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes. Sunkus sveikatos sutrikdymas staiga labai susijaudinus pripažįstamas padarytas tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo itin įžeidžiančio kaltininką poelgio kaip greitas atsakas į tai. Staigus didelis susijaudinimas reiškia fiziologinio afekto būseną, kai patirtas emocinis stresas labai susilpnina asmens gebėjimą suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus. Staigų didelį susijaudinimą turi sukelti arba neteisėtas, arba itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Neteisėtas poelgis yra tada, kai daromas teisės (baudžiamosios ar administracinės) pažeidimas, kėsinantis į kaltininko ar jam artimo žmogaus sveikatą, kitas teises ir teisėtus interesus. Itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis yra tyčiniai veiksmai, iš esmės prieštaraujantys moralės bei dorovės principams, pažeidžiantys žmogaus garbę ir orumą ir galintys taip paveikti kaltininką, kad sukeltų jam labai didelį susijaudinimą, fiziologinio afekto būseną. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Nors byloje iš tiesų nustatyta, kad nukentėjusysis įvykio dirną smurtavo prieš nuteistąjį, tačiau nuteistojo veiksmai (smūgiai kirviu gulinčiam nukentėjusiajam į galvą) nebuvo staigus atsakas į nukentėjusiojo veiksmus, o buvo atlikti po kurio laiko, kai nukentėjusysis gulėjo ir jokių veiksmų prieš nuteistąjį neatliko. Be to, visas abejones dėl galimo V. Ž. buvimo fiziologinio afekto būsenoje visiškai paneigia ir nuteistajam atliktos stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvados, kuriose nurodyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu V. Ž. nebuvo ir laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti (2 t., 21-24 b.l.). Visa tai rodo, kad V. Ž. nusikaltimo padarymo metu nebuvo afekto būsenoje. Pirmosios instancijos teismas V. Ž. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d. ir perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką į BK 135 str. 2 d. 2 p. ar į BK 136 str. nėra pagrindo.

Tačiau nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepripažindamas dar vienos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės bei paskyrė V. Ž. neteisingą bausmę.

Iš nuosprendžio matosi, kad teismas V. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Pats nuteistasis apeliaciniame skunde prašo jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti BK 59 str. 1 d. 1 p., 2 p., 5 p., 6 p., 9 p., 10 p. numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., kaip jau buvo nurodyta, skundžiamu nuosprendžiu pripažino pats pirmosios instancijos teismas. Tuo tarpu apelianto prašymai pripažinti kitas, numatytas BK 59 str. 1 d. 1 p., 5 p., 9 p., 10 p. aplinkybes, yra nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas savo skunde netgi neišdėstė jokių šiuos savo prašymus pagrindžiančių argumentų. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. Ž. po smūgių sudavimo kirviu suteikė arba bent bandė suteikti nukentėjusiajam kokią nors pagalbą arba kad kokiais nors kitokiais aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių savo nusikalstamos veikos padarinių. Tai paneigia paties nuteistojo parodymai. Todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 1 p., pagrindo nėra. BK 59 str. 1 d. 5 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Ši aplinkybė pripažįstama lengvinančia tada, kad kaltininkui dėl išorinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybių pasirinkti teisėto elgesio variantą. Tokiais atvejais asmuo savo iniciatyva nebūtų ryžęsis nusikalsti, o nusikalstamos veikos iniciatorius yra kitas asmuo, prievarta palenkęs jį atlikti neteisėtus veiksmus. Psichinė prievarta – grasinimai naudoti smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą ir pan. Fizinė prievarta – fizinės jėgos panaudojimas prieš žmogų, sukeliant skausmą ir kitus padarinius sveikatai ir gyvybei. Visais atvejais atsakas turi būti staigus, o kaltininkas priverstas atlikti prieš nukentėjusįjį neteisėtus veiksmus. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, S. Š. prievarta nelenkė V. Ž. atlikti prieš jį neteisėtų veiksmų. Taip pat nuteistasis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 str. 1 d. 9 p. numatytą aplinkybę. Šiame straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė - veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą. Baudžiamoji atsakomybė už būtinosios ginties ribų peržengimą gali atsirasti tada, kai gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, dėl to tiesiogine tyčia kaltininkas nužudomas ar jam sunkiai sutrikdoma sveikata. Būtinąja gintimi gali būti laikomi tik tokie veiksmai, kuriais atremiamas pradėtas ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis. Pagal galiojančią teisminę praktiką toks pavojingas kėsinimasis turi būti realus, t.y. jis turi egzistuoti objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Be to, kėsinimasis turi būti ir akivaizdus, t.y. jis turi būti pradėtas ar tiesiogiai turi grėsti besiginančiajam ar kitam asmeniui. Aplinkybės, kurios buvo nustatytos šioje byloje, leidžia padaryti išvadą, kad nukentėjusiajam S. Š. sunkiai sutrikdyta sveikata buvo ne ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, o jau šiam pasibaigus ir praėjus kuriam laikui. Byloje nustatyta, kad V. Ž. smūgius kirviu nukentėjusiajam sudavė, kai šis jau kurį laiką gulėjo ant lovos, jokios grėsmės nekėlė. Taigi nustatyta, kad nuteistasis nuo nieko nesigynė, tai yra neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Kadangi būtinosios ginties situacijos apskritai nebuvo, tai ir apie jos ribų peržengimą kalbėti nėra pagrindo. BK 59 str. 1 d. 9 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės kolegija taip pat nepripažįsta V. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 str. 1 d. 10 p.). Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia tada, kai didelis kaltininko susijaudinimas pasiekė fiziologinio afekto laipsnį ir jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Neteisėtais veiksmais laikomi bet kokie prieš kaltininką nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, įžeidimu ir pan. didelio susijaudinimo būsena gali būti sukelta ir ne vienkartinių priešingų teisei veiksmų, besitęsiančių iki nusikalstamos veikos padarymo, jeigu nusikalstama veika padaryta iš karto po paskutinio veiksmo. Šiame nuosprendyje jau pasisakyta dėl to, kad V. Ž. smūgiai kirviu S. Š. į galvos sritį nebuvo suduoti iš karto po nukentėjusiojo panaudoto smurto, smūgių sudavimo metu nukentėjusysis gulėjo ant lovos ir apskritai jokių veiksmų, ne tik neteisėtų, V. Ž. atžvilgiu neatliko. Todėl ir staigaus susijaudinimo nebuvo. Šiame nuosprendyje kolegija jau pasisakė apie tai, kad V. Ž. nusikalstamą veiką nėra pagrindo perkvalifikuoti į BK 136 str. Tos pačios aplinkybės ir motyvai paneigia ir galimybę pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 10 p.

Tačiau kolegija mano, kad yra V. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 6 p. - veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Prokurorė apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad nėra pagrindo šią aplinkybę pripažinti V. Ž. atsakomybę lengvinančia, nes nukentėjusysis nesiekė, kad prieš jį būtų pavartotas smurtas. Tokia prokurorės pozicija nepagrįsta. Teismų praktikoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2011, 2K-450/2011) provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-386/2012). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad S. Š. gyveno V. Ž. namuose. Nuteistasis jį priėmė, kadangi nukentėjusysis neturėjo kur gyventi. Nuteistojo bei liudytojų parodymais taip pat nustatyta, kad S. Š. prieš V. Ž. nuolat vartodavo fizinį smurtą, reikalaudavo pinigų alkoholiui, V. Ž. namuose girtaudavo, tas pats vyko ir įvykio dieną – S. Š. vartojo prieš V. Ž. fizinį smurtą, sudavė jam smūgius taburete į galvos sritį, tai patvirtino ne tik nuteistojo parodymai, bet ir jau minėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria nustatyti nuteistajam padaryti sužalojimai, ir eksperto paaiškinimai apeliacinės instancijos teisme. Taip pat byloje nustatyta, kad tą dieną nukentėjusysis girtavo, o nuteistojo parodymus, kad jis buvo blaivus, patvirtina byloje esantis blaivumo testas, kuriame nurodyta, kad V. Ž. nustatyta 0,00 prom. Be to, įvykio dieną, nukentėjusysis ne tik vartojo fizinį smurtą prieš nuteistąjį, bet ir pavogė iš jo pinigų bei tai padaręs nuėjo pirkti alkoholio, grįžęs toliau girtavo. Tokį nukentėjusiojo elgesį kolegija pripažįsta provokuojančiu ir mano, kad turi būti pripažinta dar vieną V. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė - veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 54 str. 2 d. nuostatomis. Nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kaip minėta, pripažino tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Skiriant bausmę, teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad V. Ž. padarė sunkų nusikaltimą, yra neįgalus, jam nustatytas 25 procentų darbingumas, 2012-10-06 jam nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, nuteistasis charakterizuojamas patenkinamai, neteistas, administracine tvarka nebaustas. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas paskyrė už sankcijos vidurkį mažesnę bausmę. Kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė savo dydžiu vis tiek yra aiškiai per griežta.

Viena iš BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių, į kurias skirdamas bausmę atsižvelgia teismas, yra atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės. Kaip minėta, V. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., o apeliacinės instancijos teismas pripažino dar vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 6 p. Jau vien ši aplinkybė yra pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę.

Be to, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino ir kitas bylos aplinkybes. BK 61 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į abiejų V. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių reikšmę. Vertinant atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įvykio vietoje įvykio metu išskyrus nuteistąjį ir nukentėjusįjį nebuvo jokių asmenų, kurie būtų matę kas įvyko. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors V. Ž. ir keitė parodymus, tačiau esminę aplinkybę – suduotus smūgius kirviu S. Š. į galvos sritį pripažino. Jo parodymai iš esmės padėjo išaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes. Taip pat labai svarbu įvertinti ir BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kaip jau šiame nuosprendyje minėta, V. Ž. nusikalstama veika negali būti pripažinta nei būtinąja gintimi, nei sunkiu sveikatos sutrikdymu labai susijaudinus, vis tik BK 59 str. 1 d. 6 p. nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra itin reikšminga ir į ją būtina atsižvelgti skiriant bausmę, kadangi ji parodo tikrąjį nusikaltimo pavojingumą. Kolegijos nuomone, nustatytos faktinės bylos aplinkybės rodo ženkliai mažesnį negu tipinis padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Jau minėta, kad nukentėjusysis gyveno nuteistojo namuose, girtaudavo, vartodavo fizinį smurtą nuteistojo atžvilgiu, įvykio dieną taip pat girtavo, vartojo fizinį smurtą, dar ir pavogė iš nuteistojo pinigus bei už juos nuėjęs nusipirko alkoholio. Todėl nepaisant to, kad nėra galimybės nuteistojo veiką vertinti privilegijuotu nusikaltimu, šios aplinkybės rodo aiškiai mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Taip pat labai svarbios aplinkybės yra tai, kad V. Ž. praeityje neteistas, yra neįgalus, jam nustatytas 25 procentų darbingumas bei specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis. Visi šie duomenys apie nuteistojo asmenybę rodo ir jo paties asmenybės mažesnį pavojingumo laipsnį. Įvertinus visas išvardintas aplinkybes, nuteistojo sveikatos būklę, kolegija daro išvadą, kad V. Ž. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, yra pagrindas ją švelninti iki dar artimesnės sankcijoje numatytos minimalios ribos. Pažymėtina, kad, nors ir netiesiogiai, tačiau šias teisėjų kolegijos išvadas faktiškai pripažįsta ir prokuroras paduotame apeliaciniame skunde. Nors šiame skunde prokuroras prašo perkvalifikuoti V. Ž. nusikalstamą veiką į BK 135 str. 2 d. 2 p., tačiau už šį sunkesnį ir labiau pavojingą nusikaltimą skunde neprašoma paskirti nuteistajam griežtesnės bausmės.

Taip pat teismas pagrįstai priteisė iš V. Ž. Valstybinei ligonių kasai 36 796,61 Lt turtinės žalos atlyginimo. Turtinės žalos dydį patvirtina prie bylos pridėti dokumentai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2014 m. sausio 17 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo V. Ž. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Nuteistajam V. Ž. pagal BK 135 str. 1 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., 2 d. į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2012 m. gruodžio 31 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d. ir pripažinti nuteistąjį V. Ž. jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę visiškai atlikusiu.

Nuteistajam paskirtą kardomąją priemonę suėmimą panaikinti ir paleisti V. Ž. iš suėmimo nedelsiant teismo salėje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šiaulių apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.