- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-10
- Bylos Nr.
- I-3778-596/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02327-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- T. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 7 000 Eur neturtinės žalos.
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. ir nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. birželio 29 d. buvo laikomas Vilniaus PN I-ame korpuse, neužtikrinant higienos normų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, tualetuose pritvirtinti pisuarai nebuvo atskirti sienele, todėl, naudojantis sanitariniais įrenginiais, buvo pažeidžiamas jo privatumas. Sanitariniame mazge nebuvo sumontuoto klozeto, o vietoje jo buvo įrengta tupykla. Pareiškėjui dėl didelio svorio (sveria 120 kg) būdavo mažai vietos atsitūpti, todėl naudojimasis sanitariniais mazgais kėlė didelius nepatogumus. Dušo patalpose nebuvo įrengtos pertvaros, todėl taip pat buvo pažeidžiamas jo privatumas (b. l. 2–3).
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse, kuriame gyveno pareiškėjas, įrengtos dušinės teisės aktų keliamus reikalavimus atitiko. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi Lietuvos Respublikos teisės aktuose konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti nėra nustatyta. Vilniaus PN laikomiems nuteistiesiems nustatytas naudojimosi dušu grafikas. Pabrėžia, jog siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau yra įrengiami dušai, kurie yra atskirti sienelėmis.
Pažymi, jog kiekviename Vilniaus PN aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, o kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengtos penkios tualeto vietos, keturi pisuarai, keturios kriauklės ir trys prausyklos. Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose reglamentuota, kad sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.
Mano, kad visos pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra grįstos abstrakčiais teiginiais.
Teigia, jog pareiškėjas nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės (b. l. 6–9).
Pareiškėjas atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą akcentavo, jog jo buvimo laikotarpiu Vilniaus PN gyvenamojoje zonoje dušai ir sanitariniai mazgai buvo įrengti taip, kad naudojantis jais buvo pažeistas pareiškėjo privatumas (b. l. 16–17).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 7 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl privatumo naudojantis dušais ir sanitariniais įrenginiais Vilniaus PN I-ajame gyvenamajame korpuse neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 29 d. iki 2015 m. gruodžio 30 d. ir nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. birželio 29 d., teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildina iš netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, nes vietoj klozetų yra įrengtos tupyklos.
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 p.).
Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 7.6 punktą, laisvės atėmimo vietų bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje esančiame tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams).
Taigi galiojantis teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, jog atsakovės atstovas, Vilniaus PN gyvenamųjų korpusų bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengdamas „tupimus“ tualetus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą taip pat kildina iš privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušais, pažeidimo.
Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad jam nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis I-ajame gyvenamajame korpuse esančiais sanitariniais mazgais ir dušais, nurodytina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja sanitarinių mazgų ir dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose ir sanitariniuose mazguose tarp pisuarų įrengti pertvarų. Kadangi sienelių (pertvarų) dušo patalpose ir sanitariniuose mazguose tarp pisuarų įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.
Nagrinėjamu aspektu teigtina, jog pareiškėjas, laikydamas, kad jo teisės naudojantis pisuaru, neatskirtu pertvara nuo kito pisuaro, yra pažeidžiamos, galėjo naudotis sanitariniame mazge įrengta izoliuota kabina ir joje esančia tupykla (b. l. 22–23, 25, 35–36).
Tačiau, teismo vertinimu, sienelių dušo patalpose neįrengimas sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Nagrinėjamoje byloje nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimas negali būti vertinamas kaip viena iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi nors ir pripažintina, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų dėl naudojimosi dušu ir pisuaru, tačiau, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui už tai piniginę kompensaciją kaip žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių visumą ir nepažengiant bylos nagrinėjimo ribų, konstatuotina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Tuo remdamasis, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo ir plačiau dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų nepasisako.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.