Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. K. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-144-434/2014, iškeltoje pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui R. K., tretiesiems asmenims A. I. ir A. I., V. S. dėl panaudos sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo ir atsakovo R. K. priešieškinį ieškovei J. V. ir A. I. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) R. K. prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovės ieškinį, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, netinkamai įvertino bylos aplinkybes, teismo išvados yra vienpusės. Tvirtinama, kad 2007-09-20 panaudos sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, buvo apsimestinė ir prieštaravo imperatyvioms teisės normoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Mano, kad 2007-09-20 panaudos sutartis buvo nutraukta nuo 2009-12-23, o ieškovės neva patirti nuostoliai nebuvo įrodyti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (atsakovo) R. K. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl sandorio pripažinimo tariamuoju (CK 1.86 straipsnis)

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, nors apeliantas skunde neprašo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas jo priešieškinis, iš apeliacinio skundo turinio matyti, jos apeliantas kvestionuoja ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, todėl, kolegijos vertinimu, skundo dalyko netinkamas suformulavimas (CPK 306 str. 1 d. 5 p.) nėra kliūtis įvertinti skundo argumentams.

Kasacinio teismo nurodoma, kad neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. CK 1.86 straipsnyje nustatyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė ir trečiasis asmuo A. I. 2007-09-20 šešių metų laikotarpiui sudarė 9,6100 ha žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio O. R., esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos sutartį (1 tomas, 7–8 b. l.).

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė norėjo sudaryti minėtą sutartį ir taip padidinti dirbamos žemės plotą, kadangi ūkininkaudama, siekė gauti tiesiogines išmokas (paramą) pagal įvairias Lietuvos kaimo plėtros programos priemones. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tam tikru laikotarpiu ieškovė deklaravo pagal panaudos sutartį jai perduotą naudotis žemės sklypą pagal tam tikras priemonių programas (pvz. 1 tomas, 16–18 b. l.), žemę dirbo, realiai vykdė sutarties sąlygas – mokėjo už žemės sklypą žemės mokestį (1 tomas, 7, 14–15 b. l.). Akivaizdu, kad šiuo atveju nėra tariamo sandorio požymių.

Dėl apsimestinio sandorio negaliojimo (CK 1.87 straipsnis)

Apsimestiniu laikomas sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Tokiu atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Įstatymo nustatyta, kad, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228//2009; kt.).

Taigi sprendžiant dėl panaudos sutarties apsimestinumo dėl objekto, svarbu nustatyti, ar ieškovė, sudariusi sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš šios sutarties kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų.

Atsakovas neįrodė, kad panaudos sutarties šalys sudarydamos šią sutartį neišreiškė savo tikrosios valios, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi (jos statytiniu), jog šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto tikslo – t. y. ieškovė (panaudos davėja) nesiekė jai perduotos žemės naudoti pagal tikslinę paskirtį (žemės ūkio veikla), o trečiasis asmuo A. I. realiai nesiekė perduoti žemės sklypo ieškovei naudotis.

Priešingai, kaip minėta, byloje nustatyta, kad ieškovė tam tikru laikotarpiu, iki tol, kol atsakovas neapribojo tokių galimybių, žemės sklypą naudojo pagal paskirtį, mokėjo už jį žemes mokestį, žemės sklypą deklaravo. Nesant akivaizdžių sandorio šalių valios ydingumo, nėra pagrindo panaudos sutarties pripažinti apsimestiniu sandoriu.

Dėl viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujančio sandorio negaliojimo (CK 1.81 straipsnis)

CK 1.81 straipsnyje nustatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Įstatyme neatskleistas formuluotės ,,viešoji tvarka“ ir ,,gera moralė“ turinys. Viešoji tvarka nustatoma imperatyviųjų Konstitucijos, administracinės ir kitų teisės šakų normų. Teismų praktikoje, aiškinant formuluotę ,,viešoji tvarka“, nurodyta, kad šios formuluotės turinys yra įvairialypis; jis sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų padariniais. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti galimus padarinius ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006).

Byloje nėra duomenų, kad panaudos sutarties šalys siekė neteisėtų tikslų ir šiuos tikslus siekė neteisėtomis ir teisiniam reglamentavimui prieštaraujančiomis priemonėmis, ar, jog sandoris pažeidė trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus. Be to, byloje nustatyta, kad sandoris buvo išviešintas ir tam tikrą laiką realiai vykdomas.

Dėl 2007-09-20 panaudos sutarties nutraukimo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. I. ir A. I. nuo 2008-01-24 nuosavybės teisė jiems priklausantį žemės sklypą pagal 2009-12-22 pirkimo-pardavimo sutartį pardavė atsakovui R. K., sandorio sudarymo metu atstovaujamam trečiojo asmens V. S. . Šalys taip pat pasirašė perdavimo-priėmimo aktą (1 tomas, 84–85, 153–159 b. l.).

2009-12-22 A. I. išsiuntė ieškovei J. V. pranešimą apie 2007-09-20 panaudos sutarties nutraukimą (1 tomas, 152 b. l.), kuriame nurodė, kad nutraukia sutartį nuo 2009-12-23 dėl sutarties 5.3 sąlygos nevykdymo, nes panaudos gavėja pablogino daikto būklę.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad minėtas pranešimas ieškovei nesukėlė jokių teisinių pasekmių, kadangi A. I. tuo metu jau nebebuvo žemės sklypo savininku.

Teisėjų kolegija sutinka su šiomis teismo išvadomis, kadangi, bylos duomenimis, 2009-12-22 pirkimo-pardavimo sutartis notarės buvo patvirtinta 11 val. (1 tomas, 157 b. l.), o pranešimas apie 2007-09-20 panaudos sutarties nutraukimą paštui pateiktas 12 val. 22 min (2 tomas, 45 b. l.), t.y. po 2009-12-22 pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

Pagal CK 6.393 straipsnio 4 dalį nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. CK 6.398 straipsnio 1 dalį nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu.

Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad nuo 2009-12-22 pirkimo-pardavimo sutarties ir perdavimo-priėmimo akto pasirašymo momento parduoto žemės sklypo savininku tapo atsakovas R. K. ir tik jis galėjo realizuoti savo, kad panaudos davėjo, teises įstatymo nustatyta tvarka nutraukti panaudos sutartį (CK 6.641– 6.642 str.).

Nors teisinis reglamentavimas nenustato, kokia forma – rašytine ar žodine panaudos gavėjui turi būti pateikiamas pranešimas apie panaudos sutarties nutraukimą, įrodyti pranešimo (įspėjimo) įteikimo kitai šaliai faktą privalo panaudos davėjas (šiuo atveju atsakovas).

Pažymėtina, kad 2007-09-20 panaudos sutartyje šalys nenustatė sutarties nutraukimo ir įspėjimo apie jį tvarkos, todėl šalių santykiams taikytinos CK normos.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki bylos nagrinėjimo teisme pradžios realiai siekė nutraukti 2007-09-20 panaudos sutartį su ieškove ir įstatymo nustatyta tvarka (CK 6.642 str. 1 d.) įspėjo apie tai ieškovę (panaudos gavėją).

Dėl ieškovės nuostolių

Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą, t. y. asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), žalą (CK 6.249 straipsnis), jų priežastinį ryšį (CK 6.247 straipsnis) ir asmens kaltę (CK 6.248 straipsnis). Žala (nuostoliai) yra asmens turto netekimas, pakenkimas tam tikram objektui, dėl to mažėja objekto ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. Žala atsiranda kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos), taip pat negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kaltė paprastai suprantama kaip asmens veikos (veikimo, neveikimo) ir siekiamų arba galinčių atsirasti žalingų padarinių – žalos atsiradimo, psichinis santykis.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad dėl atsakovo kaltės ir konkrečių jo veiksmų – žemės sklypo naudojimo pagal paskirtį – ieškovė negalėjo įgyvendinti jai 2007-09-20 panaudos sutartimi suteiktų teisių – vykdyti žemės ūkio veiklą žemės sklype, ir tai lėmė ieškovei nuostolių atsiradimą – ieškovė turėjo grąžinti dalį išmokų ir prarado galimybę gauti paramą pagal tęstines Lietuvos kaimo plėtros programos priemones.

Nors apeliantas nesutinka su ieškovei priteistu nuostoliu dydžiu, apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės nesuformulavo argumentų, su kokia teismo priteistų nuostolių dalimi jis nesutinka, bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių teismo išvadų nepagrįstumą.

Negautos pajamos yra negauta nauda, kuri buvo planuota gauti, jeigu nebūtų sutrikdyta įprastinė veikla. Taigi negautas pajamas kaip nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir kaip lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos.

Pirmosios instancijos teismas priteisdamas ieškovei konkrečius nuostolius rėmėsi bylos medžiagoje esančiais įrodymais: įmokos mokėjimo kvitais, parodančiais, jog ieškovė mokėjo žemės mokestį už panaudos sutartimi jai perduotą naudoti žemės sklypą, kadangi tokia jos pareiga buvo nustatyta panaudos sutartyje (sutarties 5.1 punktas); Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos duomenimis, parodančiais, kad dėl faktiško deklaruotų sklypų ploto sumažėjimo ir ieškovei pritaikytos sankcijos, ieškovė turėjo grąžinti išmokų dalį ir kitais duomenimis apie konkrečias išmokas; duomenimis apie ieškovės realiai turėtas pašto išlaidas.

Esant prieš tai minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Apeliacinį skundą atmetus, teismas nepaskirsto šalims bylinėjimosi išlaidų, kadangi į bylą nepateikta duomenų, kad šalys šias išlaidas turėjo Šiaulių apygardos teisme (CPK 79 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.