Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės, Neringos Švedienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ ir atsakovo UAB „Dimpex Baltia“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovui UAB „Dimpex Baltia“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo byloje – Vilniaus arkivyskupija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Byloje pateikti įrodymai apie ieškovo patirtas 20,85 € (72 Lt) žyminio mokesčio ir 230,93 € advokato pagalbos išlaidas surašant procesinius dokumentus ir atstovaujant bylos nagrinėjimo metu, iš viso – 251,78 € bylinėjimosi išlaidų; taip pat pateikti įrodymai apie atsakovo patirtas 140,18 € bylinėjimosi išlaidas. Kadangi ieškinys patenkintas iš dalies, šalims priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, t. y. ieškovui – 95,12 € (328,43 Lt) (patenkinti 37,78 procentai ieškinio reikalavimų) ir atsakovui – 87,22 € (301,15 Lt) (atmesta 62,22 procentai ieškinio reikalavimų). Įrodymų apie trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

1) Teismas padarė neteisingą išvadą, jog nebuvo bendraturčių valios pavesti ieškovui ir toliau administruoti ginčo pastato bendro naudojimo objektus. Ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d.) ieškovas administratoriaus pareigas namui teikė pagal Turto paprastojo administravimo sutartis, kuriomis buvo įformintas patalpų savininkų daugumos sprendimas pastato administravimą perduoti ieškovui. Name yra suformuotos septynios atskiros patalpos, iš kurių trys ginčo laikotarpiu priklausė Vilniaus arkivyskupijai, likusios keturios – skirtingiems asmenims (atsakovui, (duomenys neskelbtini)). Keturi iš septynių savininkų nusprendė bendro naudojimo administravimą perduoti ieškovui. Šis savininkų sprendimas nebuvo pakeistas ar atšauktas ir po Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymo priėmimo. Ieškovas sutartis pasiūlė sudaryti ir likusiems 3 savininkams, tačiau išsiųsti sutarties egzemplioriai ieškovui nebuvo grąžinti. Taip pat nebuvo atsiųsti ir pranešimai, kad nesutinkama pasirašyti pateiktas sutartis. Tuo tarpu su dauguma pastato savininkų sudarytos turto paprastojo administravimo sutartys galioji iki šiol. Byloje yra keturios administravimo sutartys, tačiau vienas patalpų savininkas (fizinis asmuo) savo sutikimą yra išreiškęs konkliudentiniais veiksmais, tai yra už suteiktas paslaugas atsiskaito. Šiai aplinkybei patvirtinti pirmosios instancijos teismui buvo teikti įrodymai, tačiau teismas be jokio pagrindo atsisakė juos priimti, todėl šie įrodymai teikiami apeliacinės instancijos teismui.

2) Pagal CK 4.85 straipsnio 1 dalį sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Taigi, daugumos savininkų sprendimas dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo formos parinkimo galioja ir kitiems savininkams, tame tarpe ir atsakovui. Po administravimo sutarčių pasirašymo ieškovas savo įsipareigojimus vykdė ne tik administracinio akto pagrindu, bet ir patalpų savininkų daugumos sprendimo, kuris buvo įformintas civilinėmis sutartimis, pagrindu. Taigi, viso pastato administravimo ir techninės priežiūros paslaugas ieškovas teikė ir teikia patalpų savininkų daugumos sprendimo pagrindu, todėl ieškovo veikla buvo ir yra teisėta. Teismo išvada, kad nebuvo bendraturčių suderintos valios pavesti ieškovui administruoti ginčo pastato bendro naudojimo objektus, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

3) Administracinio akto panaikinimas savaime nepanaikina tarp asmenų susiklosčiusių teisinių santykių, jei šie teisiniai santykiai atsirado ir buvo plėtojami civilinių sandorių pagrindu. Po administracinio akto panaikinimo, daugumos savininkų valiai dėl pastato bendro naudojimo objektų administravimo formos ir būdo nepasikeitė, nors Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyrios po administracinio akto panaikinimo skatino patalpų savininkus įkurti bendriją. Tačiau butų ir kitų patalpų savininkai jokių veiksmų nesiėmė, tai yra nepateikė pasirinktos bendro naudojimo objektų valdymo formos, nepasirinko kito administratoriaus. Namo savininkai neįsteigė bendrijos ir nesudarė jungtinės veiklos sutarties, taip pat nebuvo jokio įgalioto asmens, išrinkto pastato savininkų daugumos, kuriam ieškovas galėtų perduoti visą su namu susijusią dokumentaciją ir pasirašyti priėmimo-perdavimo aktą, nes pastato dokumentacija yra viso pastato savininkų nuosavybė. Todėl ieškovas teisėtai ir pagrįstai ir toliau tinkamai teikė administravimo, komunalines ir techninės priežiūros paslaugas pastatui.

4) Teismas taip pat neįvertino, kad namas negali likti niekieno neadministruojamas, kadangi neprižiūrimas jis galėtų sukelti žalą tiek namo gyventojams, tiek ir tretiesiems asmenims. Todėl ieškovas administravo pastatą toliau, kol turėjo visą dokumentaciją bei galiojančias administravimo sutartis, prisiėmė atsakomybę prieš trečiuosius asmenis, kad šie nepatirtų žalos dėl pastato defektų. Ieškovas ginčo laikotarpiu tinkamai teikė administravimo ir techninės priežiūros paslaugas, kurios buvo būtinos ir kurių atsakovas nepaneigė. Tačiau teismas neįvertino šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė. Negalima administruoti tik dalį naudojimo objektų, administruojamas yra visas pastatas. Atsakovas turi teisę papildomai rūpintis administravimu, tačiau administruoti viso pastato neturėjo įgaliojimų, o taip pat nebuvo kitų pastato savininkų įgaliotas atlikti tokius veiksmus. Ieškovas prižiūrėjo pastatą, jį administravo, suteikė paslaugų visumą, todėl atsakovas turi pareigą susimokėti už suteiktas paslaugas. Kiti namo savininkai sąžiningai mokėjo ir moka jiems tenkančius mokesčius už administravimo paslaugas. Todėl atsakovas elgiasi nesąžiningai kitų bendro naudojimo objektų bendrasavininkų atžvilgiu. Remiantis teismo išvadoms, tektų pripažinti, kad administracinio akto ar sutarties nebuvimas yra absoliutus pagrindas faktiškai paslaugas gavusiam asmeniui nemokėti už suteiktas paslaugas. Tačiau tokia teismo išvada neatitinka nei teisės aktų, reglamentuojančių bendro naudojimo objektų administravimą, nei suformuotos teismų praktikos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės teikti daugiabučio namo administravimo paslaugas ir reikalauti už jas atlyginimo, dėl atsakovo pareigos mokėti ieškovui už suteiktas namo, kuriame yra atsakovui priklausantis butas, bendrosios dalinės nuosavybės administravimo paslaugas.

Byloje nustatyta, kad atsakovui nuo 2011 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. nuosavybės teise priklausė butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 21-22). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 30-29 ieškovas buvo paskirtas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendrosios nuosavybės administratoriumi iki 2008 m. gruodžio 31 d. (t. II, b.l. 4-6). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 30-2637 administravimo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. gruodžio 31 d. (t. II, b.l. 7), o 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 30-8 – iki 2012 m. gruodžio 31 d. (t. II, b.l. 8). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 30-2398 „Dėl UAB „Senamiesčio ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintame priede minėtas pastatas neįtrauktas į ieškovo administruojamų namų sąrašą. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktu ieškovas buvo įpareigotas nutraukti paslaugų teikimą ir sutartis dėl namo bendrosios nuosavybės valdymo ir mokesčių apskaičiavimą, pasirašant perdavimo-pridavimo aktą (t. I, b.l. 56-57). Ieškovas pateikė teismui duomenis, jog ir po minėto įsakymo priėmimo, tai yra nuo 2012 m. gruodžio 4 d., teikė pastatui administravimo ir techninės priežiūros paslaugas (t. I, b.l. 23-24).

Pagal CK 4.236 straipsnio 2 dalį turto administravimas nustatomas teismo nutartimi, įstatymu arba sandoriu. CK numatytais atvejais administravimas gali būti nustatomas administraciniu aktu. CK 4.84 straipsnyje nurodytas atvejis, kai turto administravimas nustatomas administraciniu aktu. Butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo objektai (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Siekdamas efektyvaus jų tvarkymo, įstatymų leidėjas nustato pagrindines šių objektų administravimo (t. y. tvarkymo, priežiūros) teisines formas – namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijas arba tvarką, kurią nustato savininkų sudaryta jungtinės veiklos sutartis (CK 4.84 ir 4.85 straipsniai). Namo bendrojo naudojimo objektų bendraturčiams nesudarius nei bendrijos, nei jungtinės veiklos sutarties, įstatymų leidėjas tokių objektų administravimą paveda savivaldybės institucijos paskirtam turto administratoriui (CK 4.84 straipsnis). Sprendimą dėl bendrojo naudojimo objektų administratoriaus pasirinkimo priima butų ir kitų patalpų savininkai, o jų pasirinktą administratorių skiria savivaldybės vykdomoji institucija. Tik tais atvejais, kai butų ir kitų patalpų savininkai nepasirenka administratoriaus, sprendimą dėl administratoriaus skyrimo priima savivaldybės vykdomoji institucija (CK 4.84 straipsnio 2 dalis). Savivaldos institucijai įgyvendinant įgaliojimus, nurodytus CK 4.84 straipsnyje (nustatant namo bendrojo naudojimo objektų administravimą ir skiriant turto administratorių), sukuriamos civilinės teisinės pasekmės – susiklosto turto administravimo teisiniai santykiai, reglamentuojami civilinės teisės normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-378/2015).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pastato administravimo paslaugas iki 2012 m. gruodžio 4 d. teikė administracinio akto – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo – pagrindu. Tačiau dar nepasibaigus šiame įsakyme nustatytam pastato administravimo terminui ieškovas su kai kuriais patalpų savininkais sudarė Turto paprastojo administravimo sutartis. Minėtame name yra 7 patalpos, kurios priklauso penkiems savininkams (t. I, b.l. 158). Ieškovas pateikė teismui keturias Turto paprastojo administravimo sutartis, kurios (duomenys neskelbtini) (t. I, b.l. 159-177). (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu pastatas nebuvo įtrauktas į ieškovo administruojamų namų sąrašą, ieškovas buvo įpareigotas nutraukti paslaugų teikimą ir sutartis dėl namo bendrosios nuosavybės valdymo ir mokesčių apskaičiavimą, pasirašant perdavimo-pridavimo aktą (t. I, b.l. 56-57). Taigi, administracinio akto pagrindu nustatytas ieškovo administravimas pasibaigė, tačiau aukščiau minėtos Turto paprastojo administravimo sutartys su pastato patalpų savininkais nebuvo nutrauktos, duomenų apie perdavimo-pridavimo akto pasirašymą byloje nėra. Patalpų savininkai neinicijavo minėtų sutarčių nutraukimo, už teikiamas paslaugas mokėjo. Todėl pripažintina, kad ieškovas toliau teisėtai teikė namo administravimo paslaugas pagal galiojančias civilines sutartis.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Būsto renovavimo skyrius 2012 m. gruodžio 6 d. raštu ieškovui ir vienam iš namo buto savininkų nurodė, jog VĮ „Registrų centras“ duomenimis pastato paskirtis – administracinė. Tokiems pastatams administratorius neskiriamas. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 30-2398 „Dėl UAB „Senamiesčio ūkis“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ patvirtintame priede pastatas neįtrauktas į ieškovo administruojamų namų sąrašą. Šio namo patalpų savininkai gali patys organizuoti statinio techninę priežiūrą ūkio būdu arba sutarties pagrindu paskirti statinio techninį prižiūrėtoją (t. I, b.l. 56-57). Taigi, nepaisant to, kad namui nėra būtinas administravimas, teisės aktai jam vis tiek nustato privalomą techninę priežiūrą. Pagal Statybos techninio reglamento STR 1.12.07:2004 „Statinių techninės priežiūros taisyklės, kvalifikaciniai reikalavimai statinių techniniams prižiūrėtojams, statinių techninės priežiūros dokumentų formos bei jų pildymo ir saugojimo tvarkos aprašas“, kuris privalomas visiems statinių naudotojams bei techniniams prižiūrėtojams, 34 punktą, Statinio techninę priežiūrą organizuoja statinio naudotojas ūkio būdu arba sutarties pagrindu paskirdamas statinio techninį prižiūrėtoją. Todėl, nutraukus pastato administravimą administracinio akto pagrindu, poreikis užtikrinti bendrojo naudojimo objektų, t.y. namo bendrojo naudojimo patalpų, pagrindinių namo konstrukcijų bei bendrojo naudojimo inžinierinės įrangos nuolatinę techninę priežiūrą, neabejotinai egzistavo.

Nagrinėjamos bylos atveju namo savininkų bendrija nebuvo įsteigta, duomenų apie statinio techninio prižiūrėtojo skyrimą taip nėra, o byloje esantys duomenys (t. I, b.l. 23-24) patvirtina, jog ieškovas teikė namo techninės priežiūros ir remonto paslaugas ir nuo 2012 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. rugsėjo 5 d. taip pat pripažintina, kad šių paslaugų teikimas atitiko pastato savininkų daugumos valią, kadangi net keturių patalpų iš septynių savininkai sutiko su sutartinių santykių tarp šalių tęsimu ir mokėjo ieškovui už suteiktas paslaugas. Todėl pirmos instancijos teismo išvada, kad pastato bendraturčiai nebuvo priėmę jokio bendro sprendimo dėl pastato bendrojo naudojimo objektų valdymo, o ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo teikti ginčo pastatui administravimo ar kitas paslaugas, yra nepagrįsta. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad pastato savininkai būtų susitarę dėl statinio techninės priežiūros ar būtų ją vykdę savo darbu bei lėšomis, taip pat nepateikė jokių duomenų, kad savininkai būtų išrinkę vieną atstovą ar bendru sutarimu būtų perėmę iš ieškovo dokumentus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų priežiūra. Todėl ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmos instancijos teismo sprendimas pakeistinas, priteisiant iš atsakovo ieškovui visą reikalaujamą sumą už suteiktas pastato administravimo paslaugas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d., tai yra 318,34 Eur (1 099,15 Lt) (1 415,17 Lt suteiktų paslaugų – 315,92 Lt už sniego gaudyklių įrengimą, kurio ieškovas atsisakė).

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme ieškovas patyrė 20,85 Eur (72 Lt) žyminio mokesčio (t. I, b. l. 3, 38), ir 230,93 Eur advokato pagalbos išlaidas (t. I, b. l. 4, 6, 192-193), iš viso – 251,78 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas ieškovo reikalavimą patenkino visiškai, todėl ieškovui iš atsakovo priteistinos 251,78 Eur bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas reikalavimo dėl 91,50 Eur už sniego gaudyklių įrengimą atsisakė bylos nagrinėjimo metu, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė. Ieškovas šios reikalavimo dalies atsisakė iš karto po pirmo 2015 m. kovo 18 d. teismo posėdžio, kurį teismas atidėjo, suteikdamas teisę šalims sudaryti taiką byloje (t. I, bl. 187-189). Pažymėtina, kad reikalavimo buvo atsisakyta, kadangi 91,50 Eur už sniego gaudyklių įrengimą ieškovui atlygino trečiasis asmuo. Tik po šios ieškinio dalies atsisakymo teisme buvo pradėtas bylos nagrinėjimas iš esmės (t. I, b.l. 194-195). Todėl pripažintina, kad ieškovo procesinis elgesys buvo tinkamas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, kad procesinis teisinis reguliavimas iš esmės skatina ieškovą tikslinti (mažinti) savo reikalavimus (jam grąžinama dalis sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), galima būtų daryti išvadą, jog, išnagrinėjus bylą ir išsprendus klausimą dėl patikslintos sumos priteisimo, bylinėjimosi išlaidos apskaičiuotinos pagal patikslintų reikalavimų apimtį. Tačiau kasacinis teismas taip pat padarė išvadą, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas vien pagal sumažintą reikalavimų apimtį ne visada tinkamai užtikrina bylos dalyvių turtinių interesų, susijusių su turėtomis bylinėjimosi išlaidomis, pusiausvyrą, ypač tada, kai ieškovo pradinė turtinių reikalavimų suma buvo labai didelė, palyginti su suma, kurią buvo reikalaujama priteisti, sumažinus pareikštus reikalavimus. Tokiu atveju atsakovas gali turėti daugiau atstovavimo ir kitų išlaidų, nei gindamasis nuo mažesnio reikalavimo. Dėl to teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į priteistų patikslintų reikalavimų dalį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis tiek CPK 94 straipsnio 1 dalimi, tiek 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavo priteisti palyginti nedidelės sumos – 409,86 Eur, jo atsisakyta ieškinio dalis – 91,50 Eur – taip pat sudaro gana nedidelę dalį viso reikalavimo. Todėl negalima pripažinti, kad atsakovo teisinė gynyba nuo pradinio 409,86 Eur reikalavimo galėtų sukelti daug didesnes atstovavimo išlaidas, negu ginantis nuo patikslinto 318,34 Eur dydžio reikalavimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimas pagal patikslintą reikalavimų apimtį šioje byloje yra pagrįstas ir teisingas.

Pripažinus, kad ieškinys yra patenkintas visiškai, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 5,36 Eur (18,51 Lt), priteistinos iš atsakovo.

Ieškovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Ieškovas sumokėjo 15,00 Eur žyminio mokesčio ir 242,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą (t. II, b.l. 25-26; 40-41). Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.9 ir 8.11 punktuose nustatytų nustatytą maksimalių dydžių už apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Todėl ieškovui priteistina iš atsakovo 15,00 Eur žyminio mokesčio ir 242,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 22 d. galutinio sprendimo dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

Bylą dalyje dėl 91,50 Eur (315,92 Lt) išlaidų už sniego gaudyklių įrengimą priteisimo nutraukti, kitoje dalyje ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo UAB „Dimpex Baltia“, juridinio asmens kodas 300028216, 318,34 Eur (tris šimtus aštuoniolika eurų 34 euro centų) skolos, 6 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2014 m. rugsėjo 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 251,78 Eur (du šimtus penkiasdešimt vieną eurą 78 euro centus) bylinėjimosi išlaidų ieškovui UAB „Senamiesčio ūkis“, juridinio asmens kodas 121452134.

Priteisti iš atsakovo UAB „Dimpex Baltia“, juridinio asmens kodas 300028216, 5,36 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaita, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Dimpex Baltia“, juridinio asmens kodas 300028216, 15,00 Eur žyminio mokesčio ir 242,00 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese ieškovui UAB „Senamiesčio ūkis“, juridinio asmens kodas 121452134.